Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, AS-439-552/2020

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-07-15
Bylos Nr.: AS-439-552/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04152-2019-7
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Nutartis pakeista.

Teisėjai: Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius
Atsakovas: Lietuvos radijo ir televizijos komisija
Trečiasis asmuo: viešajai įstaigai Lietuvos nacionalinis, "Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija"
Pareiškėjas: Laisvos visuomenės institutas

Kategorijos

54.3Kai skundą suinteresuoto asmens vardu paduoda neįgaliotas vesti bylą asmuo

Administracinė byla Nr. AS-439-552/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04152-2019-7Procesinio sprendimo kategorija 54.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2020 m. liepos 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos Laisvos visuomenės instituto atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Laisvos visuomenės instituto skundą atsakovui Lietuvos radijo ir televizijos komisijai, trečiajam suinteresuotajam asmeniui viešajai įstaigai Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Laisvos visuomenės institutas (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. S-582 (toliau – ir Raštas) ; 2) pripažinti, kad interneto svetainėje www.lrt/mediateka (toliau – ir interneto svetainė) 2019 m. spalio 7 d. programoje „Spalvos. Gėjai tėčiai“ (toliau – ir Programa) paskelbta informacija pažeidžia Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies 9, 11 ir 16 punktų nuostatas; 3) pripažinti, kad VšĮ Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija nesilaikė neigiamą poveikį nepilnamečiams darančios viešosios informacijos žymėjimo ir skleidimo tvarkos.

Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. spalio 7 d. interneto svetainėje buvo paskelbta Programa, kurioje rodomos dvi santuoką sudariusios homoseksualų poros, auginančios surogatinių motinų išnešiotus ir pagimdytus vaikus. Pareiškėjas vertino, jog Programoje pateikta autorės pozicija ir laidos dalyvių pasisakymai priskirtini neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančiai viešajai informacijai, kurios skleidimas turi būti ribojamas Įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas teigė, kad minėtais pasisakymais teigiamai vertinama nusikalstama veika (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktas), skatinamas žmogaus orumą žeminantis elgesys (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 11 punktas) bei skatinama kitokia negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtinta santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 16 punktas). Pareiškėjas teigė, kad šią Programą galima viešinti tik laikantis Įstatyme numatytos procedūros, o Programa buvo transliuojama nesuklasifikuota, nepažymėta atitinkamu indeksu, prieš ją nebuvo parodytas pranešimas apie galimą laidos poveikį nepilnamečiams.

Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. spalio 11 d. kreipėsi į VšĮ Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją (toliau – ir LRT), o 2019 m. spalio 17 d. gavo LRT atsakymą, kuriuo į pareiškėjo užduotus klausimus nebuvo atsakyta, tačiau pripažinta, kad Programa patenka į Įstatymo reguliavimo sritį, joje pateikta informacija turėjo būti klasifikuota, todėl pranešta, kad Programa pažymėta ženklu „N-14“.

Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. spalio 14 d. pateikė skundą Lietuvos radijo ir televizijos komisijai, kuriame prašė pripažinti, kad Programoje paskelbta informacija pažeidžia Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9, 11 ir 16 punktus. Pareiškėjas teigė, kad 2019 m. lapkričio 6 d. Komisija, apsvarsčiusi skundą, nusprendė, kad Programoje paskelbta viešoji informacija nepriskirtina neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai ir neatitinka Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 16 punkte nustatytų kriterijų, todėl nėra ribojama ar draudžiama skleisti. Pareiškėjas nurodė su šiuo sprendimu nesutinkantis, kadangi jam nėra aiškūs objektyvūs kriterijai, kuriais vadovaudamasi Komisija padarė tokią išvadą.

Pareiškėjas teigė, kad Komisijos atsakyme: 1) nėra nurodyta, kokiais įstatymais vadovaujantis buvo priimtas sprendimas, kokiais Įstatyme nustatytais kriterijais Komisija nusprendė, jog Programos turinys nepriskirtinas neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai; 2) nenurodyti sprendimo priėmimo motyvai; 3) nenurodyta sprendimo apskundimo tvarka; 4) sprendimas atsiųstas nesilaikant įstatymuose numatytų terminų, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse bei 34 straipsnyje nustatytą viešojo administravimo subjekto pareigą laikytis individualaus administracinio akto priėmimo reikalavimų ir pareigos tinkamai informuoti apie priimtą sprendimą. Pareiškėjas teigė, kad Komisija netyrė ir nevertino pareiškėjo skundo dalies dėl Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 ir 11 punktų pažeidimo.

