Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2S-639-425/2011

Algirdas Švedavičius Teisminio proceso Nr. 2-32-3-00411-2011-0

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. rugsėjo 15 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko pranešėjo Laimanto Misiūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. J. atskirąjį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-561-500/2011, pagal pareiškėjo A. J. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-8-515/2010 pagal ieškovės Z. J. ieškinį atsakovui A. J. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, atsakovo A. J. priešieškinį ieškovei Z. J. dėl santuokos nutraukimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

CPK 368str.1d. numato, kad prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, paduodant prašymą atnaujinti procesą CPK 366str.1d.9p. pagrindu, CPK 368str.1d. nustatyto termino eiga dalyvavusiems byloje asmenims pradedama skaičiuoti nuo to momento, kai byloje buvo priimtas ir paskelbtas teismo sprendimas, kuriame teismas, pareiškėjo manymu, padarė aiškią teisės taikymo klaidą. Priešingas aiškinimas reikštų, kad termino pradžia priklauso nuo pareiškėjo subjektyvių savybių, jo rūpestingumo ir atidumo laipsnio, termino pradžios momentą lemtų pareiškėjo pasirinkimas ir įstatymo nustatytas trijų mėnesių terminas nebetektų prasmės, nebūtų pasiektas terminų nustatymo tikslas – garantuoti teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-183/2010). Nagrinėjamos apeliacine tvarka civilinės bylos atveju pareiškėjas A. J. 2011-04-12 teismui pateiktu Prašymu prašė atnaujinti procesą teismo 2010-12-15 sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje, tai yra praleidęs CPK 368str. 1d. nustatytą 3 mėnesių procesinį terminą, todėl pirmosios instancijos teismui buvo pakankamas pagrindas vien dėl praleisto termino atsisakyti atnaujinti procesą (CPK 370str.3d.). Apeliantas be pagrindo Prašyme atnaujinti procesą teigė, kad termino pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo pradžia turėtų būti skaičiuojamas nuo teismo 2010-12-15 sprendimo įteikimo apeliantui dienos 2011-01-17, kadangi apeliantas kartu su savo atstovu dalyvavo 2010-12-14 teismo posėdyje (T. 2, b. l. 145-146), todėl vadovaujantis CPK 292str. nuostata, teismo priimtos nutarties nuorašas neturėjo būti išsiųstas atsakovui. Atsakovui apeliantui buvo žinoma aplinkybė, kad 2010-12-15 bus priimtas ir paskelbtas teismo procesinis sprendimas, todėl neatvykus išklausyti teismo procesinio sprendimo, A. J. buvo pareiga kiek įmanoma greičiau kreiptis į teismą dėl nutarties nuorašo išdavimo.

CPK 370str.3d. numatyta, kad išnagrinėjęs teismo posėdyje prašymo atnaujinti procesą klausimą ir nustatęs, kad prašymas paduotas nepraleidus termino, nustatyto CPK 368str. ir pagrįstas 366str.1d. nustatytais pagrindais, teismas nutartimi atnaujina procesą ir paskiria bylos nagrinėjimo teismo posėdyje datą arba nutartimi procesą atsisako atnaujinti, jeigu konstatuoja šioje dalyje yra nurodyti trūkumai.

Pirmosios instancijos teismas apelianto skundžiama 2011-07-26 nutartimi nagrinėdamas atsakovo A. J. prašymą dėl proceso atnaujinimo iš dalies nesivadovavo CPK 370str.3d. nustatytomis prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo taisyklėmis, tai yra nenagrinėjo aplinkybių ar pareiškėjo prašymas paduotas nepraleidus termino, nustatyto CPK 368str. (pareiškėjas nustatytą terminą iš tikro buvo praleidęs), o nagrinėjo pareiškėjo nurodytus proceso atnaujinimo pagrindus, t.y. ar teismo sprendime padaryta aiški teisės normos taikymo klaida (CPK 366str.1d.9p.), tačiau ši aplinkybė pripažintina formaliu pažeidimu, realiai nepažeidusia apelianto procesinių teisių.

CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas taikomas tada, kai nustatoma aiški teisės normos taikymo klaida, padaryta pirmosios instancijos teismo sprendime, kuris nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški, įstatymas neatskleidžia, ši sąvoka yra vertinamoji. Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-130/2005.

CK 3.116 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog CK trečiosios knygos VIII skyriaus „Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimas“ normos taikomos, jeigu nėra sutuoktinių sutarties dėl bendro turto padalijimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl santuokos nutraukimo supaprastinto proceso tvarka, nenustatinėja turto balanso, t. y. šiuo atveju netaikomos CK trečiosios knygos VIII skyriaus normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje pagal M. Š. ir V. Š. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-384/2008); bendro turto (jo kiekio ir vertės) nurodymas ir reikalavimo jį padalyti suformavimas yra šalių, o ne teismo pareiga – tokios pat sąlygos galioja ir tvirtinant sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių (CK 3.51 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje B. M. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-474/2006). Sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių turinys apibrėžtas CK 3.53 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad šioje sutartyje sutuoktiniai turi aptarti inter alia savo turtines teises ir pareigas. Sutuoktinių teisė sutartimi dėl santuokos nutraukimo padarinių aptarti jų turto teisinio statuso po santuokos nutraukimo klausimus ribojama tik viešosios tvarkos ir sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų apsauga. Teismas, nagrinėjantis bylą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, netvirtina sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių, nustatęs, kad ji prieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės pažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teises ir teisėtus interesus (CK 3.53 straipsnio 4 dalis), tačiau CK trečiosios knygos IV skyriaus normų teismas neįpareigotas tikrinti, ar sutuoktinių sutartyje nurodytas dalytinas turtas priklauso jiems asmeninės ar bendrosios nuosavybės teise, jei nekyla abejonių dėl nurodytų vertybių pažeidimo. Sutuoktiniams laisva valia sutartyje kaip dalytiną nurodžius asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą ir jį paskyrus tam pačiam sutuoktiniui, tai savaime nevertintina kaip esminis vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų pažeidimas, jei nenustatyta kitų aplinkybių, dėl kurių vieno iš sutuoktinių padėtis pasidarytų daug blogesnė nei kito.

Apeliantas atskiruoju skundu ginčydamas pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta atnaujinti procesą šalių santuokos nutraukimo ir santuokos metu įgyto turto pasidalinimo byloje, motyvavo kad pirmosios instancijos teismo sprendime bei skundžiamoje atskiruoju skundu nutartyje yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka (CPK 366 str. 1 d. 9 p.), o būtent:

pirmosios instancijos teismas privalėjo pripažinti bendrąja sutuoktinių nuosavybe visų žemės sklypų, kurių 1/3 dalis Z. J. įsigijo 2006-12-21 Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartimi iš V. Ž., kadangi atsakovas A. J. ir ieškovė Z. J. tuo metu buvo santuokoje, todėl teismas privalėjo konstatuoti A. J. nuosavybės teisę į 1/12 visų žemės sklypų;byloje nustatytas faktas, kad V. Ž. pervedė 83 700 Lt į ieškovės Z. J. banko sąskaitą AB bankas „Hansabankas“, todėl ši suma pripažįstama bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, iš kurios atsakovui A. J. priklauso ½ dalis.

Iš byloje esančio 2009-11-20 Patikslinto ieškinio (T.2, b.l. 1-2) nustatyta, kad ieškovė Z. J. patikslintame ieškinyje nurodė, kad jos pamotės V. M. turtą paveldėjo pusseserė V. Ž., kuri gera valia 2006-12-21 pervedė į ieškovės sąskaitą 83 700 Lt, t.y. dalį visų jos paveldėtų pinigų. Iš 2009-12-21 teismo posėdžio protokolo nustatyta, kad teismo posėdžio metu ieškovė Z. J. patvirtino, kad ji paveldėjo 83 500 Lt ir, kad tai yra jos asmeninės lėšos (T.2, b.l. 24), o atsakovas A. J. teismo posėdžio metu pareiškė, kad „neaišku, kaip gali atiduoti 83 000 Lt“ (T,2, b.l. 25). Apeliantas A. J. teismo posėdyje buvo atstovaujamas advokato, tačiau jie nepareiškė prašymų apklausti teisme liudytoja V. Ž. (T.2, b.l.26-27), sutiko su Sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygomis, kurią teismas patvirtino 2010-12-15 sprendimu, kuriose į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę nebuvo įtraukta V. Ž. 2006-12-21 pervesta į ieškovės Z. J. banko sąskaitą 83 700 Lt suma, kas leidžia daryti išvadą, kad atsakovas A. J. pripažino, kad 83 700 Lt suma yra ieškovės Z. J. asmeninė nuosavybė, gauta paveldėjimo pagrindu po jos tėvo J. M. mirties 1997-11-14 (b.l. 45).Analogiškos išvados darytinos ir dėl visų 4 žemės sklypų, kurių 1/3 dalis ieškovė Z. J. kartu su savo seserimi V. L. įsigijo 2006-12-21 Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartimis iš V. Ž.. Ieškovė Z. J. pačiame pirmajame ieškinyje nurodė ir prašė teismą ½ dalį 1,1 ha, 5,57 ha, 1,47 ha ir 1,33 ha dydžio žemės sklypus laikyti priklausančius jos asmenine nuosavybe, nes visų minėtų žemės sklypų dalį nuo 1/3 dalies iki ½ dalies padidino su seserimi V. L. nusipirkdamos 2006-12-21 iš pamotės V. M. giminaitės V. Ž. (T.1, b.l.4-9). Ieškovė su ieškiniu teismui, o tuo pačiu ir atsakovui apeliantui A. J. pateikė visų 4 žemės sklypų 2006-12-21 sudarytas Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis (T.1, b.l.46-57), Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, todėl darytina išvada, kad atsakovas apeliantas A. J., atstovaujamas advokato, sudarydamas 2010-12-14 Sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurią teismas patvirtino 2010-12-15 sprendimu, turėjo suprasti ir suprato, kad į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę nėra įtrauktos 4 žemės sklypų dalys, ieškovės kartu su seserimi V. L. įsigytos iš V. Ž., ir kad ieškovė Z. J. šiuos žemės sklypus pripažįsta tik savo asmenine nuosavybe.

1993-04-30 atsakovui apeliantui A. J. suteikta teisė naudotis valstybei priklausančiu 3,10 ha asmeninio ūkio žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), į kurį Panevėžio apskrities viršininko 2001-12-29 sprendimu ieškovei Z. J., esant santuokoje su A. atsakovu J., nuspręsta atkurti nuosavybės teises, perduodant ieškovės Z. J. nuosavybėn turėtajam lygiavertį 2,84 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) bei 0,26 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (T.1, b.l. 63), o atsakovas A. J. nurodytam nuosavybės teisių atkūrimo būdui neprieštaravo, Panevėžio apskrities viršininko 2001-12-29 sprendimo nustatyta tvarka neginčijo. Darytina išvada, kad 2,84 ha žemės sklypas yra įgytas ne iš ieškovės ir atsakovo bendrų pajamų išperkant žemės sklypą iš valstybės, o į nurodytą žemės sklypą buvo atkurtos nuosavybės teisės ieškovei Z. J. ir nurodytas sklypas pripažintinas jos asmenine nuosavybe. Apeliantas A. J. patikslintame priešieškinyje prašė padalinti tik 0,26 ha žemės sklypą prie šalims priklausančio gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, tačiau nei pradiniame (T.2,b.l.61-62) nei patikslintame priešieškinyje (T.2, b.l.71-77) nei teismo posėdyje atstovaujamas advokato nereiškė jokių reikalavimų dėl 2,84 ha žemės sklypo, esantį (duomenys neskelbtini), į kurį atkurtos nuosavybės teise ieškovei Z. J..

Teismas 2010-12-15 sprendimu, patvirtindamas šalių 2010-12-14 sudarytą Sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pripažino Z. J. asmenine nuosavybe į gyvenamąjį namą su pagalbiniais pastatai, pripažino ieškovės nuosavybe ir į 0,26 ha žemės sklypą, o atsakovui A. J. ieškovė įsipareigojo sumokėti 37 000 Lt piniginę kompensaciją už jam priklausiusią turto dalį, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad ½ dalis 0,26 ha žemės sklypo turėjo būti priteista atsakovui. Kaip jau buvo pasisakyta, teismas, nagrinėdamas bylą dėl santuokos nutraukimo supaprastinto proceso tvarka, nenustatinėja turto balanso, t. y. šiuo atveju netaikomos CK trečiosios knygos VIII skyriaus normos, o bendro turto (jo kiekio ir vertės) nurodymas ir reikalavimo jį padalyti suformavimas yra šalių, o ne teismo pareiga, todėl tokios pat sąlygos galioja ir tvirtinant sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių (CK 3.51str.1d.2p.).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė sutuoktinių turto padalijimo, nutraukiant santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, teisės normas, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas apelianto skundžiamoje nutartyje bei teismo sprendime nepadarė aiškios teisės taikymo klaidos (CPK 366str.1d.9p.), kuri būtų pakankamas pagrindas atskirąjį skundą tenkinti. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis pripažintina teisėta ir pagrįsta (CPK 263str.1d.), kurios atskirojo skundo motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmu punktu,

nutaria:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 26 d. nutartį palikti nepakeistą.