Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. (toliau – apeliantas) ir nukentėjusiosios A. M. (toliau – nukentėjusioji) apeliacinius skundus dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 281 str. 5 d. laisvės atėmimu 4 metams. Vadovaujantis LR BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant be institucijos, kontroliuojančios bausmės vykdymo atidėjimą, žinios neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vadovaujantis LR BK 67 str. 3 d., M. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas dvejiems metams šešiems mėnesiams naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemonę, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš M. B. priteista A. M. 1200 Lt išlaidų už teisinę pagalbą bei 6013,19 Lt turtinei žalai atlyginti. A. M. ieškinio dalis dėl 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo netenkintas.

M. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 28 d., laikotarpyje nuo 18.30 val. iki 19.30 val., (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje (duomenys neskelbtini), vairuodamas jo tėvui T. B. priklausantį automobilį „Audi Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 134 punkte nurodytą reikalavimą, t. y. atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, privalėjo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę, apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, automobilio priekine dalimi tarp dešinės ir kairės pusės ratų užvažiavo ant išilgai automobilio važiavimo krypties aukštielninkai gulinčio D. L. kūno, kryptimi nuo kojų galvos link ir, kūnui užstrigus tarp automobilio dugno ir kelio dangos buvo velkamas kurį laiką, dėl ko D. L. patyrė kūno sužalojimus: plėštinę žaizdą kairio momens – pakaušio – sprando srityje su kairiojo momenkaulio kiauriniu defektu bei daugybines plėštines žaizdas ir odos nubrozdinimus nugaroje, dinamiškai kontaktuojant su kelio danga, automobiliui „Audi Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini), užvažiavus ant gulinčio D. L. ir tempiant jo kūną, kairės šlaunies ir pilvo kairės pusės IIB-III° nudegimus, padarytus automobilio įkaitusio duslintuvo poveikyje, dešinės blauzdos sužalojimus (plėštinę žaizdą, girnelės, šeivikaulio, proksimalinio galo lūžis bei vidinės kulkšnelės lūžius), padarytus automobilio dugno detale paveikus dešinės kojos priekinį – šoninį paviršių, dėl kurių D. L. mirė, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 5 d.

Apeliaciniu skundu M. B. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują – išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, jog apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas, pagrįstas spėliojimais, prielaidomis, neargumentuotomis teismo išvadomis bei prieštaringais vertinimais iš esmės pažeidžiant nekaltumo prezumpciją, procesines ir materialines teisės normas.

Apelianto teigimu, jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė. Apylinkės teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą, neanalizavo LR BK 281 str. 5 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymių, nenustatė jo kaltės formos, priežastinio ryšio tarp kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (neveikos) ir kilusių padarinių. Apeliantas teigia, jog byloje nėra įrodymų, kad atsiradę padariniai kilo dėl jo nusikalstamo nerūpestingumo. Apeliantas tvirtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad vairuodamas automobilį „Audi Avant“ jis pažeidė Kelių eismo taisykles, sukėlė pavojų eismo saugumui. Nuteistasis važiavo leistinu greičiu, buvo tamsus paros metas, tamsi asfalto danga, lijo lietus, nukentėjusysis buvo apsirengęs tamsiais drabužiais, be atšvaitų, tačiau nebuvo patikrinta, ar, esant tokioms aplinkybėms, M. B. turėjo techninę galimybę sustabdyti transporto priemonę. Nesiaiškinta, ar iš anksto jis galėjo numatyti, kad, grubiai pažeisdamas KET reikalavimus, kelio važiuojamojoje dalyje gulės girtas pėstysis, taip sukeldamas grėsmę eismo saugumui ir sudarydamas sunkiai pastebimą kliūtį. Tuo tarpu, vertinant jo veiksmus (neveikimą) bei sprendžiant priežastinio ryšio ir kaltės klausimus, nebuvo nustatyta, ar jis turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančią kliūtį. Be to teismas, spręsdamas M. B. kaltės klausimą, neįvertino objektyvių eismo įvykio aplinkybių visumos: oro sąlygų, temperatūros, kelio ypatumų, matomumo bei kitų kitų eismo dalyvių veiksmų. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad 2011-05-09 ekspertizės akte Nr.l 1-1148(11) nurodoma, jog buvusioje kelio eismo situacijoje būtent D. L. veiksmai – gulėjimas, tikėtina, važiuojamojoje kelio dalyje - kėlė grėsmę eismo saugumui – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą.

Skunde pažymima, jog įvykio vietos apžiūros protokole nėra užfiksuota jokių nusikaltimo pėdsakų. Be to įvykio vieta apžiūrėta tik 2012-03-02, tuo tarpu, kai nukentėjusysis buvo rastas 2010-02-28. Pagal byloje liudytojų T. B., R. P., D. U., O. M. ir kitų parodymus, ant kelio dangos, kuri buvo provėžiuota, jokių nusikaltimo pėdsakų nerasta, nėra užfiksuota tempimo pėdsakų kelio atkarpoje nuo pagrindinio kelio Lyda-Vilnius iki jo gyvenamo namo (apie 200 metrų). Specialistas R. B. parodė, kad lavono tyrimo metu kaulo lūžių ir kitų požymių, rodančių, kad ant nukentėjusiojo kūno buvo užvažiuota automobilio ratais, nėra. Automobilio „Audi 100 Avant“ v.n. (duomenys neskelbtini) 2010-03-03 apžiūros protokole užfiksuota, kad, atidžiau apžiūrėjus automobilį, nieko įtartino nepastebėta, priekinėje dalyje yra nedidelis įlenkimas. Specialisto išvadoje Nr. 140-(1974)-ISI-3441 nurodoma, kad ant dviejų tamponų su nuoplovomis nuo automobilio duslintuvo ir priekinės keleivio sėdynės nerasta žmogaus kraujo ir žmogaus biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Specialisto išvadoje Nr. 1 1-1297 (10) teigiama, kad „ant tirti pateiktų daktiloskopinių plokštelių Nr. l, Nr. 2 su mikrodalelėmis, apimtimi nuo dešinės pusės priekinio lonžerono ir duslintuvo, nėra pluoštų iš D. L. drabužių (striukės, megztinio, marškinių, kelnių). Šios specialisto išvados teismo nevertintos ir jomis nesivadovauta priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Apelianto manymu, teismas nepagrįstai vadovavosi ne rašytiniais bylos įrodymais, o po dviejų metų nuo įvykio duotais liudytojo pareigūno A. S. parodymais apie tai, kad, apžiūrint automobilio „Audi 100 Avant“ v.n. (duomenys neskelbtini) dugną, matėsi, jog jis vos ne įdealiai išplautas, kai kurios vietos lyg skuduru nutrintos. Tuo tarpu automobilio apžiūros protokole tokie faktai neužfiksuoti, konstatuota, jog, atidžiau apžiūrėjus automobilį, nieko įtartino nepastebėta. Nepašalinus prieštaravimų ir pasirinkus liudytojo parodymus kaltei pagrįsti, buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, kad prieštaringi įrodymai vertinami kaltinamojo naudai.

Be to, nors specialisto išvadoje Nr.1 1-1297 nurodoma, kad ant automobilio „Audi 100 Avant“ v.n. (duomenys neskelbtini) priekinių grotelių rasti du žalsvai rudos spalvos medvilnės pluoštai vienodi su D. L. striukės audeklo pluoštais, ir yra tik tikimybė, kad rasti pluoštai yra D. L. striukės audinio pluoštai, tačiau teismas neatsižvelgė į liudytojo T. B. parodymus apie tai, kad jie perkėlė gulintį baloje nukentėjusįjį ant audeklo, padėjo jį transportuoti į greitosios pagalbos automobilį, su juo kontaktavo. Po to savo automobilį nuvarė į Šalčininkų rajono policijos komisariatą, todėl, nuteistojo manymu, neatmestina galimybė, kad mikrodalelės nuo nukentėjusiojo, kurios liko ant T. B. rankų, buvo perneštos ir kontakto metu su automobiliu, todėl liko ant grotelių. Apžiūros metu buvo nustatyta, kad automobilio „Audi 100 Avant“ v.n. (duomenys neskelbtini), šoninis, priekinis ir galinis bamperiai buvo aptaškyti smėliu, nes automobilis buksavo kieme, toje vietoje kur gulėjo nukentėjusysis, ir su tuo smėliu mikrodalelės galėjo patekti ant mašinos grotelių. Specialisto išvadoje Nr.1 1-1179 (10) nurodyta, kad ant nukentėjusiojo drabužių rasta mineralinė alyva, kuri sutampa automobilio „Audi 100 Avant“ v.n. (duomenys neskelbtini) karterio alyva, tačiau neatkreiptas dėmesys, kad visi senesni nei 10 metų automobiliai naudoja analogišką mineralinę alyvą, o išskirtinių požymių nebuvo nustatyta. Be to, kelia abejonių ir tai, kad alyva buvo rasta ant nukentėjusiojo megztinio, o ant striukės alyvos nebuvo. Taigi alyvos suradimo faktas, gali būti vertinamas kaip prielaida, kuria negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio.

Apeliantas taip pat pažymi, kad, vadovaujantis LR BPK 144 str. ir 179 str., 2010-09-17 buvo surašytas pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolas, kurio pagrindu nuo automobilio „Audi 100 Avant“ v.n. (duomenys neskelbtini) lyginamajam tyrimui buvo paimtos 5 nuoplovos: nuo priekinių grotelių, variklio dangčio, priekinio bamperio kėbulo dalies, ženklo dalies. Šis ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmas yra neteisėtas, o lyginamajam tyrimui paimti pavyzdžiai neturi jokios įrodymosios reikšmės, nes šis veiksmas yra atliktas, nesilaikant BPK normų reikalavimų. BPK 144 str. numato galimybę paimti lyginamuosius pavyzdžius lyginamajam tyrimui iš įtariamojo, iš liudytojo ar nukentėjusiojo. Tuo tarpu šio straipsnio komentaro 3 punkte nurodoma, jog, vadovaujantis šio straipsnio nuostatomis, negalima imti spausdinimo mašinėlių, kompiuterių spausdintuvų, rūbų mikrodalelių, dažų, lakų, įvairių instrumentų pėdsakų lyginamuosius pavyzdžius. Tai turi būti daroma, atliekant daiktų, dokumentų, ar kitų objektų tyrimą ar apžiūrą, BPK 205-207 str. nustatyta tvarka“. Taigi, remiantis šiais neteisėtu būdu gautais įrodymais, pateiktais ekspertizės atlikimui, vertinti 2011-01-13 ekspertizės aktą Nr. 3036(10) kaip teisėtą įrodymą, nėra teisinio pagrindo, nes iš neteisėto veiksmo negali atsirasti teisėtų pasekmių. Todėl teismas šią specialisto išvadą nepagrįstai vertino kaip vieną iš įrodymų kaltei pagrįsti. Be to, pasak apelianto, dažai nuo automobilio „Audi 100 Avant“ ant nukentėjusiojo drabužių galėjo patekti tuomet, kai nukentėjusysis gulėjo kieme, kuriame dažnai būdavo paliekamas šis 22 metų senumo automobilis, kurio dažai ir kitos dalelės lupasi ir su žemėm galėjo patekti ant jo drabužių.

M. B. teigimu, ekspertizės 2011-05-06 akto Nr. 3035(10) išvados, kad nukentėjusysis buvo velkamas iki automobilis buvo sustabdytas, prieštarauja jo ir liudytojos J. D. parodymams apie tai, kad automobilis buvo sustojęs prie perėjos, įvažiuojant į kelią Lyda-Vilnius. Be to, šioje išvadoje konstatuota, kad sužalojimai padaryti įkaitusio duslintuvo dalimis, tačiau bylos medžiagoje nėra nei vieno objektyvaus įrodymo, patvirtinančio, kad ant automobilio „Audi Avant“ dugno atsikišusių detalių, įkaitusio duslintuvo dalių, kitų detalių būtų rasta nukentėjusiojo drabužių liekanų, prisvilusių odos liekanų, kitų įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis buvo tempiamas būtent po nuteistojo automobiliu.

Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ekspertės L. L. teigimu, nukentėjusiojo kūnas buvo stipriai prispaustas prie automobilio detalių. Žemiausia automobilio dugno vieta yra 15 cm iki kelio dangos. Todėl užvažiuojant ant išilgai kelio važiuojamosios dalies gulinčio nukentėjusio, kad kūnas tilptų po automobilio dugnu, automobilis turėjo pakilti. Iš tokio teiginio tikėtina, kad, jei kūnas tilpo po automobiliu jį pakeldamas, tai automobiliui sveriant 1950 kg, turėjo būti sužalota nukentėjusiojo krūtinė, tačiau medicininiuose dokumentuose tokių sužalojimų nerasta. Be to ekspertė nurodė, kad tokiu būdu nukentėjusysis galėjo būti tempiamas keliasdešimt metrų. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nukentėjusysis neva buvo tempiamas apie 3000 metrų, tačiau šių aplinkybių teismas nevertino.

Apeliantas teigia, jog teismas negalėjo jo atsisakymo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymus vertinti, kaip baimę atskleisti kažką daugiau, kas leistų nustatyti tiesą apie padarytą nusikalstamą veiką, o nukentėjusiojo užkėlimą ant čiužinio neturėjo pagrindo vertinti kaip teismo klaidinimą ar įrodymų naikinimą. Mano, kad tokiu būdu teismas nekaltumo įrodinėjimo pareigą perkelė jam.

Apelianto teigimu, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes nuosprendžio nustatomojoje dalyje nenurodytos svarbios aplinkybės – konkreti nusikaltimo padarymo vieta, kokius konkrečius Kelių eismo taisyklių 134 punkte išvardintus reikalavimus jis pažeidė.

M. B. teigia, kad teismas neteisingai išsprendė ir civilinio ieškinio klausimą. Automobilis „Audi 100 Avant“ yra draustas įprastiniu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (sutartis AYAS 01 7200244, kuri galiojo iki 2010-03-30, todėl civiliniu atsakovu turėjo būti pripažinta UAB DK „PZU Lietuva“. Tokiu būdu teismas pasunkino M. B. teisinę padėtį. Nuteistojo manymu, teismas jo atžvilgiu neteisingai pritaikė LR BK 67 str. 3 d. nuostatas ir nepagrįstai jam skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą dvejiems metams šešiems mėnesiams naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemones. Teismas, skirdamas šią poveikio priemonę, nesivadovavo teismų praktika šiuo klausimu: neatsižvelgė, kad jis yra neteistas, administracine tvarka nebaustas, vedęs, šeimoje augina 4 vaikus, dirba ugniagesiu – vairuotoju.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji A. M. prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012-02-29 nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisti neturtinę žalą – 10 000 Lt.

Nukentėjusioji skunde pažymi, kad žuvęs D. L. buvo jos dėdė, motinos brolis, gyvenęs kartu su jos motina 30 metų tame pačiame name. Ji taip pat gyveno tame name iki 20 metų, tėvo neturėjo. Motina ir dėdė buvo artimiausi žmonės. Juos siejo stiprus ryšys, santykiai buvo labai šilti ir draugiški. Mama su dėde tvarkė bendrą ūkį. Pagrindinius darbus atlikdavo dėdė, kuris realiai jas ir išlaikė. Sukūrusi savo šeimą, A. M. toliau gyveno tame pačiame (duomenys neskelbtini) miestelyje, prieš porą metų savo įmonėje medkirčiu buvo įdarbinusi D. L., todėl su dėde nuolat artimai bendravo, juo rūpinosi. Tai teisiamojo posėdžio metu patvirtino nukentėjusiosios vyras ir sūnus.

Apeliantės teigimu, slaugydama D. L. ji patyrė emocinį sukrėtimą, didelius dvasinius išgyvenimus, sielvartą ir kančią dėl sunkių dėdės žaizdų ir jo išgyvenimo galimybių. Slaugydama dėdę, matydama, kokius skausmus jis kenčia, ji kiekvieną kartą patirdavo naujus sukrėtimus ir neigiamas emocijas. A. M. taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nuo patirtų dvasinių emocijų dėl brolio mirties greitai mirė ir sužalotojo sesuo T. K.. Apeliantės teigimu, dėl šių nelaimingų įvykių, nuolatinių išgyvenimų, rūpesčių, nuolatinio nuovargio sutriko jos įprastas gyvenimas, ji negalėjo skirti laiko darbo paieškai, beveik visus metus materialiai šeimą teko išlaikyti jos vyrui.

Atsikirtime į nuteistojo M. B. apeliacinį skundą nukentėjusioji A. M. prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, paliekant nepakeistą Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012-02-29 nuosprendį dėl paskirtos bausmės už padarytą nusikaltimą, numatytą LR BK 281 str. 5 d. Taip pat prašo priteisti LR BPK 106 str. 2 d. pagrindu iš M. B. 1500,00 Lt turėtas išlaidas dėl advokato pagalbos šioje byloje. Nurodo, kad priešingai nei skunde teigia nuteistasis, jo teisė į gynybą pažeista nebuvo, nuosprendyje nurodoma (duomenys neskelbtini) gyvenvietė yra labai konkreti nusikalstamos veikos padarymo vieta. Taip pat, pasak nukentėjusiosios įvykio vieta negalėjo būti apžiūrėta 2012-03-02, kadangi 2012-02-29 buvo paskelbtas nuosprendis. Nurodo ir tai, kad nuo automobilio duslintuvo ir priekinės keleivio sėdynės paimtų tamponų su nuoplovomis neįmanoma buvo nustatyti žmogus kraujo ir žmogaus biologinius pėdsakus, tinkamus asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, kadangi automobilio dugnas buvo nuplautas ir išvalytas, keleivio sėdynė taip pat buvo nuvalyta. Tą patvirtino Šalčininkų PK Kriminalinės paieškos darbuotojas A. S..

Nukentėjusioji cituoja liudytojų parodymus, specialistų išvadas bei teigia, kad apeliantas pastoviai keičia savo parodymus ir juose painiojasi, kuomet specialistų išvados jam nepalankios, apeliantas skunde nurodo, kad duomenys gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso normas. Tokiu būdu, nukentėjusioji nurodo mananti, kad apeliantas visokiais būdais stengiasi nuslėpti nusikaltimą, paslėpti nusikaltimo pėdsakus. Pasak nukentėjusiosios, teismas teisingai įvertino M. B. nusikalstamą veiką, kadangi apelianto veiksmuose yra nusikaltimo sudėtis, t.y. objektas, objektyvinė pusė, subjektas ir subjektyvinė pusė.

Nurodo, kad ruošiant atsikirtimą į apeliacinį skundą, naudojosi advokato teisine pagalba, todėl turėjo 1500,00 Lt išlaidų.

Teismo posėdyje M. B. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios A. M. skundą atmesti.

Nukentėjusioji A. M. ir jos atstovas prašė jų skundą tenkinti, o nuteistojo M. B. skundą atmesti.

Prokurorė prašė palikti galioti Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendį, nuteistojo M. B. skundą atmesti.

Nukentėjusiosios A. M. apeliacinis skundas atmetamas , nuteistojo M. B. apeliacinis skundas tenkinamas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. B. nuteistas pagal LR BK 281 str. 5 d., teismui nustačius, kad jis 2010 m. vasario 28 d., laikotarpyje nuo 18.30 val. iki 19.30 val., (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje (duomenys neskelbtini), vairuodamas jo tėvui T. B. priklausantį automobilį „Audi Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 134 punkte nurodytą reikalavimą, t. y. atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, privalėjo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę, apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, automobilio priekine dalimi tarp dešinės ir kairės pusės ratų užvažiavo ant išilgai automobilio važiavimo krypties aukštielninkai gulinčio D. L. kūno, kryptimi nuo kojų galvos link ir, kūnui užstrigus tarp automobilio dugno ir kelio dangos buvo velkamas kurį laiką, dėl ko D. L. patyrė kūno sužalojimus, dėl kurių D. L. mirė.

Bylą išnagrinėjęs apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismas 2012-12-03 nuosprendžiu M. B. išteisino, konstatavęs, jog nepakanka objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 329 str. 1 d. 1 p.), t.y., todėl panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad M. B. 2010 m. vasario 28 d., laikotarpiu nuo 18.30 iki 19.30 val., (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, (duomenys neskelbtini), vairuodamas jo tėvui T. B. priklausantį automobilį „Audi Avant“ užvažiavo ant važiuojamojoje kelio dalyje gulėjusio D. L.. Teismas konstatavo, kad šių duomenų nepakanka įrodyti, jog M. B. veiksmai, vairuojant automobilį, buvo pagrindinė sąlyga ir priežastis eismo įvykiui kilti ir nustatytoms pasekmėms atsirasti. Teismas nurodė, kad iš nukentėjusiojo sužalojimų pobūdžio ir ekspertų išvadų apie sužalojimų padarymo mechanizmą, akivaizdu, kad užvažiavimas ant D. L. kūno įvyko ne M. B. kieme, o kitoje vietoje, tikėtina nenustatytame kelyje, konstatavo, kad byloje nenustatytas konkretus įvykio laikas, vieta, įvykio metu toje kelio dalyje buvęs apšvietimas, leistinas greitis, kelio danga, matomumas, atsižvelgiant į oro sąlygas, o esant šioms aplinkybėms, nėra galimybės nustatyti, ar M. B. galėjo numatyti, jog kelyje gulės nukentėjusysis, ir konkrečioje situacijoje turėjo realią galimybę jį pamatyti, suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą ir numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013-06-18 sprendimu naikindama šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-12-03 nuosprendį konstatavo, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismas, vertindamas bylos duomenis, pažeidė LR BPK 20 str. 5 d., 324 str. 6 d. Kasacinio teismo nuomone, šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis buvo panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad, iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ir priimant sprendimą, teismas turi vertinti visus byloje surinktus įrodymus, t. y. turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas M. B. baudžiamąją bylą, 2014-02-12 sprendimu padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo priežastinį ryšį tarp M. B. padarytų KET 134 p. reikalavimų pažeidimų ir kilusių neigiamų padarinių – žmogaus žūties, todėl paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį M. B. atžvilgiu.

Minėtas sprendimas vėl gi buvo panaikintas kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos 2014-11-25 sprendimu, konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylą, tik iš dalies įvykdė kasacinės instancijos teismo 2013-06-18 nutartyje išdėstytus nurodymus, nepatikrino bylos dėl nuteistojo kaltės padarius veiką, numatytą LR BK 281 str. 5 d. tiek, kiek to prašoma M. B. apeliaciniame skunde, nepateikė motyvų, kodėl skundas atmetamas ir taip pažeidė LR BPK 20 str. 5 d., 320 str. 3 d. ir 332 str. 3 d., 5 d. reikalavimus. Kasacinėje nutartyje akcentuota, kad teismų sprendimuose nėra paneigta 2011-05-09 ekspertizės akto Nr. 11-1148(11) specialisto išvada, jog buvusio eismo įvykio situacijoje būtent D. L. veiksmai- gulėjimas, tikėtina, važiuojamojoje kelio dalyje, kėlė grėsmę eismo saugumui , techniniu požiūriu lėmė šio eismo įvykio kilimą. Kasacinio teismo nuomone, šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinių skundų argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi bylos faktiniais duomenimis nėra įrodyta , jog apeliantas M. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 5 d.

Lietuvos Respublikos BK 281 str. numato atsakomybę už kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimą, sukėlusį straipsnyje numatytus padarinius. Šiame baudžiamajame įstatyme numatytų veikų požymiai įtvirtinti blanketinėje dispozicijoje. Todėl, atskleidžiant jų turinį, privalu remtis teisės aktais, galiojančiais greta baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančiais įvairaus pobūdžio kelių eismo saugumo ir transporto priemonių eksploatavimo taisykles, nustatant eismo įvykio kaltininką, neatsargumo formą ir pan., tą pagrindžiant patikimais, objektyviais įrodymais. Pirmos instancijos teismas , patikrinęs byloje surinktus įrodymus, juos įvertino formaliai , nekreipė dėmesio į neaiškumus, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė prielaidomis , o tai draudžia įstatymas.

Įrodymų dėl nukentėjusiojo D. L. partrenkimo eismo įvykyje vertinimas :

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme metu, prokurorė pateikė prašymą pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, nurodydama, kad būtina patikslinti įvykio vietą, laiką ir kaltinimą jį suformuluojant taip:

M. B. kaltinamas tuo, kad 2010 m. vasario 28 d., laikotarpyje nuo 18.53 val. iki 19.10 val., (duomenys neskelbtini) kaime (gyvenvietėje), (duomenys neskelbtini) gatvė, tarp namų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), vairuodamas jo tėvui T. B. priklausantį automobilį Audi Avant v. n. (duomenys neskelbtini), pažeidė 133, 134 Kelių eismo taisyklių punktuose nurodytus reikalavimus, t.y, privalėdamas važiuoti neviršydamas leistino greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio būklę, meteorologines sąlygas, taip, kad galėtų sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, privalėjo visiškai sustabdyti transporto priemonę, arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, būdamas neatidus, partrenkė automobilio priekine dalimi (tarp bamperio ir grotelių) einantį keliu D. L., dėl ko pastarasis griuvo, po to, automobilio priekine dalimi tarp dešinės ir kairės pusės ratų užvažiavo ant išilgai automobilio važiavimo krypties aukštielninkai nukritusio D. L., kryptimi nuo kojų link galvos ir, kūnui užstrigus tarp automobilio dugno ir kelio dangos, buvo velkamas iki savo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dėl ko D. L. patyrė kūno sužalojimus: plėštinė žaizda kairio momens ­pakaušio – sprando srityje su kairiojo momenkaulio kiauriniu defektu bei daugybinės plėštinės žaizdos ir odos nubrozdinimai nugaroje, buvo padaryti D. L. kūnui nugariniam paviršiui dinamiškai kontaktuojant su kelio danga, automobiliui Audi Avant v.n. (duomenys neskelbtini) užvažiavus ant gulinčio D. L. ir tempiant jo kūną, kairės šlaunies ir pilvo kairės pusės IIB-IIIo nudegimai, buvo padaryti automobilio Audi Avant v. n. (duomenys neskelbtini) įkaitusio duslintuvo poveikiu, dešinės blauzdos sužalojimai (plėštinė žaizda, girnelės, šeivikaulio, proksimalinio galo lūžis bei vidinės kulkšnelės lūžiai) padaryti automobilio dugno detale paveikus dešinės kojos priekinį – šoninį paviršių, dėl kurių sužalojimų D. L. 2010 m. balandžio 21 d., 06.15 val., mirė ligoninėje. Šiais savo veiksmais M. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 5 d.

Matyti, kad M. B. inkriminuojama nauja aplinkybė, t.y., kad jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 133 punktą , būdamas neatidus , partrenkė nukentėjusįjį D. L., dėl ko pastarasis griuvo. Nuteistajam buvo suteikta laiko susipažinti su nauju kaltinimu ir pasiruošti gynybai, jis buvo apklaustas.

Kolegijos nuomone, prokurorės prašymas papildyti kaltinimą, išplečiant jo apimtį, procesiškai nepagrįstas, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo jį tenkinti. Kaip yra pripažinęs Konstitucinis teismas, procesinė galimybė pakeisti kaltinimą apeliacinio proceso metu, yra, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas numato, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teisme galima tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai (LR BPK 320 str. 4 d.). Minėtas straipsnis numato, kad nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Atkreiptinas dėmesys, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik pagal nuteistojo M. B. bei nukentėjusiosios A. M. apeliacinius skundus. Prokuratūros skundo byloje nėra, nukentėjusiosios skundas tik dėl neturtinės žalos dydžio atlyginimo.

Pažymima, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nagrinėjant bylą teismuose draudimo keisti į blogąją pusę principo laikomasi visose proceso stadijose. Tiek nagrinėjant bylą apeliacine, tiek kasacine tvarka, tiek ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui, nuteistojo padėtis negali būti bloginama, kai byla nagrinėjama pagal jo skundą, t.y. kai procesas tęsiamas paties nuteistojo iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-733/2007, 2K-312/2008, 2K-274/2009, 2K-276/2012, 2K-164/2014, 2K-380-942/2015).

Taigi, iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka bei atsižvelgus į tai, kad byla nagrinėjama pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą, o nukentėjusiosios skundas tik dėl civilinio ieškinio, prokuratūros skundas nepaduotas, prokurorės prašymas pakeisti kaltinime išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, netenkinamas. Kolegijos nuomone, naujos aplinkybės inkriminavimas nuteistojo M. B. veiksmams – nukentėjusiojo D. L. partrenkimas, akivaizdžiai blogintų pastarojo padėtį, o tai nesuderinama su įstatymu.

Kita vertus, minėtos aplinkybės nepatvirtina ir byloje surinkti faktiniai duomenys- įrodymai, t.y., kad kaltinime nurodytoje vietoje : (duomenys neskelbtini) g. tarp namų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) būtent apelianto vairuotas automobilis „Audi Avant“ partrenkė žuvusįjį D. L.:

-byloje nėra surinkta jokių duomenų, kad apeliantas N. B., betarpiškai prieš įvykį ar įvykio metu, vairuodamas automobilį“ Audi Avant“, važiavo minėta gatve. Tą aplinkybę jis neigė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, nurodydamas, kad jis įvykio laiku važiavo iš savo darbavietės , esančios (duomenys neskelbtini), po to važiavo (duomenys neskelbtini) gatve, kur prie (duomenys neskelbtini) namo paėmė einančią liudytoją J. D. , toliau vėl važiavo ta pačia gatve, iš jos įsuko į pagrindinį kelią (duomenys neskelbtini) , kuriuo važiavo 2, 6 km., po to įsuko į žvyrkelį, vedantį link jo namų, ir pravažiavus 2, 8 km. įvažiavo į savo namų , esančių (duomenys neskelbtini), kiemą (t. 3 b.l. 214—215). Prokurorės versija, kad apeliantas M. B. (duomenys neskelbtini) gatve negalėjo važiuoti, nes ta gatvė yra duobėta ir pan. ir kad yra patogiau važiuoti (duomenys neskelbtini) g., kuria pagal bylos įrodymus , ėjo nukentėjusysis D. L., niekuo nepagrįsta , yra tik prielaida . Nuteistasis M. B. įvykio dieną 19.14 val. telefonu pranešė policijai, kad jis partrenkė žmogų , į klausimą, kaip tai atsitiko, jis atsakė, kad nežino - jis gulėjo ant kelio , perklausus, M. B. paaiškina, kad kažką matė, kai važiavo namo, kad buvo toks garsas, o jis neatkreipęs dėmesio, atvažiavo namo, nusileido ir žiūri, kad žmogus po mašina (t. 1 b.l. 117,118). Kolegijos nuomone, toks nuteistojo skambučio policijai turinys nepatvirtina , kad jis nurodo konkrečias įvykio aplinkybes, akivaizdu, kad jis, pranešdamas apie sužalotą asmenį savo kieme, pats bando suprasti įvykio aplinkybes, o ne jas konkrečiai nurodo. Vėlesniuose savo parodymuose, kai jis buvo apklausiamas procesine tvarka , nuteistasis nurodė kitas įvykio aplinkybes ;

-tai, kad apeliantas M. B. įvykio laiku važiavo (duomenys neskelbtini) g. ir pakeliui paėmė liudytoją J. D., patvirtina ji pati (t. 1 b.l. 161, t. 2 b.l. 44, t. 103). Minėta liudytoja yra nuteistojo sesers draugė, tačiau nesant kitų įrodymų, kurie patvirtintų kitą jo važiavimo kryptį, teismas neturi pagrindo netikėti šios liudytojos parodymais;

-pats nukentėjusysis D. L., apklaustas 2010 m. kovo 25d. ikiteisminio tyrimo metu (mirė 2010 m. balandžio 21d.), patvirtino įvykio dieną po išgertuvių ėjęs (duomenys neskelbtini) gatve , prie vidurinės mokyklos pajutęs smūgį ir daugiau nieko neatsiminė (t. 1 b.l. 52). Bylos duomenimis yra nustatyta , kad (duomenys neskelbtini) yra dvi mokyklos : (duomenys neskelbtini) vidurinė mokykla , esanti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) vidurinė mokykla , esanti (duomenys neskelbtini) (t. 2 b.l. 123, 124);

-liudytojai V. G. , Č. G. savo parodymais patvirtino, kad įvykio dieną apie 19 val. lydėjo išgėrusį nukentėjusįjį D. L. į namus (duomenys neskelbtini) , tačiau jam užsispyrus, kad toliau jo nereikia lydėti , kad neva jie veda jį ne ta kryptimi , paliko jį (duomenys neskelbtini). Liudytojo V. G. parodymais pirmos instancijos teisme jį paliko ties (duomenys neskelbtini) ambulatorija ( ji yra adresu (duomenys neskelbtini)), apeliacinio proceso metu, atlikus jo parodymų patikrinimą vietoje , jis nurodė D. L. palikęs (duomenys neskelbtini) ties (duomenys neskelbtini) namu, liudytojo Č. G. parodymais ikiteisminio tyrimo metu jis palikęs D. L. su broliu ties (duomenys neskelbtini) namu (duomenys neskelbtini) , apklausiamas pirmos instancijos teisme jis nurodė palikęs D. L. netoli ambulatorijos ( t. 1 b.l. 67, 73, t.2 b.l. 39, 40, t.3 b.l. 100 ). Atsisukęs liudytojas V. G. dar matė D. L. einantį link savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), bet liudytojas Č. G. , po išsiskyrimo nuėjęs pas O. L., kur gyveno D. L., ir pranešęs , kad D. L. reikia parvesti namo, nes jis yra girtas, ir yra paliktas (duomenys neskelbtini) ir neina su jais, netrukus grįžęs ta pačia (duomenys neskelbtini) gatve, D. L., turėjusio eiti ta gatve namo, neberado. Ta aplinkybė , kad liudytojas Č. G. po trumpo išsiskyrimo su nukentėjusiuoju D. L. , eidamas ta pačia (duomenys neskelbtini) gatve, kuria turėjo eiti namų link D. L. , pastarojo nebesutiko , leidžia daryti prielaidą, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje po išsiskyrimo su broliais G. D. L. partrenkė automobilis ir jį iš tos vietos nutempė arba prielaidą, kad nukentėjęs D. L. pakeitė savo ėjimo kryptį ir nuėjo į kitą gatvę, galimai į (duomenys neskelbtini), kur pagal nukentėjusįjį ties mokykla (kuri yra (duomenys neskelbtini)) jis pajutęs smūgį, po kurio daugiau nieko neprisimena, tačiau tai yra tik prielaidos , kurių įstatymu nustatytais įrodymais patikrinti nėra galimybės. Be to ir esant tokioms prielaidoms , negalima daryti išvados, kad nukentėjusįjį D. L. partrenkė eismo įvykyje automobiliu „Audi Avant „ apeliantas M. B.;

Teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 590/10(01) nustatyta, kad nukentėjusysis D. L. mirė nuo sužalojimų, gautų automobiliui užvažiavus ant gulinčio aukštielninko nukentėjusiojo ir jį tempiant už automobilio dugno atsikišusių dalių užsikabinusį kūną kieta plokščia kelio danga , tarp kitų sužalojimų buvo nustatyta girnelės lūžis, šeivikaulio proksimalinio galo lūžis, vidinis kulkšnelės lūžis (t. 1 b.l. 84-89). Apeliacinio proceso metu apklaustas teismo medicinos ekspertas J. M. P. paaiškino, kad pastarieji sužalojimai galėjo atsirasti nuo nukentėjusiojo D. L. partrenkimo , tačiau nenustačius būdingų sugadinimų automobiliui „Audi Avant“ , negalima teigti, kad nukentėjusįjį partrenkė būtent nuteistojo M. B. vairuojamas automobilis (t.2 b.l. 199, t.3 b.l. 94-95, 225-226).

2010-03-03 apžiūrėjus automobilį „Audi Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini), buvo nustatytas įlenkimas automobilio galinėse durelėse, dešinėje pusėje įlenkimas, galinėje dalyje įlenkimas, galinėje dalyje išlaužtas kairysis žibintas, o apžiūrėjus dugną, priekinėje dalyje rastas nedidelis įlenkimas, įlenktas kaištis, automobilio duslintuve pastebėta raudonos spalvos dėmė, jokių kitų pėdsakų nenustatyta (b. t. 1, b. l. 10-11), bet byloje nėra surinkta įrodymų, kurie patvirtintų , kad minėti automobilio sugadinimai atsirado naujai pateiktame kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Automobilio „Audi Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini), apžiūrą atlikęs specialistas A. S. patvirtino apžiūros metu matęs, kad automobilio priekinė dalis, grotelės įtrūkusios, įlenkta po grotelėmis buvusi skardinė danga, variklio iškilimas, kur užsideda ant generatoriaus diržas, sulenktas (b.t. 2, b.l. 116, t. 3 b.l. 98). Vienok, šie nustatyti nuteistojo M. B. vairuoto automobilio sugadinimai nepatvirtina, kad jie atsirado partrenkus einantį nukentėjusįjį M. L..

Tą aplinkybę, kad nuteistojo M. B. vairuojamas automobilis galėjo partrenkti einantį nukentėjusįjį D. L., paneigia 2011-05-06 ekspertizės akto Nr. 11-3035 (10) išvada, kuria nustatyta, kad D. L. prieš pat kontaktą su automobiliu Audi 100 Avant, v. n. ž. (duomenys neskelbtini) kėbulo apatine dalimi gulėjo aukštielninkas, kojomis link atvažiuojančio automobilio (b. t. 1, b. l. 178-182), 2011-05-09 ekspertizės akto Nr. 11-1148(11) išvada, kuria nustatyta šio eismo įvykio tikėtina eiga (mechanizmas): D. L. gulėjo aukštielninkas ant kelio dangos, automobilis Audi 100 Avant, v. n. ž. (duomenys neskelbtini), vairuojamas M. B., priekine dalimi (tarp dešinės ir kairės pusės ratų) užvažiavo ant išilgai automobilio važiavimo krypties aukštielninkai gulinčio D. L. kūno kryptimi nuo kojų link galvos ir, kūnui užstrigus tarp automobilio dugno ir kelio dangos, jis buvo velkamas kurį laiką, kol automobilis buvo sustabdytas. (b. t. 1, b. l. 183-185).

Aplinkybės, kad nuteistojo vairuojamas automobilis partrenkė D. L., nepatvirtino ir teisme apklausta ekspertė L. L., kuri nurodė, jog, atliekant ekspertizę, nebuvo rasta jokių požymių, kurie patvirtintų, kad M. B. vairuojamas automobilis partrenkė žmogų: automobilio priekyje nėra sugadinimų, būdingų tokiai situacijai (t.2 b.l. 195-196, t.3 b.l. 95-97), tą patį patvirtino teismo medicinos ekspertas J. M. P., nurodęs, kad Automobiliui „Audi Avant“ nerasta sugadinimų, kurie būdingi po sąlyčio su žmogaus kūnu (t. 2 b.l. 198-199, t.3 b.l. 94-95).

2011-01-13 ekspertizės akto Nr. 11-3036(10) išvada nustatyta, kad ant D. L. kelnių esantys įsitrynę juodos spalvos dažų dangos pėdsakai ir dalelės skiriasi nuo tirti pateiktų automobilio „Audi 100 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinių grotelių, buferio, buferio grotelių, apatinės kėbulo dalies plastikų, variklio dangčio dažų dangos ir „Audi“ ženklo medžiagų (metalo, plastiko) (b. t. 1, b. l. 188-193), tai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusįjį D. L. partrenkė kitas automobilis , o ne nuteistojo M. B. automobilis .

Įrodymų , ar nuteistasis M. B., vairuodamas automobilį „Audi Avant“ užvažiavo ant gulinčio nukentėjusiojo D. L. ir jį užkabinus automobilio dugne esančiomis atsikišusiomis dalimis, jį tempė ir padarė sužalojimus , vertinimas :

Apeliantas M. B., apklaustas teisminiuose nagrinėjimuose, neigė užvažiavęs ant gulinčio nukentėjusiojo D. L. ir jį atitempęs iki savo kiemo. Kaip jau buvo minėta anksčiau, jis nurodė, kad įvykio dieną važiavo iš darbo gaisrinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), važiavo (duomenys neskelbtini) , pakeliui paėmė einančią J. D. , po to pavažiavęs keliu (duomenys neskelbtini), įsuko į žvyrkelį , vedantį link jo namų, ir pravažiavus 2, 8 km. įvažiavo į savo namų , esančių (duomenys neskelbtini), kiemą , iš kur užnešęs nupirktus produktus, išvažiavo pas tėvą ir paliko automobilį , grįžus, aptiko sužeistą D. L. kieme. Važiuojant automobiliu nieko nejuto, neįtarė, kad kas nors galėtų būti užsikabinęs prie automobilio dugno ( t. 2 b.l. 36-38). Atliekant su nuteistuoju parodymų patikrinimą vietoje , jis nurodė tas pačias važiavimo aplinkybes, kad važiavo tom gatvėm, kurias nurodė apklausiamas, papildomai nurodė, kad posūkyje iš kelio (duomenys neskelbtini) įvažiuojant į žvyrkelį , pajuto automobilio kilstelėjimą (t. 3 b.l. 214—215).

Teismas netiki nuteistojo M. B. keliama versija , kad jis vairuojamu automobiliu neužvažiavo ant gulinčio D. L. ir šiam užsikabinus už automobilio dugno detalių jo neatitempė į savo namų kiemą, kad neva kažkas kitas „pametė“ sužalotą jo kieme.

Tai, kad apeliantas M. B. savo vairuojamu automobiliu užvažiavo ant gulinčio D. L. ir šiam užsikabinus prie automobilio dugno detalių jį tempė, patvirtina sekantys įrodymai:

-teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 590/10(01) , kuria nustatyta, kad Atlikus murusiojo D. L. kūno tyrimą, specialisto išvada Nr. M 590/10(01) buvo nustatyta, kad D. L. mirė nuo pūlinio galvos smegenų dangalų ir plaučių uždegimo, išsivysčiusio po patirtos kombinuotos traumos: kairio momenkaulio gumburo kiaurinio lūžio - defekto, momens – pakaušio – sprando odos žaizdos su nekroze (iki 15 % kūno paviršiaus), žaizdos ir odos nubrozdinimo nugaroje su odos nekroze (apie 8 % kūno paviršiaus), kairės šlaunies ir pilvo kairės pusės IIB-III° nudegimų (apie 5 % kūno paviršiaus), plėštinės žaizdos dešinėje blauzdoje, girnelės lūžio, šeivikaulio proksimalinio galo lūžio, vidinės kulkšnelės lūžio. VŠĮ VGPUL stacionare gydymo istorijos duomenimis D. L. mirė 2010-04-21 06.15 val. D. L. lavone nustatyta: kairio momenkaulio gumburo kiaurinis lūžis, momens – pakaušio – sprando odos žaizda ir nekrozė (iki 15 % kūno paviršiaus), nugaroje žaizdos ir odos nubrozdinimai su odos nekroze (apie 8 % kūno paviršiaus), kairės šlaunies ir pilvo kairės pusės IIB-III° nudegimų (apie 5 % kūno paviršiaus), plėštinė žaizda dešinėje blauzdoje, girnelės lūžio, šeivikaulio proksimalinio galo lūžis, vidinės kulkšnelės lūžis. Tokio pobūdžio sužalojimai galėjo gautis autoįvykio metu, užvažiavus ant gulinčio aukštielninko D. L., tempiant už automobilio dugno atsikišusių dalių užsikabinusį kūną, kieta plokščia kelio danga, odos nudegimai kūno priekiniame paviršiuje greičiausiai padaryti kūnui kontaktuojant su įkaitusiu automobilio duslintuvu, o platūs minkštųjų audinių nubrozdinimai nugaroje ir galvoje su kaukolės kaulo defektu – nutrynimu, padaryti velkant kūną kelio danga. Sužalojimai padaryti neužilgo iki stacionarizavimo ir visumoje vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimų, būdingų kovai ir savigynai, lavone nerasta. Vertinant patikrų sužalojimų visumą, labiausiai tikėtina, kad nukentėjusiojo galimybė atlikti savarankiškus veiksmus buvo apribota (b. t. 1, b. l. 84-89). Taip pat 2011-05-06 ekspertizės akto Nr. 11-3035 (10) išvada patvirtina, kad D. L. prieš pat kontaktą su automobiliu Audi 100 Avant, v. n. ž. (duomenys neskelbtini) kėbulo apatine dalimi gulėjo aukštielninkas, kojomis link atvažiuojančio automobilio. Tikėtina, kad automobilis Audi 100 Avant, v. n. ž. (duomenys neskelbtini), priekine dalimi (tarp dešinės ir kairės pusės ratų) užvažiavo ant išilgai automobilio važiavimo krypties aukštielninkai gulinčio D. L. kūno, kryptimi nuo kojų link galvos ir, kūnui užstrigus tarp automobilio dugno ir kelio dangos, jis buvo velkamas kurį laiką, kol automobilis buvo sustabdytas. Krūtinkaulio, stumbro ir dubens kaulų lūžių nebuvimas duoda pagrindą teigti, kad ant nukentėjusiojo D. L. kūno nebuvo užvažiavę (pervažiavę) automobilio Audi 100 Avant, v. n. ž. (duomenys neskelbtini) ratai. (b. t. 1, b. l. 178-182). Tokias nukentėjusiojo D. L. sužalojimo aplinkybes patvirtina teismo medicinos ekspertas J. M. P., apklaustas teismo posėdžiuose (t. 198-199, t.3 b.l. 94-95, 225-226);

-2011-05-09 ekspertizės akto Nr. 11-1148(11) išvada nustatyta, kad šio eismo įvykio tikėtina eiga (mechanizmas) buvo tokia: D. L. gulėjo aukštielninkas ant kelio dangos, automobilis Audi 100 Avant, v. n. ž. (duomenys neskelbtini), vairuojamas M. B., priekine dalimi (tarp dešinės ir kairės pusės ratų) užvažiavo ant išilgai automobilio važiavimo krypties aukštielninkai gulinčio D. L. kūno kryptimi nuo kojų link galvos ir, kūnui užstrigus tarp automobilio dugno ir kelio dangos, jis buvo velkamas kurį laiką, kol automobilis buvo sustabdytas. (b. t. 1, b. l. 183-185);

2010-05-20 specialisto išvada Nr. 11-1179(10) patvirtina, kad ant D. L. kelnių ir megztinio buvo rasta mineralinės alyvos pėdsakų. Tikėtina, kad mineralinė alyva nuo nuteistojo automobilio variklio karterio (b.t. 1, b.l. 109-111);

2011-01-09 ekspertizės akto Nr. 11-3036 (10) išvada nustatyta, kad tiriant D. L. kelnių iškarpas su pašalinių medžiagų pėdsakais ir automobilio „Audi Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini) priekinių grotelių, variklio dangčio, priekinio buferio, priekinio buferio grotelių, priekinės apatinės kėbulo dalies ir „Audi“ ženklo medžiagų pavyzdžius, nustatyta, jog ant tirti pateiktų D. L. kelnių yra įsitrynusių juodos spalvos dažų dangos, sudarytos iš juodos spalvos emalio, tamsiai pilkos spalvos grunto ir blyškiai pilkos spalvos glaisto, pėdsakų ir dalelių. Šie dažai ir automobilio „Audi Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini) priekinės apatinės kėbulo dalies dažų dangos pavyzdžių (pateiktų voke Nr. 1, pakelyje Nr. 5) trys viršutiniai sluoksniai yra vienodi. Didelė tikimybė, kad ant D. L. kelnių rastos dažų dangos dalelės ir pėdsakai yra iš automobilio „Audi Avant“ priekinės apatinės kėbulo dalies dažų dangos (b. t. 1, b. l. 188-193);

2010-05-14 specialisto išvada Nr. 11-1297 (10) nustatyta, kad ant tirti pateiktos daktiloskopinės plokštelės Nr. 3 su mikrodalelėmis nuo automobilio „Audi Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini), priklausančio M. B., priekinių grotelių, rasti du žalsvai rudos spalvos medvilnės pluoštai vienodi su D. L. striukės audeklo pluoštais, todėl yra tikimybė, kad rasti pluoštai yra iš D. L. striukės audeklo (b. t. 1, b. l. 99-102);

Kolegija, įvertinusi byloje esančius, pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirtus faktinius duomenis, konstatuoja, jog, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jų visuma patvirtina, kad M. B. 2010-02-28, apie 19 val., nenustatytoje vietoje pakelyje tarp jo darbo vietos – (duomenys neskelbtini) ir jo gyvenamosios vietos , esančios (duomenys neskelbtini), vairuodamas jo tėvui T. B. priklausantį automobilį „Audi Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini), užvažiavo ant važiuojamojoje kelio dalyje gulėjusio D. L. ir, kūnui užstrigus tarp automobilio dugno ir kelio dangos, jį vilko kurį laiką, tokiu būdu jį parveždamas į savo namų kiemą.

Pirmos instancijos teismas, pripažindamas apeliantą M. B. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5d. , t.y. kad jis padarė neatsargią nusikalstamą veiką, nepagrindė jo kaltumo.

Kolegija, pripažinusi , kad apeliantas M. B. , vairuodamas automobilį jo priekine dalimi tarp dešinės ir kairės pusės ratų užvažiavo ant išilgai automobilio važiavimo krypties aukštielninkai gulinčio D. L. kūno, kryptimi nuo kojų galvos link ir, kūnui užstrigus tarp automobilio dugno ir kelio dangos, jį kurį laiką vilko, mano, jog šių duomenų nepakanka įrodyti, jog M. B. veiksmai, vairuojant automobilį, buvo pagrindinė sąlyga ir priežastis eismo įvykiui kilti ir nustatytoms pasekmėms atsirasti. Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad apelianto M. B. užvažiavimo ant gulinčio D. L. kūno vieta nenustatyta , dėl ko nėra galimybės nustatyti įvykio metu toje kelio dalyje buvusio apšvietimo, leistino greičio, kelio dangos, jos būklės , matomumo, atsižvelgiant į oro sąlygas, o esant šioms aplinkybėms, nėra galimybės nustatyti, ar M. B. galėjo numatyti, jog kelyje gulės nukentėjusysis, ir ar jis konkrečioje situacijoje turėjo realią galimybę jį pamatyti, suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą ir numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Nenustačius , kad nuteistasis M. B. galėjo numatyti aukščiau aptartą situaciją , nėra nei faktinio nei teisinio pagrindo teigti , kad apeliantas M. B. , vairuodamas automobilį, pažeidė Kelių eismo taisyklių 134 punkto reikalavimus , t.y. atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui , nesulėtino greičio, ar nestabdė , neapvažiavo kliūties- gulinčio ant važiuojamosios kelio dalies D. L. , ir automobilio priekine dalimi tarp dešinės ir kairės pusės ratų užvažiavo ant išilgai automobilio važiavimo krypties aukštielninkai gulinčio D. L. kūno.

Tai, kad nuteistojo M. B. veiksmai aptariamoje situacijoje nebuvo kalti, patvirtina ir 2011-05-09 Lietuvos teismo ekspertizės centro techninių ekspertizių skyriaus ekspertizės akto Nr. 11-1148(11) išvada, kuria nustatyta, kad buvusioje kelio eismo situacijoje –D. L. kūno gulėjimas važiuojamojoje kelio dalyje(tikėtina) kėlė grėsmę eismo saugumui ir techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą (t. 1 b.l. 183-185).

Iš aukščiau aptartų įrodymų yra žinoma, kad ant nukentėjusiojo D. L. kelnių, kuriomis jis vilkėjo įvykio dieną, buvo rasta dažų, kurių negalėjo palikti apelianto M. B. vairuojamas automobilis, todėl nėra nuginčyta galima versija, kad iki apeliantui M. B. „pasigaunant „ nukentėjusįjį D. L. , pastarąjį galėjo partrenkti kitas automobilis, kuris po to galėjo jį tam tikrą atstumą ir tempti bei padaryti nukentėjusiajam tam tikrus sužalojimus. Esant tokioms aplinkybėms, kyla abejonės , ar visi sužalojimai, kurie nustatyti D. L., yra padaryti jį automobiliu tempiant M. B.. Dėl tokių abejonių apeliacinė instancija , tegu ir pripažinusi tas aplinkybes , jog M. B. vairuojamo automobilio priekine dalimi tarp dešinės ir kairės pusės ratų užvažiavo ant išilgai automobilio važiavimo krypties aukštielninkai gulinčio D. L. kūno, kryptimi nuo kojų galvos link ir, kūnui užstrigus tarp automobilio dugno ir kelio dangos, jį vilko, negali priimti apkaltinamojo nuosprendžio M. B. atžvilgiu, nenustačius jo neatsargios kaltės , t.y. to, kad jis numatė , kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai , tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti arba , kad jis nenumatė , kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai , nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti Lietuvos Respublikos BK 16 str.).

Vertinant surinktus įrodymus , yra svarbu nustatyti, ar apeliantas M. B., vairuodamas automobilį ir ir juo užvažiavęs ant gulinčio D. L. kūno, po to jį vilkęs , galėjo tai pajusti ir tą pajutus, imtis atitinkamų priemonių .

Įvertinus automobilio Audi Avant parametrus, matyti, kad kliūčiai- D. L. kūnui papuolus po automobiliu , automobilis turėjo susiūbuoti , šiek tiek pakilti . Pats apeliantas M. B., atliekant su juo parodymų patikrinimą vietoje, nurodė, kad pasukus į žvyrkelį, vedantį link jo namų, jis lyg ir pajuto automobilio pakilimą, tačiau bylos įrodymais nėra nustatyta, kad jis „pasigavo“ D. L. būtent toje vietoje. Tai, kad automobilis užvažiavimo ant kliūties-gulinčio D. L. , kurio kūnas šiek tiek aukštesnis, nei žemiausias automobilio Audi Avant taškas , turėjo susiūbuoti ir dėl paslankios pakabos šiek tiek kilstelti, patvirtina ekspertė L. L. (t. 3 b.l. 97), tačiau , kaip teigia ekspertė , tokį automobilio susiūbavimą ar pakilimą galima paaiškinti ir bloga važiuojamosios kelio dalies danga : kelio duobėmis, suvažinėtu sniegu ir pan.( bylos duomenys patvirtina, kad tiek (duomenys neskelbtini) gatvė, kuria važiavo apeliantas M. B., tiek žvyrkelis buvo blogos būklės: buvo šlapia, suvažinėtas sniegas, kelio danga nelygi ir pan.). Byloje nėra jokių įrodymų, kad aptariamoje situacijoje buvo kokių tai aiškių ženklų, kurie būtų leidę suprasti vairuotojui M. B., jog jis užvažiavo ant gulinčio kūno ir kad tą kūną, užkibusį už dugno atsikišusių dalių , tempė.

Dėl aukščiau išdėstytų motyvų, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis naikintinas, priimamas išteisinamasis nuosprendis, kolegijai nustačius, jog apeliantas M. B. nepadarė veikos, turinčios Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5d. požymius (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1d. 1 p., 329 str. 1d.1 p.).

Panaikinus apkaltinamąjį nuosprendį, priimamas naujas sprendimas ir dėl nukentėjusiosios A. M. pareikšto civilinio ieškinio turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Šis ieškinys, sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 113 str. 5d., paliekamas nenagrinėtu , nes M. B. dėl veikos, iš kurios pasekmių yra kilę turtiniai ir neturtiniai reikalavimai, yra išteisinamas , nepadarius jam veikos, turinčios jam inkriminuoto nusikaltimo požymius.

Byloje yra duomenys, kad nukentėjusioji A. M. turėjo išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, tačiau priimant išteisinamąjį nuosprendį , šių išlaidų atlyginimo apmokėjimas iš apelianto M. B. nepriteistinas ( Lietuvos Respublikos BPK 105 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

nuteistojo M. B. apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 29d. nuosprendį dėl M. B. nuteisimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį :

M. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5d. išteisinti, nepadarius jam veikos, turinčios šio nusikaltimo požymius.

A. M. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

A. M. prašymą priteisti išlaidas advokatui atmesti.

Daiktinius įrodymus- D. L. drabužius sunaikinti.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.