Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-07-22 · Civilinė byla Nr. 2S-1478-345/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-07-22
Bylos Nr.
2S-1478-345/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-11614-2015-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Henrichas Jaglinskis
Atsakovas
A. A.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1478-345/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11614-2015-0Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.; 122.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjas Henrichas Jaglinskis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo A. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „GERI NORAI“ ieškinį atsakovui A. A. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas BUAB „GERI NORAI“ atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „ELIBORTO“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo A. A. 28 441,02 Eur žalos. Nurodo, kad UAB „GERI NORAI“ tapus nemokiai, įmonės vadovas A. A. nevykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „GERI NORAI“. Tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas, todėl privalo padengti žalą kreditoriams. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi ieškovo BUAB „GERI NORAI“ reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones - areštavo atsakovo A. A. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, nurodydamas, jog nesant ar nepakankant ieškiniui užtikrinti atsakovo A. A. nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis 22 441,02 Eur sumai.

Teismas nustatė, jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl žalos atlyginimo. Ieškinio suma yra pakankamai didelė, tuo tarpu teismų praktikoje preziumuojama, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis reikalavimas. Teismas, nurodė, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones atsižvelgė ne tik į reikalavimo sumą, bet įvertino ir ginčo pobūdį bei kitas reikšmingas aplinkybes. Pažymėjo, kad ieškovo prašoma priteisti žala kildinama iš UAB „GERI NORAI“, atstovaujamos tuometinio vadovo atsakovo A. A. veiksmų. Todėl teismas darė išvadą, kad nurodyti duomenys (ieškinio suma ir ginčo pobūdis) gali liudyti apie tai, kad atsakovui ateityje gali kilti problemų dėl atsiskaitymo su ieškovu.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atsakovas A. A. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį, o ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovas teigia nesutinkąs su ieškovo ir teismo motyvais dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

Šalies argumentai

1)Atsakovas sutinka, jog ieškinio suma didelė, tačiau negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad egzistuoja realus pavojus, vykdant galimai palankų ieškovui sprendimą. Atsakovas neturi nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, o mėnesinės pajamos siekia 579,24 eurų. Todėl neegzistuoja tikimybė, kad atsakovas, neturėdamas jokio turto ir pakankamų pajamų, galėtų turtą parduoti, paslėpti ar kitaip apsunkinti.

2) Priverstinai išieškant iš skolininko, jam paliekamos tik lėšos, būtinos jo minimalių poreikių tenkinimui, o CPK 736 str. reglamentuoja, kad iš darbo užmokesčio, kuris yra mažesnis už Vyriausybės nustatytą minimalų mėnesinį atlyginimą – ne daugiau 70 procentų. Be to, atsakovui neturint nekilnojamojo ar registruoto kilnojamojo turto, piniginių lėšų areštavimas yra neproporcinga savo tikslui priemonė.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai įvertino bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso normas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas bei nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas. Juo grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Taigi ieškovui, prašančiam byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą, o atsakovui, prašančiam panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones – šias sąlygas paneigti. Pažymėtina, kad nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

Nustatyta, kad ieškovo teismui pateikto ieškinio suma, kurią jis prašo priteisti iš atsakovo, yra 28 441,02 Eur. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012; 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010). Kita vertus, prezumpcija, kad didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti galbūt palankaus ieškovui teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi išnagrinėti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam yra didelė ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, įsipareigojimais kreditoriams (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009). Taigi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, reikšminga aplinkybė yra šalies, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, turimi įsipareigojimai ir pan. Nagrinėjamu atveju atsakovas, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė jo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, apeliacinės instancijos teismui kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių savo gerą finansinę padėtį pagrindžiančių dokumentų, o priešingai nurodė, kad neturi jokio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, o gaunamas atlyginimas yra tik 579,24 Eur. Taigi atsakovas atskirajame skunde nurodė aplinkybes, kurios tik patvirtina, kad ieškinio suma jam yra didelė ir tai yra vienas iš savarankiškų pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas.

Atsakovas atskirajame skunde taip pat nurodo, jog atsakovui neturint nekilnojamojo ar registruoto kilnojamojo turto, piniginių lėšų areštavimas yra neproporcinga savo tikslui priemonė. Taip pat nurodo, kad atsakovo gaunamos pajamos jam gyvybiškai svarbios ir reikalingos tenkinti kasdieninius minimalius poreikius bei išlaikyti šeimos narius. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais suvaržymais, tačiau, siekiant teisingo bylos išnagrinėjimo ir šalių interesų pusiausvyros, minėti suvaržymai nagrinėjamu atveju yra būtini.

Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Esant išvardintoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmos instancijos nutartį. Todėl atkirasis skundas atmetamas, paliekant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Henrichas Jaglinskis