Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 129 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 11 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš E. K. priteista O. A. 2500 Lt turtinei ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš E. K. priteista Valstybinei ligonių kasai 7561,90 Lt.

Iš E. K. priteista valstybei 43 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2007 m. sausio 13 d., apie 22 val., A. D. tikrosios ūkinės bendrijos gamybinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, buitinėse patalpose, girtaujančių asmenų konflikto metu, tyčia sudavė smūgį tuščiu stikliniu alaus buteliu A. A. į pakaušio kairę pusę, padarydamas nukentėjusiajam pakaušio kairės pusės žaizdą ir minkštųjų audinių kraujosruvą, didelį kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu kairiajame didžiajame pusrutulyje bei nežymų kraujo išsiliejimą dešinėje ir galvos smegenų sumušimą. Dėl šio sužalojimo išsivysčius galvos smegenų pabrinkimui bei antrinėms smegenų kraujosruvoms 2007 m. sausio 16 d., 5 val. 07 min., Klaipėdos universitetinėje ligoninėje A. A. mirė, t. y. taip E. K. tyčia jį nužudė, tokiais savo veiksmais padarydamas LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo jo veiksmus iš LR BK 129 str. 1 d. perkvalifikuoti į LR BK 284 str. (apeliantas nurodo kaip chuliganizmą) arba LR BK 130 str. bei sušvelninti paskirtą bausmę. Skunde apeliantas akcentuoja nusikaltęs dėl nukentėjusiojo elgesio, į kurį, jo manymu, teismas visai neatsižvelgė. Pažymi, teismui išsamiai išdėstęs visas su nusikaltimu susijusias aplinkybes, nesutinka su tuo, kad jis nusikaltimą įvykdė tyčia ir teigia, jog tai pats nukentėjusysis išprovokavo jį ir kėlė savo elgesiu grėsmę tiek jam, tiek kitiems kartu buvusiems asmenims (teigia nukentėjusįjį rankoje turėjus peilį). Prašo atsižvelgti į tai, kad nusikalto pirmą kartą, yra jauno amžiaus, laisvėje liko jo draugė su kūdikiu, kuriems itin reikalinga jo parama, labai gailisi įvykdęs šį nusikaltimą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokurorė prašė atmesti nuteistojo skundą, o nuteistasis E. K. ir jo gynėja prašė skundą tenkinti.

Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, tuo pačiu teisingai pritaikydamas baudžiamojo proceso įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Nuteistojo kaltė pilnai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su jo veiksmų teisiniu įvertinimu ir prašo juos kvalifikuoti pagal LR BK 284 str. 1 d. arba LR BK 130 str. 1 d. Kolegija su tokiu apelianto prašymu nesutinka ir atmeta jį kaip nepagrįstą. Nustatyta, kad nuteistasis tuščiu stikliniu buteliu sudavęs nukentėjusiajam į galvą, padarė jam sužalojimus, išsivysčiusius į galvos smegenų pabrinkimą ir antrines smegenų kraujosruvas, dėl ko A. A. mirė. Tad akivaizdu, kad apeliantas savo veiksmais nužudė nukentėjusįjį A. A. , todėl visiškai nepagrįstas jo prašymas veiksmus vertinti kaip chuliganizmą. Pažymėtina, kad naujasis baudžiamasis įstatymas nevartoja tokios sąvokos kaip chuliganizmas (kokia buvo 1961 m. LR BK), tačiau šios veikos požymiai yra nurodomi LR BK 284 str., todėl laikytina, kad nuteistasis prašo veiksmus vertinti minėto straipsnio prasme. Pagal LR BK 284 str. 1 d. baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Analizuojamu atveju apeliantas nužudė nukentėjusįjį, todėl nėra jokio pagrindo jo veiksmus perkvalifikuoti į LR BK 284 str. 1 d. Pažymėtina, kad nuteistasis buvo kaltinamas A. A. nužudęs dėl chuliganiškų paskatų (pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p.), tačiau teismas nustatė nesat šio nužudymą kvalifikuojančio požymio ir E. K. veiksmus kvalifikavo kaip paprastą nužudymą (LR BK 129 str. 1 d.), kuomet pastarasis nusikaltimą įvykdė kilusio konflikto metu, o ne dėl chuliganiškų paskatų.

Nėra pagrindo ir apelianto veiksmų kvalifikavimui pagal LR BK 130 str. Nužudymas kvalifikuojamas pagal minėtą straipsnį (labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgis. Veika gali būti kvalifikuojama pagal LR BK 130 str. tik nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka šio straipsnio dispozicijoje aprašytas sąlygas. Visų pirma, kaltininko nusikalstamus veiksmus turi sukelti nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis. Antroji sąlyga – yra didelis susijaudinimas, kurį sukėlė tokie nukentėjusiojo veiksmai. Be viso to, pagrindinė sąlyga nužudymui kvalifikuoti pagal LR BK 130 str. yra tai, kad kaltininko veiksmai padaryti iš karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto ar itin įžeidžiančio poelgio kaip greitas atsakas į tai. Nors įstatyme nenustatytas laiko tarpas, per kurį kaltininkas turi atlikti neteisėtus veiksmus, tačiau jis yra pakankamai trumpas, nes fiziologinis afektas, kurį lydi didelis susijaudinimas, paprastai trunka kelias sekundes ar minutes. Tik esant šių sąlygų visumai, veika kvalifikuojama kaip nužudymas padarytas staiga labai susijaudinus. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė motyvus, kodėl nėra pagrindo E. K. veiksmus kvalifikuoti kaip nužudymą labai susijaudinus. Kolegija sutinka su šiais teismo išdėstytais motyvais, jų iš naujo nebedėsto bei kaip nepagrįstą atmeta apelianto prašymą jo veiksmus kvalifikuoti pagal LR BK 130 str.

Apeliaciniame skunde akcentuojama tai, kad tai pats nukentėjusysis išprovokavo apeliantą nusikalsti, nurodo neva šis siekė paimti peilį ir tokiu savo elgesiu kėlė grėsmę tiek jam (apeliantui), tiek ir kitiems kartu buvusiems asmenims. Tokia nuteistojo iškelta versija apygardos teismas pagrįstai nepatikėjo, ją, kaip nepagrįstą bylos duomenimis, atmeta ir apeliacinės instancijos teismas. Tiesa, reikia pripažinti, kad prie įvykio vietos apžiūros protokolo esančioje fotonuotraukoje Nr. 6 iš tiesų yra užfiksuotas ant stalo gulintis peilis (t. 1, b. l. 8), tačiau nenustatyta nei kaip jis ten atsirado, nei, juo labiau, kad juo bandė pasinaudoti nukentėjusysis. Ikiteisminio tyrimo metu E. K. buvo apklaustas tris kartus ir nė karto neužsiminė, jog smurtinių veiksmų prieš A. A. griebėsi dėl to, kad siekė apsiginti ar apginti kitus. Priešingai, jis pripažino, kad buteliu sudavė nukentėjusiajam į galvą spontaniškai, apklausos metu net negalėdamas nurodyti tokį jo elgesį įtakojusių priežasčių („viskas vyko spontaniškai, dabar nei pats negaliu nurodyti priežasčių, dėl ko jam smūgiavau buteliu per galvą“) (t. 1, b. l. 64-65, 71, 73-75). Apklausiamas teisme pradžioje taip pat nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su peilio buvimu (t. 2, b. l. 14-16), ir tik vėliau, toliau tęsiant teisminį bylos nagrinėjimą, E. K. pareiškė norintis papildyti savo parodymus bei nurodė, jog A. A. , stodamasis bandė paimti ant stalo gulėjusį peilį, todėl jis pastarajam ir sudavė buteliu (t. 2, b. l. 41). Taigi, kaip matyti, apeliantas aplinkybę dėl peilio nurodo tik teisme, nors parodymus jis ne kartą davė ikiteisminiame tyrime, tačiau apie peilį nė karto neužsiminė. Nesuprantamas ir nelogiškas jo paaiškinimas, kad to nenurodė anksčiau, nes bijojo („kodėl nesakiau anksčiau dėl siekiamo peilio, aš bijojau pasakyti tai, nes juk parodymus keisti negalima, aš jaudinausi, todėl to ir neminėjau“) (t. 2, b. l. 41). Toks nuteistojo teiginys nepaaiškina, kodėl jis tokios svarbios aplinkybės nenurodė pirmos apklausos metu, kur jam teko detaliai išdėstyti tiek patį įvykį, tiek jo atliktus veiksmus. Byloje kaip liudytojai apklausti tiesioginiai įvykio dalyviai S. K. ir A. B. taip pat nenurodė, jog nukentėjusysis konflikto metu ketino paimti ant stalo buvusį peilį. Antai viso proceso metu nuosekliais parodymais S. K. patvirtino, jog „nebuvo jokio peilio ant stalo“ (t. 2, b. l. 55-56), jį matęs nenurodė ir A. B. . Beje, tiek S. K. , tiek A. B. paneigė nuteistojo parodymus, jog konfliktas neva kilo tarp jų (S. K. ir A. B. ) ir parodė, jog tai pats apeliantas mušė J. K. , S. K. ir buteliu sužalojo A. A. , kuris po keleto dienų mirė. Pažymėtina, kad tas faktas, jog nuoseklius parodymus davęs S. K. parodė nematęs ant stalo jokio peilio, nereiškia, kad liudytojas davė melagingus parodymus. Iš byloje apklaustų parodymų akivaizdu, kad nė vienas nenurodė A. A. siekus paimti peilį, maža to, jie to peilio net nematė įvykio metu. Beje, neatmestina ir ta versija, kad jo įvykio metu galėjo ir apskritai nebūti. Peilio nematė ne tik S. K. , A. B. , tačiau ir pats apeliantas tokią versiją iškėlė tik teisme, ir tai ne iš karto. Tad kolegija mano nesant pagrindo tikėti nuteistojo E. K. parodymais, jog nukentėjusysis A. A. neva siekė paimti peilį ir tokiu būdu kėlė grėsmę jam ir aplinkiniams, ir laiko, jog tokiu būdu pastarasis siekia sušvelninti savo atsakomybę.

Apeliantas skunde nurodo nesiekęs tyčia nužudyti A. A. , t. y. akcentuoja netyčinį savo veiksmų pobūdį. LR BK 129 str. 1 d. numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik viena kaltės forma, t. y. tyčine, o priklausomai nuo individualaus atvejo gali skirtis tyčios rūšis (tiesioginė arba netiesioginė), taip pat jos kryptingumas. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė nuteistąjį tyčia padarius labai sunkų nusikaltimą, tačiau nedetalizavo jos rūšies bei kryptingumo. Antai teismas pažymėjo, jog apeliantas nukentėjusiajam buteliu smogė į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, smūgis buvo labai stiprus, nes stiklinis butelis sudužo. Teismas konstatavo, jog kaltininkas privalėjo suprasti ir suprato, kad tokiais veiksmais gali atimti žmogui gyvybę. Vadinasi, teismas, nors konkrečiai ir nenurodė, tačiau akivaizdu, jog pripažino apeliantą veikus tiesiogine tyčia. Kolegija sutinka su tokia išvada, tačiau pabrėžia, jog šiuo atveju būtina kaltę detalizuoti apibrėžtos ir neapibrėžtos tyčios požiūriu. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje situacijoje nuteistasis E. K. buteliu sudavė nukentėjusiajam į galvą, t. y. kiekvienam žmogui gyvybiškai svarbų organą, suduotas smūgis buvo labai stiprus, ką įrodo nuo smūgio sudužęs butelis. Vadinasi, laikytina, kad apelianto veika neišvengiamai (arba esant didelei tikimybei) turėjo sukelti baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, nors pats kaltininkas ir teigia jų nenorėjęs. Bylos aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad padarinių kilimas buvo neišvengimas arba labai tikėtinas, nors kaltininkas jų ir nedetalizavo, t. y. šios aplinkybės leidžia daryti išvadą apeliantą veikus tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Iš nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, skirdamas E. K. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės pagrindus, nurodytus LR BK 54 str., į tai, jog padarytas labai sunkus nusikaltimas (LR BK 11 str. 6 d.), sukėlęs neatitaisomas pasekmes, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, įvertino nuteistojo asmenybę (anksčiau neteistas, ne kartą baustas administracine tvarka, nedirba, seniūnijos pateiktą neigiamą charakteristiką – mėgsta išgerti, yra ūmaus būdo, konfliktiškas) ir skyrė laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu šiek tiek viršijančią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Ir nors apeliantas, prašydamas sušvelninti, nurodo su sugyventine susilaukęs kūdikio, pabrėžia esąs jauno amžiaus, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo skirto švelnesnę bausmę. Kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam tinkamą bausmę, kurią švelninti nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. :

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.