Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Širvintų rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovams Širvintų rajono savivaldybei, O. A. ir Nacionalinei žemės ūkio tarnybai prie žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims UAB „Širvintų tiekimas“, UAB „Kaštanėliai“, UAB „Širvintų agroservisas“, Lietuvos Vyriausybei dėl laidojimo išlaidų ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė kreipdamasi į teismą su ieškiniu nurodė, kad 2008-09-08 Širvintose senų valymo įrenginių rezervuare žuvo jos mažametis sūnus L. M., gimęs 2002-08-27. Dėl sūnaus mirties aplinkybių nustatymo buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, kuris Širvintų rajono prokuratūros 2009-03-31 nutarimu buvo nutrauktas dėl to, kad jos sūnaus mirties kaltininkas V. A., gimęs 1998-01-16, nėra sulaukęs amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus. Baudžiamojoje byloje ir nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą yra konstatuota, kad jos sūnaus mirtis įvyko dėl neatsargių V. A. veiksmų, dėl kurių, pastarajam mušant jos sūnų, šis įkrito į neuždengtą 3,47 m gylio vandens rezervuarą ir mirtinai susižalojo. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą V. A. veiksmai yra įvertinti neatsargiais, atimant gyvybę jos sūnui. Nutarime taip pat konstatuota, kad rezervuaras, kuriame žuvo jos sūnus, buvo netinkamai aptvertas, dėl ko vaikai turėjo galimybę tvorą peršokti; tvoros su tarpais, pro kuriuos vaikai galėjo pralįsti; rezervuaras neuždengtas, nes tarp plokščių yra tarpai, pro vieną kurių jos sūnus ir įkrito į duobę. Ikiteisminis tyrimas nustatė, kad valymo įrengimai ir juose esantis vandens rezervuaras nei vienai įmonei nepriklauso ir yra valstybinio žemės fondo žemėje. Baudžiamojoje byloje yra savivaldybės informacija, kad neturi duomenų apie valymo įrengimų savininkus ir jie niekam įstatymo nustatyta tvarka neperduoti. Dėl sūnaus žūties ji patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Turtinė žala tai išlaidos, kurias ji turėjo dėl sūnaus laidotuvių ir kapo tvarkymo. Neturtinė žala – tai jos patirtas skausmas ir įvairūs nepatogumai, kurių ji patyrė dėl sūnaus žūties.

Atsakovė O. A. nurodė, kad ji supranta ieškovės sielvartą ir ją užjaučia. Ji pati yra sukrėsta, kad prie ieškovės sūnaus žūties prisidėjo ir jos sūnus, tačiau jos materialinė padėtis yra labai sunki, ji yra neįgali ir tokios žalos, kokios prašo atlyginti ieškovė, ji niekada negalės atlyginti jau vien todėl, kad ji neturi iš ko tai padaryti. Prašė ieškinio jos atžvilgiu netenkinti.

Atsakovas Širvintų rajono savivaldybė prašė ieškinį atmesti.

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas, atstovaudamas valstybei, taip pat ir trečiajam asmeniui,prašė ieškinį atmesti.

Trečiasis asmuo UAB „Kaštanėliai“ nurodė, kad minėtas valymo įrenginys buvo statomas tarybinės santvarkos metais tuometinės Širvintų valstybinės remonto ir techninio aptarnavimo įmonės, kuri buvo privatizuota ir tapo UAB „Širvintų tiekimas“, UAB „Kaštonėliai“, UAB „Širvintų agroservisas“ ir UAB „Širvintų autotransportas“, tačiau šis įrenginys nebuvo įtrauktas į šių įmonių privatizavimo programą ir įstatymo nustatyta tvarka perduotas joms nebuvo.

Trečiojo asmens UAB „Širvintų agroserviso“ atstovas nurodė, kad jiems, privatizavus įmonę, atiteko turtas, neturintis jokio ryšio su minėtu valymo įrenginiu, o nuo 2003 m. lapkričio 6 d. jokių gamybinių pastatų ir įrenginių neturi. Turtas yra išparduotas.

Širvintų rajono apylinkės teismas 2011-05-24 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisti iš Širvintų rajono savivaldybės R. M. atlyginti 5961 litą laidojimo išlaidų ir 17 000 litų neturtinei žalai atlyginti; priteisė iš O. A. R. M. 1000 litų laidojimo išlaidų ir 3000 litų neturtinei žalai atlyginti, Nacionalinės žemės ūkio tarnybos prie žemės ūkio ministerijos atžvilgiu ieškinį atmetė.

Atsakovė Širvintų rajono savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2011-05-24 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad rezervuaras uždengtas gelžbetoninėmis plokštėmis su tarpais, aptvertas metaline tvora. Vandens rezervuaro sienų pamatai yra virš žemės 30 cm aukštyje, virš pamatų yra 95 cm aukščio metalinė tvora, suvirinta iš armatūros strypų, tarpai tarp strypų yra 18 cm., tvoroje esantys metaliniai varteliai užrakinti. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos akivaizdu, kad rezervuaras yra tinkamai aptvertas, bendras tvoros aukštis yra 125 cm nuo žemės ir be tam tikslui nukreiptų valios pastangų į rezervuarą patekti neįmanoma. Iš byloje surinktų įrodymų akivaizdu, kad L. M. žūties tiesioginė priežastis yra V. A. neatsargūs veiksmai bei ieškovės netinkama vaiko priežiūra jį išleidžiant žaisti į gamybos įmonių teritoriją. Širvintų rajono savivaldybė buvo pareiškusi, kad nėra tinkamas atsakovas šioje byloje. Žemė po šiuo valymo įrenginių rezervuaru yra valstybinė. Pažymi, kad šis vandens valymo įrenginių rezervuaras neįeina į turtą, kuris perduodamas savivaldybių nuosavybėn, todėl negalėjo būti perduotas, atitinkamai savivaldybė neturi pareigos prižiūrėti šio turto, nes jis neskirtas savivaldybės funkcijoms įgyvendinti. Būtent nukentėjusio asmens – ieškovės didelis neatsargumas lėmė žalos atsiradimą. Be to, byloje neįrodyta, kad statinys turėjo trūkumų, nes jis buvo aptvertas ir netyčia į jį patekti nebuvo įmanoma. Širvintų rajono savivaldybė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, atitinkamai nėra ir kaltės bei priežastinio ryšio tarp veiksmų ir žalos, todėl civilinė atsakomybė negali atsirasti. Teismas sprendime nurodo Širvintų rajono valdybos 1992-01-14 sprendimą Nr. 19, kuriuo Širvintų rajono valstybinė remonto ir techninio aptarnavimo įmonė buvo reorganizuota į smulkesnes savarankiškas valstybines įmones. Tačiau teismas visiškai neatkreipia dėmesio į tai, kad šios įmonės vėliau buvo privatizuotos ir palaipsniui tapo aukščiau minėtomis uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, įtrauktomis byloje trečiaisiais asmenimis. Apeliantė daro išvadą, kad Širvintų rajono savivaldybė nėra atsakinga už neva netinkamai įvykdytas privatizavimo procedūras bei neturėjo pagrindo manyti, kad tam tikra dalis valstybinio turto galėjo likti neprivatizuota. Juo labiau, kad teritorija, kurioje yra vandens valymo rezervuaras, yra aptverta ir įeina į vientisą kompleksą, apimantį visas šiuo metu buvusioje Širvintų rajono valstybinės remonto ir techninio aptarnavimo įmonės teritorijoje egzistuojančias bendroves. Detalusis planas, kurį nurodo teismas savo sprendime, patvirtintas Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-01-18 įsakymu, praėjus beveik pusantrų metų po nelaimingo atsitikimo, akcinėms bendrovėms išreiškus pageidavimą privatizuoti žemę po jų valdomais pastatais, ir jau tuomet nebeatsirado nei vienos iš Kalnalaukio g. 10, Širvintose, teritorijoje esančių įmonių, kuri pareikštų, kad tas vandens rezervuaras priklauso jai. Kadangi dėl aukščiau išdėstytų motyvų Širvintų rajono savivaldybė nėra atsakinga už žalą, ieškinys dalyje dėl žalos atlyginimo turėjo būti atmestas ir laidojimo išlaidos iš Širvintų rajono savivaldybės nepriteisiamos. Netgi esant atvejui, jei Širvintų rajono savivaldybė būtų atsakinga už L. M. mirtį, toks išlaidų paskirstymas, kai iš 6961 litų laidojimo išlaidų net 5961 Lt priteista iš Širvintų rajono savivaldybės, o tik 1000 Lt iš atsakovės O. A., dėl kurios sūnaus neatsargių veiksmų ir žuvo ieškovės sūnus, yra neteisingas ir nesąžiningas. Taip pat Širvintų rajono savivaldybė neturi pagrindo atlyginti ieškovei neturtinę žalą, taip pat teismas privalėjo remtis aukščiau minėtomis LR Civilinio kodekso 6.282 straipsnio nuostatomis dėl ieškovės kaltės, įtakojusios žalos atsiradimą, ir Širvintų rajono savivaldybės atžvilgiu ieškinį šioje dalyje atmesti.

Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Nacionalinės Žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Širvintų žemėtvarkos skyriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pirmos instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Atsakovas Nacionalinės Žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Širvintų žemėtvarkos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog pirmos instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl prašo jį palikti nepakeistą.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas teismo sprendimas naikintinas, byla perduotina pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes neatskleista bylos esmė.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 8 d. apie 19 val. mažamečiai L. M., E. M., M. V. ir V. A. pro skylę tvoroje pateko į teritoriją, esančią Kalnalaukio g. 10, Širvintose, ir, pralindę pro grotuotą metalinę tvorą, kuria yra aptvertas senų valymo įrenginių vandens valymo rezervuaras, pradėjo žaisti – šokinėti per tarpus nuo vienos gelžbetoninės plokštės, dengiančios vandens rezervuarą, ant kitos plokštės. Žaidimo metu, vaikams susipykus, V. A. pradėjo spardyti ant gelžbetonio plokštės pargriuvusį L. M.. Pastarasis, stengdamasis išvengti spyrių, pradėjo ridentis ir pro tarpą, esantį tarp dviejų gelžbetonio plokščių, atsitrenkęs į gelžbetonines pertvaras, įkrito į 3,47 metrų gylio rezervuarą, kuriame buvo vandens, ir jame paskendo. Dėl mažamečio sūnaus L. M. žūties jo tėvai patyrė turtinę ir neturtinę žalą.

Pirmos instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakomybė atlyginti ieškovei žalą tenka atsakovams – Širvintų rajono savivaldybei ir O. A.. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad dėl L. M. žūties kaltas V. A. ir ieškovės netinkama vaiko priežiūra, bei pažymi, kad vandens valymo įrenginių rezervuaras nebuvo ir negalėjo būti perduotas atitinkamai savivaldybei. Pirmos instancijos teismas sprendime konstatavo, kad tiesioginė L. M. žūties priežastis yra tinkamai neprižiūrėtas statinys, o V. A. veiksmai turėjo netiesioginės įtakos žalai atsirasti. Teismas nustatė, jog vandens valymo įrenginys, kuriame žuvo L. M., buvo statomas tarybinės santvarkos metais tuometinės Širvintų valstybinės remonto ir techninio aptarnavimo įmonės, o tai rodo, kad buvo sukurta valstybinė nuosavybė. Širvintų rajono savivaldybės 1992-01-14 sprendimu Nr. 19 valstybinė remonto ir techninio aptarnavimo įmonė buvo reorganizuota į keturias savarankiškas valstybines įmones – Širvintų valstybinę tiekimo įmonę, Širvintų valstybinę autotransporto įmonę, Širvintų valstybinę remonto ir techninio aptarnavimo įmonę ir Širvintų valstybinę įmonę „Agroservisas“, o privatizavus tapo UAB „Širvintų tiekimas“, UAB „Kaštanėliai“, UAB „Širvintų agroservisas“, UAB „Autotransporto įmonė“; taip išskaidydama valstybinę nuosavybę ir leisdama įsikurti atskiroms keturioms įmonėms, savivaldybė turėjo pasisakyti dėl naujų įmonių perimamų buvusios įmonės funkcijų apimties ir konkrečiai priskirti valymo įrenginius, tačiau to nepadarė ir valymo įrenginių patikėjimo teise valdyti nei vienai naujai susikūrusiai įmonei neperdavė. Savivaldybės atsakomybę apylinkės teismas siejo su tuo, kad savivaldybė, reorganizuodama ir privatizuodama valstybinę remonto ir techninio aptarnavimo įmonę, darbą atliko ne visai tvarkingai ir įmonei turto neperdavė, taip pat nurodė, kad statinys buvo nepakankamai prižiūrimas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Byloje nustatyta, kad žala ieškovei padaryta dėl to, kad statinys - vandens valymo įrenginys buvo netinkamai prižiūrėtas, vandens valymo įrenginys buvo netinkamai aptvertas, vaikai galėjo pralįsti pro tvoros tarpus arba ją peršokti, rezervuaras buvo neuždengtas, nes tarp plokščių yra plyšiai, pro vieną kurių ir įkrito ieškovės sūnus.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis, kad prievolė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą nagrinėjamoje byloje, be kita ko, tenka ir vandens valymo įrenginio savininkui ar valdytojui, tačiau mano, kad pirmos instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes neišsiaiškino ir netyrė šioje byloje nustatytinų aplinkybių.

Kaip minėta, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumo, pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju turi būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį pastato ar statinio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris viešame registre nurodytas kaip jo savininkas (valdytojas). Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešame registre. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog vandens valymo įrenginys viešame registre neįregistruotas, todėl svarbu nustatyti, kas buvo šio statinio savininkas (valdytojas) ir kas privalėjo rūpintis tinkama jo priežiūra.

Visų pirma pažymėtina, jog daiktinėje teisėje, atsižvelgiant į daikto galėjimą būti savarankišku teisinių santykių objektu, skiriamos dvi daiktų rūšys: pagrindiniai, t.y. daiktai, kurie turi savarankišką paskirtį ir gali būti savarankiški teisinių santykių objektai (CK 4.12 str.), ir antraeiliai, t.y. daiktai, kurie susiję su pagrindiniais daiktais: tik su pagrindiniais egzistuojantys, pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai (CK 4.13 str. 1 d.). Pagal CK 4.13 str. 2 d. antraeiliai daiktai pagal ryšio su pagrindiniu daiktu pobūdį skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius. Širvintų valstybinės remonto ir techninio aptarnavimo įmonės privatizavimo metu galiojo 1964 m. Civilinio kodekso 153 str., kuris numatė, kad priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato kita.

Taigi, sprendžiant klausimą kam tenka atsakomybė už atsiradusią žalą, visų pirma byloje turėjo būti nustatyta, ar vandens valymo įrenginys, kuriame žuvo L. M., yra pagrindinis objektas, ar visgi kito objekto priklausinys, ir jeigu taip, tai kam (kuriai iš keturių Širvintų valstybinės remonto ir techninio aptarnavimo įmonę privatizavusių įmonių, o vėliau kitiems asmenims) jis buvo parduotas (ar perduotas). Tuo tarpu pirmos instancijos teismas konstatavo, jog savivaldybė nei valstybinės įmonės reorganizavimo, nei privatizavimo metu įrenginio neperdavė; pirmos instancijos teismas aukščiau nurodytų aplinkybių nenustatinėjo, teismo sprendime dėl jų nepasisakė; teismas nesiaiškino, kokia šio vandens valymo įrenginio funkcinė paskirtis, kokiems tikslams jis buvo pastatytas, ir t.t.. Vien ta aplinkybė, kad pastaruoju metu vandens valymo įrenginys niekieno nenaudojamas, nebuvo inventorizuotas ir įregistruotas, neišsiaiškinus aukščiau paminėtų aplinkybių, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jis nebuvo perduotas. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad pirmos instancijos teismas, pasisakydamas dėl žalos atlyginimo pagrindo, nepagrįstai taikė CK 6.284 str. 1 d. bei padaręs išvadą, jog yra pagrindas taikyti dalinę atsakomybę, nenustatė jos dalių.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui nenustačius asmens, kuris nelaimingo atsitikimo metu buvo atsakingas už vandens valymo įrenginio priežiūrą, buvo pažeistos materialiosios bei proceso teisės normos, ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Jeigu nagrinėjant bylą iš naujo paaiškėtų, kad ieškinio reikalavimas galėtų būti nukreiptas dar kitiems, byloje nedalyvaujantiems, asmenims, tai teismas ieškovės prašymu galėtų patraukti tuos asmenis dalyvauti byloje atsakovais (CPK 43 straipsnio 2 dalis). Tai galėtų padaryti tik pirmosios instancijos teismas. Esant nurodytam, apylinkės teismo sprendimas naikintinas, byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Širvintų rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti, bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.