Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Marijaus Kursevičiaus ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Elinos Safi apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. V. Z. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2023 m. rugsėjo 16 d., tarp 11.00 – 12.00 val., (duomenys neskelbtini), namo kieme rankomis suėmė L. (L.) G. už rūbų ir nuvertė jį ant šaligatvio, dėl ko L. G. buvo padaryti šie kūno sužalojimai – poodinės kraujosruvos kairėje šlaunyje ir kairiame kelyje, odos nubrozdinimai plaštakose ir dešinėje alkūnėje, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko gulinčiam L. G., koja spyrė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį į dešinės pusės šonkaulius, tuo padarydamas nukentėjusiajam dešinės pusės V ir VI šonkaulių lūžius, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Dėl šių veiksmų V. Z. buvo kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tačiau išteisintas konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines aplinkybes ir vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, palygino juos tarpusavyje ir nurodė, kuriais remiasi, darydamas išvadas dėl V. Z. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nebuvimo, o kuriuos atmeta. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, sutinka, kad nagrinėjamu atveju negalima neginčytinai konstatuoti V. Z. padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

6. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Šio nusikaltimo sudėties konstrukcija materialioji, todėl siekiant pripažinti asmenį kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo turi būti nustatomi ne tik BK 138 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti padariniai, bet ir nusikalstamą veiką padariusio asmens tyčia. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2023 m. lapkričio 20 d. specialisto išvada Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI)(01) patvirtina, kad nukentėjusysis L. G. patyrė sužalojimus, kurie vertinami kaip nesunkus bei nežymus sveikatos sutrikdymas, vis tik byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, jog minėti sužalojimai buvo būtent V. Z. nusikalstamų veiksmų pasekmė.

7. Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. Z. viso proceso metu neigė kaltę tyčia padaręs nukentėjusiajam L. G. nustatytus sužalojimus. Pastarasis nesigynė, jog bandydamas sulaikyti L. G. po to, kai šis galimai tyčia apibraižė jo šeimos automobilį, jį vijosi ir šiek tiek pastūmė, bandė sugriebti pastarajam už drabužių, tačiau šis užkliuvo už šaligatvio bortelio ir nugriuvo. Nukritęs gulėjo šonu, „gal ant bortelio šiek tiek, jis visas gulėjo ant bortelio“, paskui nukentėjusįjį nukrito ir jis pats (V. Z.). Išteisintasis tvirtino jokio fizinio smurto prieš L. G. nenaudojęs, aiškino, kad sužalojimai pastarajam galėjo atsirasti nuo griuvimo (1 t., 136-138; 2 t., b. l. 1-5; 3 t., b. l. 5-8). Tokias išteisintojo nurodomas aplinkybes patvirtino ir teisme kaip liudytojai apklausti įvykio vietoje buvę A. Z. bei N. Z. (išteisintojo tėvai), kurių parodymais remtasi priimant išteisinamąjį nuosprendį. Prokurorė, nesutikdama su tuo, akcentuoja, kad tie patys liudytojai apklausti iš karto po įvykio kitame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-35700-23, davė kitokius parodymus, prieštaraujančius šioje byloje teisme duotiems parodymams, todėl turėjo būti vertinami kritiškai, juo labiau, liudytojus ir išteisintąjį sieja artimas giminystės ryšys. Kaip matyti iš prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos pridėtos ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-35700-23, kuris L. G. prokurorės 2024 m. gegužės 14 d. nutarimu nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, medžiagos, nukentėjusiuoju apklaustas A. Z. nurodė, kad sūnus V. Z., pamatęs besišalinantį kaimyną, kuris galimai sugadino jų šeimos automobilį, pribėgo prie jo ir jį sulaikė. Sulaikydamas asmenį sūnus Vaidas sugriebė įtariamąjį ir, parvertęs ant žemės, jį laikė, kol žmona Nijolė paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą telefonu 112 ir paprašė policijos pagalbos (1 t., b. l. 27-31). Minėtame ikiteisminiame tyrime tą pačią dieną kaip liudytoja apklausta N. Z. parodė, kad pamačiusi, kaip kaimynas L. G. apgadino jų autombilį, sušuko apie tai artimiesiems, be to, ir pačiam besišalinančiam kaimynui šaukė sustoti, įspėdama, jog bus iškviesta policija, tačiau šis tik paspartino žingsnį ir toliau šalinosi nuo jų, todėl sūnus (V. Z.), nieko nelaukdamas, nubėgo link pastarojo. Pribėgęs sučiupo kaimyną už rankos, tačiau kaimynas norėjo išsilaisvinti, todėl sūnus jį parvertė ant žemės (1 t., b. l. 87-88). Iš tokių parodymų galima matyti, kad anksčiau minėti liudytojai buvo nurodę, jog nukentėjusysis buvo parverstas ant žemės, visgi vien dėl šios aplinkybės negalima spręsti, jog liudytojų parodymai yra nenuoseklūs ir jais negali būti vadovaujamasi. Tikslinga pažymėti, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-35700-23 buvo pradėtas dėl A. Z. priklausančio automobilio apgadinimo (pagal BK 187 straipsnio 3 dalį), iš karto po įvykio buvo nurodyta, jog apgadinimus galėjo padaryti L. G.. Apklausiant nukentėjusįjį, taip pat liudytoją N. Z., o galiausiai ir patį V. Z. esminis dėmesys buvo sutelktas, siekiant išsiaiškinti, ar tai L. G. apgadino transporto priemonę, tačiau detaliai nesiaiškinta, dėl kokių priežasčių L. G. atsidūrė ant žemės, jei šis išties buvo parverstas ant žemės, kokiu būdu, kaip vyko nurodomas „parvertimas“, juo labiau, kad pats V. Z. iš karto po įvykio aiškino, jog jam sugriebus už besišalinančio kaimyno, šis susvyravo ir nukrito. Pavartotos frazės „parvertė ant žemės“ suabsoliutiniams, nesant dėl to bent detalesnių apklausų, nėra galimas. Galima sutikti, kad ikiteisminiame tyrime, kuris buvo pradėtas ir atliekamas dėl transporto priemonės apgadinimo, nebuvo nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusiajam pargriuvus ant žemės iš paskos virto ir pats V. Z., tačiau pasikartotina, kad minėtas tyrimas buvo atliekamas ne dėl L. G. sveikatos sutrikdymo, o būtent dėl transporto priemonės apgadinimo, atitinkamai ir apklausų metu buvo aiškinamos su tuo susijusios aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, anksčiau nurodytiems parodymams negalima suteikti išskirtinę reikšmę, juo labiau, ikiteisminio tyrimo metu (esamu atveju, dargi kitame ikiteisminiame tyrime) duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis. Tai, kad šių apklausų metu nebuvo užfiksuotos reikšmingos aplinkybės, matyti ir iš liudytojo A. M. parodymų, dėl kurių pasisakytina vėliau. Prokurorės akcentuojamas artimas šeiminis ryšys yra veiksnys, galintis turėti įtaką asmenų parodymams, tačiau vien jis savaime neleidžia tokių parodymų vertinti kaip suinteresuotų. Kita vertus, prokurorė nors ir įrodinėja, kad teisme išteisintojo tėvai stengėsi duoti sūnui palankius parodymus, tuo pačiu prašo remtis pastarųjų parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-35700-23, šiuo atveju šiuos parodymus vertindama kaip patvirtinančius nukentėjusiojo parodymus ir neįžvelgdama jokio suinteresuotumo juose.

8. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas patvirtinti ar paneigti išteisintojo keliamą versiją, jog bėgdamas iš įvykio vietos nukentėjusysis nukrito ir krisdamas ant šaligatvio bortelio susižalojo, kaip liudytojus apklausė policijos pareigūnus M. B. bei A. M., kurie pagal gautą iškvietimą buvo atvykę į įvykio vietą. Šių liudytojų parodymais nustatyta, kad įvykio vietoje jie apklausinėjo asmenis dėl galimai sugadinto automobilio. Apklausiamas teisme liudytojas M. B. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad pranešėjo sūnus, t. y. V. Z., jiems paaiškino sulaikinėjęs senyvo amžiaus asmenį (t. y. L. G.), kadangi jis šalinosi iš įvykio vietos; besivejant senolį, šis pargriuvo. Ar jis pats pargriuvo, ar buvo pargriautas, ką tada pasakė pranešėjo sūnus, neprisimena. Liudytojas taip pat minėjo, kad buvo bandoma bendrauti ir su senoliu, tačiau šis visiškai nesileido į bendravimą, nereagavo į juos, kažką rėkė, buvo neadekvatus. Toks jo elgesys sukėlė įtarimų, kad jis gali turėti (duomenys neskelbtini) sutrikimų, dėl ko buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba (1 t., b. l. 29; 2 t., b. l. 52-55). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas A. M. parodė atsimenantis, kad įvykio vietoje pareiškėjas pasakojo, jog „žmona ar motina matė kaimyną, kuris vaikščiojo prie automobilio, o po to bėgo. Jį norėjo sulaikyti, čiupo už rankos, bet neišsilaikė, ir ten, kur buvo laipteliai, nukrito ant žemės < ... > pats pareiškėjas sakė, jog bandė sulaikyti ir šaukė sustoti, o jis nusisukęs nuo automobilio šalinosi. Kairėje pusėje, žiūrint nuo namo, yra laipteliai, sakė, kad ten jie neišsilaikė ir nugriuvo. Bandė sulaikyti, kad nepabėgtų (2 t., b. l. 52-55). Taigi iš tokių liudytojo parodymų matyti, kad jau iš karto po įvykio buvo nurodyta, jog griuvo ne tik nukentėjusysis, tačiau ir išteisintasis, kas įvyko bandant sulaikyti besišalinantį L. G.. Nors liudytojas paminėjo griuvimą buvus prie laiptelių, tačiau nustatyta, kad aptariamas momentas buvo kiek nutolus nuo laiptelių, bėgant nelygiu grindiniu ir užkliuvus už bortelio. Visgi akcentuotina, kad esminė liudytojo A. M. parodymų aplinkybė yra ta, kad iš karto po įvykio buvo nurodytas abiejų asmenų nugriuvimo faktas, o duomenų, kad bent kuris asmuo būtų įvardinęs, jog nukentėjusysis buvo pargriautas ant žemės, nefiksuota. Apeliaciniame skunde prokurorė, įrodinėdama, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo panaudota perteklinė jėga ir nukentėjusysis sulaikytas drastišku būdu, akcentuoja, kad apklausiamas liudytojas A. M. pažymėjo, jog matydamas vyresnį L. G. amžių, net ir esant būtinumui nenaudotų fizinės jėgos, kas būtų neprotinga, tačiau pabrėžtina, kad nei minimas liudytojas, nei kiti asmenys nenurodė aplinkybių, jog V. Z., bandydamas sulaikyti besišalinantį L. G., būtų naudojęs perteklinę fizinę jėgą. Tokią išvadą daro būtent pati prokurorė, tačiau objektyvūs bylos duomenys jos nepatvirtina. Apeliaciniame skunde dėstomi ir liudytojo V. V. (Greitosios pagalbos medicinos tarnybos skubiosios pagalbos specialisto) parodymai, akcentuojant, kad liudytojas parodė, jog L. G. atrodė adekvatus, patvirtino buvęs sumuštas, tik neįvardino prieš jį smurtą vartojusio asmens. Šios aplinkybės liudytojo V. V. parodymuose išties yra užfiksuotos, tačiau vien nukentėjusiojo išsakyta frazė, kad jis buvo sumuštas, savaime neįrodo, kad prieš jį buvo pavartotas tyčinis fizinis smurtas. Juo labiau, iš to paties liudytojo parodymų matyti, kad nukentėjusysis vienu metu sakė, kad jam skauda šoną, vėliau sakė – neskauda, nenorėjo važiuoti apžiūrai, po to norėjo važiuoti; kol važiavo su nukentėjusiuoju iki ligoninės, šis nieko nepasakojo ir nieko nekalbėjo (1 t., b. l. 33; 2 t., b. l. 40-46). Taigi anksčiau aptarti liudytojų parodymai nesudaro pagrindo daryti kitokas išvadas dėl išteisintojo parodymų vertinimo.

10. Bylos medžiagoje yra duomenys apie tai, kad nukentėjusysis yra nurodęs, jog buvo sumuštas. Tokia aplinkybė be anksčiau minėtų liudytojo V. V. parodymų užfiksuota VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyriaus Ambulatorinio apsilankymo aprašyme Nr. (duomenys neskelbtini) „paciento teigimu, sumušė nepažįstamas asmuo“ (1 t., b. l. 68). 2023 m. rugsėjo 25 d. apklaustas kaip liudytojas L. G. parodė „buvau kieme, kur stovi priparkuoti automobiliai < … > prie manęs priėjo kaimynas, kurio aš nepažįstu, ir pradėjo mane kaltinti, kad aš subraižiau jo automobilį, ir tada man nieko neatsakius jisai mane suėmė už rūbų, nuvertė ant žemės ir tada iš kojos (kurios tiksliai nurodyti negaliu) spyrė man (kiek kartų spyrė, negaliu nurodyti, nes neatsimenu) į dešinės pusės šonkaulius, ko pasekoje aš pajutau didelį skausmą dešinės pusės šonkaulių srityje” (1 t., b. l.13-14). Ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-35700-23 2023 m. spalio 4 d. apklausiamas kaip įtariamasis L. G. parodė, kad jam „sėdint ant laiptelių, pribėgo kaimynas A. Z., griebė už marškinių, pargriovė ant žemės ir spardė kojomis, rėkdamas, kad jam mašiną apgadinau” (2 t., b. l. 11). Nagrinėjant bylą teisme nukentėjusysis įvykio nebeprisiminė, parodymų dėl jo duoti negalėjo (2 t., b. l. 1-5). Tai, kad nukentėjusys pasakojo, jog prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas, nurodė ir liudytojas I. Č., patvirtinęs, kad nuvažiavus į ligoninę tėvas jam pasakojo, kad „iš kažkur prie jo atbėgo du vyrai (tėtis ir sūnus), jį pargriovė ant žemės ir sūnus pradėjo jį spardyti į įvairias kūno vietas. Kas vyko toliau, tėvas nepasakė, nes neprisiminė“ (1 t., b. l. 25; 2 t., b. l. 1-5). Apklausta kaip liudytoja I. V. (nukentėjusiojo sutuoktinė) taip pat parodė, kad jai L. G. pasakojo, jog jį sumušė kieme, spardė kojomis, kiek smūgių sudavė, nebeprisiminė (1 t., b. l. 21-22; 2 t., b. l. 1-5). Iš tokių šioje pastraipoje aptartų duomenų matyti, kad L. G. tiek iš karto po įvykio, tiek ir praėjus 9 dienoms, patvirtino buvęs sumuštas ir nors lakoniškai, tačiau įvardino kokioje situacijoje tai įvyko. Šie duomenys yra reikšmingi, tačiau sprendžiant dėl galimumo jais remtis, atsižvelgtina ir į tolesnes aplinkybes.

11. Ne tik nukentėjusiojo artimųjų (I. Č., I. V.) parodymuose nurodytos aplinkybės dėl pastarojo sveikatos būklės ir dėl to kylančių ženklių atminties sutrikimų, tačiau objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad L. G. yra konstatuoti (duomenys neskelbtini), dėl kurių asmuo negali suvokti bylai rekšmingų aplinkybių ir duoti apie jas parodymus. Pirmiausia pažymėtina, kad pridėtoje ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-35700-23 medžiagoje yra 2024 m. kovo 26 d. – balandžio 25 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad L. G. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu konstatuojama įgyta (duomenys neskelbtini), dėl kurios jis negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, su L. G. nerekomenduojama atlikti proceso veiksmų (pridėtos ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-35700-23 medžiagos 1 t., b. l. 146-148). Pastarosios išvados lėmė tai, kad L. G. ikiteisminis tyrimas pagal BK 187 straipsnio 3 dalį buvo nutrauktas. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat buvo aiškinamasi dėl L. G. psichikos būklės, jos ypatumų, gebėjimo suvokti savo veiksmus ir kt. Tuo tikslu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 24 d. nutartimi buvo paskirta ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė (2 t., b. l. 65-67), kurią atlikus surašytas ir pateiktas 2025 m. balandžio 10 d. – birželio 13 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini)(2 t., b. l. 101-110). Šiame akte nurodyta, kad L. G. atžvilgiu galimai padarytos nusikalstamos veikos metu jam konstatuota įgyta (duomenys neskelbtini); jis pagal savo psichikos būseną negalėjo visapusiškai teisingai suvokti galimai jo atžvilgiu 2023 m. rugsėjo 16 d. atliktų nusikalstamų veiksmų esmės (galėjo suvokti smurtinį elgesio pobūdį, tačiau negalėjo visapusiškai teisingai suvokti jų reikšmės) ir adekvačiai jiems pasipriešinti; jis byloje nagrinėjamų įvykių metu galėjo suvokti atskiras faktines detales ir netrukus po to jas apibūdinti, tačiau ikiteisminio tyrimo eigoje jo parodymai, ypač atsižvelgus į jo (duomenys neskelbtini) būseną, jam nustatytus (duomenys neskelbtini) (ypač, (duomenys neskelbtini)) sutrikimus, vertintini kritiškai; dėl nustatytų (duomenys neskelbtini) sutrikimų negali visapusiškai teisingai suvokti bylai reikšmingų aplinkybių ir duoti apie jas parodymus; jam padidintas polinkis fantazuoti, kaip nepatologinė amžiaus tarpsnio ypatybė, nebūdingas; laiko tarpas tarp tiriamos veikos ir procesinių veiksmų atlikimo, parodymų patikrinimo vietoje atlikimo neturėjo ir neturi esminės įtakos L. G. gebėjimui teisingai suvokti bylai reikšmingas aplinkybes ir duoti apie tai parodymus.

12. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytame akte pateiktas išvadas, kritiškai vertino ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiojo L. G. parodymus ir jais nesivadovavo. Nesutikdama su tuo, prokurorė akcentuoja teisme apklaustos ekspertės A. S. parodymus, kad „nukentėjusieji, turintys (duomenys neskelbtini), gali nurodyti tam tikras aplinkybes < … > su (duomenys neskelbtini) gali būti įvairiai, gali prisiminti, kurie ryškiau įsirėžė į atmintį, gali tik detales < … > teoriškai jis galėjo suvokti, nes tai skirtingas veiksmų suvokimas, galėjo nurodyti įvykio aplinkybes, kur nukentėjo“, taip pat pabrėžia, kad ekspertizės akte nurodyta, jog nukentėjusysis galėjo suvokti smurtinį elgesio pobūdį, suvokti atskiras faktines įvykių detales ir netrukus jas apibūdinti. Pasisakant dėl tokių prokurorės argumentų, pirmiausia pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teisme ekspertė buvo apklausta dar iki 2025 m. balandžio 10 d. – birželio 13 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos akto pateikimo (pats ekspertinis tyrimas buvo paskirtas būtent po ekspertės apklausos), A. S. konkrečiai galėjo atsakyti tik dėl anksčiau pateikto teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) (kitame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-35700-23), o dėl L. G. gebėjimo suvokti prieš jį, kaip nukentėjusįjį, padaryto įvykio aplinkybių iš esmės nepasisakė, akcentavo, kad tam būtinas detalus tyrimas (2 t., b. l. 52-55). Toks tyrimas pateiktas 2025 m. balandžio 10 d. – birželio 13 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau, priešingai nei teigia prokurorė, jame nurodytos išvados taip pat nesudaro pagrindo vadovautis nukentėjusiojo parodymais. Tai, kad L. G. gebėjo suvokti faktinį smurtinio elgesio pobūdį bei atskiras faktines įvykių detales, būtent kas akcentuojama apeliaciniame skunde, nepakanka spręsti, kad V. Z., juo labiau, nukentėjusysis kaip prieš jį smurtavusį asmenį yra nurodęs ir A. Z., atliko tyčinius veiksmus, kuriais buvo padaryti nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai. Pabrėžtina, kad ekspertizės akte nepaisant nurodytų išvadų dėl L. G. gebėjimo suvokti atskiras faktines įvykio detales ir netrukus po to jas apibūdinti, aiškiai konstatuota, jog ikiteisminio tyrimo eigoje jo duoti parodymai, atsižvelgus į (duomenys neskelbtini) būseną, jam nustatytus išreikštus (duomenys neskelbtini) (ypač, (duomenys neskelbtini)) sutrikimus, vertintini kritiškai.

13. Apeliaciniame skunde kritika išsakoma ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismo nevertino (anot prokurorės, ignoravo) teisme apklaustos specialistės E. U. parodymų dėl to, kad L. G. nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai 5 trauminiais poveikiais, be to, negalėjo būti padaryti griūnant vienkartinai, kadangi sužalojimai išsidėstę skirtingose plokštumose. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje vertino tiek Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2023 m. lapkričio 20 d. specialisto išvadą Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI)(01) (1 t., b. l. 69-71), tiek šią išvadą pateikusios specialistės parodymus, užfiksuotus ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. gegužės 17 d. surašytame specialisto paaiškinimų protokole (1 t., b. l. 73-74), o taip pat specialistę apklausiant nagrinėjant bylą teisme. Pabrėžtina, kad specialistė bylos nagrinėjimo metu buvo apklausta du kartus – 2024 m. gruodžio 4 d. ir 2025 m. spalio 2 d. teisiamosiuose posėdžiuose (2 t., b. l. 40-46; 3 t., b. l. 5-8). Akreiptinas dėmesys, kad prokurorė, apeliaciniame skunde specialistės parodymus cituoja fragmentiškai, pabrėždama trauminių poveikių skaičių ir tai, kad jie negalėjo būti padaryti vienu metu, tačiau visiškai neaptaria E. U. 2025 m. spalio 2 d. papildomai duotų parodymų. Iš minėto teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad specialistė, posėdyje apžiūrėjusi vaizdo medžiagoje užfiksuotą bortelį, patvirtino, kad šonkaulių lūžiai galėjo būti patirti kontaktuojant su šiuo borteliu. Bortelis atsikišęs, platus, galėtų atitikti dviejų šonkaulių plotį, todėl nukentėjusysis tikrai galėjo susižaloti. Dar ankstesniame posėdyje specialistė detaliai paaiškino, kad kartu su šonkaulių lūžiais galėjo būti padaryti ir alkūnės bei dešinės plaštakos nubrozdinimai, tačiau sprendė, kad kiti nustatyti sužalojimai yra ne šio trauminio poveikio pasekmė. Reikšminga tai, kad pamačiusi vaizdinę medžiagą, taip pat, atsižvelgusi į tą aplinkybę, kad nukentėjusysis ir išteisintasis griuvo vienas ant kito, E. U. patikslino savo ankstesnius paaiškinimus ir nurodė, jog ir likę nubrozdinimai (kairėje plaštakoje), bei poodinės kraujosruvos (past. – jos buvo nustatytos kairėje šlaunyje ir kairiajame kelyje) vis dėlto galėjo būti padarytos tokio griuvimo metu. Prokurorė apie šiuos specialistės parodymus nė neužsimena ir, juo labiau, jų nevertina, dėl ko daro nepagrįstas išvadas dėl išteisintojo parodymų bei jo atliktų veiksmų vertinimo.

14. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pirmosiosios instancijos teismas neanalizavo V. Z. veiksmų kaltės formos kontekste, t. y. ar išteisintasis, pastumdamas nukentėjusįjį, numatė, kad šis nukris ir susilaužys šonkaulius, bei tokių pasekmių norėjo (tiesioginė tyčia), ar nors tokių pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti (netiesioginė tyčia), ar tokių pasekmių nenumatė, nors galėjo ir privalėjo jas numatyti (neatsargumas). Pasisakant dėl tokių skundo argumentų, pirmiausia pažymėtina, kad šioje byloje V. Z. inkriminuotas nusikaltimas (BK 138 straipsnio 1 dalis), dėl kurio ir buvo įrodinėjama pastarojo kaltė, gali būti padaromas tik tyčia, tuo tarpu už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo atsakomybė numatyta pagal BK 139 straipsnį. Nors nagrinėjamoje byloje ir yra duomenys apie išteisintojo bei nukentėjusio fizinį kontaktą, kai V. Z., bandydamas sulaikyti besišalinantį L. G., sugriebė šiam už drabužių, pastūmė, vėliau vienas po kito krito ant žemės, iš to negalima patikimai spręsti, kad V. Z. nurodomus veiksmus atliko, turėdamas tikslą padaryti žalą nukentėjusiojo sveikatai ar nors ir nenorėjo neigiamų pasekmių nukentėjusiojo sveikatai, tačiau sąmoningai leido joms kilti. Pabrėžtina, kad pati susiklosčiusi situacija buvo dinamiška, nukentėjusysis šalinosi nuo automobilio, kuris, kaip nustatyta, buvo apgadintas. V. Z. tikslas buvo sulaikyti jo šeimos automobilį galimai apgadinusį asmenį. Suprantama, kad tokioje dinaminėje situacije išteisintajam nebuvo nei laiko, nei galimybės įvertinti jo ir besišalinančio asmens fizinio pajėgumo pažeidžiamumo skirtumus, nukentėjusiojo amžių, jo koordinaciją ir reakciją, kaulų trapumą, kas akcentuojama skunde. Byloje nėra jokių neginčytinų duomenų, kad V. Z. būtų sudavęs L. G. smūgius, o veiksmai, paimant už drabužių ar judėjimo metu atliktas stumtelėjimas, vėliau sekęs abiejų asmenų griuvimas, nerodo tyčinio veiksmų pobūdžio. Tikslinga pastebėti, kad policijai apie įvykį buvo pranešta iš išteisintojo pusės (konkrečiai skambino išteisintojo motina), kas vargu, ar būtų inicijuota, jei V. Z. išties būtų tyčia vartojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį.

15. Taigi visų anksčiau aptartų argumentų visuma rodo, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo surinkta pakankami įrodymų, leidžiančių patikimai spręsti V. Z. padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pabrėžtina, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Nesurinkus byloje įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamojo proceso principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai). Tai taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis; duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48-1073/2023). Įrodinėjimo dalyką konkrečioje byloje apibrėžia asmeniui inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai bei kaltinimas, kuriame šie požymiai apibūdinami konkrečiomis aplinkybėmis. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo yra išteisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-594/2024, 2K-95-1073/2024).

16. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas išteisinti V. Z. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra pagrįstas ir teisėtas. Tokia išvada reiškia nesant pagrindo tenkinti prokuroro apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

17. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. sausio 12 d. pažyma Nr. APD-2026-00340, kuria prašoma iš išteisintojo V. Z. valstybės naudai priteisti 275 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro advokatės Eugenijaus Šulioko darbo užmokestis.

18. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnio nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje.

19. Šioje apeliacine tvarka išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje antrinė teisinė pagalba išteisintajam buvo teikiama vadovaujantis imperatyviu teisiniu reglamentavimu, t. y. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Kadangi V. Z. nebuvo pasirinkęs gynėjo, Vilniaus apygardos teismas kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kuri parinko advokatą Eugenijų Šulioką, jis ir buvo paskirtas išteisintojo gynėju 3 t., b. l. 58). Taigi įstatymui numatant privalomą gynėjo dalyvavimą, gynėjas buvo paskirtas teismo iniciatyva, t. y. V. Z. neturint teisės rinktis, ar jam gintis pačiam, ar su gynėjo pagalba, be to, atsižvelgtina ir į tai, kad išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka prokurorės apeliacinis skundas buvo netenkintas. Dėl nurodytų aplinkybių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš išteisintojo yra netikslingas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Elinos Safi apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš V. Z. nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.