Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2014-07-03 · Civilinė byla Nr. 2A-759-538/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-03
Bylos Nr.
2A-759-538/2014
Teisminio proceso Nr.
2-46-3-01200-2013-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Almantas Padvelskis (pirm.), Erika Misiūnienė, Rimvida Zubernienė
Atsakovas
L. D., A. D.
Ieškovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. 2A-759-538/2014

Teisėja Loreta Bajorinienė (Proceso Nr. 2-46-3-01200-2013-4)

Procesinio sprendimo kategorijos (S) 35.5.; 35.6.1.; 121.21.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2014 m. liepos 3 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės, Rimvidos Zubernienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės L. D. apeliacinį skundą ir atsakovo A. D. pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovams A. D., L. D., tretieji asmenys antstolis Romualdas Aleksandras Genutis, Tauragės rajono 2-ojo notarų biuro notarė Silvija Bautrėnienė, dėl 2013-02-01 Vedybų bei Sutuoktinių turto pasidalijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2013-02-01 Vedybų sutartį bei 2013-02-01 Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, sudarytas tarp atsakovų A. D. ir L. D.. Nurodė, kad Valstybinė mokesčių inspekcija 2013 m. sausio 25 d. priėmė sprendimą Nr. (23.25-08)-328-1287 išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą iš A. D. 955 502,53 Lt akcizų skolos, kurį tą pačią dieną išsiuntė A. D.. Sprendimas pagal užsienio valstybės vykdomuosius dokumentus nėra atsakovo nuginčytas, todėl yra galiojantis. Atsakovui A. D. neįvykdžius minėto sprendimo, sprendimas 2013-04-23 buvo pateiktas vykdyti antstoliui R. A. Genučiui. 2013-05-07 antstolis surašė Turto arešto aktą, kuriuo areštavo bendraturčių A. D. ir L. D. 4 kambarių butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Pagal 2013-02-01 Vedybų sutarties 1 punktą sutuoktiniai sutarė, kad visas nekilnojamasis turtas, kuris yra įgytas iki santuokos sudarymo bei bus įgytas santuokos metu ateityje, po šios sutarties sudarymo yra asmeninė nuosavybė to sutuoktinio, kurio vardu jis įgytas ir registruotas. Pagal Sutuoktinių turto padalijimo sutartį L. D. atiteko nuosavybės teise 76,02 kv. m. butas, šalių įvertintas 84 400 Lt, o L. D. už jai tenkantį daiktą A. D. sumokėjo 15 000 Lt kompensaciją. Šalys sutartyje pažymėjo, kad dalijamas nekilnojamasis daiktas priklauso abiem bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. Šie sandoriai pažeidė ieškovės teises, nes dėl 2013-02-01 šalių sudarytų sutarčių A. D. turto praktiškai nebeliko, todėl 956 373,25 Lt skolos grąžinimas pagal užsienio institucijos vykdomuosius dokumentus tapo neįmanomas. Minėtas sutartis atsakovai pasirašė, kai atsakovui A. D. jau buvo įteiktas sprendimas dėl skolos išieškojimo, todėl pripažintina, kad atsakovai sudarydami sutartis pas notarę buvo nesąžiningi.

Žemesnės instancijos teismas

Tauragės rajono apylinkės teismas 2014-01-06 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. vasario 1 d. Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp L. D. ir A. D.. Taikė restituciją – grąžino A. D. nuosavybės teisę į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė 84 400 Lt, esantį (duomenys neskelbtini), bei priteisė iš A. D. L. D. 15 000 litų sumokėtos kompensacijos. Likusią ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovų L. D. ir A. D. valstybei po 1266 Lt žyminio mokesčio bei po 17 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodė, kad nors atsakovas A. D. tvirtina, kad ieškovė, kaip kreditorė, neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, tačiau A. D. 955 502,53 Lt prievolės nėra įvykdęs, todėl ieškovė, kaip kreditorė, turi teisę reikalauti, kad skolininkas įvykdytų savo prievolę. Nustatyta, kad atsakovų L. D. ir A. D. santuoka įregistruota 1984-07-14 (b. l. 29–30). Atsakovai ginčijamų sandorių sudarymo metu nebuvo nutraukę santuokos, jie 2013-08-09 teismui pateikė prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu (b. l. 55–58). Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bei atsakovų paaiškinimų nustatyta, kad minėtas butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas 1994-05-24 pagal pirkimo–pardavimo sutartį, šalims gyvenant santuokoje. Remiantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, turtas, įgytas po santuokos sudarymo vieno iš sutuoktinių vardu, yra laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, tą pripažino ir atsakovai sudarydami 2013-02-01 sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį. Nors teisme atsakovė L. D. teigė, kad minėtas butas yra jos asmeninė nuosavybė, tačiau šios aplinkybės ji neįrodė. Po Sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties sudarymo visas nekilnojamasis turtas asmeninės nuosavybės teise atiteko L. D., o A. D. – 15 000 Lt kompensacija. Sutartyje konstatuojama, kad A. D. minėtus pinigus pasirašymo momentu jau yra gavęs. Tačiau nebuvo nustatyta, kad po šio sandorio sudarymo atsakovas A. D. būtų bent iš dalies įvykdęs prievolę. Prievolė sumokėti akcizo skolą yra asmeninė atsakovo A. D. prievolė, tačiau remiantis CK 3.112 straipsnio 1 dalimi, jei kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, išieškoma iš bendro turto sutuoktinio dalies. Yra pagrindas teigti, kad atsakovas, sudarydamas 2013-02-01 Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, pažeidė ieškovės, kaip kreditorės, interesus ir teises, nes sumažino savo mokumą, o kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, atsakovas neturi. Ištyrus byloje esančius įrodymus, nebuvo nustatyta, kad skolininkas A. D. privalėjo sudaryti 2013-02-01 Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį. Nustatyta, kad ieškovas ieškinį dėl skolininko sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu teismui pateikė 2013-07-22, tai yra nesuėjus vienerių metų ieškinio senaties terminui. Atsakovai Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį sudarė po keturių dienų nuo sprendimo apie įsiskolinimą užsienio valstybei įteikimo A. D. dienos. Yra pagrindas teigti, kad Sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties sudarymo metu A. D. žinojo, o L. D. turėjo žinoti, kad A. D. yra skolingas užsienio valstybei. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsakovai D. veikė nesąžiningai ir šiuo dvišaliu sandoriu siekė išvengti prievolės išieškojimo nukreipimo į turimą nekilnojamąjį turtą. Atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančia 2013-02-01 Vedybų sutartį, nes nenustatyta, kad šis sandoris būtų pažeidęs kreditorės, tai yra ieškovo teises. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors ieškovė ieškinyje nurodė, kad dėl Vedybų sutarties sudarymo atsakovas A. D. tapo nemokus, nebeliko jo (skolininko) turto, tačiau byloje nustatyta, kad A. D. mokumas sumažėjo ne dėl minėtos vedybų sutarties sudarymo, o dėl 2013-02-01 Sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties sudarymo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė L. D. prašo Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinys, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti visiškai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad atsakovas A. D. yra skolingas valstybei, ji neginčija, tačiau apie tai, kad yra apskaičiuota akcizų skola sutuoktiniui, sužinojo 2013 m. gegužės mėnesį, kai gavo pranešimą iš antstolio A. R. Genučio apie tai, kad areštuotas apeliantei priklausantis butas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad apeliantė privalėjo žinoti 2013-01-28, kad A. D. yra skolingas valstybei. Tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų. Su buvusiu sutuoktiniu santykiai pašlijo jau gerokai anksčiau, negu buvo pasirašyta Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartis. Civilinėje byloje pateikė įrodymus, kad dar 2002 m. liepos 9 d. A. D. vardu buvo sudaryta Gyvybės draudimo su kintančiu kapitalu sutartis Nr. UG0000329, pagal kurią kaupė lėšas. Kadangi santuokiniai ryšiai smarkiai pablogėjo, minėtą sutartį 2012 m. rugsėjo 21 d. atsakovai nutraukė ir gautas lėšas pasidalijo. 1994 m. įsigijo keturių kambarių butą iš atsakovės mamos atsakovei dovanotų lėšų. Butą užrašė atsakovo vardu, kadangi atsakovė pamiršo pasiimti savo pasą eidama pas notarą. Dėl to ir sudarė Turto pasidalijimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus, į atsakovų interesus, bet išimtinai gynė kreditorės interesus.

