Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo J. J. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. B. ieškinį atsakovui J. J. dėl paskolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas netenkino ieškovo reikalavimo dėl palūkanų priteisimo nuo tos dienos, kada likusioji paskolos suma turėjo būti grąžinta, motyvuodamas tuo, paskolos sutartyje nebuvo aptartas palūkanų mokėjimas, o atsakovas, grąžinęs dalį paskolos, galėjo klysti dėl likusio dalies grąžinimo. Laikydamas, kad suėjo likusio paskolos grąžinimui senaties terminai, todėl teismas vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.5 straipsnio sprendė, jog ieškovo prašomos 5 procentų dydžio palūkanos gali būti priteisiamos tik nuo 2007-02-06, t.y. ieškovo pradinio reikalavimo galutinai įvykdyti paskolos sutartį pateikimo teisme dienos.

Teismas, konstatuodamas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės ieškinio senaties termino nutraukimui, vadovavosi vien tik ieškovo paaiškinimais, nepagrįstais jokiais rašytiniais bei kitais įrodymais, tuo pažeisdamas CPK 178 str. dėl įrodinėjimo pareigos, o atsakovo paaiškinimus, pagrįstus liudytojų parodymais, atmetė, tuo pažeisdamas šalių lygybės įstatymui ir teismui, rungimosi, šalių procesinio lygiateisiškumo principus.

Būtent atsakovas privalo įrodyti, kad jis grąžino visą paskolą ieškovui, ieškovas tokios pareigos neturi.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmos instancijos sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų, reguliuojančių senaties terminų taikymo, bei procesinių normų, reguliuojančių įrodymų vertinimą, taikymą (Civilinio proceso kodekso 330 straipsnio ir 329 straipsnio 1 d.).

Byloje nustatyta, kad ieškovas K. B. 1997 m. gegužės 16 d. paskolino atsakovui 47 600 Lt, šis įsipareigojo grąžinti skolą iki 1997 m. lapkričio 1 d. (b.l. 3). Ieškovas prašo priteisti dalį 20 000 Lt negrąžintos paskolos, atsakovas nurodė, kad jis atsiskaitė su ieškovu sutartyje nustatytu terminu.

Šalys buvo sudariusios paskolos sutartį, savo turiniu ir forma atitinkančią Civilinio kodekso 6.870-6.871 straipsnių reikalavimus. Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Skolininko prievolė, kilusi iš paskolos sutarties, kaip ir bet kuri kita, turi būti vykdoma sąžiningai, tinkamai ir nustatytu terminu (Civilinio kodekso 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis). Kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie prievolės įvykdymą. Jeigu skolininkas kreditoriui yra išdavęs prievolės įvykdymui patvirtinti skolos dokumentą (šios bylos atveju – rašytinę paskolos sutartį), tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o jeigu tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą grąžinamame skolos dokumente. Jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą arba grąžinti skolos dokumentą, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą. Tokie yra bendrieji prievolės įvykdymo patvirtinimą reglamentuojantys įstatymų reikalavimai (Civilinio kodekso 6.65 straipsnio 1-3 dalys).

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (Civilinio kodekso 6.870 straipsnis), bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Skolos dokumento ar pakvitavimo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (Civilinio kodekso 6.65 straipsnis), todėl kreditorius, norėdamas šią prielaidą nuginčyti, turi įrodyti, kad yra priešingai.

