Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

2013-05-06 · Civilinė byla Nr. 2-801-123/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-05-06Klaipėdos apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-04-25Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-05-06
Bylos Nr.
2-801-123/2013
Teisminio proceso Nr.
2-57-3-00755-2012-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Nijolė Griškevičienė, Nijolė Griškevičienė
Ieškovas
K. V.
Atsakovas
AB „Swedbank“, UAB „Ektornet Real Estate Lithuania“
Kategorijos
  • 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 129.19.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 21.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-801-123/2013(Proceso Nr. 2-57-3-00755-2012-9)Procesinio sprendimo kategorijos: 116.1; 63.2; 129.19.2; 21.4; 41 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASS PRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 6 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Nijolė Griškevičienė, sekretoriaujant Ievai Mockutei, dalyvaujant ieškovei K. V., atsakovės atstovui V. Š., teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal K. V. ieškinį atsakovėms AB „Swedbank“, UAB „Ektornet Real Estate Lithuania“, trečiajam asmeniui antstoliui G. K. dėl vienašališko kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė nurodė, kad su kreditore AB „Swedbank“ 2006 m. rugpjūčio 30 d. sudarė kredito sutartį Nr. 06-064026-FA, pagal kurią ieškovei buvo suteiktas 180 000 Lt kreditas, skirtas buto, (duomenys neskelbtini), pirkimui. Kredito grąžinimo terminas numatytas sutartyje – 2046 m. rugpjūčio 15 d. Prievolės įvykdymas kreditorei buvo užtikrintas hipotekos lakštu, kuriuo buvo įkeistas butas, esantis (duomenys neskelbtini).

Kredito sutartis 2009 m. kovo 20 d. buvo papildyta susitarimu dėl kredito sutarties pakeitimo, kuriuo buvo nutarta atidėti palūkanų mokėjimą. Sutarties šalys susitarė atidėti kredito mokėjimą palūkanų suma, lygia 3 886,71 Lt, bei padidinti šia suma bendrą kredito sumą.

Taip pat ieškovė kartu su atsakove AB „Swedbank“ 2006 m. rugpjūčio 30 d. sudarė kredito sutartį Nr. 06-064028-FA, pagal kurią ieškovei buvo suteiktas 420 000 Lt kreditas buto, esančio (duomenys neskelbtini), remontui ir gerbūviui sutvarkyti. Kredito grąžinimo data numatyta sutartyje – 2036 metų balandžio 3 d. Prievolė kreditorei buvo užtikrinta hipotekos lakštu Nr. 03120060009714, kuriuo buvo įkeistas butas, esantis (duomenys neskelbtini).

Atsakovė 2010 m. balandžio 6 d. įspėjo kredito gavėją dėl įsiskolinimo pagal kredito sutartį, tačiau ieškovei, per banko nurodytą nepagrįstai trumpą terminą nesugebėjus įvykdyti atsakovės reikalavimo sumokėti kreditorės nurodytą skolą, bankas 2010 m. balandžio 27 d. raštu pranešė ieškovei, kad sutartis su ja yra nutraukiama.

Šalies argumentai

Atsakovė kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo prieš terminą iš skolininkės. Pareiškime dėl priverstinio skolos išieškojimo bankas nurodė, kad skola kreditorei sudaro 202 469,90 Lt, iš kurių 192 525,31 Lt negrąžintos paskolos, 9 125,88 Lt nesumokėtų palūkanų, 14,97 Lt delspinigių už nesumokėtą paskolą, 776,74 Lt delspinigių už laiku nesumokėtas palūkanas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. spalio 1 d. nutartimi Nr. 304-2N/2010 nutarė už skolą parduoti iš varžytynių įkeistą daiktą – butą.

Atsakovė AB „Swedbank“ kredito sutartį, sudarytą su ieškove, vienašališkai nutraukė ir kreipėsi į Hipotekos skyrių prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo dėl priverstinio išieškojimo.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. spalio 1 d. priėmė nutartį Nr. 305-2N/2010, kuria tenkino atsakovės prašymą ir nutarė už skolą parduoti iš varžytynių įkeistą turtą – butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Ieškovė nurodė, kad dar 2011 m. sausio 27 d. pateikė atsakovei prašymą, juo prašė leisti parduoti bankui įkeistą turtą – butą. Ieškovė nurodė, kad neturi galimybės mokėti paskolos, tačiau yra pirkėjas, kuris norėtų turtą pirkti už 280 000 Lt. Ieškovė pažymėjo, kad butas buvo parduodamas daugiau nei metus, tačiau nebuvo parduotas. Buto vertė rinkoje – 350 000 Lt. Ieškovė nurodė, kad likusią paskolos dalį galėtų grąžinti per banko nustatytą terminą, tačiau atsakovė AB „Swedbank“ neatsižvelgė į ieškovės pasiūlymą, visiškai atsisakė su ja bendradarbiauti. 2011 m. spalio 11 d. varžytynių metu antstolio kontoroje už 271 920 Lt butas buvo parduotas atsakovei UAB „Ektornet Real Estate Lithuania“. Ieškovė pateikė prašymą išsipirkti turtą už 300 000 Lt, tačiau šio pasiūlymo naujoji turto savininkė taip pat atsisakė.

Ieškovė nurodė, kad banko vienašališkas kredito sutarčių nutraukimas bei įkeisto turto pardavimas už gerokai mažesnę nei turto rinkos kaina pažeidė ieškovės teisėtus interesus, todėl turi būti pripažintas neteisėtais, be to, nurodė, kad Sutarties 11.2.1.1. punktas numato, kad vienas iš esminių sutarties pažeidimų yra tada, kai kredito gavėjai ilgiau, kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina Sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka apskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų ir ši banko nustatyta nuostata turi būti pripažinta neteisėta, kadangi pažeidžia ieškovės kaip vartotojos interesus.

Kreditavimo sutartis sudaryta tarp šalių turi būti priskiriama prie vartojimo sutarčių, nes atitinka vartojimo sutarties sąvoką. Šalių pasirašyta sutartis pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus ir nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, bankas ieškovei užkrauna nepagrįstai didelę civilinę atsakomybę už netinkamą sutarties vykdymą, todėl ši sutarties sąlyga turi būti pripažinta nesąžininga (Sutarties 11.2.1.1. p.).

Ieškovės finansinė padėtis pasunkėjo dėl krizės, atsirado prievolės vykdymo kreditorei suvaržymai, tačiau ieškovė niekada neatsisakė sutartis įvykdyti. Tuo tarpu atsakovė atsisakė bendradarbiauti su ieškove tiek vienašališkai nutraukdama sutartį, tiek vėliau, kai buvo pradėtas išieškojimo iš įkeisto turto procesas.

Ieškovės įsiskolinimas vienašališko sutarčių nutraukimo metu nebuvo toks didelis, palyginus su visa kredito suma. Be to, kredito sutartys buvo ilgalaikės, o tai, kad ieškovė tam tikru laikotarpiu nesugebėjo mokėti dalies kredito įmokų, nesuteikė pagrindo atsakovei manyti, kad sutartis nebus įvykdyta ateityje. Be to, sutarties pažeidimas iš dalies atsirado ir dėl pačios atsakovės kaltės, kadangi ieškovei buvo nuolat didinamas palūkanų dydis, todėl ieškovė buvo priversta mokėti vis didesnes kredito įmokas.

Bankui vienašališkai nutraukus kredito sutartis ir įkeistą turtą pardavus iš varžytynių, ieškovė patyrė didelius nuostolius – atsižvelgiant į tai, kad turtas buvo parduotas už nedidelę kainą, neatitinkančią tikrosios turto vertės, ieškovė ne tik prarado jai nuosavybės teise priklausantį būstą, tačiau dar liko skolinga bankui.

Šalies argumentai

Ieškovė nurodo, kad yra teisinis pagrindas turto pardavimą iš varžytynių pripažinti negaliojančiu.

Antstolio nustatyta turto pardavimo kaina visiškai neatitinka nekilnojamojo turto rinkoje esančių kainų, to pasekoje turtas buvo parduotas už gerokai mažesnę kainą, negu yra jo tikroji vertė.

Areštuodamas skolininko turtą, antstolis privalo jį įkainoti rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į išieškotojo ir skolininko nuomonę.

Antstolio nustatyta kaina buvo visiškai nepagrįsta, nebuvo atsižvelgta į tikrąją turto kainą. Hipotekos lakštuose, įkeistas butas, esantis (duomenys neskelbtini), vertinamas 750 000 Lt.

Turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus teismas turi pripažinti negaliojančiais, nes turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių pažeidė esmines ieškovės teises, todėl turėtų būti pripažintas turto pardavimo iš varžytynių aktas negaliojančiu.

Pripažinus varžytynių aktą negaliojančiu ab initio, atsiranda sandorio negaliojimo padarinys – restitucija. Parduotas iš varžytynių turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, teismas turi grąžinti ieškovei.

Šalies argumentai

Ieškovė teismo prašo:

- pripažinti vienašališką kredito sutarties Nr. 06-064026-FA nutraukimą neteisėtu;

- pripažinti vienašališką kredito sutarties Nr. 06-064028-FA nutraukimą neteisėtu;

- pripažinti turto pardavimo iš varžytynių negaliojančiu ab initio ir taikyti restituciją – grąžinti iš varžytynių parduotą turtą ieškovei K. V.

Šalies argumentai

Atsakovės AB „Swedbank“ ir UAB „Ektornet Real Estate Lithuania“ bei trečiasis asmuo antstolis su ieškiniu nesutinka, prašo jo netenkinti.

Nurodo, kad skolininkė nesilaikė kredito sutarties sąlygų, negrąžino laiku kredito, nemokėjo palūkanų, dėl to susidarė įsiskolinimas. Bankas, suprasdamas, kad ieškovei sunku vykdyti įsipareigojimus, tris kartus pertvarkė kredito sutartis (pasirašant papildomus susitarimus), tačiau ieškovei jų nevykdant bankas nutraukė kredito sutartį. Bankas bendradarbiavo su kreditore, tačiau tik išnaudojęs visas galimybes 2012-07-07 kreipėsi į teismą dėl priverstinio kredito skolos išieškojimo.

Bankas taip pat nurodė, kad pasirašant kredito sutartį buvo numatyta (sutarties 11.2 p.), kada galima nutraukti vienašališkai kredito sutartį, ir ieškovė apie tai žinojo jau pasirašant sutartį, bankas siūlė ieškovei įvairius skolos grąžinimo būdus, tačiau pati ieškovė netinkamai interpretuoja sutartį ir nesupranta paskolinių santykių bei jų ypatybių.

Bankas taip pat pažymėjo, kad kredito sutartis buvo nutraukta ne dėl to, kad skolininkė vieną ar kelis kartus praleido kredito mokėjimus, bet dėl to, kad nemokėjimai įgavo sisteminį charakterį, ir bankas suprato, kad nėra pagrindo tikėtis, kad sutartis bus vykdoma ateityje. Banko kaltės dėl palūkanų normos didėjimo taip pat nėra.

Antstolis nurodė, kad turtą realizavo laikantis CPK normų, buvo atlikta turto vertės ekspertizė, ieškovė buvo informuota apie turto pardavimą, tačiau jokių pasiūlymų nebuvo pateikusi, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti turto pardavimą neteisėtu bei taikyti restituciją.

Atsiliepimas

Atsakovė UAB „Ektornet Real Estate Lithuania“ nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad antstolis netinkamai nustatė turto vertę, nors pati aktyviai dalyvavo varžytynių procedūroje, tačiau antstolio veiksmų neskundė. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad turtą atsakovė įsigijo neteisėtai, todėl jos ieškinys kaip neįrodytas ir nepagrįstas turi būti atmestas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas šiais motyvais.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, dar 2010-10-01 Klaipėdos miesto apylinkės teismas (civ. bylos Nr. 304-2N/2010, Nr. 305-2N/2010) priėmė nutartį išieškoti bankui skolą ir parduoti bankui įkeistą turtą. Šios teismo nutartys ieškovės nebuvo apskųstos, įsiteisėjo.

Ieškovė K. V. įsipareigojimų bankui nevykdė, bankas ją 2010-04-27 įspėjo, kad bus nutraukta kredito sutartis ir 2012-07-07 įspėjo dėl priverstinio skolos išieškojimo.

Kaip matyti iš kredito sutarčių (su visais pakeitimais) 4.1 p. skolininkė įsipareigojo kreditą grąžinti minėtos kredito sutarties grafike nurodytais terminais ir sumomis.

Skolininkė laiku nevykdė savo įsipareigojimų grąžinti suteiktų kreditų dalių, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus, skolininkės pradelsimai buvo ilgesni nei 30 dienų (2010-05-31 siekė 136 dienos), skolininkė daugiau kaip keturis mėnesius pradelsė grąžinti numatytas kreditų dalis ir daugiau kaip keturis mėnesius pradelsė grąžinti numatytas palūkanas, delspinigius ir kitus mokėjimus.

Skolininkės pradelsta skola bankui prieš nutraukiant kredito sutartis buvo 14 363,97 Lt, kuri sulig kiekviena diena augo skaičiuojamų palūkanų, delspinigių suma. Byloje šalys nepaneigė, kad pasirašydamos kredito sutartis nustatė ir susitarė dėl galimybių vienašališkai nutraukti kredito sutartį (Sutarties 11.2 p.), todėl skolininkei nesilaikant kredito sutarties sąlygų ir nevykdant prisiimtų įsipareigojimų bankas, remdamasis kredito sutartimi, įspėjęs skolininkę, pagrįstai nutraukė kredito sutartį. Skolininkė jokių konstruktyvių pasiūlymų bankui neteikė, kaip išspręsti skolos grąžinimo klausimą.

Ieškovė neįrodė, kad jos atžvilgiu bankas elgėsi nesąžiningai ir nebuvo pagrindų nutraukti sutartį (LR CPK 178 str.).

Dėl ieškovės kaip vartotojos teisių pažeidimų.

Ieškovė teigia, kad sutarties 11.2. p. nuostata, kad esminis sutarties pažeidimas yra tada, kai kredito gavėjas ilgiau kaip 30 d. negrąžina sutartyje numatytais terminais kredito, turi būti pripažinta neteisėta, nes ji pažeidžia vartotojų teises, ir kreditavimo sutartį būtina pripažinti kaip vartojimo sutartį ir taikyti sąžiningumo kriterijų (CK 6.188 str.), nes bankas, vienašališkai nutraukdamas sutartį, užkrovė ieškovei didelę civilinę atsakomybę, pažeidė sutarties šalių interesų pusiausvyrą, todėl ji pripažintina kaip nesąžininga sutartis, nes ieškovė niekada neatsisakė sutartį esant krizei.

Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad bankas prieš nutraukdamas sutartį stengėsi padėti ieškovei keisdamas sutartį, nekeisdamas pelno maržos dydžio, o metinės palūkanos buvo mažesnės (2006-08-30 – 4.25, o nutraukimo dieną – 3.24), todėl ieškovė, savo ieškinį grįsdama vien tik ta aplinkybe, kad bankas jos atžvilgiu buvo nesąžiningas, nepateikė jokių patikimų įrodymų, kad ji galėjo vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir tik pati skolininkė nesilaikė sutarties sąlygų, t. y. negrąžino kredito dalių ir nemokėjo palūkanų, o bankas dėl to ir ragino ieškovę tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus bankui.

Skolininkė, reaguodama į banko raginimus, teikė bankui prašymus dėl susikaupusių įsiskolinimų atidėjimo ir bankas, atsižvelgdamas į skolininkės prašymus, 2009-03-20, 2009-06-15 ir 2009-07-10 pertvarkė kredito sutartis, t. y. pradelsti mokėjimai, nesumokėtos palūkanos buvo atidedamos.

Todėl kaltinti banką nesąžiningumo ir vartotojų teisių pažeidimu nėra pagrindo.

Taikant nesąžiningumo kriterijų galima tik tada, jeigu skolos grąžinimo sąlygos ir sutarties nutraukimo aplinkybės šalių būtų neaptartos, tačiau šiuo atveju pati ieškovė prisiėmė per didelę riziką paimant kreditą iš banko ir dėl susidariusių jai nepalankių aplinkybių kredito grąžinti negali.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė pateikdama ieškinį teismo antstolį patraukė trečiuoju asmeniu, tačiau prašo pripažinti turto pardavimo aktą iš varžytynių neteisėtu, nes turtas parduotas už mažesnę kainą. Tačiau toks ieškovės argumentas prieštarauja byloje esančiai medžiagai, ir bankas šiuo atveju neprivalo atsakyti dėl buto pardavimo, t. y. jis netinkamas atsakovas.

Buto vertė buvo nustatyta antstolio užsakytu Turto vertės nustatymo ekspertizės aktu. Ekspertizę atliko specialistai (ekspertai) ir tuo metu buvo nustatyta buto rinkos vertė – 280 000 Lt.

Pati ieškovė buvo radusi klientą, kuris siūlė 280 000 Lt, todėl ieškovės argumentas dėl kainos yra nepagrįstas ir neįrodytas, antstolio veiksmų ieškovė neskundė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, kad netinkamai nustatyto buto vertė. Tai, kad imant kreditą jo vertė buvo didesnė, antstolis neturi atsakyti.

Esant šioms aplinkybėms, tenkinti ieškinį nėra teisinio pagrindo, nes ieškovė neįrodė, kad bankas ir teismo antstolis, vykdydamas teismo nutartis, pažeidė įstatymų ir pasirašytų šalių sutarčių reikalavimus, grąžinti butą ieškovei taip pat nėra jokio teisinio pagrindo, todėl ieškinys kaip neįrodytas atmestinas (CPK 178 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi CPK 259 str.,

nusprendžia:

K. V. ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 d. nuo jo paskelbimo galima skųsti Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.

Teisėja Virginija Nijolė Griškevičienė