Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – 11 metų;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 7 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 11 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. K. priteista: nukentėjusiajai J. P. 2 960 Lt turtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai 6 926,83 Lt žalai atlyginti.

Nukentėjusiajam A. F. (A. F.) pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. sausio 5 d., apie 22.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, prie kultūros namų, esančių (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su A. P. (A. P.) metu tyčia pastarajam vieną kartą sudavė nudaužto butelio šuke į kairiąją veido pusę, padarydamas veido ir kaklo kairės pusės pjautines žaizdas su vidinės jungo venos sužalojimu, t. y. sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas; tai komplikavosi kairės vidinės jungo venos spindžio užakimu siūlės vietoje su venos spindį obtiuruojančiu trombu, galvos smegenų kraujotakos sutrikimu – ūmia venine pilnakraujyste, galvos smegenų pabrinkimu, antrinėmis kraujosruvomis smegenų tilte, dėl to 2008 m. sausio 12 d., 12.50 val., nepaisant intensyvaus gydymo, A. P. ligoninėje mirė;

be to, A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. sausio 5 d., apie 22.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, prie kultūros namų, esančių (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su A. F. (A. F.) metu tyčia pastarajam vieną kartą sudavė nudaužto butelio šuke į kairiąją veido pusę, padarydamas daugybines pjautines žaizdas kairėje veido pusėje, t. y. sužalojimus, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

Teismas neatsižvelgė, kad liudytojai V. M. ir Z. K. davė melagingus parodymus. Teisme V. M. parodė, jog 2008 m. sausio 6 d. jis su apeliantu kažkur buvo susitikęs ir pastarasis sakė smogęs kažkokiam vaikinui sudužusio butelio šuke. Toliau apklausinėjant liudytoją paaiškėjo, kad jie nebuvo susitikę, o liudytojas vienas buvo atėjęs pas Z. K., kur buvo ir apeliantas. V. M. taip pat parodė, jog atėjus pas Z. K. ši pasakė, kad diskotekoje muštynių metu sužeistas žmogus, o jį sužeidė vaikinas vardu Sania. Tačiau teisme Z. K. tvirtino to nesakiusi, nes tuo metu apie muštynes nieko nežinojo. Visa tai rodo liudytoją V. M. davus melagingus parodymus.

Teismas visiškai ignoravo apelianto parodymus, uždraudė duoti paaiškinimus, kurie būtų įrodę, jog V. M. jį apkalbėjo. Tuo teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 241 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti ir patikslino, kad dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, prašo nuteistąjį išteisinti, o ne jo veiką perkvalifikuoti, nes apeliaciniame skunde klaidingai suformuluotas prašymas galėtų pabloginti nuteistojo teisinę padėtį. Prokuroras ir nukentėjusysis A. F. prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji J. P. neišsako savo nuomonės dėl nuteistojo skundo.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. K. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.

Dėl BPK pažeidimo

BPK pažeidimų byloje nenustatyta, nors apeliantas nurodo priešingai. Jo nuomone, teismas, pažeisdamas BPK 241 straipsnio 2 dalies reikalavimus, ignoravo jo parodymus, uždraudė duoti paaiškinimus, kurie būtų įrodę V. M. jį apkalbėjus.

Susipažinus su pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolu (t. 3, b. l. 62-83) nustatyta, kad apeliantas jo paties prašymu (t. 3, b. l. 63) apklaustas po liudytojų, jog šiems, apelianto žodžiais, nebūtų sudaryta galimybė pakeisti parodymų. Iš apelianto apklausos (t. 3, b. l. 73-75) matyti, kad pradžioje jis davė parodymus pats pasakodamas įvykio aplinkybes, po to atsakinėjo į teismo ir proceso dalyvių klausimus. Iš apelianto atsakymų akivaizdu, jog jis nežino, kodėl liudytojai V. M. ir Z. K. tariamai jį apkalba, tačiau tokią išvadą padarė, nes, jo nuomone, liudytojai keitė parodymus.

Byloje nėra duomenų, kad apeliantui buvo trukdoma kalbėti.

Dėl A. P. nužudymo

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nusikaltimo vakarą (duomenys neskelbtini), prie kultūros namų, diskotekos metu įvyko muštynės tarp iš Nemenčinės atvykusio ir vietinio jaunimo.

Pagal apelianto versiją, kuri išsamiai išdėstyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl nekartojama, konfliktą be jokios priežasties pradėjo vietinis jaunimas, o atvykusieji tik gynėsi ir bandė pabėgti.

Bylos duomenys įrodo, kad tokia įvykio versija neatitinka tikrųjų įvykio aplinkybių. Ją paneigia kai kurių kartu su apeliantu į diskoteką atvykusių liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Tiesa, apklausti teisme dalis liudytojų savo parodymus ėmė švelninti.

Liudytojas V. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme (t. 1, b. l. 157-158; t. 3, b. l. 67-68) nuosekliai parodė, dėl ko kilo pirminis konfliktas: prie įėjimo į kultūros centrą vietiniai ir atvykę jaunuoliai vieni kitus pradėjo įžeidinėti, išvadino kolūkiečiais.

Abipusį įžeidinėjimą kaip konflikto priežastį ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir liudytojas A. B. (t. 1, b. l. 161-163).

Taip prasidėjęs žodinis konfliktas peraugo į abipuses muštynes, kurias liudytojas V. M. ikiteisminio tyrimo metu įvardijo kaip ,,santykių aiškinimąsi tarp vietinių ir Nemenčinės jaunuolių“ (t. 1, b. l. 171-172).

Buvus abipusį konfliktą patvirtino ikiteisminio tyrimo metu davę išsamius parodymus priešingas konfliktuojančias grupes atstovaujantys liudytojai B. K. (t. 1, b. l. 151-152), E. P. (E. P.) (t. 1, b. l. 196-197), A. F. (t. 1, b. l. 50-51, 52-54).

Tokią aplinkybę patvirtino ir nepilnametis liudytojas E. G. (t. 1, b. l. 198-200). Jis nesusijęs su pagrindiniais konflikto dalyviais, todėl neturi intereso palaikyti kurią nors pusę ar apkalbėti nuteistąjį.

Pirmajam konfliktui nurimus, netrukus kilo kitas konfliktas, į kurį įsijungė nauji asmenys. Pasak liudytojo B. K. parodymų teisme, ,,įvyko apsižodžiavimas dėl prieš valandą įvykusių muštynių“ (t. 3, b. l. 65-66). Šis žodinis konfliktas vėl peraugo į muštynes, tačiau dabar iš Nemenčinės atvykę jaunuoliai jau pasiruošė nudaužtus alaus butelius.

Taigi antrosios muštynės faktiškai buvo pirmojo konflikto tęsinys, nors abu įvykius skyrė nedidelis laiko tarpas. Antrame konflikte galima įžvelgti didesnę vietinio jaunimo iniciatyvą, bet atvykėliai, stovėdami su butelių duženomis rankose, kėlė didesnį pavojų bei akivaizdžiai skatino agresiją, nors vietiniai siūlė mesti stiklus ir pasimušti ,,normaliai“, be sveikatai ar net gyvybei pavojų keliančių žalojančių daiktų.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nesvarbu, kas pradėjo konfliktą (apeliantas teigia jo nepradėjęs), kadangi jis buvo abipusis. Tai patvirtina liudytojų E. P., R. K. parodymai teisme (t. 3, b. l. 72-73, 77-78). Vertindamas aplinkybes, teismas pasinaudojo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika, jog muštynėms būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais interesais, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais, dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų (byla Nr. 2K-684/1999 ir kt.).

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde teigia asmeniškai su niekuo nekonfliktavęs. Iš tiesų būtų galima teigti, jog konfliktas tarp jaunuolių grupių kilo dėl chuliganiškų paskatų, tačiau byla nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, todėl toks teigimas pablogintų apelianto teisinę padėtį, o tai prieštarauja BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatoms.

Nuteistojo teiginį, kad jis gynėsi nuo užpuolimo, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išsamiai paneigė ir motyvavo (nuosprendžio 8-9 lapai). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su išdėstytais argumentais, jog aptariamoje situacijoje nebuvo būtinosios ginties, todėl jų nekartoja.

Papildomai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinio skundo teiginį apie apelianto sveikatai grėsusį pavojų, nuo kurio jis bėgo ir todėl bėgdamas butelio šuke galėjo sužaloti A. P., apeliacinės instancijos teisme paneigė pats apeliantas parodęs, jog trys vaikinai jį su V. M. vijosi tik apie 10 m, jie rankose nieko neturėjo, nė vienas iš jų prie apelianto nebuvo prisilietęs.

Kita vertus, jau minėtas nepilnametis liudytojas E. G., iš arti stebėjęs muštynes prie kultūros centro, teisme parodė (t. 3, b. l. 75-77), kad, A. K. ėmus bėgti, su juo mušęsis vaikinas jo nesivijo ir jau buvo sužalotas, jo kairysis skruostas buvo stipriai išilgai perpjautas bei kraujavo.

Pagal bylos duomenis, prie kultūros centro taip sužalotas buvo tik A. P.

Aplinkybę, jog A. P. nesivijo apelianto ir V. M., teisme patvirtino liudytojas V. S. Šis liudytojas patikslino, kad, jam kiek pabėgėjus paskui nepažįstamus vaikinus ir grįžtant atgal, sužalotas A. P. atėjo nuo kultūros centro pusės ir iš karto ėmė griūti. Tai neginčijamai rodo konflikto metu jį buvus prie kultūros centro, kur ir buvo sužalotas.

Tiesa, liudytojas A. B. parodė priešingai, jog sužalotas vaikinas prieš tai vijosi A. K. ir V. M., o liudytojas R. K. spėjo, kad tai buvo tas pats sužalotas vaikinas, tačiau tokiems liudytojų parodymams prieštarauja byloje surinkti įrodymai.

Tai, jog konflikto metu apeliantui nebuvo padaryta sužalojimų (t. 2, b. l. 96), nepaneigia jį aktyviai dalyvavus konflikte ir sužalojus nukentėjusįjį, nes, be liudytojo E. G. parodymų, tai įrodo įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys, kad netoli kultūros namų (kultūros centro) ant keliuko rastos tamsiai raudonos spalvos dėmės (t. 1, b. l. 10-11), specialisto išvados Nr. S 95/08 (01) duomenys, jog rastos dėmės yra A. P. kraujo pėdsakai (t. 1, b. l. 88-89), specialisto išvadų Nr. G 140/08 (01) ir Nr. M 118/08 (01) duomenys apie A. P. padarytų sužalojimų pobūdį (t. 1, b. l. 62, 77-82).

Taigi apelianto bėgimas nuo kultūros centro nesusijęs su nukentėjusiojo A. P. tariamai jam keltu pavojumi, nuo kurio reikėjo gintis nudaužtu buteliu.

Apeliantas skunde ginčija vadindamas melagingais liudytojo V. M. parodymus, kad šis girdėjęs iš paties apelianto, jog pastarasis smogė kažkokiam vaikinui sudužusio butelio šuke, o liudytoja Z. K. sakiusi, kad diskotekoje muštynių metu žmogų sužeidė vaikinas vardu Sania.

Toks apeliacinio skundo motyvas nepagrįstas.

Liudytojas B. K. teisme parodė (t. 3, b. l. 65-66), jog jam, V. M., A. (K.) ir kitiems jaunuoliams važiuojant iš diskotekos namo, visi tarpusavyje kalbėjo apie įvykusias muštynes ir vieną stipriai sužalotą vaikiną.

Tai rodo, kad važiuodamas namo apeliantas žinojo apie muštynėse sužeistą žmogų, tik nežinojo, kas jis. Dėl to, įvertinus apelianto elgesį, nėra neįtikinami liudytojo V. M. parodymai, jog jam apeliantas pasakė, ką padaręs.

Tikėtina, kad kai kurias apsilankymo pas liudytoją Z. K. aplinkybes liudytojas V. M. gali painioti. Jis, kaip ir kiti konflikte dalyvavę jaunuoliai, buvo išgėręs, todėl visų detalių, kaip atsirado pas liudytoją, ką tiksliai ji sakė, gali neprisiminti, juo labiau kad teisme jis apklaustas, praėjus devyniems mėnesiams po įvykio.

Tačiau liudytojas V. M. jau pirmos apklausos metu 2008 m. sausio 9 d. (t. 1, b. l. 171-172) parodė A. K. pasakius, jog šis nudaužto butelio kakliuku trenkė vaikinui į veidą; po to kartu su A. K. iš Z. (K.) išgirdo apie muštynių metu papjautą ir ligoninės reanimacijoje atsidūrusį žmogų, kurį sužalojo Sania.

Šiuos parodymus liudytojas V. M. pakartojo pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 69-71). Liudytojas nuosekliai teigė, kad apeliantas prašė prisiimti jo kaltę.

Tokie liudytojo V. M. parodymai nekelia abejonių, nes būtent dėl to apeliantas, supratęs, jog kalbama apie jį, iš Z. K. gavęs A. P. draugės O. S. telefono numerį, jai paskambino, prisistatęs Tadiko vardu, ir teiravosi apie A. P. sveikatą, prašė atsiimti iš policijos pareiškimą.

Šią aplinkybę nuosekliai patvirtino liudytoja O. S. (t. 1, b. l. 147-148; t. 3, b. l. 64).

Apeliantas taip pat teisme pripažino skambinęs liudytojai O. S. svetimu vardu ir domėjęsis A. P. sveikata, tik neigė prašęs O. S. atsiimti pareiškimą, o V. M. – prisiimti kaltę (t. 3, b. l. 73-75).

Reikia pripažinti, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja Z. K. apklausta labai trumpai bei neišsamiai (t. 1, b. l. 155-156). Iš apklausos protokolo nesimato detalių, kokiomis aplinkybėmis A. K. sužinojo apie konkretų sužalotą žmogų ir skambino liudytojai O. S. Dėl to liudytoja Z. K., būdama apelianto pažįstama, pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 66-67) ėmė švelninti savo parodymus ir, tik perskaičius ankstesnius parodymus, pripažino, jog jie teisingi. Tačiau iš liudytojų V. M., O. S., Z. K. aptartų parodymų akivaizdu, kad, jei apie konkretų sužalotą žmogų A. K. nebūtų sužinojęs iš Z. K., nebūtų pagrindo jam tuoj pat skambinti iki tol nepažįstamai O. S. ir domėtis A. P. sveikata.

Beje, apeliaciniame skunde ginčijamą aplinkybę, jog apie diskotekos metu sužeistą žmogų apeliantas sužinojo iš liudytojos Z. K., pirmosios instancijos teisme paneigė pats apeliantas (t. 3, b. l. 73-75).

Taigi liudytojo V. M. parodymų esmės teisingumas teisėjų kolegijai nekelia abejonių.

Iš specialisto išvados Nr. M 118/08 (01) duomenų (t. 1, b. l. 77-82) matyti, kad A. P. mirė nuo veido ir kaklo kairės pusės pjautinės žaizdos su vidinės jungo venos sužalojimu, padarytos aštriu pjaunančiu daiktu.

Sprendžiant, ar yra priežastinis ryšys tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių, be teismo medicinos specialisto išvados, kuria konstatuojama nukentėjusiojo mirties priežastis, teismui būtina nustatyti, jog būtent kaltininko padaryta veika, o ne kiti veiksmai sąlygojo asmens mirtį.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir šioje nutartyje įrodyta, kad abipusių muštynių metu A. P. sužalojo A. K. Tarp A. K. veiksmų ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Dėl to teismas A. K. veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teisme apeliantas prašo jo veiką perkvalifikuoti į neatsargų gyvybės atėmimą, nes teigia nenorėjęs A. P. nužudyti, tačiau skundžiamame nuosprendyje apie tokį norą ir netvirtinama.

Pirmosios instancijos teismas nustatė apeliantą veikus netiesioginės tyčios kaltės forma (BK 15 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, jog muštynių metu panaudodamas nudaužtą butelį jis suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti reiškia apelianto abejingumą, atlikus pavojingus veiksmus: pagal liudytojo B. K. parodymus, pasibaigus muštynėms draugai nuvažiavo į kitą diskoteką.

Nusikaltimas negali būti laikomas padarytas dėl neatsargumo, nes tokiam veikos kvalifikavimui nėra teisinių prielaidų.

Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 1 dalis).

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis).

Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, jog elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti. Toks tikėjimas turi būti paremtas objektyvaus pobūdžio aplinkybėmis, kurios, apelianto manymu, turi užkirsti kelią mirtiniems padariniams. Pasitikėjimas yra lengvabūdiškas, jei kaltininkas netinkamai įvertino ar pervertino tas aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi darydamas veiką, ir tos aplinkybės objektyviai negalėjo užkirsti kelio kito žmogaus mirčiai. Tikėjimas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios, kaltininko manymu, objektyviai gali padėti išvengti kito žmogaus mirties, yra pagrindinis požymis, pagal kurį veika atribojama nuo nužudymo netiesiogine tyčia, kai kaltininkas yra abejingas galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui dėl savo veikos.

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumato, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).

Esant nusikalstamam nerūpestingumui kaltininkas nesupranta, jog darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei.

Šioje byloje apelianto veiksmai, muštynių metu panaudojus specialiai nudaužtą butelį, įvertinus jo pakankamos brandos amžių ir jį atitinkančią gyvenimo patirtį, rodo galimų padarinių suvokimą. Nenustatytos jokios objektyvaus pobūdžio aplinkybės, turėjusios užkirsti kelią mirtiniems padariniams. Nėra pagrindo galvoti, kad aštrias briaunas turinčiu nudaužtu buteliu suduodamas į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą apeliantas galėjo lengvabūdiškai tikėtis tokių padarinių išvengti arba net jų nenumatyti ir nesuprasti savo veikos pavojingumo.

Dėl to, jog nebuvo būtinosios ginties situacijos, nuosprendyje ir nutartyje jau pasisakyta.

Dėl A. F. nežymaus sveikatos sutrikdymo

Aptariant A. P. nužudymą konstatuota, kad tarp į diskoteką atvykusio iš Nemenčinės ir vietinio jaunimo grupių antrą kartą kilusios muštynės faktiškai buvo pirmojo konflikto tęsinys, todėl nukentėjusiojo A. F. sužalojimas vertinamas kompleksiškai, atsižvelgiant į ankstesnio įvykio kontekstą.

Nuteistasis ginčija pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje perskaitytus ikiteisminio tyrimo metu keletą kartų duotus nukentėjusiojo A. F. parodymus motyvuodamas, jog jie skirtingi, ir apeliuoja į tai, kad nukentėjusysis neapklaustas teisme.

Nukentėjusysis A. F. iš tiesų nebuvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, tačiau bylos duomenys įrodo, jog nagrinėjant bylą jis buvo išvykęs į užsienį (t. 3, b. l. 34, 45, 62), todėl to nebuvo galima padaryti dėl objektyvių priežasčių.

Teismas nepažeidė BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatų, byloje esantiems įrodymams patikrinti perskaitęs ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus nukentėjusiojo parodymus.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusysis A. F. buvo Lietuvoje ir davė parodymus.

Nukentėjusysis A. F., apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 38-39, 50-51, 52-54), tiek apeliacinės instancijos teisme, nuosekliai parodė, kad kilus muštynėms su vaikinais iš Nemenčinės jis bėgo paskui du vaikinus link ,,cecho“, vienas iš jų staigiai atsisuko ir nieko nesakęs sudavė stiprų smūgį buteliu į skruostą; nuo smūgio butelis sudužo bei sužalojo veidą.

Tiesa, nukentėjusysis, kaip ir kiti konflikto dalyviai, buvo neblaivus, todėl gali painioti kai kurias aplinkybes, veiksmų seką, tačiau jo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs ir vienodi.

Apeliantas nurodo į nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą motyvuodamas, jog pirmos apklausos metu šis sakė neatpažinsiąs jį sužalojusio asmens, o vėliau teigė tai padarius apeliantą.

Toks motyvas nepagrįstas.

Pirma, minimoje apklausoje A. F. savo užpuoliką įvardijo vardu S. iš Nemenčinės, o tai yra sutrumpintai A. Nukentėjusysis jį atpažino ir nurodė, pagal ką, kuo atpažįstamojo išvaizda skyrėsi nuo buvusios įvykio metu (t. 1, b. l. 38-39, 55-56).

Antra, specialisto išvados Nr. S 95/08 (01) duomenys (t. 1, b. l. 88-89) įrodo, kad nuoplovoje nuo kelio prie prūdo rastas A. F. kraujas su 99,999999999 procento tikimybe.

Trečia, pats apeliantas neginčija, jog prie ,,cecho“ jis susidūrė su A. F.

Nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę, kad buvo bėgama link ,,cecho“, patvirtino abiejų konfliktuojančių pusių dalyviai.

Liudytojas V. M. nuosekliai parodė, jog nuo kultūros centro abu su A. K. bėgo su nudaužtais buteliais rankose; paskui juos iš pradžių bėgo trys vaikinai, bet du kažkur dingo, liko vienas aukštas lieso kūno sudėjimo; užbėgęs už cecho liudytojas išgirdo dūžtančio stiklo garsą ir atsisukęs pamatė iš už kampo išbėgantį A. K.; jo rankoje butelio nebebuvo; A. K. pasakė trenkęs buteliu besivejančiam vaikinui (t. 1, b. l. 171-172, 173-174, 182-184; t. 3, b. l. 69-70).

Liudytojas A. S. patvirtino, kad konflikto metu su dviem vaikinais bėgo paskui atvykėlius iš Nemenčinės, tačiau jis greitai sustojo ir grįžo atgal (t. 1, b. l. 149-150; t. 3, b. l. 64-65).

Liudytojas V. S. (V. S. ) taip pat patvirtino bėgęs paskui vieną bėgantįjį, bet pasivijus šis jį atpažino, ir jie kartu grįžo atgal (t. 1, b. l. 185-186; t. 3, b. l. 71).

Išdėstyti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai sutampa dėl jų esmės: pradžioje paskui A. K. ir V. M. bėgo trys vietiniai vaikinai, netrukus liko vienas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog vienintelis ilgiausiai link ,,cecho“ bėgęs vaikinas buvo A. F.

Nuteistojo A. K. versija dėl susidūrimo su A. F. ir jo sužalojimo aplinkybių prieštarauja aptartiems įrodymams.

Pirminiuose parodymuose (t. 2, b. l. 93-94, 97-98) apeliantas nedetalizavo, kiek vaikinų ir kaip ilgai jį vijosi, tačiau A. F. išėjo iš už ,,cecho“ kampo, staigiu judesiu užsimojęs puolė; apeliantas ėmė bėgti, bet supratęs, kad vaikinas šalia, atsisuko ir užsimojo turėto nudaužto butelio kakleliu; tuo metu jis galėjo nukentėjusįjį sužaloti.

Apklausiamas po penkių mėnesių (t. 2, b. l. 107-108) A. K. teigė, jog trys asmenys jį vijosi visą laiką nuo klubo iki kelio apie 70-80 m, tačiau niekas nesudavė nė vieno smūgio; paskutinis kontaktas buvo prie pat kelio su smulkaus sudėjimo vaikinu, kuris jį puolė norėdamas suduoti; apeliantas, sukdamasis ir laikydamas prieš save veido lygyje butelio šukę, ėmė bėgti, tada galėjo kliudyti tą vaikiną.

Pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 73-75) A. K. parodė, kad vydamiesi visi vaikinai nuo jo su V. M. atsiliko; jie abu bėgdami susitiko prie ,,cecho“, ten iš už kampo išlindo lieso kūno sudėjimo vaikinas, kuris užsimojo norėdamas suduoti; apeliantas sumosavo sudaužytu buteliu ir išbėgo į kelią.

Pasak A. K. parodymų apeliacinės instancijos teisme, trys vaikinai vijosi tik apie 10 metrų; kai jie nustojo vytis, apeliantas su draugu vis tiek bėgo į Nemenčinės kelią; prie ,,cecho“ iš už kampo iššoko A. F. ir lyg bandė smogti ar pagauti; apeliantas vėl pradėjo bėgti, bet iš garso supratęs, jog vaikinas yra labai arti, atsisuko ir sudavė jam butelio šuke.

Visuose parodymuose nuteistasis A. K. teigė, kad, iš už ,,cecho“ kampo išlindus A. F., apeliantas jau buvo kartu su netoli bėgusiu V. M. Taigi pastarasis būtų turėjęs matyti, kaip A. F. puolė nuteistąjį, o šis gynėsi, tačiau liudytojas V. M. to nepatvirtino. Priešingai, liudytojas nuosekliai parodė, jog užbėgęs už cecho išgirdo dūžtančio stiklo garsą ir atsisukęs pamatė iš už kampo išbėgantį A. K., kuris rankoje nebeturėjo butelio, su kuriuo bėgo.

Atkreiptinas dėmesys, kad ir nukentėjusysis A. F., ir liudytojas V. M. visada vienodai teigė, jog netoli ,,cecho“ dužo stiklas: liudytojas tai girdėjo, o nukentėjusysis patyrė, kad butelis sudužo, kai apeliantas trenkė juo į žandą ir sužalojo.

Nuteistasis A. K. šios aplinkybės niekada nepripažino parodydamas, jog jis tik užsimojo, laikė prieš save arba sudavė gindamasis dar prie kultūros centro nudaužtu buteliu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti aptartų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais, iš kurių matyti, kad A. F. vienintelis vijosi beveik iki ,,cecho“ bėgančius A. K. ir V. M., o ne jau ten buvo, šiems artėjant prie pastato.

Negalima nepastebėti, jog A. F. ir V. M. priklausė skirtingoms jaunimo ,,stovykloms“, pastarasis draugavo su A. K., todėl neturėjo motyvo jo apkalbėti, duodamas nukentėjusiajam palankius parodymus.

Be to, A. F. ir V. M. parodymus, kad netoli ,,cecho“ dužo stiklas, paneigiančius apelianto versiją, jog jis tik netyčia galėjo sužaloti nukentėjusįjį, patvirtina objektyvūs duomenys.

Iš 2008 m. sausio 15 d. įvykio vietos apžiūros protokolo duomenų ir prie jo esančių nuotraukų (t. 1, b. l. 27-37) matyti, kad prie apleisto pastato rastos žalios spalvos stiklo šukės su etiketės fragmentu.

Specialisto išvados Nr. 11-380 (08) tiriamojoje dalyje (t. 1, b. l. 100-103) aprašyta iš aptariamos įvykio vietos paimtos žalio stiklo butelio šukės ir etiketės fragmentai. Šiuose etiketės fragmentuose yra ant balto fono aukso spalvos rėmelis, raudonos spalvos figūra, užrašai ir skaičiai: ,,17…Origin…BUD…“, ,,…95“, ,,…ch Lager“, ,,Czech La…“, ,,…5“.

Atliekant kitą tyrimą, nuotraukose prie specialisto išvados Nr. 140-(1649)-IS1-4916 užfiksuoti aprašyti etikečių fragmentai (t. 1, b. l. 106-108).

Liudytojas M. Č. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme (t. 1, b. l. 168-169; t. 3, b. l. 68-69) parodė, jog įvykio metu gėrė užsienietišką alų 0,5 l talpos stikliniame butelyje, kurio etiketėje buvo užrašas ,,1795“; konflikto su vietiniais vaikinais metu A. K. paprašė atiduoti butelį ir jį nudaužė į laiptelius.

Šiuos liudytojo parodymus teisme patvirtino apeliantas.

Aptarti įrodymai teisėjų kolegijai leidžia neabejotinai teigti, kad prie ,,cecho“ rastos iš M. Č. paimto čekiško alaus ,,1795“ butelio šukės. Pradžioje dalį butelio nudaužęs į laiptus prie kultūros centro ir juo sužalojęs A. P., vėliau A. K. su tuo buteliu bėgdamas link ,,cecho“ jį galutinai sudaužė, suduodamas smūgį A. F.

Apeliantas teigia nukentėjusįjį sužalojęs gindamasis.

Toks motyvas nepagrįstas.

Jau aptarta, jog prie kultūros centro tarp atvykusių iš Nemenčinės ir vietos jaunuolių kilo abipusis tarpusavio santykių aiškinimasis, peraugęs į muštynes. Muštynių metu du agresyviausi atvykėliai turėjo nudaužtus butelius, trys vietiniai reaguodami į tai ėmė juos vytis, rankose nieko neturėdami, tačiau netrukus du iš jų sustojo ir tik A. F. nusivijo keliasdešimt metrų.

Niekas nepatvirtino apelianto versijos, kad nukentėjusysis jam kėlė realią ir akivaizdžią grėsmę: abu jie vienodo kūno sudėjimo, maždaug vienodo ūgio (t. 1, b. l. 57), A. F. vijosi rankose nieko neturėdamas, ir apeliantas tai pripažino. Tarp neblaivių asmenų grupių kilęs konfliktas, peraugęs į abipuses muštynes, neatitiko BK 28 straipsnyje numatytos būtinosios ginties situacijos.

Specialisto išvados Nr. G 288/08 (01) duomenys (t. 1, b. l. 49) įrodo, jog A. F. pjaunančių savybių turinčiu daiktu (daiktais) padarytos daugybinės pjautinės žaizdos kairėje veido pusėje; sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

Dėl to teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėja teigė, kad A. K. dėl neatsargumo nežymiai sužalojo A. F., o tokie veiksmai nesukelia baudžiamosios atsakomybės.

Tokiam atliktų veiksmų traktavimui prieštarauja bylos duomenys.

Teorinė neatsargaus nusikaltimo samprata išdėstyta, aptariant A. P. sužalojimą, todėl nekartojama.

Vertinant apelianto atliktus veiksmus, t. y. prieš A. F. pavartoto fizinio smurto pobūdį, nėra pagrindo teigti, jog jie buvo neatsargūs. Apeliantas, rankoje laikydamas nudaužtą butelį, savo aštriomis briaunomis keliantį realų pavojų sveikatai ir net gyvybei, sąmoningai juo smogė nukentėjusiajam į galvą suvokdamas, kad neišvengiamai žmogų sužalos. Ir nukentėjusysis, ir apeliantas patvirtino, jog smūgis buvo suduotas, kaltininkui atsisukus į A. F. Tai rodo veiksmų tyčinį pobūdį. Tokiomis aplinkybėmis suduotas smūgis negali būti vertinamas kaip neatsargus.

Taigi nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartų įrodymų visetas teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis prieš A. F. tyčia atliko veiksmus, sudarančius jam inkriminuoto nusikaltimo sudėtį.

Apeliantas skunde prašė jo veiką perkvalifikuoti į BK 139 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teisme gynėja ir prokuroras pagrįstai nurodė, jog tokį prašymą lėmė apelianto nepakankamos teisinės žinios. Taip veikos perkvalifikuoti negalima, nes tai pablogintų nuteistojo teisinę padėtį, kadangi BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra sunkesnis.

Dėl bausmės

Teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, kad A. K. padarė vieną labai sunkų ir vieną nesunkų nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3, 6 dalys), vienas iš jų sukėlė neatstatomus padarinius; įvertino kaltininko asmenybę, jog jis nedaro išvadų iš ankstesnių keturių teistumų, nusikalsta neatsitiktinai, nusikaltimai yra loginė jo gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio pasekmė; nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamoms veikoms padaryti.

Kita vertus, teismas atsižvelgė, jog apeliantas veikė netiesiogine tyčia.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teisme A. K. net neatsiprašė nukentėjusiosios J. P. ir tai padarė tik apeliacinės instancijos teisme.

Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, už nužudymą teismas paskyrė vidutinės trukmės, o už nežymų sveikatos sutrikdymą – artimą vidutinei bausmes.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. K. paskirtos bausmės už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai ir galutinė subendrinta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.