Paskolos sutarties sudarymo faktą įrodinėjo ieškovas (kreditorius), jis pateikė notarine tvarka patvirtintos sutarties tinkamai patvirtintą kopiją (b.l. 3), atsakovas šį faktą pripažino, taip pat sutiko su ieškovo nurodyta aplinkybe, kad jis gavo sutartyje nurodytą pinigų sumą. Tuo tarpu paskolos grąžinimo faktą turi įrodyti atsakovas (skolininkas), jis neturi skolos dokumento ar pakvitavimo apie paskolos grąžinimą, todėl negali pasinaudoti CK 6.65 straipsnyje įtvirtinta prievolės įvykdymo prezumpcija. Šiuo atveju atsakovas turi įrodinėti skolos grąžinimo ar novacijos faktą bendra tvarka. Atsakovas įrodinėjo, kad jis grąžino paskolą patiekdamas ieškovui 11 tonų spanguolių, ir kad toks skolos grąžinimo būdas buvo aptartas su ieškovu žodžiu paskolos ėmimo metu. Ieškovas su šia atsakovo nurodyta aplinkybe nesutiko. Pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė ir nurodė motyvus sprendime, kad atsakovas neįrodė, jog su ieškovu atsiskaitė pagal paskolos sutartį, nes savo nurodytam skolos grąžinimo faktui pagrįsti nepateikė įrodymų. Byloje apklausti liudytojai A. A. , A. G. , R. M. (b.l. 85-86, 93, 113-114) tik patvirtino atsakovo nurodytą aplinkybę, kad 1997 m. spalio-lapkričio mėnesiais į Varėnos konservų gamyklą iš Rusijos buvo vežamos spanguolės, taip pat liudytojams buvo žinoma apie ieškovo ir atsakovo paskolinius santykius, kad šalys kalbėjosi dėl paskolos grąžinimo spanguolėmis. Toks spanguolių vežimo į gamyklą, kurios vadovu tuo metu buvo ieškovas, nebuvo pagrindas teismui daryti išvadą, kad šitokiu būdu atsakovas atsiskaitė su ieškovu pagal paskolos sutartį, ieškovui neigiant tiek patį susitarimą dėl skolos grąžinimo būdu spanguolėmis, tiek, jog tokiu būdu buvo grąžinta paskola. Šalių sudarytoje rašytinėje sutartyje nėra numatytas atsakovo nurodytas paskolos grąžinimo būdas, pagal bendruosius tinkamo prievolių vykdymo principus skolininkas gali įvykdyti prievolę kitu, negu aptartas pradinėje sutartyje, būdu tik tuo atveju, jeigu tokį įvykdymą priima kreditorius (CK 6.39 straipsnis). Prievolės dalyko ar įvykdymo būdo pakeitimas yra novacija (6.141 straipsnio 1 dalis), pagal įstatymą novacija nepreziumuojama, todėl turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta (CK 6.141 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad novaciją galima konstatuoti tik esant įrodymų, jog prievolės šalys aiškiai ir neabejotinai išreiškė savo valią pakeisti vieną prievolę kita. Esant ginčui dėl įvykusios novacijos, šalis, kuri remiasi novacija, turi įrodyti, jog novacija įvyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2007 ir kt.). Pagal atsakovo nurodytas aplinkybes spanguoles jis ir liudytojas R. M. vežė į Varėnos konservų gamyklą, o ne pačiam ieškovui. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad spanguoles gamykla priėmė kaip ieškovo ir, kad už jas buvo sumėta ieškovui, o ne atsiskaityta su atsakovo įmone ar atsakovu. Dėl nurodyto kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovas neįrodė, jog paskolą grąžino jo nurodytu būdu.

Dėl ieškinio senaties taikymo.

Teismas, nustatęs, jog atsakovas neįrodė, kad jis grąžino paskolą ieškovui, atsakovo prašymu netaikydamas ieškinio senaties padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas nepraleido šio termino. Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu asmuo, žinodamas apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipia į skolininką arba nereiškia jam ieškinio teisme, tai skolininkas gali tikėtis, kad paskolos davėjas atsisako skolos arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Tačiau tais atvejais, kai skolos davėjas, nesibaigus ieškinio senaties terminui, aktyviais ir teisėtais veiksmais siekia atgauti paskolintus skolininkui pinigus, o skolininkas, nesibaigus ieškinio senaties terminui, skolą pripažįsta ir žada ją grąžinti, tai skolininkui nėra pagrindo tikėtis, kad paskolos davėjas atsisako savo teisės į pinigų susigrąžinimą, o paskolos davėjui yra pagrindas manyti, kad jo teisės pažeidimas bus pašalintas skolininko gera valia. CK 1.130 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti tam tikri veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta skolą. Ieškovas siekdamas pasinaudoti šia įstatymine norma įrodinėjo, jog atsakovas nutraukė ieškinio senatį, grąžindamas dalį skolos. Savo procesiniuose dokumentuose bei teisme nurodė, jog dalį paskolos grąžino 1999 ir 2001 m. rugpjūčio mėn. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme jis nurodė, kad atsakovas per du kartus 2002 metais grąžino dalį paskolos. Atsakovas šią nurodytą ieškovo aplinkybę neigė ir tvirtino, kad jis su ieškovu atsiskaitė paskolos sutartyje numatytu terminu. Atsakovui nepripažįstant ieškovo nurodytos aplinkybės, kad atsakovas nutraukė senaties terminą, pareiga įrodyti šį senaties nutraukimą tenka ieškovui, siekiančiam pasinaudoti senaties nutraukimo institutu. Ieškovas yra nenuoseklus savo paaiškinimuose dėl dalies paskolos grąžinimo datos, taip pat jis negalėjo nurodyti ne tik tikslios paskolos grąžinimo datos, painiojosi datose, tačiau negalėjo nurodyti ir vietos, kur jam buvo grąžinta dalis paskolos, o taip pat ir tikslios sumos, nes nurodė ne grąžintas jam sumas, o likusią paskolos dalį. Be to, ieškovas nurodė, jog suteikdamas paskolą nepasitikėjo atsakovu, dėl ko paskolą formino rašytine paskolos sutartimi ir ją tvirtino pas notarą, tačiau atsakovui neva laiku negrąžinus paskolos, jis jam jokių priminimų raštu nerašęs, juo tikėjęs, kad jam grąžins pinigus, primindavo tik žodžiu ir jokių pakvitavimų apie dalies paskolos grąžinimą nei jis, nei atsakovas nerašęs. Tokie ieškovo paaiškinimai yra nelogiški, prieštaringi o nesant jokių kitų pateiktų įrodymų apie dalies paskolos grąžinimą 1999 m, 2001 m, ar 2002 m., o taip pat nesant pateiktų jokių įrodymų apie reikalavimą grąžinti paskolą jos grąžinimo terminui pasibaigus, teismui nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas įrodė, jog ieškinio senatis atsakovo buvo nutraukta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005 ir kt.). Esant vien tik ieškovo nurodymui apie senaties termino nutraukimo, atsakovui prieštaraujant tokiam ieškovo nurodymui, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, teismas neturėjo pakankamai įrodymų (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis), kad galėtų taikyti Civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalį ir laikyti, kad atsakovas grąžino dalį paskolos iki 2001-07-01 ir tokiu būdu nutraukė 3 metų ieškinio senatį, numatytą Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 d. (įst.red.iki 2001-07-01).

