Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-12-15 · Byla Nr. N-575-2699-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. II-1661-484/2010Nutartis · 2010-11-15Regionų apygardos administracinis teismas
  2. II-1661-484/2010Nutartis · 2010-11-15Regionų apygardos administracinis teismas
  3. N-575-2699-11Nutartis · 2011-12-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. P-261-88-12Nutartis · 2012-06-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-15
Bylos Nr.
N-575-2699-11
Teisminio proceso Nr.
4-61-3-01329-2010-2
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Antanas Ablingis (pirm.), Romanas Klišauskas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Kategorijos
  • 45.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N575-2699/2011Teisminio proceso Nr. 4-61-3-01329-2010-2Procesinio sprendimo kategorija 45.4.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal K. B. (K. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutarties K. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

K. B. administracinėn atsakomybėn patrauktas už tai, kad jis 2010 m. rugsėjo 16 d., apie 11.55 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį Citroen Xsara Picasso, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, kai to reikalauja Kelių eismo taisyklės (toliau – ir KET), tokiais veiksmais pažeidė KET 38 punkto reikalavimus, už tai atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124¹ straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2010 m. rugsėjo 16 d. nutarimu K. B. už ATPK 124¹ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą paskirta 100 Lt bauda.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi minėtą Institucijos nutarimą paliko nepakeistą. Teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veika kvalifikuota tinkamai. Pabrėžė, jog pats K. B. neneigė, kad skundžiamame Institucijos nutarime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje vairavo automobilį bei nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, taip pat pripažino padaręs pažeidimą. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimus, jog priešais jį joks kitas automobilis nevažiavo ir prieš pėsčiųjų perėją nesustojo, teismas vertino kaip mėginimą išvengti administracinės atsakomybės. Atkreipė dėmesį, kad minėtas pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigia policijos pareigūno parodymai, kuriais netikėti nėra pagrindo. Pasisakydamas dėl asmeniui paskirtos nuobaudos, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju buvo nustatytos dvi K. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – asmuo gailisi dėl padaryto pažeidimo, be to, pažeidimą padarė sulaukęs 65 metų. Taip pat nurodė, kad asmens atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes ir tai, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui buvo paskirta minimali sankcijoje už padarytą pažeidimą numatyta bauda, konstatavo, jog nėra jokio pagrindo naikinti ar pakeisti ginčijamą Institucijos nutarimą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas K. B. prašo peržiūrėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo parodymus ir skundžiamą nutartį pagrindė neaiškiais policijos pareigūno pasisakymais teisme. Pažymi, jog prie pėsčiųjų perėjos nesustojo, kai prie jos jau iš anksčiau stovėjo policijos pareigūnų automobilis, o ne tada, kai prieš pėsčiųjų perėją sustojo priešais administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vairuojamą automobilį važiavęs kitas automobilis. Teigia, kad Institucijos nutarime neaiškiai nurodyta pažeidimo padarymo vieta. Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netenkino asmens prašymo atidėti bylos nagrinėjimą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo skundo netenkinti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bei įvertino bylos aplinkybes, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltė padarius jam inkriminuotą pažeidimą įrodyta. Taip pat teigia, jog pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, švelninančių jo administracinę atsakomybę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju K. B. administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 124¹ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 124¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad <...> nesustojimas prieš pėsčiųjų perėją, kai to reikalauja taisyklės, <...> užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 Lt iki 200 Lt arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 1 iki 6 mėnesių. Tačiau administracinėn atsakomybėn patrauktas K. B. apeliaciniame skunde iš esmės kelia pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo klausimą.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad K. B. padarė ATPK 124¹ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įvykio metu galiojusių KET 38 punktas numato, jog jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų, o jeigu prieš pėsčiųjų perėją transporto priemonė sulėtino greitį, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Atkreiptinas dėmesys, jog Institucijos pareigūnas P. S., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad įvykio metu pirmojoje eismo juostoje važiavęs automobilis sustojo prieš pėsčiųjų perėją, kad praleistų pėstįjį, kuris jau žengė į važiuojamąją dalį, tačiau K. B. vairuojamas automobilis, važiavęs antrąja eismo juosta, nesustojo ir nuvažiavo (b. l. 16). Policijos pareigūnas taip pat pažymėjo, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pažeidimo neginčijo (b. l. 16). Pabrėžtina, jog policijos pareigūno paaiškinimai yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šio liudytojo parodymais, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis dėl kokių nors priežasčių siekia melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį. Be to, aplinkybes, jog įvykio metu pirmojoje eismo juostoje prie pėsčiųjų perėjos stovėjo automobilis ir du pėstieji, tačiau administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo prie perėjos nesustojo, patvirtino ir pats K. B. tiek savo skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde (b. l. 1-2, 22). Kita vertus, pareiškėjas teigia, kad prieš pėsčiųjų perėją sumažino automobilio važiavimo greitį ir įsitikinęs, jog perėjoje pėsčiųjų nėra, nesustodamas nuvažiavo. Tačiau tokia apelianto iškelta versija prieštarauja nesuinteresuotu pripažinto liudytojo parodymams, kad įvykio metu pėstysis jau žengė į važiuojamąją dalį. Be to, kaip jau minėta, KET 38 punktas numato, jog jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmąja eismo juosta važiavusiam automobiliui sustojus prie pėsčiųjų perėjos, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vairuojamas automobilis taip pat turėjo sustoti, o ne sumažinti greitį. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad K. B. padarė ATPK 124¹ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Taip pat pažymėtina, kad vien tai, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. rugsėjo 16 d. nutarime neaiškiai nurodyta pažeidimo padarymo vieta, savaime nesudaro pagrindo naikinti minėtą Institucijos nutarimą. Juolab kad iš paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimų matyti, jog K. B. yra visiškai aiški jam inkriminuojamo pažeidimo padarymo vieta.

Apeliaciniame skunde taip pat keliamos abejonės dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo netenkinti K. B. prašymo atidėti bylos nagrinėjimą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai atmetė minėtą administracinėn atsakomybėn patraukto asmens prašymą, kadangi K. B. teismui nepateikė jokių jo prašymą patvirtinančių įrodymų.

Papildomai pasisakydama dėl administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui paskirtos nuobaudos individualizavimo, teisėjų kolegija pažymi, kad ATPK 30 straipsnyje, reglamentuojančiame administracinės nuobaudos skyrimo bendrąsias taisykles, numatyta, jog nuobauda už administracinį teisės pažeidimą yra skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nustatytas atitinkamai ATPK 31 ir 32 straipsniuose. Įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatytos dvi K. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės nenustatytos, konstatuotina, jog administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui buvo pagrįstai paskirta minimali sankcijoje už padarytą pažeidimą numatyta bauda.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui skirta nuobauda buvo individualizuota tinkamai, ji nėra per griežta, atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

K. B. (K. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas