Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Algis Markevičius, sekretoriaujant Oksanai Berezovskei, Sigitai Damidavičienei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN būryje Nr. 8 laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę būryje Nr. 8 atliko nuo 2015 m. gegužės 27 d. iki 2015 m. birželio 24 d. (b.l. 40, 43) ir nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2016 m. kovo 31 d. (b.l. 8, 16-17), todėl byloje bus vertinami tik paminėti laikotarpiai.

Motyvuojamoji dalis

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pabrėžtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Byloje esantys duomenys (b.l. 9, 24, 30, 44) patvirtina, kad 8 būrio patalpų plotas yra 259,42 kv.m, vertinamuoju laikotarpiu 8 būryje maksimalus nuteistųjų skaičius buvo 71­. Taigi, pareiškėjui teko 3,65 kv. m gyvenamojo ploto. Pats pareiškėjas nurodo, jog 8 būryje gyveno patalpoje, kuri atsakovo pateiktoje schemoje pažymėta Nr. 2, joje buvo 18 miegamųjų vietų, gyveno nuo 10 iki 15 asmenų. 8 būrio patalpos, kuri pateiktoje schemoje pažymėta Nr. 2 (b.l. 30), plotas yra 52,28 kv.m, todėl tuo atveju, jei patalpoje gyveno, kaip teigia pareiškėjas, 15 asmenų, pareiškėjui teko 3,48 kv.m gyvenamojo ploto. Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinat minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja taip pat ir dėl to, kad Marijampolės PN buvo netinkama natūrali ir dirbtinė apšvieta, gyvenamosiose patalpose buvo šalta, drėgna, nebuvo mechaninės ventiliacijos, patalpos buvo nesuremontuotos. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių paminėtus jo argumentus. Byloje nepateikta įrodymų - t.y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl 8 būrio gyvenamųjų patalpų, pareiškėjo buvimo jose metu ar panašiu laikotarpiu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl aukščiau nurodytų sąlygų galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas kalinimo sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo patalpų apšvietimo, netinkamos temperatūros, drėgmės, netinkamos ventiliacijos, neatlikto remonto laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog dušuose ir tualetuose nebuvo užtikrintas privatumas, buvo per mažai sanitarinių įrenginių tualete dėl ko tekdavo laukti eilėje.

Pareiškėjas nurodė, jog privatumas nebuvo užtikrintas jam naudojantis dušo patalpomis. Atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių duomenų apie pertvarų įrengimą dušuose. Tačiau pažymėtina, jog teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga įrengti pertvaras dušuose Kadangi sienelių dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 p. nuostatas, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami sanitariniai ir higienos mazgai (kiekvienam būriui). Remiantis minėtų taisyklių 6 p., kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti taisyklių 5.6–5.10 p. nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje (toliau - Aprūpinimo norma) (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriame turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų) ir kt.. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 8 būrio prausyklos patalpose yra 3 unitazai ir 3 pisuarai (b.l. 22-23). Atsižvelgiant į tai, kad pagal 2016 m. I ketvirtyje 8 būryje buvo iki 67 nuteistųjų (b.l. 24), o 2015 m. II ketvirtyje buvo daugiausiai 71 nuteistasis (b.l. 44), konstatuotina, jog 8 būrio prausykloje buvo pakankamas sanitarinių įrenginių kiekis.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad sanitariniai mazgai buvo netinkamai atitverti, o tai sąlygojo privatumo stoką.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose įrengimui. Šių taisyklių 16.5 p., reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto nežemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipia dėmesį į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, G. byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. G. prieš Rusiją, pareiškimo nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. A. M. prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; G. prieš Rusiją, pareiškimo nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). Atsakovo pateiktos sanitarinio mazgo nuotraukos patvirtina, jog 8 būrio tualetai yra atskirti sienelėmis (b. l. 26). Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš atsakovo pateiktų 8 būrio sanitarinio mazgo nuotraukų, tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų yra žemesnės nei 1,5 m, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus būtinas privatumas. Todėl konstatuotinas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas ginčo laikotarpiu (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A-2474-624/2016).

Atsižvelgiantį tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad tualeto patalpoje nebuvo užtikrintas deramas privatumas.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad 8 būryje nebuvo virtuvės. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11. ir 5.10. . numato, kad kiekvienam būriui įrengiama patalpa maistui laikyti, o esant techninėms galimybėms - ir virtuvėlė. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11. p. nurodyta, kad tik esant techninėms galimybėms, virtuvėlė įrengiama. Pažymėtina, kad nuteistieji yra aprūpinami maistu ir gaminti valgį patiems nėra būtinybės. Be to, atsakovas pateikė duomenis, kad yra įrengta virtuvėlė, kuria gali naudotis 1, 2 ir 8 būriai (b.l. 11, 30). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybės, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus šioje dalyje.

Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio ir nurodo, pareigūnų elgesys nėra žmoniškas, pareiškėjas buvo užgauliojamas, ir žeminamas, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini deklaratyviais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip neturinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė netinkamą asmens ir jo daiktų apžiūros atlikimą - t.y. asmuo esant žemai temperatūrai verčiamas nusirengti, daiktai dedami į nešvarias dėžes. Pareiškėjas į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nenurodė jokių konkrečių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad asmens ir jo daiktų apžiūros buvo atliekamos nesilaikant teisinio reglamentavimo, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 207 m. spalio 9 d. pažymoje Nr. 55/04-849 (b.l. 18) nurodyta, kad pareiškėjas atlikdamas bausmę Marijampolės PN dėl netinkamų gyvenimo sąlygų kreipęsis nebuvo. Taigi, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis (neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu) buvo kalinamas neilgą laiko tarpą (53 paras), jo teisių pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, kiti pažeidimai byloje nenustatyti, byloje nėra duomenų, kad Marijampolės PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis - t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 42 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo (ABTĮ 56 str.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo R. P. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 42 Eur (keturiasdešimt du eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.