- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-09
- Bylos Nr.
- I-2277-764/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Kauno tardymo izoliatoriaus, Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Kauno tardymo izoliatoriaus ir Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. G. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti: 1) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 5 000 Eur neturtinę žalą; 2) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 5 000 Eur neturtinę žalą; 3) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 5 000 Eur neturtinę žalą.
Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2008-09-22 iki 2015-02-26 jam būnant Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – Kauno TI), Alytaus pataisos namuose (toliau – Alytaus PN) ir Vilniaus pataisos namuose (toliau – Vilniaus PN) neteisėtai, t. y. vadovaujantis tuo metu galiojusiu Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 99 str., buvo apribota jo teisė susirašinėti su drauge J. V., kuri nuo 2008-09-22 buvo suimta ir laikoma Kauno TI, o vėliau laisvės atėmimo bausmę atliko Panevėžio pataisos namuose. Tiek pareiškėjas, tiek jo draugė norėjo palaikyti ryšius, tačiau tokia galimybė jiems nebuvo sudaryta. Negalėdamas bendrauti, pareiškėjas patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, nutrūko jų ryšiai, buvo pažeista pareiškėjo teisė į orumą, todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. nuostatomis, pareiškėjas turi teisę reikalauti iš valstybės atlyginti neturtinę žalą.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti. Taip pat paaiškino, kad į teismą kreipėsi nepraleidęs trejų metų ieškinio senaties termino, kadangi apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2015-02-26 nutarimo paskelbimo.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 59–63) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat pažymėjo, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą.
Atsiliepime pažymėjo, kad apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas turėjo sužinoti tuo metu, kai jos buvo pažeistos, todėl, kreipdamasis į teismą tik 2016-10-28, praleido CK 1.125 str. 8 d. nustatytą terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2008-09-22 iki 2013-10-28, priteisimo pareikšti. Konstitucinio Teismo 2015-02-26 nutarimas taikomas tik teisiniams santykiams susiklosčiusiems po jo paskelbimo, todėl iki 2015-02-26, vadovaujantis galiojančiomis BVK 99 str. 2 d. nuostatomis, pareiškėjas neturėjo teisės susirašinėti su kitoje pataisos įstaigoje esančiais asmenimis. Be to, pareiškėjo asmens byloje nėra duomenų, kad per ginčui aktualų laikotarpį jis būtų bandęs siųsti laiškus J. V.. Pareiškėjas neįrodė nė vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl jo skundas negali būti tenkinamas. Pareiškėjo argumentai apie tariamai patirtą neturtinę žalą yra abstraktaus pobūdžio ir negali būti vertinami kaip patvirtinantys prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimo faktą.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 99–102) ir jo papildyme (b. l. 146–147) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat pažymėjo, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą.
Atsiliepime nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN pareiškėjas atliko laikotarpiu nuo 2010-05-14 iki 2012-02-24, tačiau skundą dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš teisės susirašinėti ribojimo, atlyginimo teismui padavė tik 2016-10-28, t. y. praleidęs CK 1.125 str. 8 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Be to, iki 2015-02-26 galiojusios BVK 99 str. 2 d. nuostatos draudė kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimą, todėl Vilniaus PN pareiškėjo teisių pažeisti negalėjo. Būdamas Vilniaus PN, dėl susirašinėjimo su skunde nurodyta piliete J. V. ar kitais asmenimis pareiškėjas nesikreipė, vadinasi, jis tokio susirašinėjimo nesiekė. Pareiškėjas neįrodė nė vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl jo skundas negali būti tenkinamas. Pareiškėjo argumentai apie tariamai patirtą neturtinę žalą yra abstraktaus pobūdžio ir negali būti vertinami kaip patvirtinantys prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimo faktą.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 106–108) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad tam tikrą laikotarpį pareiškėjo teisinį statusą reglamentavo Suėmimo vykdymo įstatymas, kurio 16 str. nuostatos jokių apribojimų susirašinėti su kitose pataisos įstaigose esančiais asmenimis nenustatė. Pareiškėjo teisiniam statusui pasikeitus iš suimtojo į nuteistojo, jo teisinę padėtį reglamentavo BVK nuostatos, kuriose buvo nustatytas draudimas susirašinėti su kitose pataisos įstaigose esančiais asmenimis. Be to, pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai turėtų būti vertintini kritiškai, kadangi Kauno TI 2013 metais buvo pateiktas prašymas dėl ilgalaikių pasimatymų, su sugyventine, su kuria pareiškėjas bendravo iki suėmimo, vėliau laiškais, norėjo susituokti, nesuteikimo. Skundą dėl iš to kildinamos neturtinės žalos atlyginimo teismai atmetė. Kreipdamasis į teismą šiuo atveju, pareiškėjas nurodo jau kitą asmenį, su kuria palaikė ryšius iki suėmimo, planavo bendrą ateitį. Atsakovės atstovo nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad vienintelis pareiškėjo siekis yra ne realus patirtos neturtinės žalos atlyginimas, o bandymas pasipelnyti, nurodant išgalvotas aplinkybes. Nei pareiškėjas, nei jo tariama draugė dėl susirašinėjimo į Kauno TI nesikreipė, vadinasi, jie patys nesiekė bendrauti tarpusavyje. Pareiškėjo teisių Kauno TI nepažeidė, todėl valstybei pagal CK 6.271 str. civilinė atsakomybė nekyla.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo R. G. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl, jo manymu, neteisėto teisės susirašinėti su pataisos įstaigoje buvusia drauge J. V. ribojimo.
