- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-21
- Bylos Nr.
- 2S-912-343/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-14320-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė (pran.), Evaldas Burzdikas, Arvydas Žibas
- Suinteresuotas asmuo
- AB „Kauno energija“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Palubinskaitės, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko ir Arvydo Žibo, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens AB „Kauno energija“ atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. sausio 21 d. nutartimi (b.l. 7-10, t. 3) patenkino pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir ieškovės UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ 2010 08 24 prevencinio ieškinio - dėl draudimo suinteresuotam asmeniui vienašališkai nutraukti pareiškėjos ir suinteresuoto asmens 2003 m. kovo 31 d. sudarytus Elektrinės pirkimo- pardavimo sutartį, Šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartį ir Investicijų susitarimą iki kol suinteresuotas asmuo nutrauks savo priešpriešinių įsipareigojimų pagal Šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutarties 14 straipsnį pažeidimą ir bus priimtas sprendimas dėl to, ar pareiškėjai ir jos akcininkams turi būti kompensuojama suinteresuoto asmens priešpriešinių įsipareigojimų pažeidimu daroma žala, nagrinėjimo metu taikymo - užtikrinimui iki arbitražo bylos išnagrinėjimo įpareigojo suinteresuotą asmenį susilaikyti nuo vienašališko aukščiau paminėtų sutarčių nutraukimo. Teismas nurodė, jog laikinosios apsaugos priemonės taikytinos siekiant išvengti viešojo intereso pažeidimo, pareiškėjo veiklos žymaus sutrikdymo ir itin didelių nuostolių, nurodė, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ne tik arbitražo sprendimo įvykdymas taps neįmanomu, bet ir jau pradėtas arbitražo procesas neteks prasmės.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu (b.l. 15-19, t. 3) suinteresuotas asmuo AB „Kauno energija“ prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartį panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, priteisti iš pareiškėjos UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai viešąjį interesą susiejo su privataus juridinio asmens nuostoliais, neatsižvelgdamas į tai, jog būtent taikant laikinąsias apsaugos priemones bus pažeistas viešasis interesas, kadangi ginčas tarp proceso dalyvių kilo dėl pareiškėjos pareigos investuoti į elektrinės įrenginius, užtikrinant patikimą, nenutrūkstamą ir kokybišką šilumos energijos gamybą ir pardavimą, elektrinės įrenginių paruoštumą Kauno miesto integruoto tinklo šilumos poreikiui patenkinti nevykdomas, kas vertintina kaip esminis visuomenės, t.y. Kauno miesto centralizuotos šilumos energijos vartotojų, interesų pažeidimas. Pareiškėja toliau nevykdydama savo sutartinių įsipareigojimų, aiškiai nurodydama, jog jų vykdyti neketina, reikšdama nepagrįstus prašymus siekia apriboti suinteresuoto asmens galimybes imtis priemonių, kad viešasis interesas būtų užtikrintas. Dėmesys atkreipiamas ir į tai, jog investicijos, kurių pareiškėja nevykdo, yra susiję ir su griežtesnių aplinkos taršos reikalavimų, kurie įsigalios nuo 2016 m. sausio 1 d., išpildymu, todėl investicijų atidėliojimas neapibrėžtam laikui vertintinas kaip esminis sutarties pažeidimas. Pareiškėjos UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“ arbitražui pateiktas reikalavimas apriboti suinteresuoto asmens teises iki bus nutrauktas suinteresuoto asmens daromas pažeidimas, negali būti tenkinamas, kadangi galutiniu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, jog suinteresuotas asmuo jokio pažeidimo nepadarė, suinteresuoto asmens teisė vienašališkai nutraukti Elektrinės pirkimo - pardavimo sutartį yra aptarta ir patvirtinta šalių susitarimu, šią teisę numato ir įstatymai. Ginčijama nutartimi suinteresuotas asmuo įpareigotas vykdyti sutartinius įsipareigojimus net ir tuo atveju, kai pareiškėja jų nevykdo, taip iš esmės pažeidžiant šalių interesų pusiausvyros principą. Galiojant ginčijama nutartimi pritaikytiems suvaržymams suinteresuotas asmuo negalėtų imtis priemonių pareiškėjos atžvilgiu net ir tuo atveju, jeigu pareiškėja darytų kitus esminius sutartinių įsipareigojimų pažeidimus, pavyzdžiui, nustotų tiekti suinteresuotam asmeniui šilumos energiją. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės sutampa su arbitraže pareikštu materialiuoju teisiniu reikalavimu, jos vertintinos kaip ieškinio reikalavimų patenkinimas neišnagrinėjus bylos iš esmės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą (b.l. 57-64, t. 3) pareiškėja prašo skundą atmesti ir, sutikdama su ginčijamos nutarties motyvais, papildomai nurodo, kad suinteresuoto asmens ketinimas vienašališkai nutraukti sutartis buvo išreikštas viešai, todėl grėsmė nuostolių atsiradimui yra akivaizdi. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra užtikrinamas viešasis interesas, kadangi suinteresuotam asmeniui ėmusis vienašališkų veiksmų nebus galimybių užtikrinti šilumos energijos tiekimo vartotojams, kils restitucijos, kuri taip pat gultų ant vartotojų pečių, taikymo klausimas, sutriks elektros energijos, kuri yra šalutinis šilumos energijos gamybos produktas, gamyba. Suinteresuotam asmeniui įvykdžius savo ketinimus, pareiškėja patirs didelius nuostolius negautų pajamų ir prarastos galimybės forma, papildomos išlaidos atsiras ir pareiškėjai neteisėtus suinteresuoto asmens veiksmus užginčijus arbitraže. Dėmesys taip pat atkreiptinas į tai, jog Elektrinės pirkimo - pardavimo sutartis dėl Investicijų susitarimo nevykdymo suinteresuoto asmens iniciatyva vienašališkai nesikreipiant į teismą negali būti nutraukiama. Akcentuojama ir tai, jog Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimu buvo atmesta dalis suinteresuoto asmens reikalavimo priteisti baudą iš pareiškėjos už Investicijų susitarimo pažeidimą nurodant, jog pareiškėja turi teisę sustabdyti savo prievolių vykdymą tokia apimtimi, kuria suinteresuotas asmuo nevykdo prievolių pagal Šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartį. Arbitražo teismui pripažinus priešpriešinių pareiškėjos prievolių sustabdymą pagrįstu, suinteresuoto asmens ketinimai nutraukti sutartis yra akivaizdžiai nepagrįsti. Atskirojo skundo argumentai atmestini ir dėl to, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nevertinama ginčo esmė, analizuojamos tik būsimo galimai ieškovui palankaus teismo procesinio sprendimo vykdymo galimybės. Viešojo intereso pažeidimą suinteresuotas asmuo sieja ne su konkrečiomis aplinkybėmis, bet su hipotetiniais pasvarstymais apie energijos kokybę ir gamybos patikimumą. Prevencinio ieškinio pareiškimo atveju su ieškinio reikalavimu sutampančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas arbitražo bylos nagrinėjimo metu yra galimas, pagrįstas ir logiškas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartis naikintina, klausimas spręstinas iš esmės, pareiškėjos UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas kaip nepagrįstas.
Kolegija išnagrinėjo atskirąjį skundą neperžengdama jame nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesines teisės normas, priėmė nepagrįstą, todėl naikintiną nutartį (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).
Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinant prevenciniame ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymą, pagrįstumo. Prevencinio ieškinio dalykas yra specifinis - reikalavimas uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių ateityje gali kilti žala. Nors paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu, tačiau prevencinio ieškinio specifika lemia, kad laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog ieškinio nagrinėjimas gali užtrukti, o jo patenkinimo atveju draudimas įsigaliotų tik nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Dėl nurodytų aplinkybių atmestinas atskirojo skundo argumentas, jog ginčijama nutartis yra neteisėta vien dėl to, jog taikomi suvaržymai sukuria analogiškas pasekmes kaip ir materialinio teisinio reikalavimo, kurio įvykdymui užtikrinti suvaržymai taikomi, patenkinimas.
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Dėl nurodytos priežasties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą sudaro ne tik grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, bet ir teismo įsitikinimas, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Priešingu atveju, teismui padarius išvadą, jog pareikšti reikalavimai yra galimai nepagrįsti ir ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, būtų paneigta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, o tuo pačiu ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010, 2010 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2010 ir kt.). Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas, nebuvimas eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką. Nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia teisėjų kolegijai atmesti kaip nepagrįstą atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvą, jog atskirojo skundo argumentai yra susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės ir negali būti vertinami sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja kreipėsi į arbitražo teismą su prevenciniu ieškiniu, kuriuo prašo uždrausti suinteresuotam asmeniui nutraukti proceso dalyvius siejančias sutartis iki kol suinteresuotas asmuo nepašalins daromo Šilumos energijos pirkimo- pardavimo sutarties pažeidimo mokėti už tiekiamą šilumos energiją sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuotą kainą, o ne kainą, nustatytą kompetentingos institucijos. Aplinkybės, jog suinteresuotas asmuo pažeidžia sutartį ieškiniu pareiškėja neprašo nustatyti, ją grįsdama savo pačios sutarties vertinimu ir Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimu. Kaip matyti iš į bylą pateikto nurodyto arbitražo teismo sprendimo nuorašo turinio (b.l. 83-123, t. 1), arbitražo teismas nurodė, jog: pirma, pagrindo pakeisti Investicijų susitarimą dėl po jo pasirašymo susiklosčiusių aplinkybių nėra; antra, suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjos priteistina bauda už sutartinių įsipareigojimų pagal Investicijų susitarimą nevykdymą; trečia, kol neišspręstas ginčas dėl Šilumos energijos pirkimo- pardavimo sutarties pagrindu mokėtinos kainos, kuris gali sąlygoti pagal sutartį mokėtinos ir suinteresuoto asmens remiantis kompetentingos institucijos sprendimu mokamos šilumos energijos kainų skirtumo pripažinimą pareiškėjos nuostoliais, o kartu ir pareiškėjos teisę sustabdyti savo priešpriešinių įsipareigojimų vykdymą, negali būti tenkinamas suinteresuoto asmens prašymas dėl netesybų už atitinkamą sumą priteisimo. Tokios sprendimo nuostatos leidžia teisėjų kolegijai daryti keletą esminių išvadų: pirma, arbitražo teismas civilinę atsakomybę pareiškėjos UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ atžvilgiu galėjo taikyti ir taikė tik pripažindamas pareiškėjos sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, t.y. Investicijų susitarimo pažeidimo, faktą; antra, priteistinos baudos dydį arbitražo teismas sumažino ne dėl to, jog pripažino suinteresuotą asmenį pažeidus Šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartį, kam konstatuoti, kaip nurodė pats arbitražo teismas (b.l. 114-115, t. 1), jis neturi kompetencijos, bet dėl to, jog, neišsprendus ginčo dėl mokamos kainos dydžio pagrįstumo, pareiškėja galimai turi teisę sustabdyti savo priešpriešinės prievolės, atitinkančios jos galimai patiriamų nuostolių dydį, vykdymą, o tai lemia pagrįstas abejones dėl pareiškėjos pareigos vykdyti atitinkamą prievolę pažeidimo, o kartu ir reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę už atitinkamą pažeidimą pagrįstumo; trečia, arbitražo teismo atsisakymas tenkinti pareiškėjos priešieškinio reikalavimą dėl sutartinių santykių pakeitimo, kuris buvo pareikštas dėl to, jog šalių tarpusavio ginčai nulėmė sutartinių terminų pareiškėjos prievolėms įvykdyti praleidimą, paneigė pareiškėjos poziciją, jog ji turi būti atleista nuo sutartinės prievolės įvykdyti konkretaus dydžio investicijas sutartyje nustatytais terminais koreguojant sutartį dėl to, kad esama situacija susiklostė dėl suinteresuoto asmens kaltės. Akcentuotina ir tai, jog po aptariamo arbitražo teismo sprendimo priėmimo buvo išnagrinėtas ir pareiškėjos UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ skundas dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 m. spalio 24 d. nutarimo, kuriuo pareiškėjai nustatytos šilumos gamybos bazinės kainos, pagrįstumo, pareiškėjos skundas galutine 2010 m. gegužės 4 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi (b.l. 32-42, t. 3) buvo atmestas pripažinus, jog už superkamą energiją mokėtina kaina pagrįstai apskaičiuota vadovaujantis pasikeitusiais teisės aktų reikalavimais, o ne šiems reikalavimams prieštaraujančiomis Šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutarties nuostatomis. Pastaroji administracinio teismo išvada akivaizdžiai paneigia suinteresuoto asmens AB „Kauno energija“ galimybes mokėti kitokią, nei nustatyta kompetentingos institucijos sprendimu, kainą už šilumos energiją, o kartu ir pareiškėjos UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ teisę reikalauti imperatyviems teisės aktų reikalavimams prieštaraujančios sutarties sąlygos vykdymo natūra. Dėmesys atkreiptinas ir į tai, jog nei pareiškime dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nei pareiškėjos arbitražo teismui pateiktame prevenciniame ieškinyje nėra jokių kitų argumentų, kurie leistų spręsti, jog pareiškėjos nurodomas suinteresuoto asmens prisiimtų sutartinių įsipareigojimų pažeidimas būtų pripažintas ar bent jau būtų teisės aktų nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas dėl tokio pažeidimo pripažinimo, suinteresuoto asmens teisių apribojimų terminą siejant galimo pažeidimo ir jo padarinių pašalinimu. Tokio reikalavimo patenkinimas sukurtų teisiškai nepagrįstą, proporcingumo principui prieštaraujančią situaciją, kai esminės vienos sutarties šalies teisės neribotam laikui būtų suvaržomos remiantis kitos šalies vienašališku teisinio santykio vertinimu, paremtu galimu pirmosios sutarties šalies sutartinės prievolės pažeidimu. Kaip proporcingumo principui prieštaraujanti vertintina ir teisinė situacija, kai viena sutarties šalis, įsiteisėjusiu arbitražo teismo sprendimu pripažinta pažeidusia sutartines prievoles, aiškiai nurodžiusi neketinanti nustatytą pažeidimą pašalinti (b.l. 127-129, t. 1), teisės aktų nustatyta tvarka nereikšdama reikalavimo dėl kitos sutarties šalies pripažinimo pažeidus sutartį, inicijuoja iš jos daromo pažeidimo kylančių kitos šalies teisių atėmimą neapibrėžtam laikui. Kaip teisingai atskirajame skunde nurodo suinteresuotas asmuo, tiek prevenciniame ieškinyje, tiek ir prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo suformuluoto reikalavimo patenkinimas iškreiptų šalių tarpusavio santykius, kadangi pareiškėja įgytų teisę daryti naujus esminius sutarties pažeidimus, nerizikuodama, jog jos atžvilgiu bus pritaikytos visos galimos teisės aktuose numatytos teisinės pasekmės. Visų nurodytų aplinkybių visuma, jas preliminariai įvertinus, leidžia teisėjų kolegijai spręsti, jog prevencinio ieškinio reikalavimai yra galimai nepagrįsti ir ieškovui palankus teismo sprendimas nurodytais motyvais negalėtų būti priimtas, todėl ir laikinąsias apsaugos priemones, kurios užtikrintų tokio sprendimo įvykdymą, taikyti nėra teisinio pagrindo. Kolegija dar kartą akcentuoja, jog jos atliktas preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, jis taip pat neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui.
Vertindama proceso dalyvių argumentus dėl viešojo intereso pažeidimo taikant ar atsisakant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėjų kolegija dar kartą konstatuoja, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu turi būti siekiama užtikrinti teisėtų tiek prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikusio proceso dalyvio, tiek ir proceso dalyvio, kurio atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti, interesų pusiausvyrą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, suinteresuotas asmuo skundą argumentuotai grindžia aplinkybe, jog, pareiškėjai nevykdant sutartinių įsipareigojimų, visuomenės interesai bus pažeidžiami dėl šilumos energijos gamybos proceso neatitikimo ateityje griežtėsiantiems taršos reikalavimams, nebus padidintos gamybos apimtys, kas leistų užtikrinti patikimą ir nenutrūkstamą energijos tiekimą vartotojams. Būtent šiems tikslams įgyvendinti ir buvo sudarytas Investicijų susitarimas. Iš kitos pusės, tiek ginčijamoje nutartyje, tiek ir atsiliepime į atskirąjį skundą atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš principo siejamas su galimais pareiškėjos, kuri yra privatus juridinis asmuo, nuostoliais ar papildomomis išlaidomis, tuo tarpu argumentai, jog viešasis interesas bus pažeistas, nes vienašalio sutarties nutraukimo atveju suinteresuotam asmeniui teks pareiga mokėti restituciją, gali sutrikti šilumos ir elektros energijos tiekimas, vertintini kaip hipotetiniai, susiję su galimu vienašaliu sutarčių nutraukimu ir tokio suinteresuoto asmens veiksmo galimomis pasekmėmis, kurių pagrįstumo ir teisėtumo klausimas nagrinėjamoje byloje nėra keliamas ir negali būti vertinamas. Tuo pačiu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šios nutarties priėmimas nėra susijęs su suinteresuoto asmens teisės vienašališkai nutraukti sutartinius teisinius santykius su pareiškėja vertinimu ar šios teisės pripažinimu, kadangi tokio pobūdžio klausimo sprendimas nepatenka į ginčijamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo, t.y. į apeliacijos, ribas, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentų, jog vienašališkas sutarčių nutraukimas neatitiktų sutartimis nustatyto teisinio reglamentavimo.
Pripažinusi, jog pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįstas, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti, pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atskirąjį skundą patenkinti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartį panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės, pareiškėjos UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Nutartis neskundžiama.