Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo I. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d. – laisvės atėmimu penkeriems metams;

- pagal BK 28 str. 3, 4 d., 129 str. 1 d. – laisvės atėmimu šešeriems metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas suėmus, ir bausmės pradžia skaičiuojama nuo suėmimo dienos, t. y. nuo 2006 m. rugsėjo 19 d.

Iš I. Č. priteista nukentėjusiajam S. M. 2086,80 Lt ir Valstybinei ligonių kasai – 2129 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Č. nuteistas už tai, kad padarė sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai B. B. , o būtent: 2006 m. balandžio 3 d., apie 12 val., tikslus laikas nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilus konfliktui I. Č. tyčia keturis kartus kumščiu sudavė bei du kartus spyrė buvusiai sugyventinei nukentėjusiajai B. B. į įvairias galvos vietas ir tuo jai padarė poodines kraujosruvas akių vokuose bei skruostuose, nosies srityje, kaktos dešinėje, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, kraujosruvą po dešinės akies obuolio jungine, nosies kaulų lūžimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu apie kairį galvos smegenų pusrutulį, kuris kvalifikuojamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad tyčia nužudė K. M. , peržengdamas būtinosios ginties ribas, o būtent: 2006 m. rugsėjo 19 d., apie 2 val. 20 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamiems veiksmams, kilusio konflikto su K. M. metu, kai pastarasis jį užpuolė, peržengdamas būtinosios ginties ribas, tyčia dūrė peiliu į pilvo sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam durtinę-pjautinę kiauryminę pilvo priekinės sienelės kairės pusės žaizdą su didžiosios taukinės, plonosios žarnos ir storosios žarnos pasaito kraujagyslės sužalojimu, kas komplikavosi nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, dėl ko nukentėjusysis K. M. mirė.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendžio dalį pakeisti, perkvalifikuoti I. Č. veiką iš BK 28 str. 3, 4 d., 129 str. 1 d., į BK 129 str. 1 d. ir paskirti jam dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaujantis BK 64 str. 1, 4 d., dalinio sudėjimo būdu subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme už nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 1 d., ir paskirti galutinę šešiolikos metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.

Nuosprendžio dalis dėl tyčinio sunkaus B. B. sveikatos sutrikdymo neskundžiama.

Prokuroras teigia, kad teismo išvados, jog I. Č. sužalojo K. M. esant būtinosios ginties situacijai, neatitinka bylos aplinkybių. Teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, perkvalifikuodamas I. Č. veiką iš BK 129 str. 1 d. į BK 129 str. 1 d., 28 str. 3, 4 d., bei neteisingai paskirdamas bausmę dėl K. M. nužudymo. Nors teismas teisingai konstatavo, kad sužalojimus, sukėlusius K. M. mirtį, padarė I. Č. , tačiau neteisingai teigia, jog pastarasis smurtavo būdamas būtinosios ginties situacijoje. Teismas nepagrįstai nurodo, kad nuteistasis smogė peiliu K. M. gindamasis tuo metu, kai K. M. ir D. U. kartu įbėgo į butą ir K. M. neva užpuolė nuteistąjį, bei kad šie veiksmai rodo nukentėjusiojo ir liudytojo veiksmų „agresijos pobūdį“. Būtinosios ginties situacija vertinama atsižvelgiant į kėsinimosi pavojingumo, realumo, akivaizdumo požymius. Teisėta gintis laikoma tais atvejais, kai kėsinimasis nukreiptas į besiginančiojo gyvybę, sveikatą, nuosavybę ar kitas teises, kėsinimasis objektyviai egzistuoja ir yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms. Skundžiamame nuosprendyje teismas tik konstatavo būtinosios ginties situacijos buvimą, tačiau ją apibūdinantys požymiai nepagrįstai neišanalizuoti ir iškilusios grėsmės turinys neaptartas. Byloje surinkti duomenys nepatvirtina teismo išvados, jog kaltinime nurodytomis aplinkybėmis I. Č. buvo iškilusi grėsmė dėl pavojingo kėsinimosi į jį. Tokia išvada paneigta nuosekliais liudytojo D. U. parodymais. O išvada, kad nukentėjusysis ir jo draugas D. U. į butą įbėgo ir nuteistasis buvo nukentėjusiojo užpultas, nepagrįstai grindžiama prieštaringais liudytojos J. M. parodymais.

Teismas nuteistojo I. Č. versiją, kad jį bute užpuolė, grasindami nužudyti, ne tik K. M. , bet ir D. U. , pagrįstai vertino kaip neatitinkančią objektyvių bylos aplinkybių. Tačiau nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais nuteistojo parodymais, jog paminėtoje situacijoje smurtauti pradėjo būtent nukentėjusysis K. M. . Šie parodymai prieštarauja liudytojų J. M. ir D. U. parodymams bei teismo medicinos specialisto išvadoms. Prokuroras cituoja liudytojos J. M. parodymus ir teigia, kad teismas nepagrįstai jais rėmėsi, nes ši liudytoja nematė muštynių pradžios. Be to, šios liudytojos parodymai prieštarauja nuteistojo I. Č. ir liudytojo D. U. parodymams. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuteistasis nurodė, kad J. M. buvo kambaryje tuo metu, kai į virtuvę įėjo K. M. ir D. U.. O liudytojas D. U. parodė, kad konflikto metu virtuvėje J. M. nebuvo ir jis jos nematė.

Nors teismas teisingai konstatavo, jog D. U. smurtinių veiksmų neatliko, tačiau nepagrįstai kritiškai neįvertino liudytojos J. M. nenuoseklių parodymų apie tas pačias aplinkybes. Ši liudytoja galėjo siekti sušvelninti I. Č. atsakomybę, nes su juo palaikė artimus, draugiškus santykius, o su nukentėjusiuoju K. M. konfliktavo. Be to, įvykio metu ji ir nuteistasis buvo neblaivūs.

Prokuroras cituoja liudytojo D. U. parodymus ir teigia, kad šie parodymai yra nuoseklūs, atitinkantys objektyvius bylos duomenis bei patvirtinti teismo medicinos specialisto išvadomis. Šis liudytojas įvykio metu buvo blaivus. Jis patvirtino, kad I. Č. virtuvėje susistumdė su K. M., tačiau šią situaciją išprovokavo pats nuteistasis, suduodamas nukentėjusiajam smūgį ranka. Susistumdymo metu nukentėjusysis nuteistajam jokių sužalojimų nepadarė. Todėl prokuroras teigia, kad paminėti veiksmai negali būti laikomi pavojingu kėsinimusi į nuteistojo sveikatą ar gyvybę. D.U. veiksmai nuteistąjį atitraukiant nuo nukentėjusiojo taip pat negali būti laikomi smurtiniais, nes jais buvo siekiama nutraukti konfliktą, o ne padaryti sužalojimus. Byloje nėra duomenų, kad K. M. ir D. U. būtų planavę smurtauti prieš nuteistąjį. Liudytojas D. U. parodė, jog jis atėjo išprašyti iš K. M. buto neblaivaus, konfliktuojančio I. Č., jokių įrankių neatsinešė, nors automobilyje turėjo savigynai įsigytą dujinį pistoletą Be to, nuteistasis peiliu sudavė smūgius liudytojui D. U. į petį tuo metu, kai pastarasis laikė nuteistąjį atitraukęs nuo K. M. . Liudytojo D. U. parodymai patvirtina aplinkybę, jog I. Č. peilį, kaip galimą nusikaltimo įrankį, buvo susiradęs iš anksto, ne atsitiktinai, bei tai atskleidžia nuteistojo ketinimus spręsti konfliktą smurtu, neatsižvelgiant į tolesnius nukentėjusiojo veiksmus. O aplinkybės, kad prieš nuteistąjį smurtavo K. M. ir D. U. bei kad pastarieji išreiškė grasinimą nužudyti, paneigtos liudytojų D. U. ir J. M. parodymais bei teismo medicinos specialisto išvadomis. Todėl prokuroras teigia, kad šioje situacijoje nebuvo realaus pavojingo kėsinimosi į I. Č. sveikatą ar gyvybę ir pastarojo veiksmai turi būti vertintini kaip padaryti jam nesant būtinosios ginties situacijoje. Nuteistojo I. Č. veika turi būti vertintina kaip nužudymas ir kvalifikuotina pagal BK 129 str. 1 d., bei jam skirtina reali, didesnė už įstatymo numatytą bausmės vidurkį, laisvės atėmimo bausmė. Pažymi, kad nuteistasis yra charakterizuojamas neigiamai bei skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir dėl kito sunkaus nusikaltimo padarymo.

Atsikirtime į prokuroro apeliacinį skundą nuteistasis I. Č. prašo prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, nes jo motyvai yra nepagrįsti, neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių.

Nuteistasis nurodo, kad liudytojo D. U. parodymai nebuvo nuoseklūs ir vienodi, jis juos pakeitė akistatos metu ir teisiamajame posėdyje. Be to, šis liudytojas yra šališkas, nes su nukentėjusiuoju K. M. buvo geri vaikystės draugai, todėl jo parodymais remtis negalima. Taip pat nurodo, kad įvykio metu buvo labai suplėšyti jo drabužiai, kas patvirtina, kad jis buvo netikėtai užpultas, pargriautas ant grindų ir tarp jų įvyko grumtynės. Teismas pagrįstai vadovavosi liudytojos J. M. parodymais bei tinkamai įvertino pavojingo kėsinimosi pradžią, o apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad šios liudytojos parodymai yra prieštaringi. J. M. konflikto pradžią galėjo matyti būdama virtuvėje, tarpduryje ar kitame kambaryje, nes tarp kambario ir virtuvės nebuvo jokių durų. Nei ši liudytoja, nei jis nebuvo apsvaigę nuo alkoholio. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, kad J. M. savo parodymais siekė sušvelninti nuteistojo atsakomybę. Jis jokių artimų santykių su J. M. nepalaikė, o pati J. M. jau dvejus metus negyveno su K. M. bei ruošėsi kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo.

Taip pat prokuroras nepagrįstai nurodo, kad peilį jis galėjo būti susiradęs iš anksto, o ne atsitiktinai. Nuteistasis teigia, kad jei būtų iš anksto žinojęs apie užpuolimą bei ruošęsis gynybai, tai įvykio vietoje buvo kirvis, kuris yra veiksmingesnė gynybos priemonė nei peilis. Apeliacinio skundo teiginys, kad nuteistasis charakterizuojamas neigiamai, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes darbovietės išduotoje charakteristikoje jis charakterizuojamas teigiamai. Be to, iki suėmimo jis augino savo mažametį sūnų, dirbo, buvo nusipirkęs butą, o jo ankstesnis teistumas yra išnykęs.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis prokuroras prašo prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistasis ir jo gynėjas – atmesti.

Skundas atmetamas.

Nuosprendis dėl I. Č. nuteisimo pagal BK 135 str. 1 d. nėra apskųstas, todėl kolegija šios nuosprendžio dalies teisėtumo nerevizuoja (BPK 320 str. 3 d.).

Tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad I. Č. buvo esant būtinosios ginties būklei ir turėjo teisę gintis. Šios teismo išvados apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

BK 28 str. 2 d. nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ir nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.

Apeliantas yra teisus, teigdamas, kad būtinosios ginties situacija vertinama pagal kėsinimosi pavojingumo, realumo, akivaizdumo požymius bei kad šie požymiai skundžiamame nuosprendyje faktiškai nebuvo analizuojami.

Todėl šių požymių turinį turi atskleisti apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas nustatytas faktines bylos aplinkybes.

Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinančio asmens veiksmai, sudarantys kėsinimosi turinį, yra nukreipti prieš kito asmens gyvybę, būsto neliečiamybę, kitas asmens teises ar laisves, visuomenės ar valstybės interesus.

Kėsinimosi pavojingumo nebuvimą apeliantas grindžia liudytojo D. U. parodymais, kuriuos prokuroras laiko nuosekliais ir neprieštaringais, bei liudytojos J. M. parodymais, taip pat teismo medicinos specialisto išvada, kurioje užfiksuota, kad I. Č. nebuvo padaryti išoriniai sužalojimai.

