- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-05-26
- Bylos Nr.
- 2A-173-267/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Badaugienė, Petras Rimantas Brazys, Danutė Burbulienė (pran.)
- Atsakovas
- R. V., Z. V.
- Ieškovas
- M. M.
- Trečiasis asmuo
- Miško savininkų kooperatyvui „Privati girininkija“, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Mažeikių rajono agentūrai, Telšių apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. V. ir Z. V. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008-01-30 sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovams R. V., Z. V., tretiesiems asmenims Miško savininkų kooperatyvui „Privati girininkija“, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Mažeikių rajono agentūrai, Telšių apskrities viršininko administracijai dėl turtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas M. M. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovų priteisti 8649 Lt žalos, padarytos neteisėtai kertant mišką, atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 1996 m. gruodžio 19 d. jo tėvas M. M. padovanojo jam 3,0 ha žemės sklypą su mišku, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurį 1997 m. vasario 26 d. įregistravo Valstybinio žemės kadastro duomenų registre. Teigė, kad 2005 m. sausio 19 d. nuvykęs į savo mišką, pamatė, kad iškirstas ir išvežtas nemažas plotas (apie 50 vnt. medžių) jam priklausančio miško. Ieškovas teigė išsiaiškinęs, jog mišką iškirto ir medieną pasisavino šalia esantį Z. V. vardu registruotą mišką kirtę asmenys, kuriems vadovavo Z. V. sūnus R. V.. Nurodė, kad susisiekus su šiais asmenimis, pastarieji paaiškino, jog mišką iškirto netyčia, nes nesuprato miško ribų. Ieškovas kreipėsi į Mažeikių rajono policijos komisariatą, tačiau dėl šios veikos Mažeikių rajono policijos komisariate buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Ieškovas paaiškino, kad pagal jo užsakymą UAB ,,Rezultatas“ atliko įvertinimą ir nustatė padarytos žalos dydį. Todėl ieškovas kreipėsi į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2008 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė ieškovui M. M. solidariai iš atsakovų Z. V. ir R. V. 5774 Lt žalos atlyginimo, 157,55 Lt už turto įvertinimą, 33,38 Lt sumokėto žyminio mokesčio, 1269,78 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Be to, teismas priteisė solidariai iš atsakovų Z. V. ir R. V. 45,26 Lt pašto išlaidų bei 139,84 Lt žyminio mokesčio valstybei. Priteisė iš ieškovo M. M. 22,54 Lt pašto išlaidų valstybei. Likusioje dalyje teismas ieškinį atmetė. Teismas atmetė kaip neįrodytus atsakovo R. V. argumentus, kad žala ieškovui nėra padaryta, nes jo motinos ir ieškovo sklypai dengia vienas kitą, kad jis negali būti atsakingas už padarytą žalą, nes pagal sutartį visus darbus atliko Miško savininkų kooperatyvas „Privati girininkija“, kad ieškovas neteisingai nustatė padarytos žalos dydį. Nurodė, jog atsakovo teiginį, kad sklypai perdengia vienas kitą paneigia Kadastro žemėlapio ir ortofotografinės nuotraukos duomenys, iš kurių matyti, kad sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (atsakovės Z. V. sklypas) ribojasi su sklypu Nr. (duomenys neskelbtini) (ieškovo M. M. sklypu), tačiau vienas kito nedengia. Pripažino nepagrįstu ir bylos įrodymais paneigtu atsakovo teiginį, kad jis negali būti atsakingas už padarytą žalą, nes pagal sutartį visus darbus atliko Miško savininkų kooperatyvas „Privati girininkija“. Teismas pažymėjo, kad atsakovei Z. V. leidimai miškui kirsti išduoti 2004-12-15, nustatant miško kirtimo terminą 2004-12-31. Nurodė, jog ieškovas M. M. 2005-01-19 pastebėjo, kad jo miškas iškirstas ir 2005-01-20 dėl to kreipėsi į policiją, o sutartį atsakovas R. V. su Miško savininkų kooperatyvu „Privati girininkija“ sudarė 2005-01-20, t.y., tą pačią dieną, kai ieškovas kreipėsi į policiją ir kai jau buvo praėję 20 dienų nuo leidime nustatyto miško iškirtimo termino. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas R. V. sutartį su Miško savininkų kooperatyvu „Privati girininkija“ sudarė jau po to, kai buvo iškirstas miškas. Teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad ieškovo M. M. miškas iškirstas ne dėl suklydimo ar sklypo ribų nežinojimo, o tyčia. Teismas nustatė, kad miško sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė atsakovė Z. V. pavedė savo sūnui atsakovui R. V. atstovauti ją kertant sklype, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), medieną ir ją parduodant. Atsakovas R. V., vykdydamas šį pavedimą, organizavo miško kirtimą. Kertant medžius buvo iškirsti medžiai gretimame ieškovui M. M. priklausančiame sklype ir padaryta žala. Teismas pažymėjo, kad UAB ,,Rezultatas“ atlikto vertinimo išvadoje nurodyta, kad ieškovui priklausančio miško savavališku iškirtimu, iškirtus 143 vienetus medžių, padaryta žala, kurią sudaro iškirsto miško rinkos vertė – 5774 Lt ir iškirsto miško atkūrimo darbų vertė – 2875 Lt, iš viso - 8649 Lt. Nurodė, kad tiek atsakovė Z. V., tiek ieškovas M. M. pripažino, kad miškas visame iškirstame plote yra atsodintas. Todėl teismas nustatė, kad ieškovui padaryta žala yra lygi tik iškirsto miško rinkos vertei - 5774 Lt. Teismas pripažino, kad dėl miško iškirtimo kaltas atsakovas R. V., jo veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su ieškovui padaryta žala, o patys veiksmai neteisėti, nes atsakovas neturėjo leidimo kirsti mišką ieškovo M. M. sklype, leidimai buvo gauti kirsti mišką atsakovės Z. V. sklype. Nurodė, jog atstovaujamas asmuo atsako už savo atstovo, vykdančio pavedimą, padarytą žalą solidariai su savo atstovu. Teismas patenkino ieškinį iš dalies, priteisiant ieškovui iš atsakovų iškirsto miško rinkos vertę 5774 Lt ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį dalyje dėl 2875 Lt priteisimo už miško atkūrimo darbus atmetė, nurodydamas, kad miškas jau yra atsodintas, o ieškovas dėl to išlaidų neturėjo. Patenkinęs ieškinį iš dalies, teismas proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai priteisė bylinėjimosi išlaidas iš šalių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai Z. V. ir R. V. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo. Apeliantų motyvai yra tokie:
1. Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad mišką Bukončių kaime, priklausantį M. M. ir/ar Z. V. kirto, kirtimo darbus ir iškirstos medienos pardavimą organizavo atsakovai. Be to, teismo posėdžio metu liudytojas R. Z. patvirtino, kad atsakovai kirtimo darbų nevykdė, o kirtimus vykdė MSK „Privati girininkija“ samdyti rangovai. Todėl nesant būtinų egzistuojančių civilinės atsakomybės sąlygų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Jei miško nekirto MSK „Privati girininkija“ samdyti rangovai, kyla klausimas, kas kirto mišką, nes nei R. V., nei Z. V. kirtimo darbų nevykdė, jų neorganizavo, o byloje nėra duomenų įrodančių priešingai, todėl teismas turėjo išsiaiškinti, kas iš tikro kirto mišką ir patraukti atsakovu.
2. Žalos atlyginimas dėl neteisėto miško kirtimo yra galimas tik esant neteisėtiems veiksmams – savavališkam miško kirtimui. Tačiau bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikti jokie duomenys, įrodantys neteisėto miško kirtimą, t.y. Regiono aplinkos apsaugos departamentas nenustatė neteisėto miško kirtimo (savavališko miško kirtimo) Z. V. ir/ar M. M. miške.
3. Teismas netinkamai įvertino rašytinius įrodymus. Skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai remiamasi UAB „Hidroprojektas“ 2005-12-05 raštu. Šiuo rašytiniu įrodymu nebuvo galima remtis, kadangi UAB „Hidroprojektas“ yra suinteresuotas bylos baigtimi, nes šios bendrovės darbuotojas atliko preliminarius matavimus B. V. ir Z. V. valdose, o už savo darbuotojo veiksmus yra atsakinga UAB „Hidroprojektas“.
4. Teismas be pagrindo sprendime konstatavo, kad faktą, jog sklypai dengia vienas kitą, paneigia kadastro žemėlapio ir ortofotografinės nuotraukos duomenys. Nuosavybės teisę į Z. V. miško valdą įrodo ne ortofotografinės nuotraukos, darytos po miško kirtimo, o VĮ Registrų centro archyve saugomas nuosavybės planas, esantis byloje kaip įrodymas. Nors teismas teigė, kad pagal šiuos planus matyti, jog valdos viena kitos nedengia, be ekspertizės šio labai svarbaus fakto byloje nustatyti neįmanoma. Tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė skirti ekspertizę, nors atsakovai jos prašė. Apeliantų manymu, byloje iki šiol nėra nustatytos tikslios Z. V. priklausančios valdos ribos (ginčytina miško dalis byloje), jos padėtis miško masyve, neaišku, ar iš tikro valdos dengia viena kitą, todėl, remiantis CPK 212 str., apeliantai prašo teismo skirti ekspertizę, ją pavedant atlikti Valstybiniam miškotvarkos institutui, adresu Pramonės pr. 11a, Kaunas.
5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų UAB „Rezultatas“ apskaičiuotos žalos dydį. Proceso metu atsakovai ginčijo UAB „Rezultatas“ atliktą turto vertinimą, tačiau teismas nesiėmė priemonių nustatyti neva esamos žalos dydį. Atsakovai nepateikė teisėto turto vertinimo todėl, kad pagal ieškovo M. M. ieškinį negalima jų civilinė atsakomybė, nesant egzistuojančių civilinės atsakomybės sąlygų. Be to, UAB „Rezultatas“ apskaičiuotas žalos dydis atliktas netinkamai, ne pagal teisės aktų reikalavimus. Žalos atlyginimą dėl neteisėtų miško kirtimų reglamentuoja LR Vyriausybės 2002-04-12 nutarimu Nr. 521 patvirtinti „Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, turtui ar interesams atlyginimo dydžiai“, o atliekant žalos dydžio vertinimą neatsižvelgta į norminių aktų reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovų Z. V. ir R. V. apeliacinį skundą ieškovas M. M. prašo atmesti apeliantų apeliacinį skundą ir palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 30 d. sprendimą bei priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai.
1. Faktas, jog sutartis tarp Z. V. ir MSK „Privati girininkija“ buvo sudaryta jau po miško iškirtimo paneigė atsakovo R. V. teiginį, kad pasirašius sutartį miško nuosavybės teisės perėjo MSK „Privati girininkija“ ir todėl Z. V. negali būti atsakinga už ieškovui padarytą žalą. Toks atsakovo teiginys ir taip nepagrįstas, nes nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą galima perleisti tik notarine sutartimi.
Šalies argumentai
2. Apeliantų teiginys, kad žalos atlyginimas dėl neteisėto miško kirtimo yra galimas tik esant neteisėtiems veiksmams – savavališkam miško kirtimui ir apeliavimas į LR Miškų įstatyme įvirtintas normas yra nepagrįstas. Atsakovai, turėdami leidimą kirsti savo miške, iškirto medžius ieškovui priklausančiame sklype. Todėl teismas pagrįstai priteisė turtinės žalos atlyginimą ieškovui.
3. Teisme sprendime visus rašytinius įrodymus aprašė ir įvertino tinkamai. Atsakovai nepateikė jokių savo atsikirtimus pagrindžiančių įrodymų.
Žemesnės instancijos teismas
4. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog nežiūrint to, kad atsakovai ginčijo ieškovo pateiktą turto vertinimą, kuriuo ieškovas rėmėsi grįsdamas savo turtinį reikalavimą, tačiau nepateikė jokių realių argumentų, dėl kurių tuo vertinimu teismas neturėtų remtis.
Šalies argumentai
5. Apeliantų prašymas skirti ekspertizę šioje byloje yra nepagrįstas, nes tokios ekspertizės atlikimas nesukels jokių teisinių pasekmių. Byloje jau yra konstatuota, kad Z. V. miškas buvo kertamas prieš tai nepatikslinus miško valdos ribų, dėl ko iškirtus ieškovo sklype esančius medžius ieškovui buvo padaryta žala. Be to, pats apeliantų pateiktų klausimų formulavimas ekspertui yra nepagrįstas jokiomis faktinėmis aplinkybėmis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovų Z. V. ir R. V. apeliacinį skundą tretysis asmuo Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Mažeikių rajono agentūra nurodo, kad 2005-04-21 komisija, susidedanti iš Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento miškų kontrolės skyriaus vyresn. valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus Kazimiero Gedvilo, Mažeikių rajono agentūros valstybinio aplinko apsaugos inspektoriaus Virginijaus Griciaus, miškininko – konsultanto Petro Vaičikausko ir miško savininko M. M., patikrino miško valdas, kurių kadastriniai numeriai: (duomenys neskelbtini) (savininkas M. M.) ir (duomenys neskelbtini) (savininkė Z. V.). Komisija vizualiai nustatė, jog M. M. miško valdos plane nurodyti linijų ilgiai neatitinka natūroje esančių linijų ilgių ir kad Z. V. miško valda perdengia M. M. miško valdą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Nagrinėjamoje byloje ginčo objektas yra turtinės žalos, padarytos neteisėtai iškertant svetimą mišką, atlyginimas. Ieškovas įrodinėja, kad jam priklausančio miško dalį iškirto atsakovai (b.l. 1-2, 19-20, t. 1), o atsakovai savo atsikirtimuose į pareikštą ieškinį nurodo, kad miško kirtimai buvo vykdomi teisėtai ir tik atsakovei Z. V. nuosavybės teise priklausančio miško ribose. Šalims nuosavybės teise priklausantys miško sklypai ribojasi.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai ištyrė aplinkybes, svarbias teisingam kilusio ginčo sprendimui, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, reglamentuojančias tarp šalių kilusio ginčo sprendimą, ir, iš dalies tenkindamas pareikštą ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 185 str., 263 str.).
Kolegija, sutikdama su apylinkės teismo sprendime išdėstytais argumentais, jų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų, juos sugrupuodama.
Dėl materialinės teisės normų taikymo
Apeliantai nurodo, kad ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad mišką Bukončių kaime, priklausantį M. M., kirto, kirtimo darbus ir iškirstos medienos pardavimą organizavo atsakovai. Priešingai, pagal 2005-01-20 sudarytą atsakovės Z. V. ir MSK „Privati girininkija“ medienos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 1 nustatyta, kad kirtimo darbus vykdė tretysis asmuo MSK „Privati girininkija“. Todėl, apeliantų manymu, nesant būtinų egzistuojančių civilinės atsakomybės sąlygų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Iš byloje esančios 2005-01-20 atsakovės Z. V. ir MSK „Privati girininkija“ medienos pirkimo – pardavimo sutarties (pagamintos apvalios medienos iš fizinių asmenų) Nr. 1 1.1 punkto matyti, kad pardavėjas (Z. V.) įsipareigojo perduoti jam nuosavybės teise priklausančią apvalią medieną: 1) iškirstą pagal „Leidimą miškui kirsti“, arba, 2) iškirstą be leidimo, jei tokiam kirtimui „Leidimas miškui kirsti“ neprivalomas (b.l. 53-54, t. 1). Todėl darytina išvada, kad pagal sutartį MSK „Privati girininkija“ įsigijo jau nukirstą medieną. Tokią pačią poziciją suponuoja ir byloje esantys 2004-12-15 „Leidimai kirsti mišką“ serija C Nr. 060955 ir serija C Nr. 060956, išduoti atsakovei Z. V. (b.l. 72-73, t. 1). Šiuose leidimuose miško iškirtimo terminas nustatytas iki 2004-12-31, o pagamintos medienos išvežimo terminas 2005-04-01. Be to, jau 2005-01-20 ieškovas su pareiškimu kreipėsi į Mažeikių raj. PK, dėl jam priklausančio miško dalies neteisėto iškirtimo (b.l. 5, t.1). Apeliantų argumentus, kad miško kirtimo darbus vykdė tretysis asmuo MSK „Privati girininkija“, teisėjų kolegija vertina kaip sąmoningą atsakovų bandymą išvengti atsakomybės už atliktus veiksmus. Tokia išvada darytina todėl, kad aukščiau išvardinti byloje esantys įrodymai akivaizdžiai įrodo, jog tretysis asmuo MSK „Privati girininkija“ tik pirko jau pagamintą apvalią medieną ir teisės kirsti mišką pats neturėjo. Todėl, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie bylos nagrinėjimo metu surinkti įrodymai pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovai yra atsakingi už ieškovui padarytos turtinės žalos atlyginimą, nes atsakovas R. V. organizavo miško kirtimo darbus, rengė miškotvarkos projektus, o leidimus kirsti mišką gavo atsakovė Z. V..
Apeliantai teigia, kad žalos atlyginimas dėl neteisėto miško kirtimo yra galimas esant neteisėtiems veiksmams – savavališkam miško kirtimui, tai yra esant miško naudojimo pažeidimams. Nurodo, kad mišką jie kirto teisėtai, turėdami visus tam reikiamus leidimus. Be to, apeliantų manymu, teismas netinkamai taikė ir aiškino miško kirtimo teisėtumą reglamentuojančias teisės normas.
Tai, kad atsakovai kirto sau priklausantį mišką teisėtai, turėdami visus tam reikiamus leidimus, šioje byloje nėra kvestionuojama ir tai nėra ginčo dalykas. Ginčas yra kilęs dėl to, kad atsakovai savavališkai neteisėtai iškirto ieškovui priklausančio miško dalį ir ginčo sprendimui taikytinos deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. O šiuo atveju atsakovai leidimo kirsti svetimą mišką neturėjo ir negalėjo turėti, todėl jų veiksmai pripažintini neteisėtais, nes niekas nesuteikia teisės daryti žalą kito asmens turtui.
CK 6.263 str. 1 d. įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybę, kad atsakovai elgėsi nerūpestingai, patvirtina ir tas faktas, kad miško kirtimo metu jie, kaip patys patvirtino bylos nagrinėjimo metu, nesilankė miške.
Iš žemės pirkimo – pardavimo sutarties (b.l. 76-78, t. 1) matyti, kad atsakovė Z. V. 2004-11-23 tapo, šalia ieškovo esančio 5,85 ha ploto, (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), miško sklypo savininke. Prie šios sutarties yra pridėtas žemės sklypo planas su gretimybėmis, iš kurio matyti, kad žemės sklypo ribos paženklintos vietovėje pagal žemės sklypo paženklinimo – parodymo aktą. Su šiomis ribomis pasirašytinai sutiko ankstesnis žemės sklypo savininkas A. J. (b.l. 78, t. 1). Tuo metu riboženkliai buvo ir pareiga juos saugoti pereina naujajam savininkui. Todėl reikia laikyti, kad atsakovė Z. V. privalėjo perimti iš pardavėjo A. J. tinkamai paženklintą miško sklypą su aiškiomis sklypo ribomis, kadangi naujasis miško sklypo įgijėjas negali gauti daugiau nei turėjo prieš tai buvęs turto savininkas (CK 4.48 str. 2 d.). LR žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998-04-23 įsakymu Nr. 207 patvirtinta žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika. Jos 109 punkte nurodyta, kad už riboženklių išsaugojimą atsako žemės, miško savininkas. Pažymėtina, kad nesant riboženklių negalima ruošti miškotvarkos projektų, o tuo labiau atlikti miško kirtimo darbus.
Apeliantai teigia, kad trečiojo asmens LR aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Mažeikių rajono agentūros atsiliepime į ieškovo ieškinį konstatuota, jog 2005-04-21 komisija, patikrinusi M. M. ir Z. V. priklausančias miškų valdas, vizualiai nustatė, kad M. M. miško valdos plane nurodyti linijų ilgiai neatitinka natūroje esančių linijų ilgių ir, kad Z. V. miško valda perdengia M. M. miško valdą (b.l. 78-81, t. 2). Todėl, apeliantų manymu, tai patvirtina jų teiginius, kad valdos dengia viena kitą.
Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į byloje esantį UAB „Hidroprojektas“ 2005-12-05 raštą, kuriame nurodyta 2008-08-19 vykusių M. M. miško sklypo kadastrinių matavimų metu nustatyta, jog visuose sklypo kampuose yra įrengti riboženkliai, taip pat yra tarpinis riboženklis su gretimų sklypų kadastriniais Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) savininkais (B. V. ir Z. V.) (b.l. 131, t. 1). Matavimai buvo atliekami elektroniniu tacheometru valstybinėje LKD-94 koordinačių sistemoje, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra patikimesni nei vizuali apžiūra. Apeliantai nurodo, kad šiuo rašytiniu įrodymu negalima remtis, nes UAB „Hidroprojektas“ yra suinteresuotas bylos baigtimi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantai iš esmės UAB „Hidroprojektas“ suinteresuotumo bylos baigtimi neįrodo, nors CPK 178 str. imperatyviai nustatyta, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Pažymėtina, kad šiame rašte nurodyta, kad sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas atsisakė kartu su inžinieriumi geodezininku Remigijumi Bacevičiumi nuvykti apžiūrėti sklypo bei suderinti jo ribas. Toks atsakovų elgesys, žinant kad yra prasidėjęs ginčas dėl svetimo miško iškirtimo, vertintinas kaip siekis išvengti atsakomybės, prisidengiant sklypų ribų nežinojimu ar sklypų persidengimu. Be to, pirmosios instancijos teismo 2007-09-20 posėdyje apklaustas matininkas A. Maknickas ir 2008-01-09 liudytojas V. V. P. patvirtino, jog ginčo šalių miško sklypai vienas kito nedengia ir negali dengti (b.l. 98, 154, t. 2). Analogišką išvadą galima padaryti ir iš byloje esančios ortofotografinio plano, kuriame pažymėtos šalių sklypų ribos (b.l. 110, t. 2).
Be to, apeliantai savo argumentą, kad ginčo šalių miško sklypai iš dalies dengia vienas kitą, grindžia ir tuo, kad po geodezinių matavimų ieškovui priklausantis miško sklypas padidėjo 0,0049 ha (b.l. 43-44, t. 1). Toks teiginys vertintinas kaip nepagrįstas. Atliekant geodezinius matavimus, leistina norma padidėjo, tačiau dėl to nepasikeitė atsakovės Z. V. miško plotas, kadangi ieškovo M. M. sklypo ribos liko tos pačios kaip išmatavo 1993 m. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esančiame Ukrinų kadastrinės vietovės matininko Alfonso Maknicko 2005-02-09 akte užfiksuota, jog ieškovui nuosavybės teise priklausančiame miško sklype atliktas plyno miško kirtimas, kurio plotas sudarytų apie 0,23 ha (b.l. 12, t. 1). Todėl, net jei ir vertinti kaip pagrįstą atsakovų argumentą, konstatuotina, kad po geodezinių matavimų padidėjęs miško sklypo plotas neturi jokios esminės reikšmės savavališkai iškirsto kitam asmeniui priklausančio miško sklypo plotui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tame pačiame matininko A. Maknicko akte užfiksuota, jog miško riba tarp šalims priklausančių miško sklypų yra prakirsta 3 - 4 metrus, o atsakovės Z. V. žemės sklypo riboženklis, esantis pamiškėje, yra išlikęs, o atstumas tarp riboženklio ir prakirstos miško ribos atitinka abrisą, sudarytą 1993-10-18 buvusios savininkės A. G.. Išdėsčiusi šias aplinkybes, institucija duodanti išvadą šioje byloje – Telšių apskrities viršininko administracija – padarė išvadą, kad ieškovo M. M. miškas galėjo būti iškirstas ne dėl suklydimo ar sklypo ribų nežinojimo, o tyčia (b.l. 129-130, t. 1). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai pagrindžia šią išvadą.
Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovai savavališkai iškirto ieškovui privatinės nuosavybės teise priklausančio miško sklypo dalyje 0,23 ha plotą (egles, pušis, beržus, baltalksnius, šermukšnius). Dėl išdėstyto, atsakovai privalo atlyginti ieškovui žalą, kurios dydį apskaičiavo UAB „Rezultatas“, remdamasis 2002-04-12 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 521 patvirtintais „Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, turtui ar interesams atlyginimo dydžiais“ (b.l. 82-101, t. 1). LR miškų įstatymo (1994-11-22 Įstatymas Nr. I-671) 23 str. numatyta, jog asmenys, padarę žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, kitam turtui ir teisėtiems interesams ar miškui, kaip aplinkos objektui, privalo visiškai ją atlyginti. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas pateikė tinkamai apskaičiuotą žalos, padarytos jam priklausančiam miško sklypui, įvertinimą. UAB „Rezultatas“ yra teisėtai veikiantis juridinis asmuo, kuriam suteikta teisė verstis turto vertinimo veikla. Todėl nėra jokio pagrindo laikyti neteisėtu UAB „Rezultatas“ atliktą turtinės žalos vertinimą.
Apeliantai teigia, kad UAB „Rezultatas“ atliktas turtinės žalos vertinimas atliktas nesilaikant nustatytų specialiųjų teisės normų.
Teisėjų kolegija nurodo, kad CPK 178 str. yra įtvirtinta įrodinėjimo pareiga. Todėl tokiu atveju apeliantai privalėjo pateikti savo turtinės žalos dydžio vertinimo ataskaitą, kuri, jų manymu, atitiktų teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovė Z. V. pirmosios instancijos teisme teigė kreipsiantis į turto vertintojus dėl padarytos žalos dydžio įvertinimo (b.l. 34, t. 2). Tą patį tvirtino ir atsakovas R. V. (b.l. 47, t. 2). Tačiau byloje nėra pateiktas atsakovų atliktas turtinės žalos vertinimas. Todėl atmestinas kaip neįrodytas apeliantų argumentas dėl UAB „Rezultatas“ atlikto turtinės žalos vertinimo teisėtumo. Be to, LR turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (1999-05-25 Įstatymas VIII-1202) 24 str. 3 d. nustato, kad turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka. Apeliantai šios turtinės žalos dydžio vertinimo ataskaitos nenuginčijo.
Todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovo M. M. pareikštą ieškinį tinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias sąlygas, kurioms esant taikoma civilinė atsakomybė.
Dėl įrodymų vertinimo ir proceso teisės normų taikymo.
Apeliantai prašo skirti byloje ekspertizę, pavedant ją atlikti Valstybiniam miškotvarkos institutui.
Pažymėtina, kad analogišką prašymą atsakovai buvo pareiškę ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (b.l. 111, t. 2). Tačiau 2008-01-09 vykusio teismo posėdžio metu atsakovės Z. V. atstovas advokatas A. Gudinas pripažino, kad ekspertizė patvirtinti dėl riboženklių negali (b.l. 154, t. 2). Todėl pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovų prašymą dėl ekspertizės skyrimo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje dėl turtinės žalos atlyginimo atsakovų prašoma skirti ekspertizė šalių ginčo neišspręs, nes miško sklypų ribų sutikslinimo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl apeliantų prašymas skirti ekspertizę atmestinas.
Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 straipsnyje. Šių taisyklių esmė yra ta, kad įrodymus vertina tik teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje. Nagrinėjant bylą apeliaciniame teisme, nenustatyta, kad teismas būtų pažeidęs įstatymu reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles, teismo padarytos išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų analize.
Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas CPK 176 str. nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyse pateikto šios normos aiškinimo, kad teismas turi vertinti įrodymus, vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais. Tai reiškia, jog įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo, nes faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004-09-29 nutartis Nr. 3K-3-516/2004). Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes teismas nustato, remdamasis įrodymais - CPK 177 str. 2 d. ir 3 d. išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis.
Kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir visiškai sutinka su apylinkės teismo sprendime padaryta išvada, kad ieškovas pateiktais rašytiniais įrodymais įrodė, jog dėl atsakovų neteisėtų veiksmų jis patyrė turtinę žalą.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes bei į CPK 320 str. 2 d. nuostatą, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nustačiusi, kad nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, kolegija apeliacinį skundą atmeta.
Iš atsakovų priteistinos pašto išlaidos valstybei (CPK 93 str., 88 str., b.l. 199, t. 2).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008-01-30 sprendimą palikti nepakeistą.
Iš atsakovų Z. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ir R. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) solidariai priteisti 14,16 Lt (keturioliką litų 16 ct) pašto išlaidų valstybei.