Kauno apygardos teismo nutartis

2010-03-09 · Civilinė byla Nr. 2A-342-555/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-03-09
Bylos Nr.
2A-342-555/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Tamašauskas (pirm.), Jolita Cirulienė, Evaldas Burzdikas
Ieškovas
UAB „Ost logistik“
Atsakovas
UAB „Opus Arboris“
Kategorijos
  • 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-342-555/2010
Pirmosios instancijos teismo teisėja Tatjana Butkienė
Procesinio sprendimo kategorija 44.5.1;60; 99.5;114.11;121.18(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. kovo 9 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko,

kolegijos teisėjų Jolitos Cirulienės, Evaldo Burzdiko,

sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant atsakovo atstovui Juozui Gediminui Macijauskui viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Ost logistik“ apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Ost logistik“ ieškinį atsakovui UAB „Opus Arboris“ dėl skolos už pervežimo paslaugas, palūkanų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 2 762,24 Lt skolos už suteiktas krovinio pervežimo paslaugas, 83,70 Lt palūkanų ir 10,97 % procesinių metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 02 06 iš atsakovo faksimilinio ryšio priemonėmis gavo užsakymą krovinio pervežimui tarptautiniu maršrutu Rusija – Lietuva, įformintą ant Rusijos Federacijos įmonės „Interlestreid“ firminio blanko su atsakovo nurodyta mokėtina už paslaugas suma ir apmokėjimo garantija. Pagal pateiktą užsakymą, ieškovas suteikė atsakovui vežimo paslaugas maršrutu Rusija – Lietuva UAB AD SOLUTIONS transporto priemone DEC460/AN277. Krovinio iškrovimo vietoje atsakovas pasirašė CMR važtaraštyje Nr. SA 0000070, nepateikdamas jokių pastabų ar pretenzijų, susijusių su pervežimo paslaugos suteikimu, todėl mano, kad vežimo sutartį ieškovas įvykdė tinkamai. Atsakovas 800 EUR apmokėjimą garantavo parašu bei įmonės antspaudu. Užsakymo vykdymui ieškovas pasitelkė įmonę UAB „Orient Polska“, su kuria sudarė pervežimo sutartį Nr. 595, o pastaroji savo ruožtu pasamdė UAB „AD Services“, sudarydami pervežimo sutartį Nr. 026, o ši dėl krovinio pervežimo toliau susitarė su faktiniu vežėju – UAB AD SOLUTIONS. 2008 04 15 UAB „AD Services“ kreipėsi į teismą dėl vežimo užmokesčio priteisimo iš tiesioginio užsakovo pagal vežimo sutartį – UAB „Orient Polska“. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas ieškinį patenkino, UAB „Orient Polska“ pavedimu sumokėjo UAB „AD Services“ už krovinio vežimą, todėl ieškovas už krovinio pervežimą sumokėjo UAB „Orient Polska". Ieškovas siuntė Rusijos įmonei „Interlestreid“ sąskaitas už pervežimo paslaugas, tačiau sąskaitos buvo gražintos neapmokėtos, todėl mano, jog už vežimo paslaugas turi apmokėti atsakovas.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno rajono apylinkės teismas 2009 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad tarp RAB „Interlestreid“ ir atsakovo UAB „Ost logistik“ buvo sudaryta sutartis, kuria RAB „Interlestreid“ įsipareigojo patiekti UAB „Ost Logistik“ medienos produkciją - viengubo pjovimo beržo lentas adresu Saulėlydžio g. 5, Kėdainiai, Lietuva, pagal prekių pristatymo sąlygas – DDU (Delivered Duty Unpaid), tokiu būdu, už pervežimo paslaugas įsipareigojo apmokėti RAB „Interlestreid“. RAB „Interlestreid“ neįvykdžius ieškovo reikalavimo sumokėti už prekių pervežimą, ieškovas pareikalavo iš atsakovo apmokėti už pervežtas prekes, tačiau teismas darė išvadą, jog 2008 02 06 RAB „Interlestreid“ paraiška atsakovui UAB „Opus Arboris“ niekaip neįrodo sandorio tarp ieškovo ir atsakovo sudarymo, nes ieškovas šioje paraiškoje net nepaminėtas, tokiu būdu, negali būti laikomas sutarties šalimi. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visumą, sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta prekių vežimo sutartis ir kad atsakovas turėjo prievolę apmokėti už prekių pervežimą atsakovui (kuris realiai pervežimo neatliko) ir šios prievolės neįvykdė,. be to, ieškovas neįrodė ir to, kad atsakovas buvo apmokėjimo už pervežimą garantas, kuris, kaip subsidiarus atsakovas, turėtų įvykdyti prievolę už skolininką ir sumokėti ieškovui už prekių pervežimą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Ost Logistik“ prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Mano, kad teismas nustatė sutarties sudarymo faktą, remdamasis įrodymais, surašytais jau po vežimo sutarties sudarymo ir neanalizavo įrodymų bei aplinkybių, buvusių būtent vežimo sutarties sudarymo momentu - 2008-02-06, t.y. RAB „Interlestreid“ susitarė su paraiškoje nurodyta atsakovo įmone dėl vežimo paslaugų suteikimo, o atsakovo įmonė savo ruožtu sudarė vežimo sutartį su ieškovu, įsipareigodama apmokėti 800 EUR už krovinio vežimo paslaugas. Teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jog atsakovas savo mokėjimo prievolę pagal su RAB „Interlestreid“ sudarytą prekių pirkimo pardavimo sutartį įvykdė, t.y. sumokėjo šiai įmonei už ieškovo atgabentas prekes, kartu sumokėdamas ir už vežimo paslaugas (DDU sąlygos). Taip pat mano, kad po vežimo sutarties sudarymo ir įvykdymo išrašyta sąskaita neturi įtakos vežimo sutarties vykdymui pagal sąlygas, kurios buvo aptartos šalių ją sudarant, todėl sąskaita faktūra, išrašyta RAB „Interlestreid“ už vežimo paslaugas, negali būti remiamasi nustatant šalių ketinimus, buvusius sutarties sudarymo metu. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog ieškovas negali būti laikomas sutarties šalimi, nes perdavus paraišką atsakovo ieškovui faksu, ieškovui buvo pareikšta oferta sudaryti sutartį, kurią ieškovas priėmė, išreikšdamas akceptą žodžiu, todėl tapo vežimo sutarties šalimi, kuriai atsakovas įsipareigojo sumokėti vežimo užmokestį. Teigia, teismas netinkamai vertino ir liudytojų parodymus, todėl mano, jog teismas nepilnai išanalizavo byloje esančius įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas, dėl ko sprendimas yra naikintinas ir dėl procesinių teisės pažeidimų.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą atsakovas nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, o naikinti sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų taip pat nėra pagrindo. Iš esmės apeliacinis skundas grindžiamas procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisykles, pažeidimu. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės yra įtvirtintos CPK 185 straipsnyje, o teismas, taikydamas ir aiškindamas įstatymus visais atvejais privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Kolegija taip pat akcentuoja, kad civiliniame procese yra labai svarbus ir įrodymų vertinimo tikimybių principas, t.y. ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Išvadas apie tam tikrų faktų egzistavimą teismas daro remdamasis byloje nustatytų aplinkybių ir ištirtų įrodymų visetu, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teismas, siekdamas nustatyti šalių dėstomų faktų teisingumą, tiria ir vertina šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus, daiktinius įrodymus, ekspertų išvadas, rašytinius įrodymus (CPK 177 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėjo, kad šalis siejo sutartiniai pervežimo santykiai, tuo tarpu atsakovas šį faktą neigia. Ieškovo teigimu, sutartis buvo sudaryta atsakovui pateikus užsakymą. Pagal LR CK 6.612 straipsnio 1 dalį sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (ofertą) ir priimant pasiūlymą (akceptą) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Nagrinėjamojo ginčo esmė - vežėjo (ieškovo) reikalavimas sumokėti už atliktą pervežimą.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pagal važtaraštį Nr. SA 0000070 vyko tarptautinis krovinio transportavimas, kurį atliko pervežėjas UAB ,,AD SOLUTIONS”, buvo pervežtas siuntėjo RAB „Interlestreid“ krovinys gavėjui UAB „Opus Arboris“. Važtaraštis yra vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantis dokumentas, kuris yra įrodymas, kad yra sudaryta vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, nebent bus įrodyta priešingai. Taigi važtaraštis yra prima facie įrodymas, kad yra sudaryta vežimo sutartis. Tai dokumentinis įrodymas, patvirtinantis ne tik sutarties sudarymą, bet ir jos turinį, jei nėra rašytinės formos vežimo sutarties.

Sutarties laisvės principas leidžia sutartinių santykių dalyviams savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnis). Krovinio vežimo sutartis – tai krovinio siuntėjo ir krovinio vežėjo susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti gavėjui, o siuntėjas įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 6.808 straipsnio 1 dalis). Siuntėju krovinio vežimo sutartyje laikomas asmuo, savo vardu sudaręs sutartį su vežėju, toks asmuo nebūtinai turi būti krovinio savininkas; vežėju laikomas asmuo, kuris savo vardu įsipareigoja vežti krovinį, prisiimdamas atsakomybę už jį. Tam, kad būtų konstatuota, jog pervežime dalyvaujantys asmenys yra vienos sutarties šalys, turi būti nustatyta, kad jie yra įsipareigoję vienas kito atžvilgiu ir tarpusavyje suderinę valią (pasiekę konsensusą). Siuntėjo ir vežėjų susitarimas gali būti išreikštas įvairia forma, pvz., tiesiogiai sudarius sutartį dėl krovinio vežimo, faktiniam vežėjui pateikus važtaraštį, kuriame jis nurodytas vežėju, o siuntėjui šio važtaraščio pagrindu išdavus krovinį, ir kt

Pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, pagrįstai sprendė, jog susitarimas tarp ieškovo (vežėjo) ir atsakovo (kaip siuntėjo) byloje surinktais įrodymais nėra įrodytas. Teismas grįsdamas šias išvadas pagrįstai nustatinėjo pardavėjo prisiimtas atsakomybės ribas, vertino, atsakovo veiksmus persiunčiant pardavėjo prašymą atsiųsti transporto priemonę. Byloje nustatyta aplinkybė, jog prašymas atsiųsti transporto priemonę buvo persiųstas iš atsakovui priklausančio telefono numerio, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog šalis siejo pervežimo santykiai.

Taigi byloje nustatytos aplinkybės – tarptautiniame krovinių transportavimo važtaraštyje nurodytos pardavėjo atsakomybės ribos, kad atsakovas persiuntė pardavėjo raštą, yra pagrindas pripažinti, jog pervežimo santykių faktas tarp šalių neįrodytas.

Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad bylą išnagrinėjęs teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą (CPK 185 straipsnis), šių įrodymų pagrindu tinkamai teisiškai kvalifikavo ir išsprendė ginčą. Peržiūrėjus byloje priimtą apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei nenustačius pagrindų jį panaikinti, šis procesinis sprendimas yra teisėtas ir turi būti paliktas galioti nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Egidijus TamašauskasKolegijos teisėjai Evaldas BurzdikasJolita Cirulienė