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str. Pagal šio straipsnio nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2008-09-22 iki 2015-02-26 jo teisė susirašinėti su J. V., tuo metu buvusia Kauno TI ir Panevėžio pataisos namuose, buvo ribojama taikant Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas BVK 99 str. 2 d. nuostatas. Dėl neteisėto ir nepagrįsto teisės susirašinėti ribojimo, nutrūko pareiškėjo santykiai su J. V., kuriai jis norėjo pasipiršti ir kurti bendrą ateitį, todėl jis patyrė neturtinę žalą, kurią privalo atlyginti Lietuvos valstybė.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo suimtas 2008-09-22, į Kauno TI atvyko 2008-12-01, kur periodiškai buvo kalinamas iki 2014-11-04 (b. l. 111, 7–9). Į Vilniaus PN pareiškėjas pirmą kartą atvyko 2010-05-14 ir periodiškai buvo kalinamas iki 2012-02-24 (b. l. 7–9). Į Alytaus PN pareiškėjas atvyko 2012-03-06, kur laisvės atėmimo bausmę atlieka iki šiol (b. l. 64).
Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad J. V. buvo suimta 2008-09-22, į Kauno TI pristatyta 2008-09-24 ir buvo iki 2012-05-17 (b. l. 112). Panevėžio pataisos namuose J. V. buvo nuo 2012-05-18 iki 2014-07-02 (b. l. 6).
Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad, teikdamas teismui skundą ir nurodydamas laikotarpį, kuriuo galimai Kauno TI, Vilniaus PN ir Alytaus PN buvo pažeistos jo teisės, pareiškėjas neteisingai apibrėžė keliamo ginčo ribas, kurias teismas turi patikslinti remdamasis byloje esančiais objektyviais duomenimis. Teismas konstatuoja, kad sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą pagrįstumo bus vertinamas laikotarpis nuo 2008-12-01, kai jis atvyko į Kauno TI, iki 2014-07-02, kai J. V. baigė atlikti laisvės atėmimo bausmę Panevėžio pataisos namuose.
Reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti CK 1.125 str. 8 d. yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, galimai kilusią laikotarpiu nuo 2008-12-01 iki 2014-07-02, tačiau skundą teismui pateikė tik 2016-11-03 (b. l. 22). Alytaus PN ir Vilniaus PN prašo taikyti CK 1.125 str. 8 d. nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).
Pagal CK 1.127 str. 1 d., ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 d. nustatyta, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmenys, reikalavimus atlyginti neturtinę žalą kildinantys iš netinkamų kalinimo sąlygų, apie savo teisių pažeidimus sužinojo (turėjo žinoti ir suvokti) tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013, 2014-08-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2016-03-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-474-662/2016).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo argumentus, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik 2015-02-26, kai buvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, todėl į teismą kreipėsi nepraleidęs ieškinio senaties termino.
Pagal CK 1.131 str. 2 d., teismui nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi nurodyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (2013-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
Pareiškėjo išdėstyti argumentai, kad iki 2015-02-26 jis nežinojo apie galimai pažeidžiamas teises negali būti pagrindas atnaujinti senaties terminą. Akivaizdu, kad visą nurodytą kalinimo laikotarpį pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog neleidžiant jam susirašinėti su kitose pataisos įstaigose esančiais asmenimis yra pažeidžiamos jo teisės, tačiau skundą teismui padavė tik 2016-11-03. Jokių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad ieškinio senaties terminą jis praleido dėl objektyvių ir nuo jo valios bei pasirinkto elgesio būdo nepriklausiusių priežasčių, kurių pagrindu praleistas ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, pareiškėjas nenurodė. Jų nenustatė ir teismas.
