Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-03-23 · Administracinė byla Nr. I-726-644/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-03-23
Bylos Nr.
I-726-644/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-0244-2016-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
N. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-726-644/2017Proceso Nr. 3-62-3-0244-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 23 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas N. B. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-6).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis 2016 m. sausio–vasario mėn. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad kamerų tipo patalpoje jam nebuvo užtikrinta minimali 5,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma, kadangi ankštoje kameroje buvo laikoma po 3-6 asmenis. Dėl gyvenamojo ploto trūkumo pareiškėjas jautė baimę, pažeminimą, nepatogumus. Kameroje sanitarinis mazgas buvo įrengtas taip, kad neužtikrino privatumo, pareiškėją tualete galėjo stebėti pareigūnai bei kameroje esantys nuteistieji. Pažymėjo, kad drabužius skalbė kameroje po šaltu vandeniu tam nepritaikytoje kriauklėje, išskalbtus drabužius džiovino ant lovos galo. Kameroje buvo drėgna, šalta, ant sienų buvo pelėsio. Dėl šių aplinkybių jautė pažeminimą, nepatogumus.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 11-15, 43-47) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 30. Konkrečių duomenų, kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo laikoma palatoje nėra, tačiau įprastai toje pačioje palatoje visos lovos nebūna užimtos. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu, specialiai tam skirtoje teritorijoje laikantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso reikalavimų. Įstaigos sanitarinių patalpų būklė atitinka nustatytus reikalavimus. Patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau, o atliekami darbai registruojami žurnaluose. Patalpose oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, patalpos vėdinamos per atveriamus langus. Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą – Higienos pasą, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi ligoninės veiklai vykdyti. Akcentavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais ir nepagrindė priežastinio ryšio tarp Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų ar neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžiamas neturtinės žalos atsiradimas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis 2016 m. sausio–vasario mėn.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytoje kamerų tipo patalpoje.

Ginčui dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010-04-30), 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016-01-28 iki 2016-02-09 buvo laikomas Ligoninės Chirurgijos (bendrojo) skyriaus kameroje Nr. 30, kurios plotas 15,45 kv. m. (b. l. 11-15, 18, 43-47, 50).

Atsakovo atstovas duomenų apie ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 30 laikytų asmenų skaičių nepateikė. Iš atsakovo atstovo 2015-07-17 pažymos Nr. BD-983 (b. l. 18) matyti, kad kameroje Nr. 30 buvo įrengtos 4 dviaukštės lovos (8 vietos), o iš 2016-03-09 pažymos Nr. BD-406 (b. l. 50) matyti, kad šioje kameroje buvo įrengtos trys vieno aukšto lovos (3 vietos). Taigi, atsakovo atstovo pateikti duomenys apie miegamų vietų skaičių kameroje Nr. 30 yra prieštaringi, aiškių duomenų apie ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 30 įrengtų miegamųjų vietų skaičių nėra, todėl teismas atsakovo atstovo pateiktais prieštaringais duomenimis nesiremia.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-575/2015, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsakovo atstovui nepateikus aiškių duomenų apie kameroje Nr. 30 ginčo laikotarpiu laikytų asmenų skaičių, ar/arba įrengtų miegamųjų vietų skaičių, teismas remiasi pareiškėjo pateiktais duomenimis.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų tipo patalpoje buvo laikoma iki 6 asmenų. Daroma išvada, kad visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2016-01-28 iki 2016-02-09 (12 parų) pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 11¹.4 punkte nustatytą minimalią 5,1 kv. m. gyvenamojo ploto normą, kadangi pareiškėjui šiuo laikotarpiu teko 2,57 kv. m. (15,45/6) ploto, todėl konstatuotina, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia tuo, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas, jį galėjo matyti tiek pareigūnai, tiek ir kameroje laikomi asmenys.

Remiantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 16.5 punktu, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažeminimo lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.).

Atsakovo atstovas konkrečių duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nepateikė. Nagrinėjamu atveju, atsakovo atstovui nepateikus į bylą duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą ir privatumo užtikrinimą pareiškėjui, N. B. skunde nurodytos aplinkybės laikomos nustatytomis.

Pareiškėjas teigia, jog į kamerą nebuvo tiekiamas karštas vanduo. Tačiau ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, o karšto vandens tiekimas į kameras nėra numatytas, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Bylos duomenimis, Ligoninėje yra sudarytas šilto vandens tiekimo grafikas, užtikrinantis pacientų teisę pasinaudoti karštu vandeniu (b. l. 20, 54).

Pareiškėjas nurodo, kad drabužius skalbė tam nepritaikytose kriauklėse, tačiau iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad drabužių skalbimui nuteistieji yra aprūpinami specialiais indais. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas neturėjo galimybės pasinaudoti palatinių sanitarų išduodamais indais drabužiams skalbti. Pastebėtina, kad pareiškėjas kameroje buvo laikomas 12 parų, todėl jo argumentai apie galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius neturėjimą, nevertintini, kaip galėję būti pagrindu žalai atsirasti. Kita vertus, pareiškėjas tik nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės dėl drabužių skalbimo ir džiovinimo pažeidė jo teises, tačiau minėtų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atsakovui raštu būtų reiškęs pretenzijas dėl nepatogumų skalbiant ar džiovinant asmeninius drabužius, ar, kad jam būtų atsisakyta išduoti tam skirtas priemones. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad kameroje buvo drėgna, ant sienų matėsi pelėsis, nebuvo lango, patalpoje buvo šalta. Iš atsakovo atstovo į bylą pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-12-16 patikrinimo akto Nr. 13(15.3)-PA-2866 matyti, kad patikrinimo metu kameroje Nr. 30 pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 40-42, 74-76). Vilniaus visuomenės sveikatos centras konstatavo, kad kameros Nr. 30 grindų paviršius nudažytas, kameroje langas yra, paviršiai lengvai valomi, patalpa švari. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad kamerų tipo patalpose oro temperatūra ir drėgmė atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, patalpos vėdinamos per atveriamus langus, vasarą vienas kameros langas išimamas, kad užtikrinti vėdinimą. Teismas pažymi, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas ne vasaros metu, skundo aplinkybę dėl išimto kameros lango paneigia Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-12-16 patikrinimo aktas. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo natūraliai per atveriamus langus, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpoje. Duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis, nėra. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl drėgmės, pelėsio, išimto kameros lango ar netinkamos temperatūros laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė iš viso 12 parų neužtikrino pareiškėjui minimalaus teisės aktais reglamentuoto gyvenamojo ploto (12 parų trūko 2,53 kv. m.), taip pat byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, todėl konstatuotina, kad Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 10 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, pažeminimu. Tačiau į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (dėl nepakankamo gyvenamojo ploto, neužtikrinto privatumo sanitariniame mazge), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Teismas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016-10-24 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2729-502/2016 pareiškėjui priteisė 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas 110 dienų perpildytose palatose bei nesant tinkamai įrengto tualeto), taip pat į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 100 Eur sumai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui N. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis