Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjui ir atsakovui apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (ABTĮ 74 str. 4 d., 7 d.; b. l. 26, 27, 29), pareiškėjas prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 3), atsakovas prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant (b. l. 12), byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d., 78 str. 6 d.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. birželio mėnesio, atliekant laisvės atėmimo bausmę drausmės grupėje kameroje Nr. 1, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos pažeidimo, jam atliekant bausmę kameroje Nr. 1.

Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2 punkte nustatyta, kad minimalaus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atliko 20-o būrio kameroje Nr. 1 kartu su dar penkiais nuteistaisiais. Atsakovo į bylą pateiktas 20 būrio patalpų išdėstymo planas (b. l. 24) patvirtina atsakovo nurodytą aplinkybę, kad kameros Nr. 1 plotas yra 24,27 kv. m., neįskaitant sanitarinio mazgo ploto, kuris užima 2,02 kv. m. ploto. Taigi, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, kameroje esant apgyvendintiems 6 asmenims (b. l. 15), pareiškėjui teko 4,05 kv. m. ploto ir konstatuotina, kad vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Kadangi, įvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko ne mažiau nei 3 kv. m. ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017). Pažymėtina, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog į gyvenamųjų patalpų plotą turi būti neįskaičiuojamas jose esančių baldų užimamas plotas, be to pareiškėjui teko 0,45 kv. m. ploto daugiau nei numatyta Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte, todėl pareiškėjo argumentai dėl jaučiamo diskomforto, susijusio su ploto normos neužtikrinimu, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, jog trūkdavo vietos prie stalo, todėl teko valgyti sėdint lovoje arba laukti, kol pavalgys kiti, ir valgyti atšalusį maistą.

Pataisos namų kamerų tipo patalpų ir baudos izoliatorių kamerų materialinį buitinį aprūpinimą reglamentuoja Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.; toliau – ir Aprūpinimo kietuoju inventoriumi norma), pagal kurią pataisos namų kamerų tipo patalpose, be kita ko, turi būti: spintelė – 1 vnt., vienam asmeniui; stalas – 1 vienetas; taburetė – 1 vnt. vienam asmeniui arba stalo ilgio suoliukas – 2 vnt.; baudos, drausmės izoliatorių ir karcerių kamerose, be kita ko, turi būti: pritvirtinamas prie grindų stalas – 1 vnt., pritvirtinama prie grindų taburetė – 1 vnt., vienam asmeniui. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.; toliau – ir Galiojančios normos) numatyta, kad drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpose turi būti stalas, 1 vnt. (10.2 p.); taburetė ir/arba kėdė, ir/arba suolai, 1 sėdima vieta 1 asmeniui (10.3 p.). Pagal minėtą teisinį reglamentavimą, kameroje turinčio būti stalo dydis nėra numatytas. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jis kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl negalėjimo valgyti prie stalo, ar dėl nesančių sąlygų valgyti iš karto atneštą šiltą maistą. Kreipimosi į pataisos namų administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos namų administracija, žinodama apie galimus nepatogumus, ėmėsi galimų veiksmų sprendžiant nuteistųjų gyvenimo sąlygų klausimus. Teisės aktams nereglamentuojant stalo dydžio ir nesant pareiškėjo kreipimosi dėl patiriamų nepatogumų valgant, teismas neturi teisinio pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui. Todėl pareiškėjo argumentai dėl per mažo stalo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigia, kad buvo pažeistos higienos normos.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma).

Atsakovo į bylą pateiktame Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akte (b. l. 17-19; toliau – Patikrinimo aktas) konstatuota, kad atlikus periodinę sveikatos saugos kontrolę Marijampolės pataisos namuose Higienos normos pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjui nedetalizavus ir neindividualizavus, kuo pasireiškė higienos normų pažeidimai, nepateikus duomenų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nei nustatyta Patikrinimo akte, teismas neturi teisinio ir faktinio pagrindo išvadai, jog galėjo būti pažeidžiami Higienos normos reikalavimai. Pareiškėjo argumentai dėl higienos normų pažeidimo atmestini, kaip abstraktūs, deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012, 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).

Pareiškėjas, skunde nurodęs, jog patyrė dvasinį stresą, dvasinius skausmus, išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, baimę dėl savo gyvybės bei sveikatos, pasidarė irzlus, prarado pasitikėjimą savimi, savivertę, išsivystė (duomenys neskelbtini), sukilo agresija, nuo streso (duomenys neskelbtini), buvo priverstas gulėti ar sėdėti lovoje, todėl pradėjo skaudėti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Atsakovas į bylą pateikė Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymą (b. l. 16), kurioje nurodoma, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu kreipęsis nebuvo. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytų nusiskundimų sveikatos neišvengia ir laisvėje gyvenantys žmonės, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jie galėjo būti sąlygoti išimtinai kalinimo sąlygų pareiškėjo nurodytoje kameroje Nr. 1. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, yra padaręs nusikaltimą, jam teismas paskyrė atlikti bausmę pataisos įstaigoje, kurioje jam ir kitiems nuteistiesiems taikomas baudžiamojo įstatymo normose nustatytas režimas. Pareiškėjo patiriami nepatogumai yra sąlygoti jo paties pasirinkto elgesio modelio ir yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti abstraktūs teiginiai, jų nepagrindžiant, negali būti pripažinti kalinimo pasekmėmis, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

Nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015).

Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsniu 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo L. B. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.