- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-04
- Bylos Nr.
- 2A-1514-881/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-30-3-00761-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Henrichas Jaglinskis, Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- UAB „Molesta“
- Ieškovas
- UAB „Motusa“
- Trečiasis asmuo
- UAB „URS Technologies“
- Kategorijos
- 42.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 52.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Molesta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-26119-734/2013 pagal ieškovo UAB „Motusa“ ieškinį atsakovui UAB „Molesta“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo UAB „Molesta“ priešieškinį ieškovui UAB „Motusa“ dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo UAB „URS Technologies“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Motusa“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Molesta“ 34 588,41 Lt skolos, 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012 m. liepos 13 d. tarp ieškovo, atsakovo ir UAB „URS Technologies“ pasirašytas trišalis susitarimas, kuriuo atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui už pateiktas prekes UAB „URS Technologies“, vykdžiusiai subrangos darbus objekte, kurio darbų generalinis rangovas buvo atsakovas UAB „Molesta“. Ieškovas įvykdė įsipareigojimą pagal trišalį susitarimą, pateikė prekes trečiajam asmeniu, išrašė sąskaitas-faktūras 34 588,41 Lt sumai ir jas pateikė atsakovui, tačiau atsakovas šių sąskaitų neapmokėjo.
Atsakovas UAB „Molesta“ priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2012 m. liepos 13 d. trišalį susitarimą Nr. 2012/07-13 ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nėra skolingas ieškovui, nes už tiektas prekes atsiskaitė tiesiogiai su subrangovu UAB „URS technologies“. Atsakovas, veikdamas rangovo statusu, statant pastatą-viešbutį adresu (duomenys neskelbtini), sudarė sutartis su subrangovais dėl konkrečių statybos darbų atlikimo, be kita ko, su subrangovu UAB „URS Technologies“. Su pastaruoju 2012 m. kovo 12 d. sudarytoje statybos subrangos sutartyje trečiasis asmuo įsipareigojo savo jėgomis ir priemonėmis atlikti subrangos darbus, ši sutartis nenumatė, kad generalinis rangovas privalo pateikti kokias nors medžiagas objekto statybai arba mokėti už subrangovą už įsigytas prekes. Už trečiojo asmens įsigytas prekes ieškovas išrašė sąskaitas trečiojo asmens, o ne atsakovo vardu. Todėl trišalis susitarimas, pasirašytas tarp ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens, turi būti panaikintas kaip apsimestinis sandoris CK 1.87 straipsnio pagrindu. Atsakovas šį trišalį susitarimą kvalifikuoja kaip 2013 m. balandžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, sudarytoje tarp UAB „Motusa“ ir UAB „URS technologies“, nedalyvaujančio trečiojo asmens pažadas įvykdyti prievolę už skolininką, t. y. pagal CK 6.190 straipsnio 2 dalį, nurodo, kad šis trišalis sandoris nebuvo pradėtas vykdyti, todėl tai yra pagrindas šį susitarimą laikyti negaliojančiu. Atsakovas nesutiko apmokėti ieškovo pateiktas sąskaitas ir dėl tos priežasties, kad nėra įsitikinęs, jog nupirktos detalės iš ieškovo buvo panaudotos atsakovo statomame objekte. Taip pat atsakovas nurodė, kad dėl subrangovo UAB „URS technologies“ netinkamai įvykdytų subrangos darbų kokybės buvo paskaičiuotos netesybos (161 119,13 Lt), o vėliau atliktas įskaitymas, taigi atsakovas visiškai atsiskaitė su subrangovu už atliktus darbus bei panaudotas medžiagas, todėl ieškovas neturi reikalavimo teisės atsakovui, nes nėra jokios skolos dėl subrangos darbų. Be to, atsakovas nurodė, kad trišalį susitarimą pasirašęs atsakovo generalinis direktorius viršijo savo įgalinimus, todėl ir dėl šios priežasties trišalis susitarimas negalioja.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad ieškovas pateikė 5 sąskaitas-faktūras 34 588,41 Lt sumai, išrašytas trečiajam asmeniui už tiektas prekes trečiajam asmeniui pagal tiekimo sutartį, bei trečiojo asmens UAB „URS technologies“ prašymą atsakovui jas apmokėti, vadovaujantis trišalio susitarimo 1.2 punktu. Teismo nuomone, šie rašytiniai įrodymai paneigia atsakovo priešieškinio argumentus, kad už šias prekes atsakovas yra tiesiogiai atsiskaitęs su trečiuoju asmeniu.
Atsakovo pateiktą priešieškinį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė savo pateiktų argumentų, kad trišalis susitarimas turi būti pripažintas negaliojančiu CK 1.87 straipsnio pagrindu kaip apsimestinis sandoris. Atsakovas neįrodė, kad trišalio susitarimo šalys turėjo ketinimus pridengti kitus susitarimus, atsakovas nenurodė, kokius kitus sandorius turėjo pridengti trišalis susitarimas. Priešingai nei aiškina atsakovas, tiek iš paties trišalio susitarimo turinio, tiek iš pridėtų prie jo dokumentų matyti, kad trečiasis asmuo, kaip subrangovas, atlikdamas su rangovu pasirašytos subrangos statybos darbus, buvo nepajėgus finansiškai apmokėti prekes ieškovui, ši aplinkybė patvirtinta liudytojo T. Č. parodymais, iš kurių bei trišalio susitarimo turinio matyti, kad atsakovas, kaip rangovas, turėjo užbaigti rangos statybos darbus ir jis buvo suinteresuotas, kad subrangovas taip pat laiku atliktų savo paskirties statybos darbus, ir todėl rangovas ėmėsi pareigos apmokėti tiekėjui už į objektą sumontuotas prekes. Tai, kad šis susitarimas atitiko tikrąją šalių valią, anot teismo, patvirtina byloje esantis elektroninis susirašinėjimas tarp atsakovo, ieškovo ir trečiojo asmens atstovų, nes derintas priedas prie trišalio susitarimo, numatant prekių kokybę, kiekį. Teismas sprendė, kad atsakovo pateikta 2012 m. gegužės 31 d. sąskaita faktūra Nr. URS 000007, kurioje nurodyta 14 672,21 Lt suma apmokėti trečiajam asmeniui už prekes-duris, spynas ir pan., neįrodo, kad šioje sąskaitoje faktūroje nurodytos tos pačios prekės, dėl kurių susitarta trišaliu susitarimu, be to, teismas pažymėjo, kad atsakovo pateikta sąskaita faktūra, išrašyta 2012 m. gegužės 31 d., kai šalys dėl panašių prekių trišalį susitarimą pasirašė 2012 m. liepos 13 d., šio susitarimo pagrindu sąskaitos faktūros išrašytos 2012 m. liepos 26 d., 2012 m. liepos 31 d., 2012 m. rugpjūčio 7 d., 2012 m. rugpjūčio 27 d., 2012 m. rugpjūčio 30 d., o trečiojo asmens prašymas apmokėti nurodytas penkias sąskaitas faktūras surašytas 2012 m. lapkričio 7 d., todėl darytina išvada, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis tiesiogiai apmokėjo trečiajam asmeniui jo patirtas išlaidas už įsigytas subrangos darbams reikalingas prekes. Teismas sprendė, kad byloje taip pat nėra įrodymų, kad trečiasis asmuo UAB „URS technologies“ kaip šių prekių tiesioginis pirkėjas būtų atsiskaitęs su tiekėju, t. y. ieškovu. Todėl atsakovo argumentai, kad jis abipusiu susitarimu su subrangovu, t. y. trečiuoju asmeniu, atlikę įskaitymus, gali patvirtinti aplinkybę, kad atsakovas, kaip rangovas, ir trečiasis asmuo, kaip subrangovas, išsprendė tarpusavio atsiskaitymo klausimus pagal tarp jų pasirašytą statybos subrangos sutartį, tačiau nėra įrodymų, kad atsakovas įvykdė trišale sutartimi prisiimtą įsipareigojimą atsiskaityti už gautas prekes su ieškovu. Atsakovo argumentai, kad jis sustabdė atsiskaitymą su trečiuoju asmeniu dėl nekokybiškai atliktų darbų, anot teismo, nėra šio ginčo nagrinėjimo dalykas, todėl dėl jų nepasisakė. Atsakovo argumentus, kad trišalio susitarimo negalėjo pasirašyti atsakovo bendrovės generalinis direktorius, teismas atmetė, nes jie niekuo nepagrįsti ir neįrodyti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB „Molesta“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neatskleidė bylos