- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-26
- Bylos Nr.
- I-1238-414/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00266-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rimantas Giedraitis
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. S. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų atliekant bausmę Alytaus pataisos namuose, laikotarpiu nuo 2003 m. birželio 14 d. iki 2012 m. kovo 15 d. Pareiškėjas skunde ir procesiniame dokumente „Skundo trūkumų šalinimas“ (b. l. 7-8, 9, 10, 15-18; toliau – ir Skundas) nurodė bei posėdžio metu paaiškino, kad jis buvo apgyvendintas bendrabučio tipo patalpose, nuobaudas atlikdavo kamerų tipo patalpose. Gyvenamosios patalpos buvo labai ankštos, trūko erdvės, pasivaikščiojimo kiemelis buvo perpildytas ir jame nesuteikta judėjimo laisvė, gyvenamosiose patalpose ir koridoriuose beveik visi asmenys rūkė, o jis yra nerūkantis, tualetai nėra atitverti sienelėmis, nėra durų, nėra jokio privatumo, gamtinius reiklaus teko atlikinėti esant patalpoje dar šešiems nuteistiesiems, galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu buvo suteikiama tik vieną kartą per savaitę ir duše neužtikrinamas minimalus privatumas, tualetinio popieriaus kokybė labai prasta ir jo trūko, gyvenamosiose patalpose visada būdavo drėgna, šalta, rūbai dažnai pelijo, buvo tarakonų, graužikų, čiužinių pasikeisti nebuvo galimybės, neleidžiama turėti nuosavų pledų, maisto patiekimas baisus – nepilnai iškeptas, nepilnai išvirtas, per skystas, jam, kaip sportuojančiam, maisto trūko, jį gamino kalinamieji neturintys tinkamo maisto paruošimo išsilavinimo, draugai ir artimieji maisto produktų perduoti negalėjo. Kalinimo laikotarpiu skundų nerašė, nes manė, jog jie neperspektyvūs ir dėl jų bus persekiojamas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės, pasidarė dirglus, jautė psichologinį ir dvasinį sukrėtimą, dvasinius ir gyvenimo nepatogumus, emocinę depresiją, nevisavertiškumo jausmą, baimę, menkinimą, žeminimą, kančią, kurių intensyvumas viršijo kalinimui būdingą kentėjimo lygį. Prašė netaikyti ieškinio senaties, nes Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nenumato senaties termino ir galimybių apginti savo teises ribojimo, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai nėra išversti į lietuvių klabą, buvo draudžiamas internetas, jo žodiniai prašymai gauti išsamią informaciją apie asmens teises ir laisves buvo ignoruojami, Bausmių vykdymo kodekse ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nenurodomas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos veikimas, tokios informacijos nebuvo kamerose, būryje, stenduose ar bibliotekoje. Tik 2014 metais pradėta viešai skelbti, kad įkalinimo įstaigos pažeidinėja kalinamųjų asmenų teises, todėl pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie neatitinkančias reikalavimų kalinimo sąlygas. Prašė atsižvelgti į silpną jo sveikatos būklę, į tai, kad jis nėra teisininkas, kad pareigūnų buvo įtikinėjamas, jog sąlygos yra geros. Išreiškė nuomonę, kad žmonės niekur nesikreipia nes bijo nukentėti. Pateikė procesinį prašymą kreiptis į LR Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja LR Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas – Alytaus pataisos namai (toliau – ir Alytaus PN, ir atsakovas) su skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 20-22) nurodė, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į pataisos namų administraciją, gauti teisinę pagalbą, konsultuotis su advokatu. Prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, atliekant laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2003 m. birželio 14 d. iki 2012 m. kovo 15 d., jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš netinkamų sąlygų gyvenamosiose patalpose (ploto, erdvės trūkumo, per didelės drėgmės, netinkamos oro temperatūros, asmenų rūkymo, buvusių buitinių parazitų), per mažų pasivaikščiojimo kiemelių, privatumo neužtikrinimo tualetuose ir dušuose, netinkamo aprūpinimo inventoriumi ir higienos priemonėmis (nesudarytos galimybės pasikeisti čiužinių, neleidimo turėti nuosavus pledus, prastos kokybės ir per mažo kiekio tualetinio popieriaus), netinkamai paruošto ir per mažo kiekio maisto, draudimo gauti maisto produktus iš laisvėje esančių asmenų.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 56 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Apibendrintai pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Alytaus PN teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau atsakovas jų nepaneigė, todėl yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjo teisės laikotarpiu nuo 2003 m. birželio 14 d. iki 2012 m. kovo 15 d. galėjo būti pažeidžiamos.
Atsakovas prašo teismą pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 1 ir 5 d.).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2003 m. birželio 14 d. iki 2012 m. kovo 15 d. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2017 m. vasario 20 d. (b. l. 7-10, 11), t. y. praėjus daugiau kaip trejų metų laikotarpiui nuo paskutinės laikotarpio, už kurį prašoma priteisti neturtinę žalą, dienos. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju, atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl yra pagrindas spręsti klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo.
