- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-08-09
- Bylos Nr.
- I-3981-279/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00156-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- E. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas E. L. (toliau – ir pareiškėjas, ir E. L.) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK, ir atsakovės atstovas), priteisti jam
400 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Utenos AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė), atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2016 m. gruodžio 23 d. (b. l. 2-5).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde bei paaiškinime, teisme gautame 2018-06-15, nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2016 m. gruodžio 23 d. buvo laikomas Utenos AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo atskiro, nuo gyvenamosios patalpos dalies atskirto sanitarinio mazgo, todėl buvo pažeidžiamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, dėl nemalonių kvapų, jam tekdavo patirti stresą kitų suimtųjų atžvilgiu. E. L. nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamųjų patalpų yra atskirtas ne aukštesne nei 1,5 sienele, nėra užuolaidos, kuria būtų galėjęs užsidengti nuo pareigūnų ar kitų kameroje esančių asmenų. Pareiškėjas savo skunde kalinimo Utenos AVPK areštinėje sąlygas įvardijo kaip žeminančias orumą, sukėlusias pakankamai gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą, tai yra sukėlusias pareiškėjui neturtinę žalą. Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka jam nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Lietuvos valstybei atstovaujančio Utenos AVPK atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą atsakovės atstovui pranešta tinkamai, teisės aktų nustatyta tvarka. Atsiliepimu teismui su E. L. skundu nesutiko (b. l. 10-12). Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 13 d. iki 2016 m. gruodžio 23 d. buvo laikomas Utenos AVPK areštinės kamerose: Nr. 2; Nr. 3; Nr. 6. Teigė, kad sanitarinio mazgo įrengimas Utenos AVPK areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus – visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 125 cm aukščio pertvara, vietoje unitazo – tupykla. Sanitariniame mazge yra šaltas vanduo, sanitarinio mazgo zonoje įrengta šalinimo sistema. Atkreipė dėmesį, jog veikiančioms, o ne naujai statomoms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Patvirtino, kad durelių ar užuolaidėlių, uždengiančių sanitarinio mazgo dalį, nėra įrengta. Atsakovės atstovas atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu neteikė skundų dėl to, kad policijos pareigūnai ar kartu su pareiškėju kameroje laikomi asmenys stebėjo jį naudojantis sanitariniu mazgu. Utenos AVPK nurodė, kad 2016 m. gruodžio 22 d. Nacionalinės visuomenės centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Utenos departamento patikrinimo akte Nr. PA.9-235 (21.14.3. 9.12) nurodyta, kad Utenos apskrities VPK areštinės veikla atitinka 2015 m. rugpjūčio 3 d. Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015“ reikalavimus. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas E. L. Utenos AVPK areštinėje buvo laikomas 2016 m. gruodžio 13 d. - 2016 m. gruodžio 23 d laikotarpiu (toliau – ir ginčo laikotarpis) (b. l. 13).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų kalinimo sąlygų policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtinta viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklės), o nuo 2017 m. balandžio 3 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklės).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Dėl privatumo užtikrinimo
Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad kamerose nebuvo tinkamai atskiro nuo gyvenamosios patalpos sanitarinio mazgo. Sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas nepakankamo aukščio sienele, nebuvo net minimaliai uždengtas, kas užtikrintų jo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.
2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 6 punktas numatė, kad į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba. Iki 2015 m lapkričio 1 d. galiojusios Higienos normos 37:2009 20 punkte buvo nustatyti sanitarinio mazgo įrengimui keliami reikalavimai. Pagal šiuos reikalavimus, policijos areštinės kameroje turėjo būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris privalėjo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančioje Higienos normoje 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui reikalavimų nenustatyta.
Atsiliepimas
Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad areštinės kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties kamerų dalies atskirti 125 cm aukščio pertvara, į sanitarinius mazgus tiekiamas šaltas vanduo, juose įrengta šalinimo sistema, kamerose praustuvai įrengti atskirai, bei pripažino, kad areštinės kamerų sanitariniuose mazguose sėdimi klozetai neįrengti.
Motyvuojamoji dalis
Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas pažymi, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai neįtvirtino kitokių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui, nei jie buvo įrengti Utenos apskrities VPK areštinės kamerose. Atsižvelgiama ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą, kad dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas, o areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Šie reikalavimai susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-442/2015).
Sprendžiant dėl pareiškėjo teiginių, kad naudojantis Utenos AVPK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais neužtikrinamas privatumas, teismas atsižvelgia į tai, kad Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra išaiškinęs, jog privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). EŽTT praktikoje yra konstatuota ir tai, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis EŽTT praktika dėl bent minimalaus kalinamų asmenų privatumo užtikrinimo, yra konkrečiai nurodęs, jog Utenos AVPK areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas, kai jie nuo gyvenamosios paskirties kameros ploto atskirti tik 125 cm aukščio sienele, pažeidžia kalinamo asmens teisę į privatumą (2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016). Teismas, įvertinęs Utenos AVPK pateiktus paaiškinimus ir duomenis apie šios policijos įstaigos areštinės kamerų sanitarinio mazgo įrengimą, sprendžia, kad jie nepaneigė pareiškėjo teiginių apie jo teisės į privatumą naudojantis sanitariniuose mazguose įrengtais tualetais pažeidimą.
Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą Utenos AVPK areštinėje buvo pažeista. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgęs ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, pateiktą 2017 m. sausio 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016. Šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis EŽTT praktika dėl bent minimalaus kalinamų asmenų privatumo užtikrinimo ir įvertinęs tai, jog Utenos AVPK areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas tik 125 cm aukščio pertvara, konstatavo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas.
Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).
Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Utenos AVPK areštinėje sąlygų t.y. teisės privačiai pasinaudoti tualetu pažeidimą. Nagrinėjant bylą, nenustatyta, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teismas atsižvelgia į pažeidimo pobūdį, trukmę (10 dienų nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą). Byloje taip pat nenustatyta, kad Utenos AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl, atsižvelgęs į išdėstytą bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 150 Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo E. L. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti E. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 150 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai, atsiradusiai laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 13 d. iki 2016 m. gruodžio 23 d. dėl netinkamų laikymo sąlygų Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.