esmės, sudarytus sandorius aiškino pažeisdamas sutarčių aiškinimo taisykles ir nekreipdamas dėmesio į tikrąją šalių valią. Su trečiuoju asmeniu sudaryta subrangos sutartis nenumatė atsakovo pareigos aprūpinti statybą medžiagomis, įrengimais, detalėmis ir t. t., todėl trečiasis asmuo privalėjo atlikti darbus iš savo paties medžiagų (CK 6.686 str.). Atsakovo nuomone, sudarytas trišalis susitarimas turi būti kvalifikuojamas kaip sutarties šalies (UAB „URS Technologies“) pažadas kreditoriui (UAB „Motusa“), kad atitinkamą prievolę pagal šalių pasirašytą sutartį įvykdys kitas asmuo (UAB „Molesta“. Taigi, šiam sandoriui taikytinos CK 6.190 straipsnio 2 d. teisės normos, ir trečiasis asmuo privalo pats įvykdyti prievolę prieš ieškovą bei atlyginti ieškovo patirtus nuostolius. Teismas neįvertino atsakovo argumentų, kad trečiasis asmuo nevykdė trišaliu susitarimu jo atžvilgiu nustatytų pareigų (susitarimo 1.2 p.), ignoravo faktą, kad PVM sąskaitose faktūrose pirkėju buvo įvardytas trečiasis asmuo, o atsakovas apskritai neminimas, apie užsakytas prekes, jų kainą, kiekį nieko nežinojo ir nebuvo apie tai informuotas. Be to, nei ieškovo pateiktose sąskaitose, nei kituose rašytiniuose įrodymuose nėra nurodyta, kad visos prekės buvo pateiktos ir nuvežtos į objektą ir ten sumontuotos: vertinant trišalio susitarimo priedą ir ieškovo išrašytas sąskaitas matyti, kad ne visas prekių kiekis, kuris buvo numatytas susitarimo priede, buvo sumontuotas objekte, taip pat ieškovas prašo priteisti iš atsakovo skolą ir už prekes, kurios nebuvo numatytos susitarimo priede. Atsakovas neturėjo galimybės kontroliuoti, ar visos prekės buvo pateiktos, ar jos pateiktos būtent šiam objektui skirtoms durims gaminti, ar jos visos buvo panaudotos objekte (trišalio susitarimo 1.1. p.), trečiasis asmuo laiku atsakovui nepateikė nei prašymo atlikti mokėjimą ieškovui, nei sąskaitų-faktūrų, todėl atsakovas, nesant minėtų dokumentų, negalėjo ir neturėjo teisės atlikti jokių mokėjimų ieškovui, tad trečiasis asmuo, kaip kaltas asmuo, kuriam neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų kyla civilinė atsakomybė, yra atsakingas už susidariusį įsiskolinimą ieškovui, o atsakovo kaltės nėra, todėl jis neprivalo atsakyti prieš ieškovą. Byloje esantis 2012 m. lapkričio 7 d. trečiojo asmens prašymas dėl prekių apmokėjimo atsakovui nebuvo pateiktas, ieškovas iki ieškinio pareiškimo jokių pretenzijų dėl mokėjimų atsakovui taip pat nereiškė, todėl atsakovas negalėjo žinoti apie paimtas prekes, jų kainą, kiekius ir pan., taigi ir dėl šios priežasties atsakovui nekyla pareiga sumokėti ieškovui. Įvertinus visus atliktus mokėjimus ir netesybų įskaitymą atsakovas pagal subrangos sutartį su trečiuoju asmeniu yra atsiskaitęs, tame tarpe ir už tas medžiagas, kurias tiekė ieškovas; atsiskaitęs su trečiuoju asmeniu už atliktus darbus ir panaudotas medžiagas atsakovas nebeturi pareigos atlikti jokių mokėjimų pagal statybos subrangos sutartį ir tuo pačiu pagal trišalį susitarimą, kuris yra statybos subrangos sutarties priedas. Be to, 2013 m. sausio 23 d. raštu atsakovas informavo trečiąjį asmenį apie darbų defektus bei nurodė, jog stabdo savo įsipareigojimų vykdymą; atsakovui sustabdžius savo įsipareigojimų vykdymą pagal subrangos sutartį, kurios priedas yra trišalis susitarimas, kaip sutarties sudėtinė dalis stabdomas ir įsipareigojimų pagal trišalį susitarimą vykdymas. Trečiajam asmeniui neįvykdžius savo įsipareigojimų, nesilaikant nustatytos mokėjimų tvarkos, jis yra atsakingas ieškovui už jam pateiktas prekes.