Pareiškėjas nurodo, kad senaties terminas jo reikalavimui negali būti taikomas, nes tokio termino ir galimybės apginti savo teises ribojimo nenumato Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), Bausmių vykdymo kodekse ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nenurodomas Konvencijos veikimas. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog LR Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat jos tarptautinės sutartys, tarp jų ir Konvencija. Ieškinio senaties terminai Konvencijoje nėra reglamentuojami. Tačiau Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje yra pasisakęs, kad Konvencija tiesiogiai neformuluoja reikalavimo, kad valstybės vidaus teisės normos paraidžiui atitiktų Konvencijos normų turinį, nes to ir negalima būtų įgyvendinti. Joje taip pat nėra griežtai nurodoma, kokiais būdais turi būti įgyvendinamos Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės. Pati valstybė nustato, kokiais būdais ji užtikrins Konvencijos nuostatų taikymą. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl nagrinėjamu atveju žalos atlyginimui netaikytino ieškinio senaties termino, nes jo nenumato Konvencija, kurios nuostatos (veikimas) nėra perkeltos į nacionalinės teisės aktus, atmestini kaip nepagrįsti.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Taigi, įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.
Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo kreiptis į teismą anksčiau, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika į lietuvių kalbą nebuvo išversta, buvo draudžiamas internetas, jo žodiniai prašymai gauti išsamią informaciją apie asmens teises ir laisves buvo ignoruojami, tokios informacijos nebuvo kamerose, būryje, stenduose ar bibliotekoje, kad tik 2014 metais pradėta viešai skelbti, jog įkalinimo įstaigos pažeidinėja kalinamųjų asmenų teises, kad jis nėra teisininkas ir pareigūnų buvo įtikinėjamas, jog sąlygos yra geros. Prašė atsižvelgti į silpną jo sveikatos būklę
Pastebėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus (pvz., Civilinis kodeksas). Pareiškėjas nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius ir gyvenimo nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, nevisavertiškumo jausmą, baimę, menkinimą, žeminimą, kančią, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės, pasidarė dirglus ir pan. LVAT savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad pareiškėjui jaučiant tokį diskomfortą, jis turi suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2118-520/2015; 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1096/2014; 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1961/2014 ir kt.). Įrodymų, jog buvo draudžiamas internetas, ignoruojami prašymai gauti informaciją apie asmens teises ir laisves, pareiškėjas į bylą nepateikė. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad 2006 m. gegužės 12 d. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo gautas nuteistojo S. S. kasacinis skundas, nuteistuosius atstovavo gynėjai advokatai, 2009 m. rugsėjo 1 d. Kauno apygardos administraciniame teisme buvo gautas S. S., atstovaujamo įgalioto atstovo advokato skundas. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad 2006 m., 2009 m. jis turėjo galimybę konsultuotis su kvalifikuotais teisininkais – advokatais, todėl net ir neturėdamas teisinio išsilavinimo, turėjo realią galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą ir tinkamai bei laiku jas ginti, todėl pareiškėjo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys (nebuvo į lietuvių kalbą išversta EŽTT praktika, buvo draudžiamas internetas, ignoruojami žodiniai prašymai gauti išsamią informaciją apie asmens teises ir laisves, informacijos nebuvo kamerose, būryje, stenduose ar bibliotekoje, tik 2014 metais pradėta viešai skelbti, jog įkalinimo įstaigos pažeidinėja kalinamųjų asmenų teises, kad jis nėra teisininkas ir pareigūnų buvo įtikinėjamas apie geras kalinimo sąlygas) negali būti laikomos objektyviomis nuo jo paties valios nepriklausančiomis priežastimis.
Silpną sveikatos būklę patvirtinančių įrodymų byloje taip pat nėra. Priešingai, pareiškėjas skunde nurodo, jog yra kasdien sportuojantis, todėl nuolatos jaučia alkį. Į laisvės atėmimo vietų ligoninę buvo išvykęs tik vieną kartą ir palyginus trumpą laiko tarpą, t. y. nuo 2009 m. vasario 17 d. iki 2009 m. vasario 24 d. (b. l. 23), todėl nėra pagrindo išvadai, kad silpna sveikata galėjo įtakoti ieškinio senaties termino praleidimą beveik penkerius metus nuo išvykimo iš Alytaus PN.
Pareiškėjas nepateikia konkrečių duomenų patvirtinančių jo nurodytą aplinkybę, kad nesikreipė į teismą, nes bijojo nukentėti, neindividualizavo ir nenurodė, kada jis ketino kreiptis į teismą ir kada jam buvo grasinama, be to, akivaizdu, kad jam nebuvo varžoma teisė (grasinama) pateikti ne vieną skundą teismams (Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys), taip pat skundą šioje byloje, todėl minėti termino praleidimo argumentai vertintini kritiškai ir negali būti laikomi svarbia priežastimi ieškinio senaties termino atnaujinimui.
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, konsultuotis su jį kitose bylose atstovaujančiais advokatais (gynėjais), kreiptis dėl netinkamų laikymo sąlygų į įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš pataisos įstaigos ar jį kitose bylose atstovaujančių advokatų. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl skundas atmestinas.
Pareiškėjas byloje reiškia procesinį prašymą kreiptis į LR Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja LR Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai.
Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. LVAT aiškindamas šią proceso teisės normą, yra akcentavęs, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal LR Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą; žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1081-520/2017). Pagal bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, teismui nekilo abejonių dėl šioje byloje taikytinų nuostatų, įtvirtintų CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, atitikties Konstitucijai, todėl teismas sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.