Atsakovas A. D. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovės L. D. apeliacinio skundo ir prašo Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinys, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti visiškai. Nurodo, kad L. D. negali atsakyti savo asmeniniu turtu už atsakovo skolas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė VMI prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Sutuoktinių turto padalijimo sutarties sudarymo metu A. D. žinojo, o L. D. turėjo žinoti, kad sutuoktinis yra skolingas užsienio valstybei. Pagal pateiktus įrodymus bei žodinius paaiškinimus bylos aplinkybės leidžia teigti, kad atsakovai veikė nesąžiningai ir 2013-02-01 sandoriu siekė išvengti prievolės išieškojimo nukreipimo į D. vertingiausią turtą – butą. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, acio Pauliana ieškinio pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis. Ginčijamo sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas. Sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė atkurti skolininko pažeistą mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kadangi atsakovai skundžia tik dalį teismo sprendimo dėl Sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties, kitos dalies neskundžia, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl skundžiamos teismo sprendimo dalies (CPK 320 str.).

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nuo sudarymo momento 2013 m. vasario 1 d. Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį pripažino negaliojančia CK 6.66 straipsnio (Actio Pauliana) pagrindu. Atsakovai su tokiu teismo procesiniu sprendimu nesutinka teigdami, kad teismas sandorį pripažino negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu nenustatęs visų sandorio negaliojimo sąlygų egzistavimo, nepagrįstai nustatė kreditoriaus teisių pažeidimą ir atsakovų nesąžiningumą. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovų teiginiais.

Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartimi sutuoktiniai gali pakeisti įstatyminį sutuoktinių turto teisinį režimą, pagal kurį santuokos metu įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.87 straipsnio 1 dalis), ir sutuoktinių turtas gali būti padalytas jų susitarimu (CK 3.116 straipsnio 1 dalis). Sutuoktiniai gali pasidalyti bendrą turtą notaro patvirtintu tarpusavio susitarimu, t. y. gali numatyti padalyti turtą tiek lygiomis, tiek nelygiomis dalimis, jeigu toks padalijimas nepažeidžia vieno iš jų arba trečiųjų asmenų interesų. Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartis gali pažeisti kreditorių interesus, todėl tokiems atvejams, t. y. skolininko turto balanso grąžinimo į ankstesnę padėtį, yra skirtas actio Pauliana institutas, kuris apibūdinamas kaip kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių skolininkas sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad iš CK 6.66 sąrašo atvejų: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės, - įrodžius bent vieną, pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas, be to, turi būti nustatyta, kad anksčiau nurodytos actio Pauliana sąlygos egzistavo šiuo ieškiniu kreditoriaus ginčijamo sandorio sudarymo metu.

Iš Sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties nustatyta, kad atsakovai A. D. ir L. D. 2013-02-01 sudarė Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, pagal kurią atsakovei L. D. atiteko santuokoje įgytas turtas – butas, kurio bendras plotas 76,02 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 84 400 Lt, esantis (duomenys neskelbtini), o atsakovui A. D. sutuoktinė L. D. sumokėjo 15 000 Lt kompensaciją (b. l. 48-52). Ieškovė (kreditorė) nurodė, kad ginčo sutartis blogina ieškovės padėtį, savo teisių pažeidimą grįsdama tuo, jog nesant Sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties, ieškovė išieškojimą pagal A. D. prievoles galėtų nukreipti į atsakovų nekilnojamąjį turtą. Todėl ieškovė privalėjo įrodyti, kad ginčo sandorio sudarymo metu A. D. skola buvo tokio dydžio, jog atsakovo A. D. asmenine nuosavybe turimas turtas arba atsakovų bendrąja jungtine nuosavybe iki ginčijamos sutarties sudarymo įgytas ir nepasidalytas turtas jos nepadengtų, taip pat tai, kad atsakovas A. D., sudarydamas Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, šias aplinkybes žinojo ir elgėsi nesąžiningai. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007). Teismas, spręsdamas dėl kreditorių teisių pažeidimo ginčo sandoriu, privalėjo nustatyti, kad dėl tokio sandorio sumažėjo ar nebeliko realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriais.

2013 m. sausio 25 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininkas sprendimu Nr. (23.25-08)-328-1287 nusprendė išieškoti iš A. D. 955 502,53 Lt akcizų skolos pagal Belgijos Karalystės kompetentingos institucijos 2013-01-21 prašymą vykdyti reikalavimą Nr. BE_LT_DC254112_20111183G2_20130121_c_RR (b. l. 8). Iš kompetentingos institucijos prašymo nustatyta, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo pateiktas Belgijos kompetentingos institucijos prašymas įvykdyti reikalavimą iš A. D., reikalavimo nustatymo data 2010-03-24, senaties terminas 2020-03-24, bendra reikalavimo suma 955 502,53 Lt (b. l. 119-124). Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad minėtas Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko sprendimas Nr. (23.25-08)-328-1287 būtų panaikintas ar pakeistas. Atsakovas A. D. patvirtino, kad šio sprendimo jis neskundė. A. D. 955 502,53 Lt prievolės nėra įvykdęs, todėl ieškovė, kaip kreditorė turi teisę reikalauti, kad skolininkas įvykdytų savo prievolę. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad A. D. sumažino kreditoriaus galimybę patenkinti kreditinį reikalavimą (CPK 177 str., 178 str., 185 str., CK 6.66 str.).

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog siekiant, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jeigu sandoris atlygintinis (CK 6.66 str. 2 d.), o CK 6.67 straipsnio 1 punktas numato, jog preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusios sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais. Iš byloje pateiktos sutarties matyti, jog ginčo sutartis buvo sudaryta su L. D., kuri buvo A. D. sutuoktinė, todėl konstatuotina, kad kreditoriaus interesus pažeidusios sandorio šalys buvo nesąžiningos (CK 6.67 str. 1 p.). Nors atsakovai teigia, kad jų šeiminiai santykiai jau buvo pašliję ir jie dar 2012 metais nutraukė Gyvybės draudimo sutartį, tačiau nustatyta, kad sandorio sudarymo metu atsakovai gyveno toje pačioje gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) (b. l. 29-30). Taip pat iš 2013-06-20 Lietuvos pašto pažymos Nr. 3-5569 nustatyta, kad sprendimas dėl skolos išieškojimo, atsakovui buvo įteiktas asmeniškai 2013-01-28 (b. l. 13). Atsakovai Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį sudarė po keturių dienų nuo sprendimo apie įsiskolinimą užsienio valstybei įteikimo A. D. dienos. Yra pagrindas teigti, kad Sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties sudarymo metu A. D. žinojo, o L. D. turėjo žinoti, kad A. D. yra skolingas užsienio valstybei. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovai D. veikė nesąžiningai ir šiuo dvišaliu sandoriu siekė išvengti prievolės išieškojimo nukreipimo į turimą nekilnojamąjį turtą (CPK 178 str., 185 str.).

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad butas priklausė jai asmeninės nuosavybės teise, kadangi jos motina padovanojusi jai pinigų. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiais.

Nustatyta, kad atsakovų L. D. ir A. D. santuoka įregistruota 1984-07-14 (b. l. 29-30). Atsakovai ginčijamų sandorių sudarymo metu nebuvo nutraukę santuokos, jie 2013-08-09 teismui pateikė prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu (b. l. 55-58). Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bei atsakovų paaiškinimų nustatyta, kad minėtas butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas 1994-05-24 pagal pirkimo–pardavimo sutartį, šalims gyvenant santuokoje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nors teisme atsakovė L. D. teigė, kad minėtas butas yra jos asmeninė nuosavybė, tačiau šios aplinkybės ji neįrodė. Atsakovė L. D. teismui pateikė 1994 m. gegužės 20 d. dovanojimo sutartį, iš kurios nustatyta, kad I. M. padovanojo atsakovei L. D. 7500 Lt buto įsigijimui (b. l. 155). Tačiau buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta atsakovo A. D. vardu, šis turtas įregistruotas taip pat A. D. vardu (b. l. 27-28, 154). Buto pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo nurodyta, jog šį turtą asmeninėn nuosavybėn įsigyja L. D., tokių duomenų nėra nurodyta ir nekilnojamojo turto registro pažymoje. Atsakovai teisme pripažino, kad gyvendami santuokoje minėtą butą jie laikė jų abiejų bendrąja jungtine nuosavybe, tai jie patvirtino ir 2013-02-01 Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartyje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog prezumpcija, kad santuokos metu šalių įgytas butas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nebuvo paneigta (CK 3.88 str. 2d., CPK 178 str., 185 str.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą pripažinti atsakovų Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį negaliojančia ir taikė restituciją (CK 6. 145 str.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Almantas PadvelskisKolegijos teisėjos Erika MisiūnienėRimvida Zubernienė