- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-03
- Bylos Nr.
- 2A-904-254/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas (pirm.), Izolda Nėnienė, Dalė Burdulienė (pran.)
- Atsakovas
- akcinės bendrovės „Autrolis“
- Ieškovas
- A. P.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Dalės Burdulienės (pranešėja), Izoldos Nėnienės ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės „Autrolis“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1282-638/2013 pagal ieškovės A. P. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Autrolis“ dėl atsisakymo priimti į darbą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti atsakovės atsisakymą priimti į darbą neteisėtu ir nepagrįstu; įpareigoti atsakovę priimti ieškovę dirbti troleibuso vairuotoja; už laikotarpį nuo 2012-10-09 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisti darbo užmokesčio dydžio kompensaciją ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 3–5). Ieškovė nurodė, kad pas atsakovę ilgai, sąžiningai ir nepriekaištingai dirbo troleibuso vairuotoja, elgėsi atsakingai, neturėjo drausminių nuobaudų, tinkamai vykdė darbo sutarties sąlygas. Ieškovė 2012-06-19 kreipėsi į atsakovę su prašymu esant galimybei būti įdarbinta troleibusų vairuotoja artimiausiu metu arba pasitaikius pirmai progai. Atsakovė ieškovei pranešė, kad tuo metu į nurodytą pareigybę nėra numačiusi priimti naujų darbuotojų, tačiau 2012-09-10 ieškovei bendraujant su buvusiomis kolegėmis paaiškėjo, kad po jos pateikto prašymo buvo sudarytos darbo sutartys su naujais darbuotojais. Ieškovė 2012-09-17 kreipėsi į atsakovę su prašymu informuoti, ar su naujais darbuotojais buvo sudarytos darbo sutartys ir dėl kokių priežasčių netenkintas jos prašymas priimti į darbą, tačiau atsakymo iki ieškinio pateikimo teismui negavo. Nurodė, kad neinformuodama apie atsiradusias laisvas darbo vietas atsakovė diskriminavo ieškovę ir toks elgesys yra neteisėtas, kadangi ieškovė turi tinkamas dalykines savybes užimti troleibuso vairuotojos vietą. Taip pat nurodė, kad atsakovė pažeidė ieškovės teisę gauti informaciją pagal Užimtumo rėmimo įstatymo 17 straipsnį ir padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą pagal DK 325 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Pažymėjo, kad neigiamas atsakovės požiūris į ieškovę yra susiformavęs dėl to, kad ieškovė ne kartą savo pažeistas teises gynė teisme.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai: pripažino neteisėtu atsakovės atsisakymą priimti ieškovę į darbą į troleibuso vairuotojos pareigas; įpareigojo atsakovę priimti ieškovę į darbą troleibuso vairuotoja; priteisė iš atsakovės ieškovei 3 302,96 Lt kompensaciją už laikotarpį nuo 2012-096-04 iki 2013-01-01 ir po 1 000 Lt už kiekvieną mėnesį nuo 2013-01-01 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidas; sprendimo dalį dėl vieno mėnesio darbo užmokesčio (850 Lt, priskaityta suma) priteisimo ieškovei iš atsakovės nurodė vykdyti skubiai. Teismas nurodė, kad atsakovė atsakyme dėl laisvų darbo vietų nebuvimo nepaaiškino, jog ieškovė turėtų pati aktyviai domėtis laisvomis darbo vietomis, kaip dažnai turėtų tai daryti ir kokiu būdu ieškoti. Teismas konstatavo, kad atsakovė nepateikė duomenų apie tai, kad apie po 2012-06-29 atsiradusias laisvas darbo vietas buvo paskelbta viešai, todėl tokiu būdu sukūrė situaciją, kad paraiškas pateikę asmenys galėjo tikėtis būti pakviesti į pokalbį ar į konkursą dėl darbo vietos, o ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad jos kandidatūra bus svarstoma lygiais pagrindais kartu su kitais kandidatais. Nustatęs, kad po ieškovės prašymo pateikimo atsakovė priėmė į troleibuso vairuotojo pareigas tris darbuotojus, kurie, kaip ir ieškovė, anksčiau dirbo AB „Autrolis“ ir buvo atleisti šalių susitarimu, pačių darbuotojų prašymu, išmokant išeitines kompensacijas, be to, kaip ir ieškovė, pateikė galiojančias medicinines pažymas, sprendė, kad ieškovei buvo taikomos prastesnės įsidarbinimo sąlygos, t. y. ji nebuvo pakviesta į pokalbį dėl darbo, jos prašymas buvo ignoruojamas, be to, ieškovė buvo tiesiogiai diskriminuojama dėl aktyvios veiklos profesinėje sąjungoje, nes būtent šis požymis išskiria ją iš kitų asmenų, priimtų į darbą troleibuso vairuotojais. Teismas konstatavo, kad atsakovė nenustatė visiems pretendentams vienodų atrankos kriterijų, nepakvietė visų pretendentų ir netikrino visų pretenduojančių pagal tuos pačius iš anksto nustatytus atrankos kriterijus, dėl to sprendė, kad atsakovė, neinformuodama ieškovės apie laisvą darbo vietą, tuo pačiu atsisakė ją priimti į darbą dėl aplinkybių, nesusijusių su ieškovės dalykinėmis savybėmis, nes jos išvis nebuvo vertinamos. Konstatavo, kad tokie atsakovės veiksmai pažeidė Konstitucijos 48 straipsnį, DK 2 straipsnyje įtvirtintus darbo santykių reglamentavimo principus ir laikė juos diskriminuojančiais DK 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/78/EB prasme. Dėl to atsisakymą priimti ieškovę į darbą pripažino neteisėtu, atsisakymo priimti į darbą diena laikė 2012-09-04 – paskutinę dieną, kai buvo priimtas vienas ir trijų naujų darbuotojų.