Atsiliepimas

Atsakovas Komisija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas teigė, kad Komisija 2019 m. spalio 15 d. gavo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos raštą Nr. (SK-322) S-1007 „Dėl skundo persiuntimo“, kuriuo buvo persiųstas pareiškėjo skundas dėl Programos. Komisijos administracijos Ūkio subjektų veiklos priežiūros skyrius 2019 m. spalio 25 d. atliko Programos stebėseną ir 2019 m. spalio 25 d. stebėsenos akte Nr. ST-110 nustatė, kad Programoje paskelbta viešoji informacija nepriskirtina neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai, neatitinka Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų ir nėra ribojama ar draudžiama skleisti. Komisija 2019 m. lapkričio 6 d. posėdyje nusprendė, kad Programoje paskleista informacija neatitinka Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 16 punkto ir Raštu pranešė pareiškėjui, kad Programoje paskelbta viešoji informacija nepriskirtina neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai ir neatitinka Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 16 punkte nustatytų kriterijų, todėl nėra ribojama ar draudžiama skleisti.

Atsakovas nurodė, kad: 1) pareiškėjo ginčijamas Raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu; 2) Komisija tinkamai nustatė, kad Programa nepažeidė Įstatymo nuostatų ir nėra ribojama ar draudžiama skleisti. Raštu Komisija pranešė pareiškėjui apie 2019 m. lapkričio 6 d. Komisijos posėdyje priimtą protokolinį sprendimą. Rašte nėra jokių imperatyviai suformuluotų pareiškėjui privalomų elgesio taisyklių, jos teisių ir pareigų, nėra taikytos poveikio priemonės, nenurodyta apskundimo tvarka, dėl ko raštas jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia. Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas ir nelaikytinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka skundžiamu individualiu administraciniu aktu. Atsakovas nurodė, kad Komisija tinkamai pritaikė Įstatymo nuostatas ir aiškiai bei nedviprasmiškai nustatė, kad Programoje paskleista informacija neatitinka Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 16 punkte nurodytos informacijos kategorijos.

Atsakovas nurodė, kad Įstatymo atitiktis Konstitucijai nebuvo vertinama. Nors tokios nuomonės dėl Įstatymo ir buvo išsakytos 2019 m. lapkričio 6 d. Komisijos posėdyje dalyvavusių svečių, Komisija priėmė sprendimą remdamasi 2019 m. spalio 25 d. stebėsenos aktu Nr. ST-110 bei akcentuodama tai, kad Programoje nebuvo niekinamos šeimos vertybės bei nebuvo skatinama kitokia negu Konstitucijoje ir CK įtvirtinta santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata. Atsakovas vadovavosi Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalimi, CK 3.7 straipsnio 1 dalimi ir teigė, kad pagal šių teisės aktų nuostatas Lietuvoje tos pačios lyties asmenų santuoka yra negalima. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu, kuriame pabrėžta, kad kitokia nei Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta santuokos, kaip sudaromos laisvu vyro ir moters sutarimu, samprata įstatymuose negali būti įtvirtinta atitinkamai nepakeitus Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies. Tačiau, kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu. Pagal Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalis, aiškinamas kartu su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygybės principu ir diskriminacijos draudimu, yra saugomos ir ginamos visos šeimos, atitinkančios konstitucinę šeimos sampratą, pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, t. y. grindžiamą šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas. Atsakovas atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (2017 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Vejdeland ir kiti prieš Švediją; 2010 m. spalio 21 d. sprendimas Alekseyev prieš Rusiją) ir teigė, kad tiek Konstitucinio Teismo, tiek EŽTT jurisprudencijoje analizuojama šeimos samprata neapsiriboja tradicinės šeimos, kuriamos santuokos pagrindu, sąvoka. Priešingai, teismai nedviprasmiškai laikosi pozicijos, kad konstitucinė šeimos samprata apima ir šeimas, sukurtas dviejų tos pačios lyties asmenų.

Atsakovas nurodė, kad nėra aišku, kokią nusikalstamą veiką omenyje turėjo pareiškėjas ir, kokiais konkrečiai veiksmais atitinkama nusikalstama veika vertinta teigiamai. Pareiškėjas jokios informacijos apie nusikalstamą veiką, įtvirtintą konkrečiame Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnyje, nepateikė. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo nagrinėja Žurnalistų etikos inspektorius (Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl Komisija neturi įgaliojimų ir pagal kompetenciją negali pasisakyti, ar visuomenės informavimo priemonėse buvo pažeista žmogaus (žmonių grupės) garbė ir orumas.

Atsakovas nurodė, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 48 straipsnio 1 dalies 9 punktą būtent Komisija yra kompetentinga institucija spręsti, ar Programa pažymėta tinkamai ar ne, bet ne pats užsakomųjų visuomenės audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjas (LRT).

Trečiasis suinteresuotas asmuo LRT atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

LRT teigė, kad Programoje pasakojama apie dvi užsienyje gyvenančias homoseksualias vyrų poras, auginančias vaikus, kaip tą leidžia šių valstybių įstatymai. Programa buvo talpinama tik internetinėje svetainėje. Pareiškėjas 2019 m. spalio 11 d. kreipėsi į LRT, klausdamas dėl Įstatymo nuostatų įgyvendinimo viešinant Programą, LRT 2019 m. spalio 17 d. atsakė pareiškėjui, kad Programos tikslas – parodyti pasaulio įvairovę bei galimybę kiekvienam žmogui laisvai formuoti savo nuomonę bei pažiūras ir laisvai jas skleisti, kuri būtina sąlyga demokratijai sukurti ir išsaugoti. Vien tai, kad atsižvelgdama į pareiškėjo kritiką, LRT nurodė pažymėjusi Programą „N-14“ ženklu, nereiškia, jog LRT pripažino, kad Programos turinys priskirtinas neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos kategorijai.

Šalies argumentai

LRT teigė, kad 2019 m. spalio 14 d. pareiškėjas pateikė skundą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, prašydamas įspėti LRT apie pastebėtus įstatymų pažeidimus ir taikyti Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse numatytą atsakomybę. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pareiškėjo skundą pagal kompetenciją perdavė Komisijai. Komisijos posėdis, kuriame buvo svarstomas Programos atitikties Įstatymo nuostatoms klausimas, vyko 2019 m. lapkričio 6 d. ir buvo nuspręsta, jog Programos turinys nepriskirtinas neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos kategorijai. Komisija apie tokį sprendimą Raštu pranešė pareiškėjui. LRT nurodė, kad Programa informuoja ir šviečia visuomenę, o ne skatina keisti elgseną.

LRT vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 16 punktu ir teigė, kad Įstatymas taikomas ne bet kokiai viešajai informacijai apie kitokią nei Konstitucijoje ir CK įtvirtintą santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo sampratą, o tik tai, kuri šią sampratą skatina. Taip pat vadovavosi Įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) pateiktu šios nuostatos išaiškinimu ir teigė, kad pareiškėjas nepateikė nei vieno teiginio, iš kurio būtų galima spręsti, jog Programa ragina keisti įpročius, kurti vienalytes šeimas, naudotis surogacija. LRT nurodė, kad Programoje nėra nei vieno teiginio, kuris rodytų, jog vienalytės šeimos ir surogacija yra geresnis, patrauklesnis būdas kurti šeimą. Programa pasakoja apie individų istorijas ir informuoja visuomenę apie tokių šeimų egzistavimą, tuo pačiu ugdydama visuomenės toleranciją šių šeimų atžvilgiu. LRT atkreipė dėmesį, kad tolerancijos ugdymas yra vienas kertinių LRT uždavinių, todėl transliuodama Programą, įgyvendino ne tik jai pavestą funkciją supažindinti visuomenę, ugdyti jos toleranciją, tačiau taip pat prisideda prie Lietuvos bei Europos Sąjungos įsipareigojimų žmogaus teisių srityje. LRT teigė, kad pareiškėjas neįvardijo jokios nusikalstamos veikos, kuri, jo manymu, Programoje vertinama teigiamai, neaišku, ką pareiškėjas turėjo mintyje, todėl jam nenurodžius skundo pagrindo, LRT neturi galimybės atsikirsti ir apginti savo teisių ir vien dėl šios priežasties pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir turėtų būti atmestas.

LRT vertino, kad pareiškėjo skundas yra ne tik nepagrįstas, tačiau ir apskritai nenagrinėtinas administracinių bylų teisenos tvarka. LRT teigė, kad pareiškėjas, manydamas, jog Programos viešinimas pažeidė Įstatymą, kreipėsi į atitinkamas institucijas siekdamas, jog LRT už Programos viešinimo tariamus trūkumus būtų taikoma atsakomybė. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo ir kitų asmenų kreipimusis, atlikusi tyrimą, nusprendė, kad Programos turinys neatitinka Įstatyme numatytų atvejų ir, atitinkamai, netaikė LRT administracinės atsakomybės, nedavė privalomųjų nurodymų. Toks Komisijos sprendimas niekaip neįtakojo pareiškėjo teisių ar įstatymu saugomų pareiškėjo interesų. Komisijos sprendimas netaikyti LRT atsakomybės pagal Įstatymą nėra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo teisėmis, todėl pareiškėjas negali jo skųsti.

LRT teigė, kad pareiškėjui Komisija Raštu pranešė apie atlikto patikrinimo rezultatus, tačiau teisės skųsti patikrinime priimtus sprendimus pareiškėjas neturi, kadangi patikrinimas nebuvo atliktas pareiškėjo atžvilgiu ir niekaip nesusijęs su juo. LRT sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad pareiškėjas negali skųsti Rašto ir dėl to, kad pastarasis tėra informacinio pobūdžio dokumentas, o ne individualus administracinis aktas, juo nei pareiškėjui, nei kitiems asmenims nėra sukuriamos jokios teisės ar pareigos. Pareiškėjas neturi teisės ginti viešojo intereso, kadangi tokia teisė nėra jam numatyta įstatyme, taip pat jo įstatuose nėra apibrėžtas pareiškėjo tikslas ginti viešąjį interesą, susijusį su nepilnamečiais bei atstovauti teisme, todėl, vadovaudamasi ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu prašo bylą nutraukti. Be to, LRT vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 8 punktu ir teigė, kad pareiškėjo skundą pasirašė D. K.. Su skundu pareiškėjas pateikė visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimą, kuriuo nuspręsta D. K. priimti į direktorės pareigas, tačiau nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, jog šis asmuo buvo įdarbintas ir iš tiesų eina pareiškėjo direktorės pareigas. Pareiškėjo vadovo pasikeitimas taip pat nėra nurodytas ir Registrų centro duomenyse – vadovu nurodyta K. Z.-S. Atsižvelgusi į tai, LRT nurodė, jog pareiškėjo skundą padavė neįgaliotas asmuo.

