Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Akcentuoja, kad institucijos, atmesdamos prašymus skirti valstybinę pensiją, pareiškėjo manymu, nepagrįstai aiškina, kad jis nepriklauso nei vienai kategorijai asmenų, išvardintų Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – Įstatymas) 11 ir 14 straipsniuose, tačiau nepaaiškina, kodėl nepripažįsta, jog jis yra neteisėtai tremtyje kalinto ir (duomenys neskelbtini) nužudyto F. J. sūnus.

Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 30 d. pakartotinai kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją, tačiau nenurodė jokių naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą. Jis pateikė dokumentus, kuriuos jau buvo pateikęs (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ir savo gimimo liudijimą. Vadovaujantis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų VSDFV direktoriaus 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymo Nr. V-555 60.3 punktu, VSDFV Vilniaus skyrius skundžiamu 2018 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. (10.12)3-55307 atsisakė nagrinėti šį prašymą kaip pakartotinį. Pasak atsakovo, ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas į VSDFV, kaip privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, kreipėsi 2018 m. spalio 22 d. skundu, t. y. praleidęs nustatytą 6 mėnesių apskundimo terminą ir 2018 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6978 pasiūlė iki 2018 m. gruodžio 21 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų apskundimo terminą praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą prašymui paduoti. Nurodo, kad VSDFV 2018 m. gruodžio 10 d. buvo gautas pareiškėjo 2018 m. gruodžio 6 d. skundas, kuriame jis nurodė praleisto termino priežastis. VSDFV, nustačiusi, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, objektyviai pateisinančių jo delsimą kreiptis į VSDFV, ir dokumentų, patvirtinančių tokias aplinkybes, skundą paliko nenagrinėtą. Sprendimo dalyje dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. (10.12) 3-55307 padarė išvadą, jog atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti jo 2018 m. rugsėjo 30 d. prašymą kaip pakartotinį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas ginčija VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (10.12) 3-55307, kuriuo jo 2018 m. rugsėjo 30 d. prašymas atsisakytas nagrinėti kaip kartotinis, ir VSDFV 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6978 dalį, kuria patvirtintas minėto VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Remiantis byloje esančia medžiaga, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 23 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją (b. l. 35–38), su juo pateikė ir Nukentėjusio asmens pažymėjimą (b. l. 39) ir kitus dokumentus.

Atsakovas 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 11-17-20385 „Dėl atsisakymo skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją F. J.“ neskyrė pareiškėjui nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, nustatęs, kad asmuo nepriklauso nei vienai kategorijai asmenų, išvardintų Įstatymo 11 ir 14 straipsniuose, turinčių teisę į nukentėjusiųjų asmenų ar nukentėjusiųjų asmenų našlaičių valstybines pensijas (b. l. 34).

Pareiškėjas VSDFV Šalčininkų skyriui 2014 m. sausio 23 d. pateikė prašymą „Dėl dokumentų pateikimo“ (b. l. 40) su papildomais dokumentais.

VSDFV Vilniaus skyrius, įvertinęs pateiktus dokumentus, 2014 m. vasario 7 d. sprendime Nr. (10.14)3-16988 paaiškino nukentėjusiųjų asmenų našlaičių valstybinės pensijos skyrimo sąlygas ir dar kartą nustatė, kad pareiškėjas nepriklauso nei vienai kategorijai asmenų, turinčių teisę į nukentėjusiųjų asmenų ar nukentėjusiųjų asmenų našlaičių valstybines pensijas (b. l. 46–47).

Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją (b. l. 49) ir pateikė papildomus dokumentus.

Atsakovas, vadovaudamasis Taisyklių 60.3 punktu, 2018 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. (10.12)3-55307 atsisakė nagrinėti šį pareiškėjo prašymą kaip pakartotinį (b. l. 48).

Pareiškėjas šį sprendimą apskundė VSDFV, kuri 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimu VSDFV 2018 m. spalio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą ir pripažino, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 30 d. prašymas yra kartotinis (b. l. 65–67).

Taigi, būtent VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtas ir VSDFV 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo dalis palikti minėtą teritorinio skyriaus sprendimą nepakeistą, yra vertintini šioje byloje.

Iš teismui pateiktų duomenų neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 23 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyrių dėl nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlaičių pensijos skyrimo ir VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 11-17-20385 jos neskyrė, nustatęs, kad asmuo nepriklauso nei vienai kategorijai asmenų, išvardintų Įstatymo 11 ir 14 straipsniuose, turinčių teisę į nukentėjusiųjų asmenų ir nukentėjusiųjų asmenų našlaičių valstybinę pensiją. Taip pat ir dėl pareiškėjo 2014 m. sausio 20 d. prašymo VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. (10.14)3-16988 pripažino, kad pareiškėjas neatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų ir neturi teisės nei į nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją, nei į valstybinę nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlaičių pensiją. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis, kaip politinio kalinio vaikas, tuo metu, kai jo tėvas kalėjo ar mirė (žuvo) įkalinimo įstaigoje, jo motina buvo mirusi, ištremta ar dingusi be žinios, arba įrodančius abiejų tėvų mirtį kalinimo metu. Akcentuotina, kad atsakovo išvados grindžiamos Teisinio statuso įstatymo 7 straipsnio 8 d punktą, t. y. pareiškėjas buvo pripažintas nukentėjusiu nuo 1939-1990 metų okupacijų asmeniu kaip politinio kalinio šeimos narys. Būtent Įstatymas reglamentuoja valstybinių pensijų skyrimą ir, remiantis 11–14 straipsniais, nurodyti asmenys, kurie turi teisę gauti valstybines pensijas.

Taigi, būtent VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 11-17-20385 ir 2014 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. (10.14)3-16988 pareiškėjo prašymai skirti valstybinę pensiją buvo išspręsti iš esmės ir priimti galutiniai sprendimai neskirti valstybinės pensijos. Esant priimtiems sprendimams, kurie nebuvo ginčyti, preziumuojama, kad jie yra teisėti ir galiojantys, todėl, akivaizdu, kad atsakovas, gavęs 2018 m. rugsėjo 30 d. prašymą, turėjo įvertinti visumą pareiškėjo atžvilgiu priimtų sprendimų ir jo pateiktų duomenų skirti valstybinę pensiją.

Kaip nustatyta, pareiškėjas su 2018 m. rugsėjo 30 d. prašymu pateikė dokumentus, kuriuos jau buvo pateikė su 2013 m. spalio 23 d. ir 2014 m. sausio 23 d. prašymais ir savo gimimo liudijimą. Akivaizdu, kad jokių naujų duomenų, kurie sudarytų pagrindą prašymą skirti valstybinę pensiją nagrinėti iš naujo, nepateikė.

Teismo vertinimu, atsakovas, vadovaudamasis Taisyklių 60.3 punktu, 2018 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. (10.12)3-55307 pagrįstai atsisakė nagrinėti šį pareiškėjo prašymą kaip pakartotinį.

Akcentuotina, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nesutiko su ginčijamais sprendimais, tačiau duomenų, paneigiančių atsakovo išvadą, jog jo skundas yra kartotinis ir yra pateiktų naujų esminių duomenų, nepateikė. Tokių duomenų ir teismui nepateikė.

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo išvadomis, kurioms pritarė ir VSDFV.

Pažymėtina, kad, baigus valstybinės pensijos skyrimo procedūrą, neapskundus priimtų sprendimų teisės aktuose nustatyta tvarka, tokie sprendimai, nesant naujai paaiškėjusių aplinkybių ar duomenų, kurių atsakovas nebūtų vertinęs, negali būti nuolat peržiūrimi ir atitinkamai priimami vis kiti sprendimai. Pareiškėjas nei skunde teismui, nei teismo posėdyje nenurodė, kokių aplinkybių atsakovas ar VSDFV netyrė ir atitinkamai jokių konkrečių argumentų dėl ginčijamų sprendimų neteisėtumo nenurodė. Šiuo atveju būtent pats pareiškėjas turėjo paneigti atsakovo sprendime nustatytas aplinkybes.

Pažymėtina, kad jei pareiškėjas būtų skundęs sprendimus dėl valstybinės pensijos neskyrimo ar atitinkamai pateikęs naujus esminius duomenis ar atitinkamai pagrindęs prašymą atnaujinti terminą minėtiems sprendimams skųsti, jie galėjo būti peržiūrėti iš esmės ir, esant reikšmingų duomenų, dėl jų galėjo būti priimti ir nauji sprendimai.

Esminė aplinkybė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 11-17-20385 ir 2014 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. (10.14)3-16988 pripažinta, jog pareiškėjas neturi teisės gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos ar nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlaičių pensijos ir šie klausimai yra galutinai išspręsti.

Atsakovas savo veikloje, be kita ko, vadovaujasi ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, kurio 14 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog prašymas ar skundas gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. Taisyklių 60.3 papunktyje nustatyta, kad prašymas nenagrinėjamas, jeigu pakartotiniame prašyme nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu.

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo išvadomis, jog pareiškėjas pateikė kartotinį skundą, todėl teisėtai ir pagrįstai jį atsisakė nagrinėti, o VSDFV tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes ir ginčijama sprendimo dalimi paliko minėtą sprendimą nepakeistą. Taigi, atsakovas ir VSDFV tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktus ir priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus, kurių, remiantis pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis, naikinti nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad nei VSDFV Vilniaus skyrius, nei VSDFV ginčijamais sprendimais nesprendė iš esmės pareiškėjo prašymo, o procedūrą užbaigė atsisakius nagrinėti jo skundą. Taigi, vienintelis pareiškėjo argumentais, kad jam nepagrįstai nebuvo skirta valstybinė pensija, yra teisiškai nereikšmingas. Teismas nenustatė atsakovo ar VSDFV neteisėtų veiksmų nagrinėjant pareiškėjo prašymą ir skundą, teiktą privaloma išankstine tokiems ginčams nustatyta tvarka.

Teismas, įvertinęs tai, kas anksčiau išdėstyta, prieina prie išvados, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. (10.12) 3-55307 ir VSDFV 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6978 dalis palikti teritorinio skyriaus sprendimą yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų nuostatomis ir yra teisėti, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo F. J. (F. J.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.