- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-05
- Bylos Nr.
- 2A-749-555/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas (pirm.), Ramūnas Mitkus, Algirdas Remeika
- Ieškovas
- UAB „Indra“
- Atsakovas
- A. M., A. B.
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 62.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko,
sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovo atstovei L. Z. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Indra“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Indra“ ieškinį atsakovams A. M., A. M., A. B. dėl skolos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustat ė:
Šalies argumentai
ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 3.420 Lt nuostolių atlyginimo (patikslintu prašymu ieškinio reikalavimo sumą padidino iki 7.700 Lt), 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir patrirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-01-23 transporto priemonės – krovininio VW Transporter, v/nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas A. B. padarė adminsitracinį teisės pažeidimą, už kurį pagal ATPK 269 str. 7d. buvo pritaikytas šios transporto priemonės priverstinis nuvežimas. A. M. yra transporto priemonės – krovinio automibilio VW Transporter, v/nr. (duomenys neskelbtini) viešame VĮ ”Regitra” registre registruotas savininkas, o A. M. – šios transporto priemonės viešame VĮ ”Regitra” registre registruotas naudotojas. LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Įstatymo) 33 str. 1d., LR Vyriausybės 2001-11-27 nutarimo Nr. 1426, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002-01-11 įsakymo Nr. 15 (po 2009-04-04- Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-03-19 įsakymo Nr. 5-V-200) bei 2005-05-27 ir 2008-01-30 bendradarbiavimo sutarčių Nr. 20-3-339, 20-16-63 tarp Kauno miesto VPK ir ieškovo pagrindu krovinis automobilis VW Transporter, v/nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2009-01-23 buvo saugoma ieškovo automobilių stovėjimo aikštelėje, kur automobilio saugojimas pažeidimo momentu kainavo 20 Lt už parą. Atsakovas A. M. automobilį atsiėmė 2010-02-12, todėl už šį laikotarpį susidarė 7.700 Lt skola. Kadangi pagal Įstatymo 33 str. 6 d. išlaidas už priverstinai nuvežto automobilio saugojimą savininkas ir valdytojas atlygina solidariai, tačiau atsakovai, nors ir gavę pretenzijas bei žadėję apmokėti, už automobilio saugojimą nepamokėjo, todėl skola turi būti priteistina iš transporto priemonės savininko, valdytojo ir naudotojo solidariai.
Žemesnės instancijos teismas
Alytaus rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo A. B. 3.420 Lt saugojimo išlaidų, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3.420,00 Lt) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 2009-08-31, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 102,61 Lt žyminio mokesčio ir 511,86 Lt išlaidų už viešą paskelbimą ieškovui UAB „Indra” bei 40,16 Lt pašto išlaidų valstybei, priteisė iš ieškovo UAB „Indra“ 50,26 Lt pašto išlaidų valstybei bei 500 Lt už advokato paslaugas A. M.. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilęs dėl apmokėjimo už lengvojo automobilio VW TRANSPORTER, v/nr (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis) saugojimą per laikotarpį nuo 2009-01-23 iki 2010-02-12 ieškovo saugojimo aikštelėje, atsakovai neginčijo priverstinio transporto priemonės nuvežimo teisėtumo. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad atsakovai A. M. ir A. M. buvo tinkamai informuoti apie priverstinį jų automobilio nuvežimą. Nurodė, kad ieškovas, saugodamas atsakovo A. M. priverstinai atvežtą automobilį į ieškovo saugojimo aikštelę, veikė pagal 2008-01-30 bendradarbiavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir Kauno miesto VPK dėl transporto priemonių, apgadintų eismo įvykio metu, už KET pažeidimus bei pagal pareigūnų atskirus pavedimus, priverstinio nuvežimo ištisą parą į ieškovo saugojimo aikštelę ir jų saugojimo, todėl turėjo pareigą bendradarbiaujant su Kauno miesto VPK imtis priemonių kuo skubiau nustatyti automobilio savininkus ir juos informuoti apie priverstinai nuvežtą ir saugomą transporto priemonę, be to, atsižvelgiant į bendruosius prievolių vykdymo principus, ieškovas privalėjo po automobilio pristatymo imtis priemonių nustatyti automobilio savininką ar valdytoją, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovai A. M. ir A. M. būtų tinkamai informuoti policijos pareigūnų ar ieškovo apie 2009-01-23 priverstinai nuvežtą ir saugomą ieškovo aikštelėje automobilį. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovo siųstos pretenzijos atsakovams ne jų registruotų gyvenamųjų vietų adresais bei nesant duomenų apie jų įteikimą adresatams, darė išvadą, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog atsakovai A. M. ir A. M. žinojo apie jiems priklausančio automobilio saugojimą jo aikštelėje ir jog jie buvo raginami susimokėti už suteiktas paslaugas. Nurodė, jog nustačius, kad automobilio savininkas A. M. ir naudotojas A. M. nebuvo informuoti apie automobilio priverstinį nuvežimą ir priverstinį atlygintiną jo saugojimą iki bylos iškėlimo teisme, nėra pagrindo taikyti Įstatymo 33 str. 6 d. normą, todėl saugojimo išlaidų atlyginimas turi būti sprendžiamas pagal bendruosius prievolių ir iš jų kilusios atsakomybės principus. Kadangi atsakovai A. M. ir A. M. ilgą laiką nežinojo apie priverstinai nuvarytą ir saugomą ieškovo aikštelėje automobilį ir negalėjo įvykdyti savo prievolės - sumokėti už saugojimo paslaugas dėl ieškovo nepakankamo bendradarbiavimo su jais, todėl teismo vertinimu, prievolę yra pažeidęs ieškovas. Nurodė, kad tiek A. M., tiek A. M. apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę sužinojo tik iškėlus bylą teisme, todėl pagal susiformavusią teismų praktiką – ieškovui neįvykdžius pareigos informuoti automobilio savininką ir naudotoją apie priverstinai saugomą už atlygį transporto priemonę, nėra pagrindo iš jų priteisti saugojimo išlaidas už laikotarpį, kurį jiems nebuvo žinoma apie transporto priemonės nuvežimą, t.y. nuo priverstinio transporto priemonės nuvežimo dienos 2009-01-23 iki bylos iškėlimo teisme. Taip pat teismas nurodė, kad savarankiškas pagrindas nepriteisti iš automobilio savininko ir naudotojo saugojimo išlaidas yra tas, jog automobilio teisėtas valdytojas administracinio teisės pažeidimo metu buvo atsakovas A. B., kadangi valdymo, kaip veiklos, susijusios su didesnio pavojumi aplinkiniams asmenims, nevykdant nei savininkui A. M., nei naudotojui A. M. šiuo atveju nekyla jokia atsakomybė už A. B., kaip valdytojo, veiksmus. Teismas sprendė, kad atsakovas A. B., būdamas viešosios teisės pažeidėju, privalo atsakyti ne tik administracine tvarka už savo padarytą pažeidimą, bet ir už šio pažeidimo pasekmių šalinimą. Nagrinėdamas klausimą dėl išlaidų dydžio, teismas laikė, kad ieškovas, atsakovui A. M. atvykus į saugojimo aikštelę pasiimti automobilio, nepagrįstai reikalavo sumokėti už automobilio saugojimą, o šiam nesumokėjus, negrąžino automobilio savininkui, nes ieškovas tuo metu dėl saugojimo išlaidų jau buvo pareiškęs ieškinį teisme, todėl sprendė, kad saugojimo išlaidas - 4280 Lt, kuriomis ieškovas padidino savo reikalavimą ir kurios susidarė nuo bylos iškėlimo teisme iki automobilio grąžinimo atsakovui A. M. 2010-02-12, ieškovas patyrė dėl savo paties kaltės – nepagrįstai negrąžinus automobilio jo savininkui, todėl šioje dalyje ieškovo reikalavimą atmetė. Taip pat teismas pažymėjo, kad ieškovas, reikalaudamas priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos, neturi teisės tuo pačiu reikalauti ir saugojimo išlaidų, susidariusių už automobilio saugojimą nuo bylos iškėlimo teisme, kas sudaro savarankišką pagrindą netenkinti ieškovo reikalavimo dalyje dėl 4 280 Lt priteisimo. Teismas, nustatęs, jog automobilio saugojimo išlaidas turi sumokėti atsakovas A. B., iš jo priteisė 3 420 Lt saugojimo išlaidų už automobilio saugojimą 171 dieną, t.y. už laikotarpį nuo 2009-01-23 iki ieškinio padavimo datos, kaip ir buvo paskaičiavęs ieškovas savo pirminiame ieškinyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Indra“ prašo pakeisti Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą, priteisiant ieškovui UAB „Indra“ iš atsakovų A. M., A. M. ir A. B. solidariai 7 700,00 skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, spręsdamas civilinės atsakomybės klausimą, pažeidė įrodymų vertinimo bei įrodinėjimo taisykles. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad UAB „Indra" privalėjo kuo skubiau nustatyti automobilio savininkus ir pranešti apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą bei saugomą transporto priemonę. Nurodo, kad teismas taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 118 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-11-27 nutarimo Nr. 1426 „Dėl Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos patvirtinimo" pakeitimo, kuris įsigaliojo tik nuo 2009-03-01, todėl negalėjo būti taikomas dėl pažeidimo, padaryto 2009-01-23. teigia, jog pažeidimo momentu galiojusi tvarka net policijai, priėmusiai sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę, nenumatė prievolės informuoti savininką anksčiau, nei jis pats kreipėsi dėl transporto priemonės atsiėmimo. Nepaisant to, kad tokia pareiga įstatymu nenumatyta, ieškovas dėjo pastangas informuoti tiek savininką, tiek jam žinomą transporto priemonės valdytoją, siuntė laiškus A. M. ir A. M., ką patvirtina AB „Lietuvos paštas“ pažyma, jog 2010-03-13 registruotoji siunta Nr. (duomenys neskelbtini) , įvardyta įteikimo pranešime, buvo įteikta asmeniškai A. M. adresu (duomenys neskelbtini). Apelianto vertinimu, UAB „Indra“ negalėjo atsirasti prievolė bendradarbiaujant su policijos įstaiga nustatyti atsakovų gyvenamosios vietos pagal Gyventojų registro tarnybos duomenis ir pateikti pretenzijas šiais adresais. Teismas, darydamas išvadą, kad A. M. ir A. M. negavo jiems išsiųstų pretenzijų, vienašališkai atsižvelgė tik į atsakovo A. M. pateiktą įrodymą - UAB „Stora Enso Lietuva" pažymą, kurioje pasakyta, kad A. M. buvo komandiruotas į Estiją, nors šis dokumentas, apelianto nuomone, niekaip nepatvirtina, kad A. M. tikrai buvo išvykęs iš Lietuvos 2009-03-13. Taip pat apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad automobilio saugojimo išlaidos priteistinos tik iš A. B.. Nurodo, jog panaudos sutartis tarp A. M. ir A. B. nebuvo sudaryta, o tuo labiau - nebuvo įregistruota viešame registre, todėl teismas neatsižvelgė j faktą, kad neįregistruota tarp atsakovų A. B. ir A. M. panaudos sutartis negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis kaip įrodymas teisme, ir kad sąžiningas trečiasis asmuo negali nukentėti dėl to, kad savininkas deramai nepasirūpino savo turtu. Teigia, kad teismas neteisingai nurodo, jog A. M. rūpinosi automobiliu kaip atidus ir rūpestingas asmuo, akcentuodamas, kad UAB „Indra" atsakovui automobilio neatidavė, nes už jo saugojimą nebuvo sumokėta. Nurodo, jog pagal Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo 18 p. nuostatas, transporto priemonė grąžinama savininkui tik jam gavus iš policijos leidimą atsiimti transporto priemonę ir šį leidimą pateikus automobilio saugotojui, todėl ieškovas UAB „Indra“ grąžino automobilį savininkui nedelsiant, kai buvo pateiktas leidimas atsiimti transporto priemonę. Apeliantas mano, kad atsakovas A. M. pats sąmoningai didino saugojimo išlaidas, neatsiimdamas automobilio iki 2010 m. vasario mėn. ir yra atsakingas už šį skolos išaugimą ne mažiau, nei kitas atsakovas - A. B.. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad padavus ieškinį teismui nutrūksta skolos skaičiavimas, nes įsijungia procesinės palūkanos. Nurodo, jog procesinės palūkanos neatima iš ieškovo teisės reikalauti atlyginti skolą už visą priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo laikotarpį, nes palūkanos yra atlygis už tai, kad kreditoriui delsiama atlyginti skolą, ir jokiu būdu negali būti traktuojamos kaip atlygis už paslaugą, suteiktą jau po bylos iškėlimo teisme datos. Mano, kad UAB „Indra" ieškinys 7700 Lt sumoje turi būti tenkintinas iš visų trijų atsakovų solidariai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. M. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad 2009-01-23 atsakovas A. B., vairuodamas automobilį VW TRANSPORTER v/n (duomenys neskelbtini) , padarė administracinį teisės pažeidimą, dėl ko policijos pareigūnai pagal ATPK 269 straipsnį turėjo teisę nuvežti transporto priemonę, šią teisę delegavo privačiam asmeniui - UAB „Indra“, kuri patyrė išlaidų, susijusių su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu. Byloje taip pat nustatyta, kad VĮ „Regitra“ duomenų bazėje automobilio VW TRANSPORTER v/n (duomenys neskelbtini) savininku įregistruotas A. M., naudotoju A. M. (b.l. 12, 1 t.). CK 4.262 straipsnis numato, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymo nustatyta tvarka.
Byloje nėra ginčijama aplinkybė, jog ieškovas priverstinai nuvežtą automobilį saugojo bei turėjo dėl to išlaidų. Tačiau pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovai A. M. bei A. M. nėra atsakingi už ieškovo patirtas išlaidas, be to padaręs išvadas, jog automobilio saugotojas ėmėsi nepakankamų priemonių pranešti automobilio savininkui apie automobilio priverstinį nuvežimą bei jo saugojimą, sprendė esant pagrindą mažinti prašomą priteisti sumą už automobilio saugojimą. Darytina išvada, jog byloje kilęs ginčas dėl atsakingo už žalą asmens bei automobilio saugojimo išlaidų dydžio.
Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad asmuo, tvarkęs kitų asmenų reikalus (CK 6.229 straipsnis) bei dėl to patyręs išlaidas, turi teisę į jų atlyginimą. CK 6.229 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio normos netaikomos valstybės ir savivaldybės institucijų, veikiančių kitų asmenų interesais, veiksmams, jeigu šiuos veiksmus atlikti yra tų institucijų pareiga. Minėta, kad pagal ATPK 269 straipsnio 7 dalį policijos pareigūnai turėjo teisę nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, tačiau transporto priemonės saugojimas neįėjo į jų, kaip pareigūnų, pareigas. Vien priverstinis automobilio nuvežimas negarantuotų jo išsaugojimo. Tai, kad policijos pareigūnai pagal sutartį perdavė saugoti atsakovo automobilį ieškovui, o šis atliko veiksmus – automobilį saugojo, šie veiksmai atitiko CK 6.229 straipsnyje nustatytą prievolės atsiradimo pagrindą – kito asmens reikalų tvarkymą.
Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Priverstinis transporto priemonės nuvežimas, kai transporto priemonę trukdo saugiam eismui, nustatytas ir ATPK 269 straipsnio 7 dalyje. Taigi, esant A. B. padarytam pažeidimui, jo vairuotas automobilis galėjo būti nuvežtas į ieškovo automobilių saugojimo aikštelę.
Dėl pareigos atlyginti automobilio saugojimo išlaidas
Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Taigi teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas. Ieškovo teigimu, žalą privalo atlyginti tiek automobilio savininkas, tiek naudotoju įregistruotas asmuo, tiek valdytojas, automobilį vairavęs teisės pažeidimo padarymo metu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, kaip jau minėta, pareigą atlyginti žalą turi tik asmuo, vairavęs administracinės teisės pažeidimo padarymo metu. LR CK 6.6 straipsnio 1 dalies nuostatose numatyta, kad solidariąją prievolę gali nustatyti tik įstatymas. Byloje ginčas, jog atsakovas A. M. yra automobilio, kurį saugojo ieškovas, savininkas, byloje nekyla. Atsižvelgiant į paminėtas LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalies nuostatas bei į LR CK 6.6 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą kreditoriaus teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš skolininkų skyrium, jei skolininkų pareiga yra solidari, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad automobilio naudotojui, kuris yra įregistruotas VĮ „Regitra“ duomenų bazėje ir kuris teisės pažeidimo dieną transporto priemonės nevairavo, pareiga atlyginti saugojimo išlaidas, nekyla, tačiau savininkas, anksčiau nurodyto įstatymo pagrindu, nepriklausomai ar jis vairavo automobilį, ar jį buvo perdavęs kitam asmeniui, yra atsakingas už automobilio saugojimo išlaidas, priverstinio automobilio nuvežimo atveju, todėl kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai automobilio savininko atžvilgiu netenkino ieškinio.
Dėl automobilio saugojimo išlaidų dydžio
Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. Taigi, pagal šią įstatymo normą KET pažeidęs asmuo ar automobilio savininkas turi žinoti, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas ir kur jis yra saugomas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad automobilio saugojimo išlaidas 4280 Lt sumoje ieškovas patyrė dėl savo kaltės - nepagrįstai negrąžino automobilio savininkui. Apeliantas teigia, kad tai aiškiai per maža suma, kadangi automobilio savininkas nesiėmė priemonių atsiimti automobilį iš saugojimo vietos - negavo iš policijos nustatytos formos leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai saugomas priverstinai nuvežtas automobilis, automobilio saugojimo išlaidų dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai ((neveikimas) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Gloksinija“ v. S. M., A. B., UAB ,,Vilniaus altas“, Klaipėdos rajono policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-436/2009)). Minėta, kad šiuo atveju pasaugos santykiai atsirado ne šalių sudarytos pasaugos sutarties, bet kitu pagrindu. Nustatant ieškovui atlygintiną sumą svarbi ir ta aplinkybė, kaip saugotojas, žinodamas, kokiu pagrindu pasaugai buvo perduotas automobilis, ėmėsi priemonių išsiaiškinti savininką ir pranešti, kad jo automobilis yra saugomas už atlyginimą. Pareiga pranešti savininkui apie jo saugojamą automobilį kyla ir iš CK 6.229 straipsnio 3 dalies normos, kurioje nustatyta, kad apie viską, ką yra atlikęs asmuo, tvarkantis kito asmens reikalus, privalo pastarajam kaip įmanoma greičiau pranešti, kai tai tampa galima, ir pateikti raštu išsamią gautų pajamų, išlaidų bei nuostolių ataskaitą. Byloje surinkti įrodymai, kolegijos vertinimu, patvirtina, kad ieškovas ėmėsi būtinų veiksmų sumažinti automobilio saugojimo išlaidas t.y. siekė nustatyti automobilio savininką (b.l. 6, 2 t.), jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu siuntė informaciją (b.l. 7, 2 t.), tuo tarpu automobilio valdytojas atsakovas A. B. apie priverstinį automobilio nuvežimą sužinojęs 2009-01-23 t.y. pažeidimo padarymo, kurio pagrindu buvo priverstinai nuvežta transporto priemonė, dieną, priėmus nutarimą administracinės teisės pažeidimo byloje (b.l. 165, 1 t.), nesiėmė jokių priemonių dėl automobilio atsiėmimo ir tuo pačiu dėl išlaidų, susijusių su jo saugojimu, sumažinimu, nesidomėjo jo likimu, nepranešė apie nuvežimą automobilio savininkui, automobilį iš ieškovo 2010 m. vasario 12 d. atsiėmė automobilio savininkas (b.5, 2 t.). Kolegijos vertinimu, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog saugojimo išlaidos po bylos užvedimo teisme išaugo dėl pačio ieškovo kaltės t.y. pastarajam neatidavus automobilio savininkui saugojamos transporto priemonės. Kaip jau minėta, automobilis iš saugotojo buvo atsiimtas 2010 m. vasario 12 d. t.y. praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo automobilio priverstinio nuvežimo dienos. Sutinkamai su LR Vyriausybės 2001 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 1426 „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos patvirtinimo“, priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas privalėjo dėl jos grąžinimo kreiptis į policiją, todėl tik gavęs policijos leidimą ieškovas turėjo teisę priverstinai nuvežtą transporto priemonę grąžinti savininkui.
Byloje nustatyta, kad bendradarbiavimo sutarties pagrindu ieškovas priverstinai nuvežtus automobilis saugojo, nustatęs 20 Lt tarifą už kiekvieną saugojimo parą (b.l. 5, 1 t.). Taip pat byloje nustatyta, kad kitoms ieškovo sutarties pagrindu saugojamoms transporto priemonėms ieškovas taikė 95 Lt tarifą už kiekvieną pasaugos mėnesį (b.l. 31, t.2). Esant tokioms aplinkybėms ir išdėstytam teisiniam reglamentavimui, teisėjų kolegija laiko, kad už automobilio saugojimą (kito asmens reikalų tvarkymą) pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą sumažinti prašomą priteisti už automobilio saugojimą sumą iki 3420 Lt, kadangi 20 Lt dydžio tarifo už kiekvieną pasaugos parą taikymas tuo atveju, kai automobilio savininkas ar valdytojas neatsiima ilgą laiką, reikštų nepagrįstą saugotojo praturtėjimą dėl kito asmens padaryto teisės pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Gloksinija“ v. S. M., A. B., UAB ,,Vilniaus altas“, Klaipėdos rajono policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-436/2009).
Esant išdėstytiems argumentams spręstina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias transporto priemonės savininko atsakomybės apimtį ir ribas, tačiau netinkamai taikė materialines teises normas, reglamentuojančias skolininkų solidariąją atsakomybės taikymą (CK 6.6 straipsnis), kas sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą pakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Pripažįstant, kad ieškovo patirtas saugojimo išlaidas solidariai privalo atlyginti automobilio savininkas ir valdytojas, atitinkamai keistinos sprendimo dalys, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų byloje klausimas (CPK 93, 96, 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-329 straipsniais,
nutarė:
Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovo A. B. 3.420 Lt saugojimo išlaidos, 5 % dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (3.420,00 Lt) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 2009-08-31, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 102,61 Lt žyminio mokesčio ir 511,86 Lt išlaidų už viešą paskelbimą ieškovo UAB „Indra naudai bei priteista iš atsakovo A. B. 40,16 Lt pašto išlaidų valstybei, pakeisti.
Šią sprendimo dalį išdėstyti taip: priteisti solidariai iš atsakovų A. B., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ir A. M., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 3.420 Lt (tris tūkstančius keturis šimtus dvidešimt litų) saugojimo išlaidų, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3.420,00 Lt) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 2009-08-31, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ieškovui UAB „Indra”, į.k. 133052240, Pramonės g. 4, Kaunas.
Priteisti iš atsakovų A. B., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ir A. M., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) po 51,31 Lt. (penkiasdešimt vieną litą trisdešimt vieną ct) žyminio mokesčio ir po 255,93 Lt (dušimtus penkiasdešimt penkis litus devyniasdešimt tris ct) išlaidų už viešą paskelbimą ieškovui UAB „Indra”, į.k. 133052240, Pramonės g. 4, Kaunas.
Priteisti iš atsakovų A. B., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ir A. M., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), po 20,08 Lt (dvidešimt litų aštuonis) pašto išlaidų valstybei, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT247300010112394300, esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5660.
Sprendimo dalį, kuria priteista iš ieškovo UAB „Indra”, į.k. 133052240, (duomenys neskelbtini) 500 Lt, už advokato paslaugas atsakovui A. M., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), panaikinti.
Likusias sprendimo dalis palikti nepakeistas.