Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šį prašymą kasatorius motyvuoja tuo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas dar ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Analizuodamas BK 184 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ nuostatomis, kasatorius skunde teigia, kad BK 184 straipsnyje numatytos veikos objektyviojo požymio turinys yra neteisėtas svetimo turto perleidimas trečiųjų asmenų nuosavybėn, kuomet tikrasis turto savininkas netenka nuosavybės teisių į jam priklausantį turtą, dėl to atsiranda atitinkama materialinė žala. Kasatorius pažymi, kad šios nusikalstamos veikos subjektas yra asmuo, turintis teisiškai apibrėžtus įgaliojimus iššvaistomo turto atžvilgiu. Kasatorius skunde tvirtina, kad jis jam patikėto (visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu perduoto saugoti ir administruoti) UAB „Rigadas“ turto neperleido trečiųjų asmenų nuosavybėn, saugodamas ir administruodamas bendrovės turtą neperžengė jam suteiktų įgaliojimų ribų, UAB „Rigadas“ nepatyrė jokios materialinės žalos, nes jam patikėtas saugoti ir administruoti turtas buvo išsaugotas ir sugrąžintas bendrovei. Dėl išvardintų aplinkybių, kasatoriaus nuomone, jo veikoje nėra BK 184 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties. Anot nuteistojo, teismai netinkamai aiškino būtinus BK 184 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius ir padarė nepagrįstą išvadą, kad turto perdavimas laikinai saugoti tretiesiems asmenims laikytinas disponavimu tuo turtu. Be to, apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus teigimu, apibrėždamas turto iššvaistymo turinį, padarė prieštaringas išvadas: vienu atveju nurodė, jog nuteistojo neteisėta veika pasireiškė patikėto turto perdavimu tretiesiems asmenims nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, o kitu atveju – kad ši veika pasireiškė turto perleidimu trečiųjų asmenų nuosavybėn. Nuteistasis skunde teigia, kad teismai nepagrįstai išplėtė veikų, pripažintinų turto iššvaistymu, ratą, nes, anot kasatoriaus, teismų praktikoje vyrauja vienareikšmė nuostata, jog BK 184 straipsnyje numatytu nusikaltimu pripažįstama tokia veika, kuomet kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai tretiesiems asmenims parduoda, dovanoja ar kitaip neteisėtai perduoda nuosavybės į tokį turtą teises (turtą perleidžia). Kasatorius teigia, kad asmens, kuriam turtas patikėtas, teisėto elgesio ribas apsprendžia jam suteiktų įgaliojimų apimtis. Anot kasatoriaus, teismai šio požymio iš esmės net nenustatinėjo, todėl neteisingai įvertino jam suteiktų įgaliojimų ribas, jų turinį. Nuteistasis skunde nurodo, kad, nors turtas jam buvo perduotas saugoti ir administruoti, tačiau jo įgaliojimų apimtį apsprendžiančio turto administravimo, kaip civilinės teisės instituto, turinys teismų sprendimuose nebuvo nei atskleistas, nei teisingai įvertintas. Remdamasis CK 4.239, 4.240 straipsnių nuostatomis, nuteistasis teigia, kad perduodamas saugoti tretiesiems asmenims jam patikėtą saugoti ir administruoti turtą, jis neperžengė savo, kaip turto administratoriaus, kuris savo nuožiūra privalo imtis visų turtui išsaugoti ar jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti būtinų veiksmų, įgaliojimų ribų, t. y. veikė teisėtai. Kasatoriaus nuomone, tik teisingai įvertinus turto valdymo pagrindą, galima padaryti teisingas ir objektyvias išvadas dėl kaltininko teisėto elgesio ribų jam patikėto ar jo žinioje esančio turto atžvilgiu, tačiau teismai nenustatė ir teisingai neįvertino kasatoriui patikėto UAB „Rigadas“ turto valdymo pagrindo, todėl padarė iš esmės neteisingą išvadą, kad nutraukus darbo santykius, jis privalėjo grąžinti turtą įmonei, nors minėtas turtas jo teisėtai buvo valdomas ne užimamų pareigų, o specialaus pavedimo pagrindu. Anot nuteistojo, teismai tinkamai neįvertino aplinkybės, kad jokia žala UAB „Rigadas“ nebuvo padaryta, nes jam patikėtas saugoti ir administruoti bendrovės turtas buvo išsaugotas ir jai sugrąžintas. Kasatoriaus nuomone, yra pakankamas pagrindas teigti, kad jam patikėto saugoti ir administruoti UAB „Rigadas“ turto perdavimas laikinai saugoti tretiesiems asmenims, o vėliau, bendrovei pareikalavus, šio turto grąžinimas jo savininkui, neatitinka BK 184 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties, todėl, nesant vieno iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės pagrindų – veikos atitikimo baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo sudėčiai (BK 2 straipsnio 4 dalis), nėra jokio teisinio pagrindo jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisti pagal BK 184 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis skunde teigia, kad pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nuostatas, apeliacinės instancijos teismas neišdėstė motyvuotų išvadų dėl visų esminių jo apeliacinio skundo argumentų, taip nevisiškai išnagrinėdamas byloje paduotą apeliacinį skundą ir padarydamas esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Kasatorius nurodo, kad pagrindinis jo apeliacinio skundo argumentas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, buvo jo kaip turto administratoriaus įgalinimų apimtis. Kitas apeliacinio skundo esminis argumentas, dėl kurio taip pat nebuvo pasisakyta, – kad jo veikoje nėra turto iššvaistymo sudėties objektyviosios pusės būtino požymio – bendrovei padarytos žalos. Be to, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė byloje esančių pirmosios instancijos teismo visiškai netirtų ir nevertintų rašytinių įrodymų, t. y. netyrė ir nevertino FNTT prie LR VRM Alytaus apskrities vyr. specialistės atlikusios UAB „Rigadas“ ūkinės, komercinės, finansinės būklės tyrimą, išvados dėl buvusios bendrovės direktorės V. D. padarytų atitinkamų pažeidimų įtakos kompiuterinės technikos vertei. Kasatorius skunde nurodo, kad teismo posėdžio metu ši specialistė nebuvo apklausta, nors toks prašymas teismui buvo pateiktas. Apeliacinės instancijos teismas, kaip skunde tvirtina kasatorius, pažeidė ir baudžiamojo proceso įstatymo normas, reglamentuojančias nuosprendžio (nutarties) surašymą, kas sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.6 punkto nuostatomis, kasatorius teigia, kad nurodydamas, jog jis nepateikė teismui atitinkamų rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo nekaltumą, teismas neteisėtai įrodinėjimo naštą perkėlė kaltinamajam. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas savo išvadas apie turto perleidimą tretiesiems asmenims nuosavybėn grindė ne byloje esančių įrodymų visuma, kurie neginčijamai patvirtintų jo kaltę, bet niekuo nepagrįstomis prielaidomis ir pasvarstymais apie galimą jo kaltę. Be to, kasatorius skunde pažymi, kad skirdamas jam bausmę pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, o būtent pritaikė BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias bausmės vykdymo atidėjimą, kurios nuosprendžio priėmimo metu nebegaliojo (BK 75 straipsnio nuostatos, leidusios atidėti paskirtos baudos vykdymą, neteko galios priėmus 2004 m. liepos 5 d. įstatymą Nr. IX-2314, įsigaliojusį 2004 m. liepos 13 d.), o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė.