- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-19
- Bylos Nr.
- 2A-479-212/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Savickas (pirm.), Zina Mickevičiūtė (pran.), Laimutė Sankauskaitė
- Ieškovas
- AB DnB NORD banko
- Atsakovas
- A. P.
- Advokatai
- Rimgaudas Černius
- Kategorijos
- 121.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-479-212/2008
Teisėja Rima Šimbelytė Procesinio sprendimo kategorija:121.2;121.21
2008 m. lapkričio 19 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Savicko,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendimo ir 2008 m. rugpjūčio 5 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB DnB NORD bankas ieškinį atsakovui A. P. dėl negrąžintos skolos išieškojimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo A. P. 24 371,44 Lt skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas, priteistos skolos išieškojimą teisės aktų nustatyta tvarka nukreipiant į AB DnB NORD bankui pagal 1995-09-06 įkeitimo sutartį įkeistą nekilnojamąjį turtą, esantį Aukštadvario k., Panevėžio r. sav. Nurodė, kad AB DnB NORD bankas (buvęs Lietuvos žemės ūkio bankas) A. P. 1995-09-01 Kredito sutartimi Nr. 95/09/01-36L suteikė 73 000 Lt kreditą. A. P. užtikrindamas prievolių pagal 1995-09-01 kredito sutartį įvykdymą, 1995-09-06 sutartimi AB DnB NORD bankui įkeitė jam nuosavybės teisę priklausantį turtą. A. P. prievolės bankui tinkamai neįvykdė, t.y. negrąžino dalies paimto kredito, nesumokėjo palūkanų ir delspinigių. Pagal kredito sutarties sąlygas kreditas turėjo būti grąžinamas: 1998-11-20 - 15 000 Lt, 1999-11-20 - 15 000 Lt, 2000-11-20 - 15 000 Lt, 2001-11-20 - 15 000 Lt, 2002-08-31 - 13 000 Lt. Atsakovas paimtą kreditą iš dalies grąžino: 1998-11-20 - 15 000 Lt, 1999-04-26 - 5 761 Lt, 2000-02-15 - 9 239 Lt. Nurodo, kad likusią negrąžintą kredito suma pagal 1995-09-01 sutartį sudaro 18 718,56 Lt, 4 061,17 Lt nesumokėtų palūkanų nuo laiku negrąžinto kredito, kurių dydis nustatomas taikant 11 procentų metų palūkanų, kurios numatytos 1995-11-24 papildomo susitarimo 4.3 p., 1 591,71 Lt delspinigių už laiku nesumokėtas palūkanas, kurie skaičiuojami po 0,5 procentų ir numatyti kredito sutarties 4.4 p. Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyrius 2007-06-18 nutartimi areštavo atsakovo įkeistą nekilnojamąjį turtą. Atsakovui pareiškus prieštaravimus dėl priverstinio skolos išieškojimo, Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyrius 2007-08-02 nutartimi sustabdė priverstinį skolos išieškojimą ne ginčo tvarka ir pasiūlė ieškovui kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo ieškinio teisenos tvarka. Nurodė, kad atsakovas daugiau skolos nepadengė, nes 1998-11-02 mokėjimo pavedimu gauti iš atsakovo 30 000 Lt pinigai buvo panaudoti kredito dengimui pagal kitą sutartį – 1996-04-30 paskolos sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė iš atsakovo A. P. ieškovui 24 371,44 Lt skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2007-09-04 (bylos iškėlimo teisme dienos) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 731,14 Lt žyminio