Įvertinęs tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, Alytaus PN ir Vilniaus PN prašo jį taikyti, o pagrindas jį atnaujinti nenustatytas, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš galimai neteisėtų Alytaus PN ir Vilniaus PN veiksmų laikotarpiu nuo 2008-12-01 iki 2013-11-02, atmestinas kaip nepagrįstas.
Reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2008-12-01 iki 2014-07-02 jo atžvilgiu buvo taikomos BVK 99 str. 2 d. nuostatos, ribojusios nuteistųjų susirašinėjimą, kurios vėliau pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.
Iki 2015-09-01 galiojusioje BVK 99 str. 2 d. buvo nustatyta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Konstitucinis Teismas 2015-02-26 nutarime Nr. KT8-N4/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 str. 2 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, konstatavo, kad BVK 99 str. 2 d. tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 str. 2 d., konstituciniam teisinės valstybės principui; ,,<...> susirašinėjimas – tai viena iš galimybių turėti privatų gyvenimą; jeigu nuteistiesiems draudžiama susirašinėti, iš jų taip pat atimama galimybė kurti ir palaikyti socialinius santykius su kitais asmenimis; nuteistųjų, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, tarpusavio susirašinėjimas galėtų būti laikomas resocializacijos elementu, ypač tais atvejais, kai laisvėje nesama asmenų, su kuriais nuteistasis galėtų susirašinėti; resocializacijos tikslas nėra apriboti nuteistųjų tarpusavio ryšius, jeigu šie ryšiai nekelia grėsmės bausmių vykdymo tikslams; susirašinėjimo kontrolė laikoma pakankamai veiksminga priemone visuomenei apsaugoti nuo nusikaltimų, jeigu tarp visuomenės saugumo ir būtinybės nuteistuosius reintegruoti į visuomenę išlaikoma pagrįsta pusiausvyra; asmens teisės būtų apribotos mažesniu mastu, jeigu pagal teisinį reguliavimą būtų galima įvertinti nuteistojo susirašinėjimo poveikį visuomenės saugumui, laisvės atėmimo vietos saugumui ir tvarkai, taip pat tai, ar susirašinėjimu nebūtų pažeisti bausmės vykdymo tikslai, ir jeigu kiekviena konkreti situacija ir aplinkybės galėtų būti vertinamos individualiai. <...> byloje ginčytas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo įtvirtintas nuteistųjų tarpusavio susirašinėjimo draudimas neindividualizuotas pagal įstatymų nustatytus kriterijus, nebuvo socialiniu požiūriu būtinas, nes visuomenės saugumui užtikrinti galėjo būti numatytos švelnesnės priemonės, mažiau ribojančios asmens teisę į privatų gyvenimą“.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai Konstitucinis Teismas pripažįsta tam tikrą norminį teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, teismas, spręsdamas konkretų ginčą ir priimdamas sprendimą, šio norminio akto (jo dalies) netaiko ir juo nesivadovauja net ir tais atvejais, kai skundžiamo administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) metu tas norminis teisės aktas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, jei Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas pagal šią individualią bylą nagrinėjančio teismo kreipimąsi į Konstitucinį Teismą arba asmuo dėl savo teisių, kylančių iš Konstitucijos, gynimo į teismą kreipėsi per įstatymų nustatytus terminus (2015-06-09 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015, 2004-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22).
Kita vertus, teismas pažymi, kad nurodytos BVK 99 str. 2 d. nuostatos buvo taikomos tik ribojant nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimą. Bylos duomenys patvirtina, kad į Kauno TI pareiškėjas 2008-12-01 buvo pristatytas vykdant jam paskirtą kardomąją priemonę suėmimą. Remdamasis Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teismo 2009-07-09 nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-370-738/09), kuris įsiteisėjo 2009-12-23, pareiškėjui buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, tačiau dėl Kauno apylinkės teisme nagrinėjamos kitos baudžiamosios bylos, kurioje jam paskirta kardomoji priemonė suėmimas, jis nebuvo perkeltas į pataisos namus ir buvo paliktas Kauno TI. Vadinasi, laikotarpiu nuo 2008-12-01 iki 2009-12-23 pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas kaip suimtasis, todėl jo teisinį statusą reglamentavo Suėmimo vykdymo įstatymas. Kauno TI pateikta J. V. įskaitos kortelė patvirtina, kad iki 2012-01-11 jos teisinį statusą taip pat reglamentavo Suėmimo vykdymo įstatymas.