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas UAB „Dremler“ (buv. pavadinimas UAB „Motusa“) ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti 1 452 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad trišalį susitarimą sudarė ir juo sutartinius įsipareigojimus prisiėmė visos trys susitarimo šalys: ieškovas, atsakovas ir trečiasis asmuo. Susitarimą rengė bei šios sutarties sąlygas 2012 m. liepos 11 d. elektroniniais laiškais susitarimo šalims išsiuntė pats apeliantas. Trišalis susitarimas atitiko visų trijų susitarimo šalių valią. Kaip numatyta susitarime, trečiasis asmuo pateikė 2012 m. lapkričio 7 d. prašymą apeliantui sumokėti ieškovui už gautas prekes. Šio prašymo kopiją iš trečiojo asmens gavo ir ieškovas. Be to, atsiliepime į ieškinį apeliantas pats patvirtino, kad tarp jo ir ieškovo vyko derybos dėl tinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo pagal trišalį susitarimą. Apelianto 2012 m. gruodžio 28 d. reikalavimas ir pranešimas apie įskaitymą trečiajam asmeniui patvirtina, kad visas medžiagas ir darbus pagal statybos subrangos sutartį apeliantas iš trečiojo asmens gavo, taigi gavo ir tas medžiagas, kurios buvo numatytos trišaliu susitarimu ir jo priedu. Apeliaciniame skunde apeliantas dėsto teisiškai nepagrįstus, vienas kitam prieštaraujančius argumentus; iš tiesų trišalis susitarimas nėra subrangos sutarties priedas, jį sudarė ir juo sutartinius įsipareigojimus prisiėmė visos trys susitarimo šalys. Apelianto atlikti mokėjimai trečiajam asmeniui pagal subrangos sutartį ir netesybų įskaitymas neatleidžia apelianto nuo prievolės atsiskaityti su ieškovu pagal trišalį susitarimą. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija nenustatė.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl generalinio rangovo (apelianto) pareigos atsiskaityti su tiekėju (ieškovu) už subrangovui (trečiajam asmeniui) pateiktas prekes.
Byloje nustatyta, kad 2012 m. liepos 13 d. nurodyti asmenys sudarė trišalį susitarimą, kuriame susitarė, kad rangovas (apeliantas) įsipareigoja sumokėti tiekėjui už tiekėjo subrangovui pateiktas prekes (išvardytas susitarimo priede Nr. 1) su sąlyga, kad prekės bus tiekiamos išimtinai subrangos sutarčiai vykdyti. Nustatyta tokia prekių tiekimo ir jų apmokėjimo tvarka: tiekėjas subrangovo užsakyme nurodytas prekes perduoda subrangovui tiekimo sutartyje nustatytomis sąlygomis; prekių perdavimas subrangovui įforminamas tiekėjo ir subrangovo pasirašytu krovinio važtaraščiu ar kitu lygiaverčiu prekių perdavimą-priėmimą įrodančiu dokumentu; ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų po prekių pristatymo ir sąskaitos-faktūros išrašymo dienos subrangovas įsipareigoja pateikti (e-paštu: (duomenys neskelbtini)) rangovui raštišką prašymą dėl subrangovui pristatytų prekių apmokėjimo pagal šį susitarimą, prie prašymo pridėdamas sąskaitos-faktūros kopiją; rangovas įsipareigoja apmokėti už subrangovui pristatytas prekes pagal šio susitarimo 1.2. punkte nurodytą tiekėjo prašymą ne vėliau kaip per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų po prekių pristatymo (susitarimo 1 punktas).
CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pagal sutarčių teisėje galiojantį sutarties laisvės principą civilinės apyvartos dalyviai (išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį) yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str. 1 d.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Taigi, šalims susitarus, kad už subrangovui patiektas prekes su tiekėju turi atsiskaityti ne subrangovas, bet generalinis rangovas, šiam, vadovaujantis sutarčių privalomumo principu, ir tenka tokia pareiga. CK 6.190 straipsnio 2 dalis, kuria remiasi apeliantas, šiuo atveju netaikytina, nes apeliantas, pats būdamas sutarties šalimi, negali būti laikomas trečiuoju asmeniu CK 6.190 straipsnio prasme.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad susitarime nustatytos atsiskaitymo tvarkos trečiasis asmuo nesilaikė (laikėsi netinkamai): byloje nėra duomenų, kad, sutinkamai su susitarimo 1.2. punktu, trečiasis asmuo būtų ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų po prekių pristatymo ir sąskaitos-faktūros išrašymo e-paštu pateikęs apeliantui prašymą dėl prekių apmokėjimo, 2012 m. lapkričio 7 d. trečiojo asmens prašymas parengtas praleidus susitarime nustatytus terminus, be to, nėra duomenų, kad jis buvo įteiktas apeliantui. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad trečiojo asmens padaryti susitarimo pažeidimai neturi įtakos pagrindinei apelianto prievolei atsiskaityti už prekes, nes, pirma, atsiskaitymo prievolė apeliantą sieja ne su trečiuoju asmeniu, bet ieškovu, ir, antra, byloje yra pakankamai įrodymų, kad prekės buvo pristatytos ir sumontuotos būtent apelianto statytame objekte. Apelianto argumentai, kuriais jis įrodinėja savo kaltės dėl neatsiskaitymo nebuvimą (ir atitinkamai trečiojo asmens kaltę), šiuo atveju neturi jokios teisinės reikšmės, nes byloje yra sprendžiamas ne apelianto civilinės atsakomybės, bet sutartinių įsipareigojimų vykdymo klausimas, o, kaip žinia, prašymas taikyti civilinę atsakomybę ir įpareigoti skolininką įvykdyti prievolę natūra (ko nagrinėjamu atveju prašo ieškovas) yra skirtingi civilinių teisių gynimo būdai (CK 1.138 str. 4, 6 p.).
Kaip minėta, pagal trišalį susitarimą, apeliantas įsipareigojo sumokėti ieškovui už tas trečiajam asmeniui patiektas prekes, kurios nurodytos susitarimo priede Nr. 1. Ieškovo PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 0061873 nurodytos prekės („antipanik dvid. durims“) į susitarimo priedą nebuvo įtrauktos, todėl jų kaina (4 779,50 Lt) išskaičiuotina iš apeliantui tenkančios įsiskolinimo sumos, o pareiga jas apmokėti tenka trečiajam asmeniui. Nors apeliaciniame skunde apeliantas nurodo ir kitų dviejų PVM sąskaitų faktūrų (Nr. 0062242 ir 0062338) ir susitarimo priedo neatitikimus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad visuose šiuose trijuose dokumentuose nurodyta prekių rūšis sutampa, o skiriasi tik jų kaina, tačiau, kadangi PVM sąskaitose faktūrose nurodyta prekių kaina yra mažesnė už nurodytą susitarimo priede, tai apelianto teisių nepažeidžia. Tuo tarpu tai, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytas kai kurių prekių kiekis yra mažesnis už nurodytą susitarime, savaime nėra pagrindas spręsti, kad jos nebuvo panaudotos vykdant trečiojo asmens ir apelianto sudarytą subrangos sutartį. Pažymėtina, kad įrodinėjimas ir įrodymų vertinimas civiliniame procese turi savo specifiką, t. y. teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, todėl pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Trečiajam asmeniui adresuotame 2012 m. gruodžio 28 d. rašte (reikalavime sumokėti netesybas) apeliantas pripažino, kad trečiasis asmuo užbaigė visus pagal subrangos sutartį jam tenkančius darbus. Tam, kad trečiasis asmuo būtų galėjęs šiuos darbus užbaigti, jam buvo reikalingos ieškovo tiekiamos prekės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad labiau tikėtina, jog ieškovo PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės buvo panaudotos apelianto statytame objekte, nei kad ne.
Apelianto argumentai, susiję su netinkamu trečiojo asmens prievolių pagal subrangos sutartį vykdymu, apelianto dėl to atliktu savo prievolių vykdymo sustabdymu, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Apelianto prievolė ieškovui pagal trišalį susitarimą ir apelianto prievolė (-ės) trečiajam asmeniui pagal subrangos sutartį yra dvi savarankiškos prievolės, todėl atsiskaitymo su trečiuoju asmeniu pagal subrangos sutartį faktu, taip pat savo priešpriešinių prievolių trečiajam asmeniui vykdymo sustabdymu apeliantas negali remtis, naudoti prieš ieškovą.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, tačiau nustatydamas ieškovui iš atsakovo priteistiną sumą nepagrįstai į ją įtraukė PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 0061873 nurodytų prekių kainą. Dėl šios priežasties skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, sumažinant ieškovui iš atsakovo priteistą sumą iki 29 808,91 Lt (34 588,41 Lt – 4 779,50 Lt = 29 808,91 Lt) (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Remiantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, pakeičiamas pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.
Ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė 3 518,50 Lt bylinėjimosi išlaidų (1 t., b. l. 5, 20; 2 t., b. l. 13). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys patenkintas ~ 86 proc., jam iš atsakovo turėtų būti priteista 3 025,91 Lt šių išlaidų, tačiau kadangi pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 2 480,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, o apeliacinės instancijos teismui yra draudžiama priimti dėl apelianto blogesnį sprendimą (CPK 313 straipsnis), pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliekamas nepakeistas.
Iš atsakovo valstybei priteista procesinių dokumentų įteikimo išlaidų suma sumažinama iki 15,18 Lt. Likusi šių išlaidų suma (2,47 Lt) iš ieškovo nepriteisiama, nes ji yra mažesnė už teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. Nr. 1R-261/1K-335 įsakymu nustatytą minimalią valstybei priteisintą bylinėjimosi išlaidų sumą.
Ieškovas taip pat pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 1 452 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgdamas į tai, kad 14 proc. atsakovo apeliacinio skundo patenkinta, taip pat įvertinęs galimas darbo ir laiko sąnaudas ruošiant ieškovo pateiktą atsiliepimą į apeliacinį skundą, teismas sprendžia, kad prašoma priteisti suma mažintina iki 500 Lt.
Įrodymų, patvirtinančių atsakovo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, byloje nepateikta, todėl dėl jų priteisimo teismas nesprendžia (CPK 98 str. 1 d.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą pakeisti – sumažinti ieškovui UAB „Dremler“ iš atsakovo UAB „Molesta“ priteistą skolos sumą iki 29 808,91 Lt, taip pat sumažinti valstybei iš atsakovo UAB „Molesta“ priteistą pašto išlaidų sumą iki 15,18 Lt.
Likusioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui UAB „Dremler“ (į. k. 124477228) iš atsakovo UAB „Molesta“ (į. k. 167553831) 500 Lt apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.