mokesčio bei 30,10 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Priteistos skolos išieškojimą teisės aktų nustatyta tvarka nukreipė į AB DnB NORD bankui pagal 1995-09-06 įkeitimo sutartį (notaro reg Nr. 6729) įkeistą nekilnojamąjį turtą, esantį Aukštadvario k., Panevėžio r. sav., o nepakankant įkeisto turto ir į neįkeistą A. P. turtą. Nustatė, kad šalys 1995-09-01 pasirašė Kredito sutartį Nr. 9/09/01-36L, pagal kurią atsakovui A. P. buvo suteikta 73 000 Lt. Atsakovas užtikrindamas savo įsipareigojimų pagal šią sutartį įvykdymą, 1995-09-06 AB DnB NORD bankui įkeitė nekilnojamąjį turtą. Atsakovas savo prievolę ieškovui vykdė netinkamai, negrąžino dalies kredito, nesumokėjo palūkanų ir delspinigių. Pagal kredito sutarties sąlygas kreditas turėjo būti grąžinamas: 1998-11-20- 15 000 Lt., 1999-11-20- 15 000 Lt., 2000-11-20- 15 000 Lt., 2001-11-20- 15 000 Lt., 2002-08-31- 13 000 Lt. Atsakovas kreditą grąžino iš dalies: 1998-11-20 - 15 000 Lt., 1999-04-26 – 5 761 Lt., 2000-02-15 – 9 239 Lt. Teismas sprendė, kad atsakovo A. P. pateiktas 1998-02-06 memorialinis orderis Nr. 103, kuriame nurodyta 30 000 Lt mokėjimo paskirtis – sumos iškėlimas pasikeitus sąskaitos numeriui, niekaip nesusijęs su A. P. ginčo paskolos AB DnB NORD bankui dengimu, o tik patvirtina lėšų judėjimą iš vienos atsakovo sąskaitos į kitą. Pagal atsakovo skolos paskaičiavimo lentelę ir 1996-04-30 suteiktos paskolos kortelę konstatavo, kad grąžintino kredito dydis keitėsi priklausomai nuo tarpinių ir galutinio kredito grąžinimo terminų suėjimo. Ginčo kredito išdavimo metu, t.y. 1995-1996, ieškovas išduodamas kreditus, kiekvienam kreditui atidarydavo atskirą paskolinę sąskaitą. Kadangi atsakovas dalį 1995-09-01 sutartimi suteikto kredito yra grąžinęs, padarė išvadą, kad atsakovas žinojo, į kokią sąskaitą reikia atlikti mokėjimus dengiant ginčo kreditą. Ieškovo reikalavimą priteisti 11 proc. dydžio metines palūkanas už naudojimąsi suteiktu kreditu bei 0,5 proc. delspinigius už prievolės grąžinti suteiktą kreditą termino praleidimą laikė pagrįstu, nes šalys 1995-09-01 pasirašė Kredito sutartį Nr. 9/09/01-36L ir 1995-11-24 papildomą susitarimą Nr. 95/09/01-36L dėl 1995-09-01 kredito sutarties Nr. 95/09/01-36L, kur numatyta 11 proc. metinės palūkanos už naudojimąsi suteiktu kreditu, bei 0,5 proc. delspinigių už prievolės gražinti suteiktą kreditą termino praleidimą. Padarė išvadą, kad ieškovas atsakovo atžvilgiu baudinių netesybų neskaičiavo pagrįstai, o atsakovo argumentą, kad ieškovas jam turėjo skaičiuoti įskaitines netesybas tokio dydžio, kaip skaičiuojamos baudinės netesybos, atmetė kaip nepagrįstą. Sprendė, kad atsakovui nevykdant savo įsipareigojimų ieškovas, turi teisę reikalauti priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto nekilnojamojo bei kilnojamojo turto.
Panevėžio miesto apylinkės teismas papildomu 2008 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu priteisė iš atsakovo A. P. ieškovo AB DnB NORD banko naudai 2 950 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, motyvuodamas, kad byla sudėtinga, didelės apimties.
Apeliaciniais skundais atsakovas prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-07-04 sprendimą panaikinti ir perduoti bylą kitos sudėties Panevėžio miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Prašo panaikinti 2008-08-05 papildomą sprendimą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apylinkės teismui. Mano, kad sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas pažeidė CPK XIII skyriuje nustatytą įrodymų vertinimo tvarką bei fundamentaliuosius teisės principus ir pagrindines žmogaus teises. Teismas priimdamas sprendimą ignoravo jo, kaip proceso šalies teises, netyrė jo pateiktų įrodymų, palaikė visus ieškovo prašymus bei reikalavimus. Teismas nagrinėdamas bylą į pateiktus dokumentus žiūrėjo atsainiai, jų visų nevertino, atsitiktiniu būdu išsirinko kelis dokumentus, kuriuos komentavo ir vertino, o visos situacijos neišsiaiškino iki galo, todėl liko neatskleista bylos esmė. Taip pat nereagavo į jo prašymus, kad ieškovas pateiktų svarbius ir esminius bylai dokumentus, t.y. jo grynųjų pinigų įnešimą patvirtinančius kvitus, memorialinius orderius, mokėjimo nurodymus ir kt., kurie gali turėti lemiamą reikšmę priimant sprendimą. Neišreikalavus iš ieškovo LR Finansų ministerijos 1995 m. rugpjūčio mėnesio pabaigos rašto, kurio numerio nepamena, negalima įvertinti ar paskola buvo suteikta litais, ar kita valiuta – JAV doleriais, nenurodytos sąskaitos ir kt., kaip ir numato LR Vyriausybės 1993-02-03 nutarimas Nr. 53. Tokiu būdu, teismas pažeidė CPK 179, 181, 199 straipsnius bei jo kaip proceso šalies, įrodinėjimo ir prašymų pateikimo teises. Teismo atsisakymas išreikalauti iš ieškovo svarbius ir pagrįstai prašytus dokumentus visiškai nemotyvuotas, toks teismo poelgis vertinamas kaip išankstinis apsisprendimas, subjektiškumas, ieškovo palaikymas. Teismas negali teikti prioriteto kokiems nors įrodymams prieš kitus įrodymus, tačiau šioje byloje suteikė aiškų prioritetą ieškovo pateiktiems įrodymams bei pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo principą. Kadangi ši byla yra sudėtinga, teisingam sprendimo priėmimui neužtenka vien šalių pateiktų dokumentų ir paaiškinimų, buvo būtina prašyti eksperto išnagrinėti visus dokumentus ir pateikti išvadą. Nors teismas yra kompetentingas spręsti teisės klausimus, tačiau ši byla susijusi ne tik su teisės, bet ir finansiniais klausimais, kurie yra visa bylos esmė, todėl būtina pasitelkti finansų srities eksperto pagalbą, kad pateiktų teisingą ir objektyvią išvadą. Ieškovo pateikti skaičiavimai yra daryti tos srities specialistų, tačiau jie yra subjektyvūs, todėl yra pagrindas manyti, jog gali būti suklastoti, nes skirtinguose dokumentuose matomi skirtingi skaičiai. Teismas, tenkinęs ieškinį dalyje, kurioje priteisė 11 proc. dydžio metines palūkanas už naudojimąsi suteiktu kreditu, padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, nes 11 proc. dydžio palūkanos niekur neminimos sutartyje, todėl vadovaujantis tiek sutarties nuostatomis, tiek CK 6.872 str. turėjo būti taikomos rinkos palūkanos. Teismas remdamasis 1995-11-24 papildomu susitarimu net nesvarstė ar šis dokumentas yra autentiškas ir galiojantis, nes jis taisytas ranka, bei prie „Kreditorius“ yra tik parašas, tačiau joks asmuo nenurodytas. Teismas taip pat padarė neteisingą išvadą, kad sudarytas jo ir AB DnB NORD banko sandoris yra komercinis. Teismo pateikti samprotavimai apie komercinius subjektus ir sandorius prieštarauja vieni kitiems bei visai šios bylos esmei, todėl padaryta klaidinga išvada, kad jis yra komercinis subjektas ir užsiima ūkine-komercine veikla. Tokia veikla niekada neužsiėmė ir neužsiima, neturi jokio verslo liudijimo ir pan. Be to, 1995-09-01 Kredito sutartis Paramos žemės ūkio fondo lengvatinė paskola sudaryta už parduotus sojų rūpinius, gautus iš JAV, o ne iš banko kreditinių resursų. Ieškovas neturėjo taikyti baudinių netesybų, tačiau teismas priėmė visiškai priešingą sprendimą, į jo pateiktus įrodymus ir paaiškinimus nekreipė dėmesio. Mano, kad su AB DnB NORD banku yra pilnai atsiskaitęs ir prievolę įvykdęs todėl neesamos skolos išieškojimas iš jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nepagrįstai varžo jo teises į nuosavybę. Priteistos bylinėjimosi išlaidos yra neprotingai didelės, pažeidžia teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, nes šioje byloje ieškovo atstovas yra surašęs tik du procesinius dokumentus: ieškinį ir prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, dalyvavo parengiamuosiuose ir teismo posėdyje, tačiau nedalyvavo teismo posėdyje dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo. Mano, kad ieškovo atstovo darbo ir laiko sąnaudos byloje buvo nedidelės, nereikėjo specialių žinių ieškiniui paruošti, nes jis yra sudaręs pastovaus atstovavimo sutartį su ieškovu. Nurodo, kad materialinė padėtis yra sunki, gauna tik 300 Lt pajamas, vertingo turto neturi, todėl ieškovo naudai iš jo priteistos tokio dydžio bylinėjimosi išlaidos, labai apsunkintų ne tik jo, bei ir jo šeimos narių turtinę padėtį ir pakenktų jo interesams.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į apeliacinius skundus ieškovas prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendimą ir 2008 m. rugpjūčio 5 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus, o apeliacinius skundus atmesti. Apeliacinio skundo teiginį, kad AB DnB NORD bankas privalėjo pateikti papildomus svarbius ir esminius bylai dokumentus, vertina kaip nepagrįstą atsakovo siekimą perkelti įrodinėjimo naštą ieškovui. Ieškovas savo reikalavimą dėl 24 371,44 Lt skolos priteisimo grindė kredito sutartimi ir papildomu susitarimu dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, turto įkeitimo sutartimi, pažyma apie skolos dydį, skolos paskaičiavimu. Atsakovas nuo pat prieštaravimų pateikimo hipotekos skyriui dėl skolos išieškojimo bandė perkelti įrodinėjimo pareigą bankui, nurodydamas, jog bankas turėtų A. P. skolos dydį pagrįsti papildomais finansiniais dokumentais. Atsakovo siekis perkelti įrodinėjimo naštą ieškovui neatitinka CPK 178 str. normos, nes esant galiojančiai ir nenuginčytai kredito sutarčiai, įrodyti, kad atsakovas Bankui skolingas mažiau, nei nurodyta Banko paskaičiavimuose, yra atsakovo pareiga. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo reiškiama nušalinimų CPK 64-70 str. nustatytais pagrindais ir tvarka, todėl nepagrįstos apelianto abejonės teismo nešališkumu. Nepagrįstas ir prašymas dėl įrodymų išreikalavimo, nes Panevėžio miesto apylinkės teismas 2007-10-10 nutartimi nustatė terminą ir pasiūlė ieškovui pateikti papildomus įrodymus ieškiniui pagrįsti CPK 179 str. pagrindu. Ieškovas 2007-10-24 rašte teismui nurodė, kokių įrodymų negali pateikti ir kodėl, bei pateikė tuos papildomus įrodymus bei paaiškinimus, kuriuos galėjo pateikti. Pats atsakovas A. P. konkrečiai nenurodė, kokį būtent rašytinį įrodymą prašo išreikalauti. Apelianto argumentas, jog teismo sprendimo priėmimui šioje byloje neužtenka vien šalių pateiktų dokumentų ir paaiškinimų, buvo būtina prašyti eksperto ar kelių ekspertų pateikti išvadas dėl skolos dydžio, atmestinas, kadangi atsakovas nebuvo pateikęs prašymo dėl ekspertizės skyrimo pirmosios instancijos teismui, o prievolės įvykdymo faktas yra teisės klausimas, kuris nereikalauja jokių specialių žinių. Apeliaciniame skunde pirmą kartą iškeltas klausimas, jog negalioja 1995-11-24 papildomas susitarimas tarp AB DnB NORD banko ir A. P., kurio pagrindu skaičiuojamos 11 proc. metinės palūkanos. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme šis klausimas keliamas nebuvo, priešieškinio atsakovas nereiškė ir apeliaciniame skunde šio klausimo iškėlimas negalimas. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovo pateiktuose skaičiavimuose skiriasi nurodoma padengti suma, nes grąžinimo kredito dydis keitėsi priklausomai nuo tarpinių ir galutinio kredito grąžinimo terminų sudėjimo, t.y. pagal 1995-09-01 sutarties 4.1 p. galutinis kredito grąžinimo terminas buvo 2002-09-01, tą dieną visas likęs negrąžintas kreditas tapo pradelstas; iki galutinio grąžinimo termino suėjimo pradelsta buvo tik ta kredito dalis, kuri laiku negrąžinta pagal sutartyje nurodytą grafiką. Mano, jog atsisakytina priimti atsakovo pridedamus prie apeliacinio skundo naujus įrodymus, nes jis nenurodė, kas trukdė šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui. Teisiškai nepagrįstas apelianto teiginys, jog jis nėra verslininku, nes pagal CK 2.4 str. 2 d., fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla, laikomi verslininkais, tuo pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog A. P. kreditas suteiktas kaip ūkininkui, verslo reikalais. Nesutinka su apelianto teiginiu, jog priteistos bylinėjimosi išlaidos yra per didelės. Apeliantas neteisingai nurodo, kad ieškovo atstovas byloje yra surašęs tik du procesinius dokumentus, nes byloje teismui pateikti 2008-06-13 rašytiniai paaiškinimai, 2008-02-29 prašymas dėl dokumentų prijungimo prie bylos, 2007-10-24 raštas dėl dokumentų pateikimo su rašytiniais paaiškinimais bei pabrėžia, kad visi papildomi procesiniai dokumentai buvo rašomi ne ieškovo iniciatyva, o pagal atsakovo daugkartinius prašymus dėl įrodymų išreikalavimo bei dokumentų pateikimo. Taip pat nurodo, kad ieškovas ne tik teikė byloje rašytinius paaiškinimus atsakovo reikalavimu, bet taip pat turėjo susipažinti su didelės apimties atsakovo pateiktais dokumentais, alternatyviais skolos paskaičiavimais, bei į juos atsikirsti, o tam reikia ir specialių finansinių žinių. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, apimtį, atsakovo pateiktų dokumentų apimtį, parengiamųjų teismo posėdžių skaičių, priteistos atstovavimo išlaidų dydis, t.y. 2 950 Lt, neviršija Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacinių dydžių. Apeliantas nurodo, kad jo materialinė padėtis sunki, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad jam nebuvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, o teisines pagalbas taip pat teikė advokatai pagal teisinių paslaugų sutartį, įrodymai apie jo materialinę padėtį nebuvo pateikti bylos nagrinėjimo metu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas ir papildomas sprendimas paliktini nepakeisti (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad šalys 1995-09-01 sudarė kredito sutartį pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 73 000 Lt kreditas. Atsakovas, užtikrindamas prievolės pagal šią sutartį įvykdymą, 1995-09-06 sutartimi įkeitė jam nuosavybės teisę priklausantį turtą, esantį Aukštadvario k., Panevėžio rajone. Šalys susitarė, kad kreditas bus grąžintas iki 2002-08-31. Papildomu, 1995-11-24 susitarimu, šalys susitarė pakeisti sutarties 4.3 punktą ir nuo 1995-11-01 skaičiuoti 11 % metines palūkanas (t. 1, b. l. 9-15).
Sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 168 str. buvo nustatyta, kad sutartis laikoma sudaryta, kada šalys, atitinkamais atvejais – reikalaujama forma, tarpusavyje susitarė dėl esminių jos punktų, o CK 176 str. - kad prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o jei nurodymų nėra, pagal paprastai reiškiamus reikalavimus. Šalių sudaryta kredito sutartis atitiko 1964 m. CK 291 straipsnio reikalavimus, nes bankas, būdamas paskolos davėjas, perdavė paskolos gavėjui (atsakovui) pinigus, o paskolos gavėjas, atsakovas, įsipareigojo nustatytais terminais grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Pagal 1964 m. CK 293 straipsnį paskolos gavėjas, negavęs pinigų arba gavęs jų mažiau negu yra nurodyta sutartyje, turėjo teisę ginčyti visos paskolos sutarties arba jos dalies galiojimą. Šalių sudaryta sutartis ir papildomas susitarimas galiojantys, atsakovas jų neginčijo.
Ieškovas 2001-05-01 pateikė atsakovui pažymą apie jo paskolų būklę (t. 1, b. l. 17). Šioje pažymoje nurodoma, kad pagal 1995-09-01 paskolos sutartį negrąžinta paskolos dalis sudaro 43 000 Lt. Be to, atsakovui 2005-03-04 pateiktas raginimas dėl pradelstų sumų padengimo (t. 1, b. l. 108). Atsakovas pripažino, kad 1995-09-01 paskola nesumokėta, tai patvirtina jo 2005-07-01 ir 2005-10-12 prašymai Bankui pratęsti kredito dengimą (t. 1, b. l. 156, 158). Ieškovo pateikti paskaičiavimai įrodo, kad atsakovas neįvykdė 1995-09-01 paskolos sutarties įsipareigojimų, negrąžino 18 718,56 Lt suteiktos paskolos, nesumokėjo 4 061,17 Lt palūkanų nuo laiku negrąžintos paskolos ir 1 591,71 Lt delspinigių už laiku nesumokėtas palūkanas (t. 1, b. l. 19, 21-22).
Apeliantas nurodo, kad ieškovo dokumentai ir paskaičiavimai suklastoti: neteisingai nurodomas paskolos grąžinimas: paskolos kortelės antroje dalyje nurodoma, kad 2001-11-20 sumokėta paskolos dalis sudaro 40 089,33 Lt, o trečiojoje paskolos kortelės dalyje – 41 089,33 Lt, t. y. padengtos skolos suma skiriasi 14 192,11 Lt; 73 000 Lt paskolos išdavimas sutampa su 30 000 Lt paskolos išdavimu; teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK XIII skyriaus nuostatas; ištyrė ne visus įrodymus; nepagrįstai priteisė 11% metinių palūkanų, nes tokio dydžio palūkanos sutartyje neminimos; pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, išdėstytais apeliaciniame skunde ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Apie tai, kad pagal 1995-09-01 paskolą skola yra 43 000 Lt atsakovas žinojo jau 2001-05-01, o 2005-07-01 ir 2005-10-12 prašė pratęsti paskolos dengimą (t. 1, b. l. 17,156, 158). Šios aplinkybės patvirtintos rašytiniais įrodymais ir neginčijamos. Ieškovo pateikti paskaičiavimai įrodo 43 000 Lt skolos dengimą: atsakovui sumokėjus 1 910,67 Lt paskolos, 2001-08-01 paskolos likutis buvo 41 089,33 Lt (43000 – -1910,67), sumokėjus 1 000 Lt, paskolos likutis – 40 089,33 Lt (41089,33 – 1000), sumokėjus 3 500 Lt, paskolos likutis 36 589,33 Lt (40089,33 – 3500). Iš šio paskaičiavimo matyti, kad po 2001-05-01, kuomet paskolos likutis buvo 43 000 Lt, atsakovas sumokėjo 24 281,44 Lt paskolos ir liko skolingas 18 718,56 Lt (t. 1, b. l. 19). Negrąžintos paskolos paskaičiavimas sutampa su paskaičiavimais paskolos kortelėje (t. 1, b. l. 21-22). Teigti, kad 73 000 Lt ir 30 000 Lt paskolos suteiktos vieną dieną nėra pagrindo, nes dokumentai įrodo, kad 30 000 Lt kreditas atsakovui suteiktas pagal 1996-04-30 sutartį ir jo paskolinė sąskaita buvo 18653402 (t. 1, b. l. 20). Tuo tarpu 73 000 Lt kreditas atsakovui suteiktas pagal 1995-09-01 sutartį ir jo paskolinės sąskaitos buvo kitos.
Apeliantas teigia, kad teismas neišreikalavo svarbių ir esminių bylai dokumentų, kurie gali turėti lemiamą reikšmę. Kokie tie dokumentai, atsakovas neįvardija ir nepaneigia, kad ieškovas pateikė ne visus dokumentus (t. 2, b. l. 3–212). Apelianto argumentas, kad būtina išreikalauti Finansų ministerijos 1995-08 mėnesio raštą, kurio numerio jis nežino, ir įvertinti kokia valiuta buvo suteikta paskola, taip pat atmestinas, nes šalių 1995-09-01 sudarytoje kredito sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad atsakovui suteikiamas 73 000 litų kreditas, be to jis teisiškai nereikšmingas.
Civilinio proceso kodekse įtvirtintas rungimosi principas, o tai reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, renkant ir pateikiant įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-12-30 nutarimas Nr. 51).
Ieškovas, pagrįsdamas savo reikalavimą pateikė rašytinius įrodymus: kredito, įkeitimo sutartis, papildomą susitarimą su atsakovu, mokėjimo pavedimus, memorialinius orderius, skolos paskaičiavimą. Atsakovas, nesutikdamas su ieškovo reikalavimais, pateikė kelis memorialinius orderius ir kvitus, įrodančius, kad į 73 000 Lt paskolinę sąskaitą jis grąžino54 281,44 Lt (t. 1, b. l. 42-53). Kitų patikimų dokumentų, įrodančių, jog pagal 1995-09-01 kredito sutartį paskola yra pilnai grąžinta atsakovas nepateikė. Atsakovo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK pagrindinius principus, neištyrė visų įrodymų, ieškovo specialisto paskaičiavimai subjektyvus ir suklastoti yra deklaratyvus, neparemti jokiais įrodymais, kaip to reikalauja CPK 12, 178 straipsnių nuostatos. Atsakovas ūkininkavo, turėjo kelis kreditus ir kaip apdairus bei rūpestingas asmuo turėjo sekti kredito padengimo eigą, saugoti mokėjimo pavedimus, kvitus ir pan., kad galėtų įrodyti, jog 73 000 Lt kreditą jis sumokėjo. Atsakovo argumentas, kad 11% palūkanos priteistos nepagrįstai, kad jos nenumatytos jokioje sutartyje, paneigiamas byloje esančiu šalių 1995-11-24 papildomu susitarimu, kuriuo keičiamas kreditinės sutarties Nr. 95/09/01-36L punktas 4.3 ir nuo 1995-11-01 skaičiuojamos 11 % metinės palūkanos. Šis susitarimas atsakovo pasirašytas ir jis jo neginčijo (t. 1, b. l. 13).
Apeliantas nesutinka ir su 2008-08-05 papildomu sprendimu. Jo manymu ieškovui priteistos 2 950 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra per didelės ir viršija Teisingumo ministro įsakymu patvirtintas rekomendacijas dėl apmokėjimo už advokato teikiamą teisinę pagalbą. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais. Kaip matyti iš bylos duomenų pirmosios instancijos teisme įvyko 7 teismo posėdžiai, iš jų – 5 parengiamieji. Be procesinių dokumentų ieškovo atstovas rinko ir ruošė teismo reikalaujamus dokumentus, kurie yra susiūti II bylos tome. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, bylos sudėtingumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovo turėtas 2 950 Lt išlaidas, susijusias su advokato pagalba. Apeliantas neprašė šių išlaidų mažinti, neįrodinėjo savo sunkios materialinės padėties ir pats naudojosi advokato pagalba.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nėra teisiškai reikšmingi.
Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš atsakovo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., t. 2, b. l. 108).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendimą ir 2008 m. rugpjūčio 5 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.
Priteisti iš A. P., a.k. (duomenys neskelbtini) AB DnB NORD bankui 1 062 Lt (vieną tūkstantį šešiasdešimt du litus) išlaidų, advokato pagalbai apeliacinėje instancijoje apmokėti ir 31 Lt (trisdešimt vieną litą) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.