Pagal nurodytu laikotarpiu galiojusias Suėmimo vykdymo įstatymo 15 str. nuostatas, suimtieji turėjo teisę susirašinėti su giminaičiais ir kitais asmenimis. Tokie apribojimai, kaip buvo nustatyta iki 2015-09-01 galiojusioje BVK 99 str. 2 d., suimtųjų atžvilgiu nebuvo taikomi. Vadinasi, laikotarpiu nuo 2008-12-01 iki 2009-12-23 pareiškėjas turėjo teisę susirašinėti su kuo nori, t. y. ir su suimtąja J. V., ir Kauno TI negalėjo šios jo teisės riboti vadovaudamasis BVK 99 str. 2 d. nuostatomis. Duomenų, kad per nurodytą laikotarpį Kauno TI būtų ribojęs pareiškėjo teisę susirašinėti, pareiškėjas teismui nepateikė, nors, nustatydamas terminą skundo trūkumams šalinti, teismas 2016-11-15 nutartyje jam išaiškino, kad tokie duomenys yra reikšmingi bylai teisingai išspręsti (b. l. 23–24). Kauno TI atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo teisę susirašinėti su J. V., tačiau pats pasirinko šia teise nesinaudoti.
Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas neįrodė ir tos aplinkybės, kad tuo laikotarpiu, kai jo teisinį statusą reglamentavo BVK nuostatos, Lietuvos valstybės atstovai taikė BVK 99 str. 2 d. nuostatas, t. y. ribojo jo teisę susirašinėti su kitoje pataisos įstaigoje buvusia J. V.. Kaip jau minėta, teismas 2016-11-15 nutartyje išaiškino pareiškėjui, kad turi būti pateikti duomenys kaip pareiškėjas siekė realizuoti savo teisę į susirašinėjimą, kaip pataisos įstaigos šią jo teisę ribojo ir iki kada (b. l. 23–24). Nurodytų duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Kartu su skundu teismui pateikti pataisos įstaigų raštai apie iki 2015-09-01 galiojusias BVK 99 str. 2 d. nuostatas ir jų taikymo apimtį, nepatvirtina fakto, kad pareiškėjo teisė susirašinėti su J. V. iš tikrųjų buvo ribojama. Atsižvelgdamas į tai, kad nėra pateikti objektyvūs duomenys, patvirtinantys jog ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2008-12-01 iki 2009-12-23) pareiškėjas siekė įgyvendinti savo teisę susirašinėti su J. V., tačiau pataisos įstaigos taikė BVK 99 str. 2 d. nustatytą draudimą, teismas konstatuoja, kad nėra nustatyta viena iš CK 6.271 str. nustatytų būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti Kauno TI, Alytaus PN ir Vilniaus PN veiksmai.
Teismas taip pat pažymi, kad negali remtis pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, kadangi jie yra prieštaringi ir vertintini kaip neatitinkantys tikrovės. Skunde pareiškėjas nurodė, kad iki suėmimo bendravo ir gyveno su J. V., ketino jai pasipiršti, norėjo kurti bendrą ateitį, tačiau neleidus su ja susirašinėti, santykiai nutrūko, todėl patyrė neturtinę žalą. Kauno TI pateikė teismui pareiškėjo 2013-07-25 paklausimą, kuriame jis nurodo, kad iki suėmimo ir po jo turėjo sugyventinę, su kuria norėjo sudaryti santuoką, būnant Kauno TI bendraudavo laiškais ir per trumpalaikius pasimatymus, tačiau santykiai su ja nutrūko dėl to, kad jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai (b. l. 109). Vadinasi, pareiškėjas iš esmės patvirtina, kad tuo pačiu metu bendravo, gyveno ir ketino kurti bendrą ateitį su dviem skirtingais asmenimis. Tokius pareiškėjo veiksmus teismas vertina kaip sąmoningą siekį klaidinti teismą bei tokiu būdu gauti lėšų, kurios niekaip nėra susijusios su realiai patirta neturtine žala.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 88 str. 1 p., 132 ir 133 str. teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.