Kolegija atsakovo reikalavimu taiko ieškinio senatį ieškovo reikalavimams ir sprendžia, kad ieškovo reikalavimai yra atmestini (Civilinio kodekso 131 straipsnio 1 d.). Ieškinio senatis prasidėjo atsakovui negrąžinus paskolos sutartyje numatytu laiku – 1997 m. lapkričio 1 d. ir senatis pasibaigė 2000 m. lapkričio 2 d. (Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 d. (įst.red.iki 2001-07-01). Ieškovas reikalavimą dėl paskolos priteisimo pareiškė 2007-02-05, akivaizdžiai pasibaigus ieškinio senačiai.

Dėl išdėstyto pirmos instancijos teismas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 p.).

Kolegijai atmetus ieškinį iš naujo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Pagal Civilinio proceso kodekso 93 straipsnį bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas konkrečioje teismo instancijoje. Civilinio proceso kodekso 79 straipsnyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus (CPK 51 straipsnio 1 dalis). Vedant bylą per atstovus, byloje dalyvaujantys asmenys turi išlaidų, susijusių su apmokėjimu už advokatų teikiamas teisines paslaugas. Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos, skirtos advokato pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Atsakovas skunde prašo priteisti jam iš ieškovo jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Jis turėjo tokias bylinėjimosi išlaidas - 620 Lt dydžio žyminis mokestis už apeliacinį skundą (b.l. 122) ir 900 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti (200 Lt pirmos instancijos teisme (b.l. 24), 700 Lt apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, patenkinus atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus reikalavimus, bylinėjimosi išlaidos atsakovui turi būti atlyginamos iš bylą pralaimėjusios šalies (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1, 3 dalys), t. y. priteisinat jas iš ieškovo. Sprendžiant dėl žyminio mokesčio dydžio priteistino iš ieškovo, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas sumokėjo per didelę mokesčio sumą. Jo apeliacinis skundas yra dėl 20 000 Lt paskolos grąžinimo, tokiu būdu žyminį mokestį skaičiuojant nuo šios sumos, jam reikėjo sumokėti 600 Lt (20 000 Lt x 3% = 600 Lt), kadangi ieškovas permokėjo 20 Lt žyminio mokesčio, ši suma jam grąžintina iš valstybės (Civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 d. 1 p.), o 600 Lt žyminio mokesčio priteistina iš ieškovo, taip pat priteistina 900 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija

nusprendė:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - K. B. ieškinį atmesti.

Priteisti iš K. B. , a.k (duomenys neskelbtini) 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų J. J. , a.k (duomenys neskelbtini)

Grąžinti 20 Lt žyminio mokesčio J. J. , a.k (duomenys neskelbtini) iš valstybės biudžeto.