Su tokiu įrodymų vertinimu negalima visiškai sutikti.

Kolegijos nuomone, tiek liudytojo D. U. , tiek liudytojos J. M. (tą pripažįsta ir apeliantas) parodymai dėl konflikto pradžios bei jame dalyvavusių asmenų veiksmų yra pakankamai prieštaringi. Šių prieštaravimų nepavyko pašalinti ir apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo metu. Todėl paminėtų asmenų parodymais kolegija remiasi tiek, kiek jie neprieštarauja vieni kitiems bei nuteistojo parodymams, taip pat elementariai logikai.

Nustatyta, kad tą pačią dieną tarp I. Č. ir K. M. buvo kilęs konfliktas, kurio metu I. Č. , gindamas J. M. nuo smurtaujančio K. M. , pastarajam sužalojo antakį. Iš to seka, kad nukentėjusysis nuteistojo atžvilgiu nebuvo nusiteikęs geranoriškai. Tai patvirtina ir I. Č. bei J. M., nurodydami, kad po pirmo konflikto K. M., išeidamas iš buto, nuteistajam pagrasino susidorojimu. Ši paminėtų asmenų parodymų dalis sutampa ir nėra paneigta kitais bylos duomenimis. Kad K. M. ir D. U. įsiveržė į butą ne tik norėdami geruoju išprašyti iš jo I. Č. , apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir liudytojas D. U., nurodydamas, jog į butą atėjo ,,ne išgerti butelio“.

Ikiteisminio tyrimo pabaigoje (t. 2, b. l. 12-15), taip pat pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme D. U. paneigė, kad I. Č. pirmas smogė K. M. į veidą. To niekada netvirtino ir I. Č. bei J. M..

Iš nuteistojo bei liudytojos J. M. parodymų seka, kad, nukentėjusiajam ir D. U. įbėgus į butą, I. Č. kalbėjo telefonu su V. B.. Nukentėjusiajam užpuolus I. Č., pastarajam iš rankų telefonas iškrito ir išsijungė. Šią aplinkybę patvirtino V. B.. Tai reiškia, kad nuteistojo aiškinimas, jog jis buvo užpultas staiga į butą įbėgusio nukentėjusiojo (o ne atvirkščiai), yra taip pat nepaneigtas. Taigi, faktinės bylos aplinkybės ir įvykio situacija atitinka apygardos teismo išvadą, kad aktyvūs nukentėjusiojo ir D. U. veiksmai pagal savo turinį, nors ir nenustačius aiškiai išreikšto grasinimo nužudyti, buvo pavojingi nuteistojo sveikatai. Tokios išvados nepaneigia teismo medicinos specialisto išvada (t. 1, b. l. 144) ir prieštaravimai I. Č. parodymuose dėl prieš jį pavartoto smurto pobūdžio bei intensyvumo. Pažymėtina ir tai, kad jau paminėtoje specialisto išvadoje, kuria apeliantas grindžia savo teiginius, yra konstatuota, jog I. Č. aptariamo įvykio metu galėjo jausti skausmą. Be to, išvados aprašomojoje dalyje užfiksuota, kad tiriamasis čiuopiant pažymi skausmingumą nugaros srityje stuburo krūtininių VIII-IX slankstelių projekcijoje.

Kolegijai nekyla abejonių, kad pavojingas kėsinimasis šiuo atveju pasireiškė aktyviais veiksmais. Tai patvirtina šiame nuosprendyje aptarti įrodymai, taip pat liudytojo V. B. parodymai bei daiktų apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 139-142).

Kolegija neturi pagrindo netikėti šio liudytojo parodymais vien dėl to, kad pastarąjį ir nuteistąjį siejo draugiški santykiai, nes tokie santykiai siejo ir nukentėjusįjį su liudytoju D. U..

Akivaizdžiu laikomas kėsinimasis, kai žala besiginančiajam jau daroma arba yra labai aiški jos grėsmė.

Neabejotinai nustatyta, kad nuteistasis D. U. ir K. M. smūgius sudavė nepasibaigus pavojingam kėsinimuisi, t. y. po to, kai į mažą patalpą, kurioje buvo nuteistasis, įbėgo du agresyviai nusiteikę asmenys, kurie, net nebandydami geruoju išprašyti I. Č. iš buto, iš karto puolė prie jo. Byloje nėra nustatyta, kas ir kam pirmas sudavė smūgius ir kokiu momentu I. Č. pasiėmė peilį ir juo sužalojo K. M. bei D. U.. Prokuroro teiginiai, kad I. Č. peilį pasiruošė iš anksto, grindžiami tik prielaidomis ir abstrakčiais samprotavimais. Bet kokiu atveju šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip teisiškai reikšmingi faktai, paneigiantys kėsinimosi akivaizdumą, o kartu būtinosios ginties situacijos buvimą, nes įstatymas nedraudžia rengimosi būtinajai ginčiai ir neriboja naudojamų priemonių ar įrankių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi.

Realiu laikomas kėsinimasis, kuris egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad šiuo atveju kėsinimosi pobūdis buvo neapibrėžtas. Tačiau įvertinus visas bylos aplinkybes, galima daryti išvadą apie realų pavojų nuteistojo sveikatai. Nuteistajam buvo sukruvinta nosis, suplėšyti rūbai. Užpuolimas buvo staigus. Visa tai leidžia pagrįstai teigti, kad esant tokiai situacijai I. Č. turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog jei jis nebūtų aktyviai gynęsis, jo sveikatai būtų padaryta ženkliai didesnė žala.

Kaip jau minėta, savo nesutikimą su apygardos teismo išvada dėl pavojingo kėsinimosi realumo, o kartu dėl būtinosios ginties situacijos buvimo apeliantas grindžia liudytojų D. U. , J. M. parodymais ir teismo medicinos specialisto išvada.

Kolegija jau pareiškė nuomonę dėl minėtos išvados įrodomosios vertės.

Tuo tarpu liudytojos J. M. parodymuose, kurie iš tiesų yra nenuoseklūs, nėra net užuominos apie tai, kad kėsinimasis nebuvo realus, pavojingas ir akivaizdus.

Pažymėtina ir tai, kad J. M. įvykio pradžią galėjo matyti būdama ir kambaryje, ir virtuvėje, ir tarpduryje, nes iš įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir fotolentelių prie jo (t. 2, b. l. 2-11) matyti, jog durų tarp kambario ir virtuvės bute nėra.

Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad iš liudytojo D. U. parodymų seka, jog būtent nuteistasis, virtuvėje prisiartinęs prie K. M. , pirmas jam smogė ranka į veidą. Tačiau apeliantas neatkreipia dėmesio į tai, kad tokius parodymus šis liudytojas davė ikiteisminio tyrimo metu, o apygardos ir apeliacinės instancijos teisme šios aplinkybės nepatvirtino.

Pagal BPK 20 str. ir 301 str. prasmę ir susiklosčiusią teismų praktiką ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys, tarp jų ir liudytojų apklausos, įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi. Tai reiškia, kad negalima konstatuoti, jog šie parodymai yra teisingi, todėl jais remiamasi priimant nuosprendį. Tokių parodymų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali tik turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutinai vertinant įrodymus.

Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusįjį užpuolė ir pirmas jam smūgį sudavė I. Č.. Todėl pripažinti įrodymu paminėtus liudytojo D. U. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nėra teisinio pagrindo.

Nuteistojo parodymai taip pat yra vienas iš įrodymų šaltinių.

Pagal BPK 20 str. 1 d. prasmę jokie įrodymai neturi pirmenybės prieš kitus. Iš to seka, kad, norint atmesti nuteistojo parodymus, nepakanka vien jais netikėti. Būtina nurodyti, kokie kiti objektyvūs duomenys paneigia I. Č. parodymus, kad jis gynėsi nuo pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi. Šioje byloje tokių duomenų aiškiai nepakanka. Todėl tenkinti prokuroro apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Tačiau, kolegijos nuomone, apygardos teismas, nuteisdamas I. Č. už nužudymą peržengiant būtinosios ginties ribas, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių ir prieštaraujančias įstatymų, reglamentuojančių būtinosios ginties ribų peržengimą, reikalavimams ir teismų praktikai.

Būtinosios ginties ribų peržengimas siejamas su dviem esminėmis aplinkybėmis: aiškiai didesnės žalos besikėsinančiajam padarymu ir tokių priemonių gynybai panaudojimu, kurios aiškiai nebuvo būtinos.

Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrindinį dėmesį sutelkė tik į netinkamų gynybai priemonių panaudojimą, nors, kaip jau minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje jau seniai laikomasi nuostatos, kad įstatymas neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi. Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis. Todėl teismo išvada, kad peilis šioje situacijoje buvo netinkama gynybos priemonė, prieštarauja BK 28 str. 3 d. nuostatoms. Taigi, peilio panaudojimo teisėtumas negali būti siejamas su besiginančiųjų kokių nors įrankių turėjimu ar neturėjimu.

Apie padarytos žalos besikėsinančiajam ir ginamų vertybių santykį, kuris šiuo atveju yra vienintelis kriterijus sprendžiant būtinosios ginties ribą, nuosprendyje faktiškai neužsimenama. Jame išdėstyti motyvai apie ,,nuteistojo amoralų elgesį nukentėjusiojo atžvilgiu“, ,,nukentėjusiojo siekį išvaryti I. Č. iš buto“ yra sunkiai suvokiami arba neturi jokios reikšmės, vertinant, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, juo labiau kad byloje jokiais įrodymais nėra paneigti nuteistojo ir J. M. parodymai, jog I. Č. J. M. į svečius pasiūlė pakviesti pats nukentėjusysis ir kad nuteistasis bute liko norėdamas apginti J. M. nuo smurtaujančio K. M. .

Apygardos teismo nuosprendyje teigiama, kad dalis nuteistojo parodymų (apie grasinimą nužudyti ir prieš jį panaudotą smurtą) vertintini kaip ,,siekis pateisinti puolimo neatitinkančią gynybą“. Šį teiginį galima suprasti kaip netinkamų priemonių gynybai pasirinkimą, kurį kolegija jau aptarė, ir kaip aiškiai didesnės nei ginami interesai žalos padarymą besikėsinančiajam.

Kolegija, vertindama kėsinimosi realumą ir pavojingumą, jau nurodė, kad kėsinimosi pobūdis šiuo atveju buvo neapibrėžtas, tačiau, be jokios abejonės, pavojingas, akivaizdus ir realus. Pažymėtina, kad ir tuo atveju, kai pavojingo kėsinimosi realumas yra aiškiai neapibrėžtas arba faktiškai jo nėra, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės pagrįstai leido manyti, jog jis prasidėjo arba tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ar negalėjo numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokia klaidingai, tariamos gynybos metu padaryta žala kitam asmeniui laikoma padaryta būtinosios ginties situacijoje.

Niekas iš įvykio vietoje buvusių asmenų nepatvirtina, kad pagal bylos aplinkybes I. Č. turėjo ir galėjo numatyti, jog situaciją suvokia klaidingai. Priešingai, netgi liudytojas D. U. , kurio negalima įtarti noru palengvinti I. Č. padėtį, apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad nuteistasis negalėjo numatyti, jog jie į butą atėjo tik su gerais ketinimais.

Pažymėtina, kad po įvykusio pirmo konflikto K. M. iš buto išėjo prieš tai pagrasinęs I. Č. susidorojimu. Po to į butą įbėgo kartu su dar vienu asmeniu (D. U. ). Todėl I. Č. šiuo atveju buvo neįmanoma nuspėti D. U. tikrųjų ketinimų, o juo labiau suvokti, kad jo (nuteistojo) apglėbimas ir laikymas, kitam asmeniui (K. M. ) puolant prie I. Č. , nekelia jam (I. Č. ) jokios grėsmės.

Todėl kolegija daro išvadą, kad nustatytomis aplinkybėmis I. Č. veikoje nebuvo aiškios neatitikties kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui.

Be to, nukentėjusiajam buvo suduotas tik vienas smūgis peiliu į pilvo sritį ir sužalotos didžiosios taukinės, plonosios ir storosios žarnų pasaito kraujagyslės, kas komplikavosi nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę.

BK 28 str. 3 d. nuostatos gali būti taikomos, tik kai asmuo nužudo ar sunkiai sutrikdo sveikatą kitam asmeniui veikdamas tiesiogine tyčia.

Apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad nuteistasis veikė tyčia ir visai nekonkretizavo tyčios rūšies ir kryptingumo. Nuosprendyje nurodyta, kad I. Č. ,,veikė sąmoningai, siekdamas jį sužaloti, suprasdamas, kad tokiu būdu gali atimti gyvybę“. Iš šios formuluotės seka, kad nuteistais siekė tik sužaloti K. M. , tačiau kartu ir numatė, kad dėl jo veikimo gali nukentėjusysis mirti. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog I. Č. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali nukentėjusysis mirti, ir nors to nenorėjo (siekė tik sužaloti) sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Įstatyme (BK 15 str. 3 d.) būtent taip apibūdinama netiesioginė tyčia.

Tuo tarpu BK 15 str. 2 d. 2 p. nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo.

Kad nuteistasis norėjo nukentėjusiojo mirties, skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas to padaryti ir negalėjo.

Nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai neigė norėjęs atimti gyvybę K.M.. Jis nurodė, kad nukentėjusįjį sužalojo švaistydamasis peiliu greičiausiai tuo momentu, kai D.U. jį laikė apglėbęs iš nugaros. To nepaneigė nei liudytojas D. U., nurodydamas, jog sužalojimo padarymo momento nematė. Taigi, byloje nėra nustatyta, jog nuteistasis sąmoningai sudavė kryptingą smūgį į pavojingą gyvybei vietą.

Sužalojimo padarymo būdas (grumtynių metu švaistantis peiliu), sužalojimų kiekis (vienas), įrankis (buitinis peilis, kurio charakteristikos nėra žinomos) ir pats sužalojimo pobūdis bei mirties priežastis neleidžia daryti abejonių nekeliančios išvados, jog nuteistais veikė tiesiogine tyčia.

Taigi, ir dėl šios priežasties negalima teigti, kad I. Č. nukentėjusįjį nužudė peržengdamas būtinosios ginties ribas.

Esant šių aplinkybių visumai, kolegija daro išvadą, kad I. Č. nukentėjusiajam gyvybę atėmė esant būtinosios ginties situacijai, t. y. gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą ir neperžengdamas būtinosios ginties ribų.

Todėl nuosprendžio dalis, kurioje I. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas už K. M. nužudymą peržengiant būtinosios ginties ribas, naikintina. Dėl šios dalies priimtinas naujas, išteisinamasis, nuosprendis.

Naikintina ir nuosprendžio dalis dėl bausmių, paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas, subendrinimo, taip pat nuosprendžio dalis, kuria iš I. Č. priteista 2086,80 Lt S.M. ir 2129 Lt Valstybinei ligonių kasai. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Tokį sprendimą kolegija priima nagrinėdama bylą pagal prokuroro skundą, t. y. nesant nuteistojo skundo. Tačiau šiuo atveju priešingo nei prašo apeliantas sprendimo priėmimas (kai vietoj nuteistojo padėties pabloginimo pagal prokuroro prašymą apeliacinės instancijos teismas priima išteisinamąjį nuosprendį BPK 329 str. 1 p. numatytais pagrindais) nelaikomas apeliacinio skundo ribų viršijimu.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 2 d. nuosprendžio dalį, kuria I. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 28 str. 3 d., 4 d., 129 str. 1 d., panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį.

I. Č. pagal BK 28 str. 3 d., 4 d., 129 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo ir nuosprendžio dalį, kuria iš I. Č. priteista 2086,80 Lt S. M. ir 2129 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje palikti nenagrinėtą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.