LRT prašė priteisti iš pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 12 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukė ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Teismas nustatė, kad LRT interneto svetainėje 2019 m. spalio 7 d. buvo paskelbta programa „Spalvos. Gėjai tėčiai“. Programoje rodomos dvi santuoką sudariusios homoseksualų poros, auginančios surogatinių motinų išnešiotus ir pagimdytus vaikus. Pareiškėjas 2019 m. spalio 11 d. kreipėsi į LRT, klausdamas dėl Įstatymo nuostatų įgyvendinimo viešinant Programą, t. y. dėl Programos priskyrimo neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos kategorijai nustatymo. Panašaus turinio skundą pareiškėjas pateikė ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, kuri skundą nagrinėti persiuntė Komisijai. Komisija 2019 m. lapkričio 6 d. posėdyje, be kita ko, nagrinėjo 19 gautų skundų keliamą klausimą, t. y. vertino Programoje paskelbtą viešąją informaciją ir balsavimo metu nutarė, kad Programoje paskleista informacija neatitinka Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 16 punkte numatytų kriterijų. Raštu Komisija apie tai pranešė pareiškėjui.

Teismas, atsižvelgęs į LRT atsiliepime pateiktą informaciją vertino, ar skundą padavė įgaliojimus turintis asmuo. Teismas nustatė, kad prie skundo pridėtas VšĮ Laisvos visuomenės instituto 2019 m. gegužės 26 d. visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimas (toliau – ir Susirinkimo sprendimas), kuriame nurodyta nuo 2019 m. gegužės 28 d. įdarbinti D. K. direktorės pareigoms K. Z.-S. nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui dirbant 0,5 etato (20 val. darbo savaitę) 5 darbo dienas per savaitę. Tuo pačiu nustatytas 682 Eur atlyginimo dydis.

Teismas nurodė, kad byloje esančiuose VšĮ Laisvos visuomenės instituto įstatuose (toliau – ir Įstatai) nurodyti įstaigos organai – visuotinis dalininkų susirinkimas, kolegialus valdymo organas – valdyba ir vienasmenis įstaigos valdymo organas – įstaigos vadovas (direktorius). Įstatų 17 punkte įtvirtinta, kad visuotinio dalininkų susirinkimo kompetencija, taip pat įstaigos vadovo skyrimo ir atleidimo tvarka ir jo kompetencija nesiskiria nuo nurodytųjų Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatyme. Teismas analizavo Viešųjų įstaigų įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalis, viešosios įstaigos vadovo atsakomybę (Viešųjų įstaigų įstatymo 9 str. 4 d.), darbo sutarties sudarymo su juo tvarką (Viešųjų įstaigų įstatymo 9 str. 6 d.) ir priėjo prie išvados, kad nors minėtu dalininkų sprendimu D. K. nuo 2019 m. gegužės 28 d. įdarbinta direktorės pareigoms, Susirinkimo sprendimu joks asmuo nebuvo įgaliotas pareiškėjo vardu sudaryti darbo sutartį su D. K.. Teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi įpareigojo pareiškėjo atstovą advokatą J. S. iki 2020 m. balandžio 14 d. pateikti dokumentus, iš kurių būtų matyti, kad skundą pasirašiusi D. K. buvo priimta į direktorės pareigas ir, kad ji iš tiesų eina VšĮ Laisvos visuomenės instituto direktorės pareigas. Tačiau advokatas J. S. šio teismo įpareigojimo neįvykdė. Teismas nustatė, kad jokie dokumentai, patvirtinantys, kad skundą pasirašiusi direktorė D. K. buvo įdarbinta pareiškėjo direktore, nėra pateikti. Teismas nusprendė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog su D. K. buvo sudaryta darbo sutartis, taip pat kad apie D. K. įdarbinimą nuo 2019 m. gegužės 28 d. pareiškėjo direktore buvo pranešta valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai.

Teismas vadovavosi CK nuostatomis, reglamentuojančiomis duomenis, kurie turi būti nurodyti juridinių asmenų registre, nustatė, kad byloje esančiame Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro 2019 m. gruodžio 20 d. išraše bei 2020 m. balandžio 9 d. išraše pareiškėjo vadove – direktore nuo 2016 m. vasario 9 d. nurodyta K. Z.-S. ir darė išvadą, kad nors Susirinkimo sprendimu D. K. ir buvo paskirta pareiškėjo direktore, duomenys Juridinių asmenų registre nei CK 2.66 straipsnio 3 dalyje nustatytu terminu, nei vėliau nebuvo pakeisti, todėl vadovaujantis CK 2.66 straipsnio 5 dalimi, Susirinkimo sprendimas yra negaliojantis.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl skundo atsisakymo priimti, jei jį padavė asmuo, kuriam nebuvo suteikti įgaliojimai paduoti skundą kito asmens vardu, pažymėjo, kad sprendžiant skundo (prašymo) priėmimo klausimą, nebuvo prielaidų pripažinti, kad suinteresuoto asmens (pareiškėjo) vardu skundą pateikusi D. K. akivaizdžiai neturėjo teisės paduoti skundo teismui, taigi nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo vardu skundą pateikė teisės kreiptis į teismą neturintis asmuo. Teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad pareiškėjo skundą pasirašiusi direktorė D. K. neturėjo teisės pareiškėjo vardu pateikti skundo teismui, todėl nusprendė, kad skundas negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme ir administracinę bylą nutraukė ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Teismas LRT priteisė 1 388,96 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III.

Pareiškėjas VšĮ Laisvos visuomenės institutas atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Pareiškėjas teigia, kad nesutinka su teismo išvadomis dėl D. K. įgaliojimų paduoti skundą pareiškėjo vardu nebuvimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymu.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad laikinai vadovą pavaduojantis asmuo nelaikomas paskirtu valdymo organu, o tik tikrojo vadovo įgaliotiniu. Kadangi susiklostę teisiniai santykiai traktuotini kaip trečiojo asmens pasitelkimas vadovo prievolėms atlikti, tokiems santykiams nėra aktuali CK 2.66 straipsnyje nustatyta juridinio asmens valdymo organų narių registracija juridinių asmenų registre. Pareiškėjas aptaria LAT praktikoje pateiktą sąvokos „laikinai einantis vadovo pareigas“ išaiškinimą, atkreipia dėmesį į tai, kad Įstatuose nėra reglamentuoti klausimai, susiję su laikinai vadovo funkcijas atliekančio asmens skyrimu, t. y. tvarka nesiskiria nuo Viešųjų įstaigų įstatyme nustatytos ir nurodo, kad pareiškėjo direktorė, K. Z.-S., 2019 m. gegužės 21 d. pareiškėjo vardu kreipėsi į Juridinių asmenų registrų centrą su prašymu įregistruoti jos atostogų metu ją laikinai pavaduosiantį asmenį – D. K.. Šis prašymas buvo tenkintas, įgaliojimas įregistruotas 2019 m. birželio 20 d. Pareiškėjas nurodo, jog jo dalininkai pagal analogiją taikė Viešųjų įstaigų įstatymo nuostatas, reglamentuojančias vadovo skyrimo ir atleidimo tvarką. Tuo tikslu 2019 m. gegužės 26 d. buvo priimtas Susirinkimo sprendimas, kuriuo nuspręsta nuo 2019 m. gegužės 28 d. laikinai įdarbinti D. K..

Pareiškėjas teigia, kad šioje byloje aktualiu atveju, laikinai vadovą pavaduojantis asmuo yra tik tikrojo vadovo įgaliotinis, tokiam pavadavimui netaikytinos CK 2.66 straipsnio nuostatos, inter alia, nuostatos, susijusios su pareiga juridinių asmenų registre registruoti juridinio asmens valdymo organų narius. Ginčijamu atveju valdymo organo narys – vadovas – nesikeitė, juo yra K. Z.-S., o D. K. teisę veikti pareiškėjo vardu patvirtina įgaliojimas, kuris yra registruotas ir Juridinių asmenų registre.

Pareiškėjas pabrėžia, kad bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad skundą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo (nors su tokia išvada pareiškėjas nesutinka), toks skundas turėtų būti paliekamas nenagrinėtu ABTĮ 105 straipsnio 3 punkto pagrindu.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad bylinėjimosi išlaidos LRT neturėjo būti priteistos. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad trečiasis suinteresuotas asmuo LRT negali būti prilyginamas „šalimi, kurios naudai priimamas sprendimas“, kadangi byloje yra skundžiamas ne trečiojo suinteresuoto asmens, o Komisijos, kuri patraukta atsakovu, sprendimas. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylinėjimosi išlaidų atlyginimo aspektu ir akcentuoja, kad byloje nėra šalies, kurios naudai būtų priimtas sprendimas, kadangi ginčas nebuvo nagrinėtas iš esmės.

Pareiškėjas nurodo, kad net ir nustačius trečiojo suinteresuoto asmens teisę į bylinėjimosi išlaidas, teismas, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 5 dalimi galėtų nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nes pareiškėjas yra sąžininga, visuomeninė, pelno nesiekianti organizacija, skundu ginanti visuomeninį interesą, tuo tarpu LRT – organizacija, turinti savo teisininkus, pasitelkė advokatų kontorą, kurios teisininkai nerengė pagrindinių proceso dokumentų, o teismui teikė tik rašytinius paaiškinimus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad LRT prašoma priteisti suma viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytą maksimalią sumą.

Atsakovas Komisija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Komisija sutinka su teismo išvada, kad Susirinkimo sprendimas yra negaliojantis vadovaujantis CK 2.66 straipsnio 5 dalimi ir D. K. nebuvo tinkamas subjektas pateikti teismui skundą, o pareiškėjo advokatas, būdamas savo srities profesionalu, siekdamas tinkamai išnagrinėti bylos aplinkybes, galėjo teismo nustatytu terminu pateikti teismui paaiškinimus ir (ar) dokumentus patvirtinančius D. K. teisę pasirašyti skundą.

Komisija teigia, kad Raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo LRT atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

LRT pažymi, kad atskiruoju skundu pareiškėjas teikia dokumentus, tariamai pagrindžiančius D. K. įgaliojimus veikti pareiškėjo vardu, nors šiuos dokumentus pareiškėjas ne tik galėjo, tačiau ir buvo teismo įpareigotas pateikti bylą nagrinėjant teisme, todėl dokumentai teikiami pavėluotai. LRT nurodo, kad su D. K. darbo sutartį pareiškėjo vardu pasirašė dalininkas V. V., tačiau nėra pateiktas joks šio asmens teisę sudaryti darbo sutartį pagrindžiantis dokumentas. LRT atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo pateiktas įgaliojimas D. K. yra itin siauros apimties, skirtas pareiškėją atstovauti tik santykiuose su valstybės įmone Registrų centras (teikti dokumentus, užsisakyti paslaugas, gauti duomenis). Byloje nėra pateiktas joks pareiškėjo direktorės K. Z.-S. įsakymas pavesti laikinai eiti vadovo pareigas D. K. ar šiam asmeniui išduotas įgaliojimas veikti pareiškėjo vardu ir interesais, įskaitant atstovavimą teisme.

LRT dėl pareiškėjo argumentų, kad teismas turėjo skundą palikti nenagrinėtą, pažymi, kad nepriklausomai nuo skundžiamos teismo nutarties motyvų, prieita prie tinkamos išvados, kadangi byla yra nutrauktina bet kuriuo atveju – pareiškėjo skundas yra nenagrinėtinas administracinių bylų teisenos tvarka. LRT akcentuoja, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje, o Komisijos Raštas niekaip neįtakojo pareiškėjo teisių ar įstatymu saugomų pareiškėjo interesų, nėra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo teisėmis, todėl pareiškėjas negali jo skųsti. LRT pažymi, kad pareiškėjas neturi teisės ginti viešojo intereso, todėl byla, nepaisant to, kad buvo nutraukta vadovaujantis kitu pagrindu, buvo nutraukta pagrįstai, skundžiama nutartimi prieita prie teisingos išvados ir priimtas tinkamas procesą užbaigiantis sprendimas.

LRT teigia, kad nagrinėjamoje byloje trečiojo suinteresuoto asmens interesas yra apginamas, jei pareiškėjo skundas nėra tenkinamas, todėl kiekvienu atveju, nepriklausomai nuo pagrindo, kai pareiškėjo reikalavimai byloje nėra tenkinami, tokiu būdu yra apginamos LRT teisės. Priešingai nei atskirajame skunde teigia pareiškėjas, LRT priklauso bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš pareiškėjo. LRT nurodo, kad pareiškėjas inicijavo bylą, netinkamai įgyvendindamas teises, proceso metu nepaisydamas teismo įpareigojimų, dėl pareiškėjo veiksmų bylos šalims teko patirti bylinėjimosi išlaidas, kurios turi būti priteisiamos iš Pareiškėjo. LRT teigia, kad jai pagrįstai buvo priteista bylinėjimosi išlaidų suma.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria byla buvo nutraukta dėl to, kad skundą pasirašęs asmuo neturėjo teisės pareiškėjo vardu pateikti skundo teismui, todėl toks skundas negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme (ABTĮ 103 str. 1 p.), teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 5 straipsnio, įtvirtinančio teisę kreiptis gynybos į teismą, 3 dalies 1 punkte numatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Pagal ABTĮ 47 straipsnio 4 dalį įgaliotaisiais atstovais (pagal pavedimą) teisme gali būti, be kita ko, juridinių asmenų darbuotojai ar valstybės tarnautojai (apeliacinės instancijos teisme – turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą), atstovaujantys tam juridiniam asmeniui (5 p.), taip pat juridinio asmens kontroliuojantys ir (ar) kontroliuojami asmenys, patronuojančios ir (ar) patronuojamosios bendrovės. Šiais atvejais bylą teisme veda atitinkamo atstovaujančio juridinio asmens vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgalioti kolegialių valdymo organų nariai arba atstovai pagal pavedimą – darbuotojai ar valstybės tarnautojai (apeliacinės instancijos teisme – turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą) ir (ar) advokatai (advokatų padėjėjai) (6 p.).