Kauno apylinkės teismas 2013 m. sausio 29 d. nutartimi ištaisė 2013 m. sausio 2 d. sprendimo motyvuojamosios dalies sakinį „Sprendimas dalyje dėl vieno mėnesio darbo užmokesčio (850 Lt, priskaityta suma) priteisimo ieškovei iš atsakovės vykdytina skubiai“ ir jį išdėstė taip: „Sprendimas dalyje dėl vieno mėnesio darbo užmokesčio (850 Lt, priskaityta suma) kompensacijos priteisimo ieškovei iš atsakovės vykdytina skubiai“; ištaisė 2013 m. sausio 2 d. sprendimo rezoliucinės dalies sakinį „Sprendimas dalyje dėl vieno mėnesio darbo užmokesčio (850 Lt, priskaityta suma) priteisimo ieškovei iš atsakovės vykdytina skubiai“ ir jį išdėstė taip: „Sprendimas dalyje dėl vieno mėnesio darbo užmokesčio (850 Lt, priskaityta suma) kompensacijos priteisimo ieškovei iš atsakovės vykdytina skubiai“.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; įpareigoti ieškovę grąžinti 850 Lt, kurie jai buvo išmokėti vykdant skundžiamo teismo sprendimo skubiai vykdytiną dalį, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai taikė DK nuostatas, reglamentuojančias teisės į darbą įgyvendinimo tvarką, dėl ko nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė turėjo informuoti ieškovę apie atsiradusią laisvą darbo vietą. Nurodo, kad atsakovei netaikytinos Užimtumo rėmimo įstatymo nuostatos, kadangi atsakovė nėra įdarbinimo tarpininkavimo tarnybų sistemos grandis, privalanti organizuoti gyventojų užimtumo garantijų realizavimą darbo rinkoje, t. y. jokie darbo įstatymai neįpareigoja atsakovės informuoti darbo ieškančius asmenis apie atsiradusią laisvą darbo vietą ir kviesti pokalbio dėl darbo. Teismas taip pat nenurodė įstatyminio pagrindo, kuriuo ši pareiga deleguojama atsakovei ir kuriuo vadovaudamasi atsakovė šią prievolę privalėjo vykdyti. Teismas rėmėsi konstitucinėmis nuostatomis, tačiau neatsižvelgė į tai, kad teisės į darbą įgyvendinimas reglamentuotas DK 86–92 straipsnių nuostatose;
2. Teismas, konstatuodamas, kad atsakovė nenustatė visiems pretendentams vienodų atrankos kriterijų ir nevertino visų pretendentų pagal tuos pačius iš anksto nustatytus atrankos kriterijus, nesivadovavo byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir taip pažeidė DK 93 straipsnio nuostatose įtvirtintą darbdavio teisę laisva valia sudaryti darbo sutartį. Taip pat pažeidė DK 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą darbo sutarties laisvės principą. Nurodė, kad trys su naujais darbuotojais sudarytos darbo sutartys byloje ginčijamos nebuvo, taip pat nebuvo keliamas klausimas dėl jų teisėtumo. Teismas taip pat nepagrįstai konstatavo atsakovę tiesiogiai diskriminavus ieškovę. Nurodo, kad tiesioginė diskriminacija šiuo atveju pasireikštų tuo, kad atsakovė apie atsiradusias laisvas darbo vietas būtų informavusi ir kvietusi pokalbio dėl darbo kitus asmenis, išskyrus ieškovę, tačiau tokių įrodymų byloje nėra, o sprendime nenurodyta argumentų, kurie būtų pagrindas spręsti, kad su ieškove buvo elgiamasi mažiau palankiai nei su kitais asmenimis. Nurodo, kad trijų į darbą priimtų asmenų prašymus atsakovė gavo esant laisvoms darbo vietoms, jie apie tai informuoti nebuvo, o priėmimas buvo vykdomas vadovaujantis atsakovės darbo tvarkos taisyklėmis. Kitokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų teismas nenustatė, todėl tokia teismo išvada laikytina nepagrįsta;
3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad teikiant atsakymą į ieškovės 2012-09-17 prašymą, atsakovei buvo žinoma apie jos turimą galiojančią medicininę pažymą. Nurodo, kad vairuotojo sveikatos pažymos ir vairuotojo pažymėjimo kopijas atsakovei pateikė tik su 2012-09-17 prašymu, t. y. šių kopijų ieškovė nebuvo pateikusi su 2012-06-19 prašymu, todėl atsakovei nebuvo žinoma apie tai, jog ieškovė turi tiek galiojantį vairuotojo pažymėjimą, tiek sveikatos pažymėjimą. Pažymėjo, kad teismo posėdžio metu ieškovė patvirtino, jog jai buvo žinomos atsakovės darbo tvarkos taisyklių nuostatos, reglamentuojančios priėmimo į darbą tvarką, ir tai, jog 2012-06-19 pateikdama prašymą dėl priėmimo į darbą galiojančios medicininės pažymos neturėjo. Teismas šių įrodymų nevertino. Dėl to, kas nustatyta konstatuojama, kad nėra vienos iš būtinų sąlygų, nurodytų Europos Sąjungos Tarybos 2000-11-27 2000/78/EB direktyvos 2 str. 2 d. a) punkte, o būtent tai, jog vertinami asmenys būtų vienodos padėties, kuriai esant būtų galima konstatuoti atsakovės veiksmuose tiesioginį ieškovės diskriminavimą;
4. Teismas nepagrįstai, visiškai neatsižvelgęs į byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu galima vertinti atsakovės elgesį su ieškove iki nutraukiant darbo santykius 2010-02-26, padarė tikėtiną išvadą, kad ieškovė buvo tiesiogiai diskriminuojama dėl aktyvios veiklos profesinėje sąjungoje. Šiais įrodymais pagrindžiamos aplinkybės yra svarbios vertinant DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų pagrindų buvimą. Ieškovės į bylą pateikta 2012-12-04 pažyma Nr. S-22-117 patvirtina, jog visą savo darbinės veiklos laikotarpį pas atsakovę ieškovė buvo aktyvi profesinės sąjungos veikloje, atsakovės požiūrį į ieškovę išreiškia jai įteiktas padėkos raštas. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog 2010-02-26 darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta DK 125 straipsnio pagrindais, šalių susitarimu, ieškovei išmokant 10 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio (26 847,68 Lt) išeitinę išmoką. Nurodo, jog nė vienam kitam darbuotojui tokio dydžio išeitinė išmoka nebuvo išmokėta, todėl šie faktai patvirtina, jog atsakovę kaip darbuotoją vertino ir jos veikla profesinėje sąjungoje neįtakojo atsakovės požiūrio į ją ir jos vertinimo. Papildomai pažymėjo, kad darbo sutartį su ieškove nutraukė tuo metu bendrovei vadovavęs generalinis direktorius M. L., o ieškovės pareiškimo dėl priėmimo į darbą pateikimo metu bendrovei vadovavo generalinis direktorius G. C., kuris negalėjo žinoti ir nežinojo aplinkybių, susijusių su ieškovės darbu iki nutraukiant 2010-02-26 darbo sutartį, todėl teismo išvada dėl ieškovės diskriminavimo dėl jos aktyvios veiklos profesinėje sąjungoje iki 2010-02-26 negali būti vertinama kaip pagrįsta;
5. Teismas pažeidė CPK 282 ir DK 302 straipsnio normas, reglamentuojančias privalomąjį teismo sprendimo skubų vykdymą, nes įpareigojo atsakovę skubos tvarka sumokėti ieškovei 850 Lt kompensaciją, vadovaudamasis CPK 96 straipsnio 3 dalimi. Nurodo, kad CPK 282 ir DK 302 straipsniuose pateikiamas skubiai vykdytinų sprendimų sąrašas, kuris yra išsamus ir negali būti aiškinamas plačiau. CPK 282 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, jog teismas nukreipia skubiai vykdyti sprendimą dėl darbo užmokesčio priteisimo – sprendime nustatoma dalis, neviršijanti vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio. Nurodytose įstatymo normose nėra numatyta, jog skubus sprendimo vykdymas gali būti taikomas dėl išmokamų kompensacijų, todėl ši teismo sprendimo dalis yra neteisėta.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ji ne vienerius metus buvo Kauno troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja, aktyviai veikė profsąjungai priklausančių darbuotojų interesais, dėl ko iš atsakovės sulaukdavo dirbtinės psichologinės įtampos. Taip pat nurodo, kad Europos Sąjungos Tarybos 2000-11-27 2000/78/EB direktyvos 10 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo naštos perkėlimas atsakovei, tačiau atsakovė apeliaciniame skunde neįrodė, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas. Iš ieškovės prašymo akivaizdžiai matyti, kad ji išreiškė valią kandidatuoti į troleibuso vairuotojos pareigas tol, kol atsiras laisva vieta. Savarankiškai sužinoti apie laisvas darbo vietas negalėjo, nes atsakovė apie jas viešai neskelbė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti, ar atsakovė pagal ieškovės 2012-06-18 prašymą ir pagal galiojantį teisinį reglamentavimą turėjo pareigą informuoti ją apie AB „Autrolis“ laisvas darbo vietas ateityje, kuomet nebuvo galimybės jos prašymo dėl įdarbinimo patenkinti jo pateikimo metu ir savo iniciatyva kviesti ją įsidarbinti; ar neinformavimas apie laisvą darbo vietą, kuomet nauji darbuotojai buvo priimti 2012-08-29, 2012-08-30 ir 2012-09-04, gali būti prilyginamas atsakovės atsisakymui priimti ieškovę į darbą diskriminuojančiais DK 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais.
Užimtumo rėmimo politiką pagal Užimtumo rėmimo įstatymą įgyvendina Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Lietuvos darbo birža) ir jos teritorinės darbo biržos ir kitos institucijos, nurodytos šio įstatymo 5 straipsnyje. Atsakovė nėra šios sistemos grandis, todėl ji nėra įpareigota pagal šį įstatymą užsiimti darbo ieškančių asmenų registracija ir apskaita (13 str.) ir teikti jiems informavimo paslaugas (18 str. 4 d.). Užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančios institucijos informaciją apie laisvas darbo vietas gali gauti taip pat ir iš darbdavių, ieškančių darbuotojų (DK 89 str. 1 d.), o pastarieji iš institucijų gauti jiems reikalingą informaciją (Užimtumo rėmimo įstatymo 18 str. 2 d. 2 p.). Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad viena iš darbdavio pareigų yra darbo organizavimas įmonėje (DK 229 str.), todėl teisėjų kolegijos manymu, atsiradus laisvai darbo vietai, darbdavys turi teisę pats savarankiškai nuspręsti dėl poreikio priimti naujus darbuotojus bei jų priėmimo į darbą laiko, o nusprendęs priimti naujus darbuotojus ir jų ieškodamas, apie laisvas darbo vietas turi pranešti darbo biržai, tačiau jam nėra draudžiama darbuotojų paieškomis užsiimti pačiam ar kreiptis į kitas užimtumo politiką įgyvendinančias institucijas. Todėl sprendimo argumentai, kad atsakovė, nepaskelbusi viešai apie laisvas darbo vietas, pati sukūrė situaciją, kad 2012-06-18 pateikusi prašymą ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis būti pakviesta pokalbio ar į konkursą dėl darbo vietos, yra nepagrįsti. Vertinant šias aplinkybes priešingai, būtų sukurtas precedentas, įpareigojantis darbdavius ne tik visais atvejais skelbti viešai apie laisvas darbo vietas, bet patirti ir papildomas išlaidas dėl darbo ieškančių asmenų registracijos ir apskaitos, jų informavimo. Vertinant atsakovo elgesį DK 35 straipsnio nuostatų atžvilgiu pažymėtina, kad darbdavys nusprendė priimti naujus darbuotojus į laisvas darbo vietas beveik po trijų mėnesių. Atsakydamas į ieškovės 2012-06-18 prašymą jis neprisiėmė pareigos informuoti ją apie ateityje atsirasiančias laisvas darbo vietas ir naujų darbuotojų priėmimą, todėl ieškovei jis nesuteikė pagrindo tikėtis, kad šis jos prašymas bus svarstomas vėliau, juolab kad pareigos neįtrauktos į konkursinių pareigų sąrašą.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino konstatavęs, kad atsakovė, neinformuodama ieškovės apie laisvą darbo vietą, tuo pačiu atsisakė ją priimti į darbą ir tai padarė dėl aplinkybių, nesusijusių su jos dalykinėmis savybėmis, nes dalykinės ieškovės savybės apskritai nebuvo tiriamos, ir tokie darbdavio veiksmai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje ir DK 2 straipsnyje įtvirtintus darbo santykių reglamentavimo principus ir laikytini diskriminuojančiais DK 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/78/EB prasme. Kolegija gali sutikti tik su teismo išvada, kad ieškovės dalykinės savybės nebuvo tiriamos, nes ji nebuvo pateikusi prašymo tuomet, kai darbdavys nusprendė priimti į laisvas darbo vietas naujus darbuotojus. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas pareigos informuoti ieškovę apie laisvas darbo vietas pažeidimą, nenurodė, kas tokią pareigą atsakovei nustatė. Kaip nurodyta pirmiau, atsakovė neturi įstatymo nustatytos pareigos užsiimti darbo ieškančių asmenų registracija, apskaita bei informavimu, ji neprisiėmė tokios pareigos ir pati, teikdama atsakymą į ieškovės 2012-06-18 prašymą, todėl neinformuodama jos apie naujų darbuotojų priėmimą nepadarė jokio pažeidimo, kurį galima būtų prilyginti atsisakymui priimti į darbą, be to, dar ir diskriminuojančiais motyvais. Atsakovei priimant į darbą naujus darbuotojus ieškovė nebuvo pateikusi prašymo įsidarbinti ir kitų būtinų dokumentų užimti troleibuso vairuotojos pareigas, todėl jis ir nebuvo svarstomas, nebuvo sprendžiama nei dėl jos dalykinių savybių, nei aplinkybių, susijusių su jos aktyvia veikla profesinėje sąjungoje ar buvusiais teisminiais ginčais, todėl ji diskriminuojama nebuvo.
Kolegija sprendžia, kad toks ieškovės pasirinkimas savo teisei į darbą įgyvendinti neturėjo būti vertinamas kaip pagrįstas ir suponuojantis įpareigojimą atsakovei pagal DK 96 straipsnio 3 dalį priimti ją į darbą ir už laiką nuo atsisakymo priimti į darbą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos sumokėti ieškovei minimalaus darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, todėl ši atsakovės apeliacinio skundo dalis tenkinama, teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Apeliantė nurodė, kad teismas pažeidė CPK 282 ir DK 302 straipsnio normas, reglamentuojančias privalomąjį teismo sprendimo skubų vykdymą, nes įpareigojo atsakovę skubos tvarka sumokėti ieškovei 850 Lt kompensaciją. Pagal CPK 282 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir DK 302 straipsnio 1 dalies 1 punktą, teismas nurodo skubiai vykdyti sprendimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, kai sprendime nustatyta darbuotojo darbo užmokesčio dalis neviršija jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio. Pagal DK 96 straipsnio 3 dalį, darbdavys teismo sprendimu įpareigojamas priimti šį asmenį į darbą ir už laiką nuo atsisakymo priimti į darbą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos sumokėti jam minimalaus darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Taigi, kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pirmiau nurodytas procesines teisės normas, nukreipęs skubiai vykdyti teismo sprendimą, kai jame nustatyta darbuotojo darbo užmokesčiui prilyginamos kompensacijos dalis neviršija jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio (850 Lt, priskaityta suma). Taip pat pažymėtina, kad pagal 762 straipsnio 4 dalį, apeliacine ar kasacine tvarka panaikinus sprendimą bylose dėl darbo užmokesčio ar jam prilyginamų išmokų išieškojimo, atgręžti įvykdymą leidžiama tik tais atvejais, kai gavėjai veikė nesąžiningai ar buvo padaryta sąskaitybos klaidų. Tokių aplinkybių nenustatoma, todėl šioje byloje sprendimo atgręžimas neleidžiamas.
V. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą, iš ieškovės atsakovei priteistinas 143 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 93 str.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą (rašymo apsirikimai ištaisyti 2013-01-29 nutartimi) panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės A. P., gim. (duomenys neskelbtini), apeliantei AB „Autrolis“ 143 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą.