- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-30
- Bylos Nr.
- 1A-45-719/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-19062-2016-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Ridikas (pirm.), Valdas Ciesiūnas, Jolanta Raščiuvienė
- Nuteistasis
- I. K.
Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-45-719/2017
2017 m. sausio 30 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Valdo Ciesiūno ir Jolantos Raščiuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 60 parų areštu. Pagal BK 64¹ straipsnio 1 dalį ši bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, minėta bausmė buvo subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir I. K. buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 5 mėnesiams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. I. K. pripažintas kaltu ir nubaustas už tai, kad jis 2016 m. balandžio 23 d. laikotarpiu nuo 4 val. iki 7.30 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu sudavė buvusiai sugyventinei L. G. ne mažiau kaip 30 smūgių į veidą, galvą ir kitas kūno vietas, tampė už plaukų ir rovė juos, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą bei sukėlė jai fizinį skausmą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis I. K. prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir jam paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Jis cituoja skundžiamą nuosprendį ir dėsto teismų praktiką dėl bausmės vykdymo atidėjimo.
2.1. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog jis kaltinamas ir jo kaltė įrodyta padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, tačiau motyvuose dėl veikos kvalifikavimo ir bausmės skyrimo, o taip pat rezoliucinėje dalyje nurodyta minėto straipsnio 1 dalis. Skundžiamame nuosprendyje nėra jokių motyvų dėl veikos perkvalifikavimo, todėl jis mano, kad skundžiamas nuosprendis nėra pagrįstas ir teisingas dėl netinkamai taikytų materialinės ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą bei kaltinamojo teisę į gynybą nuo jam suprantamo kaltinimo.
2.2. Taip pat nuteistasis nurodo, jog baudžiamajame įstatyme nėra reikalavimo bausmės vykdymo atidėjimo institutą taikyti tik vieną kartą. Ankstesniu nuosprendžiu jis buvo nuteistas už gerokai sunkesnį nusikaltimą, o šioje byloje tirtas nusikaltimas yra nesunkus, jis nesukėlė nukentėjusiajai sunkių padarinių ar liekamųjų reiškinių. Jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi dėl to, su nukentėjusiąja susitaikė. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu jis buvo laikinai registruotas darbo biržoje kaip ieškantis darbo, tačiau šiuo metu dirba pagal verslo liudijimą ir padeda nukentėjusiajai išlaikyti tris nepilnamečius vaikus, po paskutinės veikos padarymo jokių naujų teisės pažeidimų jis nepadarė ir ankstesniu nuosprendžiu paskirtus įpareigojimus vykdo tinkamai. Be to, nuteistasis atkreipia dėmesį ir į tai, kad už paskutinę nusikalstamą veiką jam net nebuvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, todėl realiai atliekant jam paskirtą galutinę laisvės atėmimo bausmę bus padaryta didelė neigiama įtaka jo teigiamiems socialiniams ryšiams – negalėdamas dirbti negalės padėti savo nepilnamečiams vaikams finansiškai, nukentėjusiajai bus sunku vienai auginti vaikus ir rūpintis jais.
2.3. Nuteistojo I. K. teigimu šios aplinkybės, o taip pat kiti duomenys apie veikos padarymo aplinkybes, jos pavojingumą, jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo rodo, kad jis suprato padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, kad savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo įrodė, jog ateityje naujų pavojingų veikų nebedarys ir jo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, neizoliavus jo nuo visuomenės. Atsižvelgdamas į tai apeliantas mano, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas būtų pakankamas tam, kad sulaikytų jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo bei užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą, todėl skundžiamas nuosprendis nepagrįstas ir turi būti pakeistas.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo I. K. padarytą nusikalstamą veiką ir paskyrė už ją bausmę. Apeliantas skundu ginčija tik pirmosios instancijos teismo sprendimą neatidėti jam paskirtos galutinės subendrintos bausmės vykdymo, todėl skundą nagrinėjantis teismas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies prasme, skundžiamo nuosprendžio teisingumo ir pagrįstumo kitoje dalyje netikrina.
6. Išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir aiškiai argumentavo savo sprendimą neatidėti nuteistajam paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Pirmosios instancijos teismo argumentai šioje dalyje nekelia abejonių, nes tokiam sprendimui priimti svarbūs duomenys byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Visi pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai dėl bausmės vykdymo neatidėjimo pakankamai aiškiai ir konkrečiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.
7. BK 75 straipsnyje įtvirtinta galimybė asmeniui, nuteistam laisvės atėmimo bausme ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tačiau bausmės vykdymo atidėjimas nėra absoliuti nuteistojo teisė, kurią teismas privalėtų besąlygiškai įgyvendinti, todėl esant nors ir visoms sąlygoms atidėti bausmės vykdymą, teismas gali, tačiau neprivalo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.
8. Nagrinėjamu atveju sutiktina, kad nuteistasis I. K. atitinka formalius BK 75 straipsnyje įtvirtintus kriterijus – jis yra nuteistas už tyčinį nesunkų nusikaltimą ir jam paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų. Tačiau tam, kad būtų galima atidėti paskirtos bausmės vykdymą, būtinas dar vienas pagrindas – įsitikinimas, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Individualizuodamas apelianto atsakomybę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, dvi ją sunkinančias aplinkybes ir kitus svarbius duomenis. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad naują tyčinį nusikaltimą nuteistasis I. K. padarė praėjus vos 3 dienoms po Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą ir jam paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas, įsiteisėjimo, minėtu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo metu. Be to, apeliantas anksčiau ne kartą buvo teistas už tyčinius nusikaltimus, už kuriuos, be kita ko, jam buvo paskirtos švelnesnės už terminuotą laisvės atėmimą bausmės – bauda, viešieji darbai. Taip pat jam buvo taikyta jo teisinę padėtį švelninanti teisės norma – lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos (1 t., 105–110 b. l.). Be to, jis baustas administracine tvarka ir byloje nėra duomenų apie jam paskirtų baudų, kurių bendra suma siekia 3146 eurus, tinkamą įvykdymą (1 t., 117–124 b. l.). Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, priešingai, nei savo apeliaciniame skunde teigia nuteistasis I. K., jo smurtiniai veiksmai negali būti laikomi nepavojingais, mažareikšmiais, nesukėlusiais sunkių padarinių ar liekamųjų reiškinių. Asmens neliečiamumas yra pamatinis teisinis principas, kuris reiškia, kad žmogus privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Asmens sveikata, gyvybė yra vienos iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugomos. Pagal suformuotą teismų praktiką sveikata pripažįstama viena didžiausių baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių, todėl nuteistojo I. K. atlikti veiksmai, ypatingai atsižvelgiant į jų padarymo aplinkybes (smurtas prieš nukentėjusiąją truko daugiau nei 3 valandas; nuteistasis prieš nukentėjusiąją smurtavo matant kitiems asmenims; pagal byloje esančią specialisto išvadą seka, jog nukentėjusiajai buvo suduota ne mažiau kaip 15 smūgių (1 t., 52 b. l.) ir kt.) rodo ypač neigiamą nuteistojo charakterio ypatybę – smurtauti prieš asmenis, tuo labiau prieš fiziškai silpnesnius už jį ir negalinčius tinkamai apsiginti, t. y. moteris. Šios aplinkybės nuteistąjį I. K. iš esmės charakterizuoja neigiamai ir leidžia pagrįstai manyti, kad apeliantas išvadų iš ankstesnio savo elgesio bei gyvenimo būdo nepadarė, jis nepasitaisė ir nenori to daryti, anksčiau jam taikytos poveikio priemonės nepadarė tinkamo poveikio ir nepasiekė savo tikslų, nesulaikė nuteistojo nuo naujo tyčinio nusikaltimo padarymo, apeliantas yra linkusi nusikalsti ir pakankamai pavojinga visuomenei asmenybė. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nuteistojo I. K. padarytas naujas nesunkus nusikaltimas yra ne atsitiktinio pobūdžio, o nulemtas susiformavusių neigiamų vertybinių jo nuostatų, todėl apylinkės teismas visiškai teisingai šįkart padarė išvadą, jog švelnesnėmis bausmėmis ar atidėjus paskirtos bausmės vykdymą bausmių tikslai nebus pasiekti ir nuteistajam I. K. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymo neatidėjo.
9. Nuteistasis I. K. apeliaciniame skunde tvirtina, kad šiuo metu jis dirba pagal verslo liudijimą ir padeda nukentėjusiajai išlaikyti tris nepilnamečius vaikus, todėl realiai atliekant jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę bus padaryta didelė neigiama įtaka jo teigiamiems socialiniams ryšiams. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie legalią ir oficialią nuteistojo I. K. darbinę veiklą. Nors apeliaciniame skunde jis tvirtina, kad dirba pagal verslo liudijimą, kartu su skundu nei verslo liudijimo kopijos, nei kitų dokumentų, galinčių patvirtinti realią ir legalią jo darbinę veiklą (pavyzdžiui, pažymų apie atitinkamų mokesčių sumokėjimą valstybės biudžetui) kopijų apeliacinės instancijos teismui jis nepateikė. Be to, tiek iš byloje esančių duomenų, tiek iš teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji viena auklėja ir išlaiko vaikus, o nuteistasis I. K. tik retkarčiais pasidomėdavo vaikų gyvenimu ir kartais paremdavo smulkiomis piniginėmis lėšomis, kurių vaikų išlaikymui nepakakdavo. Būtent dėl šių priežasčių iš nuteistojo I. K. buvo priteistas išlaikymas vaikams periodinėmis išmokomis (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Nr. 2-560-223/2015). Visos šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismui kelia pagrįstas abejones nuteistojo I. K. galimybe oficialiai ir legaliai išlaikyti ne tik kitus asmenis, bet ir patį save, todėl šiuo metu tikėti apelianto teiginiais apie legalią jo darbinę veiklą bei vaikų išlaikymą ir atsižvelgiant į tai atidėti apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra jokio pagrindo.
10. Savo prašymą atidėti galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą apeliantas taip pat grindžia tuo, jog už paskutinę nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas paskyrė jam ne laisvės atėmimo bausmę, o areštą. Tačiau šioje vietoje apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos probacijos įstatymą tam, kad būtų panaikintas nuteistajam paskirtas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas ir nuteistasis būtų pasiųstas į pataisos įstaigą realiai atlikti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, pakanka elementaraus nuteistojo pareigų, susijusių su jo probacija, nesilaikymo, jau nekalbant apie administracinio nusižengimo ar nusikalstamos veikos padarymą (Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai). Todėl šiuo konkrečiu atveju atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis naują nusikalstamą veiką padarė ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu ir šįkart nusprendęs nebeatidėti galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, pirmosios instancijos teismas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
11. Sutiktina su nuteistojo apeliacinio skundo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje klaidingai nurodė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikaciją – vienoje vietoje nurodė BK 140 straipsnio 1 dalį, kitoje – BK 140 straipsnio 2 dalį, o skundžiamame nuosprendyje nėra jokių motyvų dėl veikos perkvalifikavimo. Tačiau šį rašymo apsirikimą, nekeičiantį nuosprendžio esmės, pirmosios instancijos teismas ištaisė 2016 m. lapkričio 21 d. nutartimi (2 t., 12, 19 b. l.), todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau apie tai nepasisako.
12. Atsižvelgdamas į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nustatytas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, taip pat ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, visas jas teisingai įvertino ir tinkamai pritaikė bausmių paskyrimo pagrindus bei taisykles reglamentuojančias BK nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo nuteistajam taikyti BK 75 straipsnį ar kitaip švelninti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę. Apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo I. K. apeliacinį skundą atmesti.