ABTĮ 24 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog teismui teikiamą skundą (prašymą, pareiškimą) pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas. Nurodytos teisės normos suteikia asmeniui teisę į teisminę gynybą įgyvendinti pačiam arba per savo atstovus. Tačiau asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, atitinkamą procesinių reikalavimų laikymąsi, todėl tuo atveju, jeigu nurodyta teisė yra įgyvendinama per atstovus, ABTĮ numato reikalavimą prie atstovo paduodamo skundo (prašymo, pareiškimo) pridėti įgaliojimą ar kitokį dokumentą, patvirtinantį atstovo įgaliojimus (ABTĮ 24 str. 3 d.).

Remiantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 8 punktu, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundą (prašymą, pareiškimą) suinteresuoto asmens vardu paduoda neįgaliotas vesti bylą asmuo.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atstovui nepateikus įgaliojimo vesti teisme bylą, teismas, sprendžiantis skundo ar prašymo priėmimo klausimą, turėtų nustatyti terminą trūkumams pašalinti tais atvejais, kai galima spręsti, jog atstovas skundo padavimo metu turėjo atitinkamus įgaliojimus, tačiau nepateikė juos patvirtinančių dokumentų (žr., pvz., 2008 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS248-181/2008), o tais atvejais, kai iš pirmosios instancijos teismui pateiktų dokumentų matyti, kad skundą kito asmens vardu padavusiam asmeniui atitinkami įgaliojimai nebuvo suteikti, skundą turėtų būti atsisakoma priimti (žr., pvz., 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-411/2009; 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-570/2010).

Šioje byloje pareiškėjo skundą pasirašė D. K., prie skundo pridėtas Susirinkimo sprendimas įdarbinti D. K. direktorės pareigoms K. Z.-S. nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi įpareigojo pareiškėjo atstovą advokatą pateikti dokumentus, iš kurių būtų matyti, kad skundą pasirašiusi D. K. buvo priimta į direktorės pareigas ir jas eina, tačiau pareiškėjo advokatas šio teismo įpareigojimo neįvykdė. Pareiškėjas atskirajame skunde nurodė, kad D. K. įgaliojimus patvirtinantys dokumentai yra pateikti byloje, todėl papildomai jų neteikė, nors kartu su atskiruoju skundu pateikė 2019 m. gegužės 21 d. VšĮ Laisvos visuomenės instituto įgaliojimą, 2020 m. gegužės 18 d. Juridinių asmenų registro išplėstinį išrašą bei 2019 m. gegužės 28 d. VšĮ Laisvos visuomenės instituto darbo sutartį su D. K..

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo Įstatų 17 punktą, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad įstaigos vadovo skyrimo ir atleidimo tvarka, jo kompetencija nesiskiria nuo nurodytųjų Viešųjų įstaigų įstatyme, Viešųjų įstaigų įstatymo 9 straipsnio 6 dalį, kurioje nustatyta, kad visuotinio dalininkų susirinkimo įgaliotas asmuo viešosios įstaigos vardu sudaro darbo sutartį su viešosios įstaigos vadovu ir ją nutraukia, įvertinusi Susirinkimo sprendimo turinį bei byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju administracinės bylos teisena buvo pradėta pagal pareiškėjo skundą, kuris negalėjo būti priimtas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Kaip jau minėta, byloje yra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas buvo nustatęs pareiškėjui terminą skundo trūkumams, susijusiems su atstovavimo teisėtumo įrodymu, pašalinti, tačiau pareiškėjas šiuo institutu nepasinaudojo. Nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, susiklosčiusi teisinė situacija negali lemti, kad pareiškėjas iš viso prarastų teisę kreiptis į teismą. Todėl pirmosios instancijos teismas, priėmęs pareiškėjo vardu paduotą skundą ir bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad pareiškėjo skundą pasirašiusi direktorė D. K. neturėjo teisės pareiškėjo vardu pateikti skundo teismui, vadovaudamasis ABTĮ 105 straipsnio 3 punktu, pareiškėjo skundą turėjo palikti nenagrinėtą, o ne nutraukti bylą.

ABTĮ tiesiogiai nereglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tais atvejais, kai byla nutraukiama (ABTĮ 103 str.) ar skundas paliekamas nenagrinėtas (ABTĮ 105 str.), todėl tokiais atvejais sprendžiant išlaidų paskirstymo klausimą reikėtų įvertinti kelto ginčo turinį, procesinius šalių santykius ir jų procesinį elgesį, taip pat įvertinti, kokioje bylos nagrinėjimo stadijoje byla užbaigta nepriėmus sprendimo bei nustatyti atsakingą dėl bylinėjimosi išlaidų kilimo asmenį.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 94 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, tai yra vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010).

Pareiškėjas atskirajame skunde nepagrįstai teigia, kad trečiasis suinteresuotas asmuo LRT negali būti prilyginamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalimi, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, nepripažinimas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo subjektais neatitiktų trečiųjų asmenų instituto paskirties – sudaryti sąlygas nurodytiems asmenims savarankiškai ginti savo teises ir interesus, užtikrinti galimybę spręsti civilines bylas operatyviai ir ekonomiškai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010). Be to, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnio 2 dalį tretieji suinteresuoti asmenys yra proceso šalys, o ABTĮ 40 straipsnis aptaria būtent visų proceso šalių išlaidų atlyginimą.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad dėl pareiškėjo veiksmų proceso šalims, tarp jų ir trečiajam suinteresuotam asmeniui – LRT, teko patirti bylinėjimosi išlaidas (pareiškėjas inicijavo bylą, įtraukdamas LRT trečiuoju suinteresuotu asmeniu, netinkamai įgyvendino savo teises, proceso metu nepaisė teismo įpareigojimų), kurios turi būti paskirstytos, atsižvelgiant į šalių procesinį elgesį.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2019 m. gruodžio 20 d. buvo pasirašyta atstovavimo sutartis tarp LRT ir advokato A. I., kuri suteikia teisę advokatui atstovauti LRT visų instancijų teismuose ir atlikti kitus minėtoje sutartyje nurodytus veiksmus. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, jog nors LRT savo procesinį dokumentą pavadino rašytiniais paaiškinimais, pagal savo turinį jie laikytini atsiliepimu į pareiškėjo skundą. Iš LRT 2020 m. balandžio 7 d. prašymo (b. l. 130) ir kartu su juo pateiktų įrodymų (2020 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. WINT2001-55, 2020 m. vasario 14 d. mokėjimo nurodymų (b. l. 133–134) bei 2020 m. sausio 31 d. suteiktų paslaugų ataskaitos (b. l. 135) matyti, jog LRT patyrė 1 388,96 Eur su bylinėjimusi pirmosios instancijos teisme susijusių išlaidų.

ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad susitikimas su klientu, teismų praktikos analizė, teisinės konsultacijos, teisinės pozicijos formavimas, teismo sprendimo gavimas gali būti sudėtine skundo ar kito procesinio dokumento parengimo paslaugos dalimi, todėl ir patirtos išlaidos už minėtas paslaugas gali būti traktuojamos kaip išlaidos už vieną teisinę paslaugą – dokumento parengimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-946/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-19/2012; 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012). Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad ataskaitoje detalizuotos suteiktos teisinės paslaugos – bylos medžiagos analizė, strategijos parengimas ir aptarimas, rašytinių paaiškinimų, stenogramos rengimas, rašytinių paaiškinimų koregavimas – traktuotinos kaip išlaidos už vieną teisinę paslaugą – atsiliepimo į pareiškėjo skundą parengimą ir gali būti atlygintos.

Atsižvelgus į teisinių paslaugų suteikimo ir apmokėjimo už jas datą (2020 m. I ketvirtis), vertinant šių išlaidų pagrįstumą aktualus 2019 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 1 317,6 Eur. Pagal Rekomendacijų 7 ir 8.2 punktus maksimali priteistina suma už atsiliepimo į skundą parengimą – 3 294 Eur (2,5 x 1 317,6 Eur). Taigi, nagrinėjamu atveju prašoma atlyginti 1 388,96 Eur bylinėjimosi išlaidų suma nesiekia Rekomendacijose numatyto maksimalaus dydžio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į LRT atstovo rengtų procesinių dokumentų turinį, pateiktus įrodymus dėl byloje patirtų išlaidų, taip pat atsižvelgiant į Rekomendacijas ir jose įtvirtintus principus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai trečiojo suinteresuoto asmens LRT naudai iš pareiškėjo priteisė 1 388,96 Eur atstovavimo išlaidų sumą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai taikė proceso teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria administracinė byla pagal pareiškėjo skundą nutraukta, keistina, pareiškėjo skundą paliekant nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Laisvos visuomenės instituto atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutarties dalį, kuria administracinė byla pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Laisvos visuomenės instituto skundą atsakovui Lietuvos radijo ir televizijos komisijai, trečiajam suinteresuotajam asmeniui viešajai įstaigai Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija dėl sprendimo panaikinimo nutraukta, pakeisti ir pareiškėjo viešosios įstaigos Laisvos visuomenės instituto skundą atsakovui Lietuvos radijo ir televizijos komisijai, trečiajam suinteresuotajam asmeniui viešajai įstaigai Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija dėl sprendimo panaikinimo, palikti nenagrinėtą ABTĮ 105 straipsnio 3 punkto pagrindu.

Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutarties dalis paliekama nepakeista.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas