Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-05-29 · Administracinė byla Nr. I-4543-596/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-29
Bylos Nr.
I-4543-596/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03723-2014-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
V. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4543-596/2015(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03723-2014-5)Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė, dalyvaujant pareiškėjui V. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. Š. skunde prašo teismo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, po 150 Lt už kiekvieną praleistą parą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K). Nurodo, kad 2010 m. rugsėjo mėn. buvo sulaikytas ir laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime iki 2012-05-20 nežmoniškomis sąlygomis, prievarta kalinamas kamerose grubiai pažeidžiant vienam asmeniui teisės aktuose nustatytą minimalų 3,6 m² kameros plotą. Kameroje, kurios plotas 8 m², buvo laikomi 3-4 asmenys, sanitarinė patalpa yra atvira, jos plotas įskaičiuotas į bendrą kameros plotą, be to, kamerose bloga ventiliacija, todėl tvyrojo blogas kvapas. Taip pat kamerose įrengti maži staliukai bei 2 atlenkiamos kėdės, didelė drėgmė, dėl to luposi dažai, o išduodama patalynė, pagalvės, čiužiniai ir antklodės buvo purvinos, negalėjo normaliai pailsėti. Kamerose nebuvo natūralaus apšvietimo, dėl to negalėjo skaityti ir rašyti. Taip pat nurodo, kad buvo perkeltas į didesnes kameras, bet sąlygos jose buvo dar blogesnės, 30 m² ploto kameroje kartu buvo laikoma 16 ar 17 asmenų, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, blogas apšvietimas, per maži langai, dėl to nepatekdavo natūrali šviesa. Kalint tokiomis sąlygomis, dažnai kildavo konfliktai. Kamerose buvo spintelės, tačiau be durų, lovos dviaukštės, tačiau pritvirtintos per žemai, todėl nebuvo galima atsisėsti. Pareiškėjas dėl tokių laikymo sąlygų patyrė nepatogumus, diskomfortą, neigiamų išgyvenimų, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pareiškėjas patirtą žalą taip pat grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią vertina po 150 Lt už dieną kalint netinkamomis sąlygomis (b. l. 1-2).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamasis jame išdėstytais argumentais.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2014-07-28, o neturtinę žalą prašo priteisti laikotarpiu nuo 2010-09-30 iki 2012-03-20. Mano, kad pareiškėjas praleido Civilinio kodekso nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Taip pat nurodo, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2010-09-30 ir buvo laikomas atitinkamose kamerose. Nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir KD prie TM) direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Atkreipė dėmesį, kad 2012-02-14 ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, o nuo 2011-08-03 iki 2011-08-11, nuo 2011-09-06 iki 2011-09-13 pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu į Lukiškių TI-K dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra – 954. Tačiau šis skaičius nuolat viršijamas. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, todėl negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas taip pat kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o reikalingas inventorius ir priemonės yra išduodami į kameras. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka minėtus darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus.

Dėl kamerų remonto nurodo, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji patys piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją ir pan. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka nustatytus reikalavimus.

Taip pat nurodo, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (b. l. 14-19).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjo paaiškinimais, byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas V. Š. į Lukiškių TI-K atvyko 2010-09-30, ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 166, kurios plotas – 7,94 m², kurioje buvo 4 asmenys (asmeniui teko 1,98 m² ploto), šioje kameroje buvo laikomas iki 2010-11-18, kameroje buvo 3-4 asmenys (asmeniui teko nuo 1,98 iki 2,64 m² ploto); 2010-11-19 perkeltas į kamerą Nr. 182, kurios plotas – 7,94 m², kurioje buvo 3-4 asmenys (asmeniui teko nuo 1,98 iki 2,64 m² ploto), šioje kameroje buvo laikomas iki 2010-12-05; 2010-12-06 išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę; 2010-12-16 atvyko ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 107, kurios plotas – 7,38 m², kurioje buvo 6 asmenys (asmeniui teko 1,23 m² ploto); 2010-12-17 perkeltas į kamerą Nr. 156, kurios plotas – 7,94 m², kurioje ryte ir vakare buvo 3-4 asmenys (asmeniui teko nuo 1,98 iki 2,64 m² ploto), šioje kameroje buvo laikomas iki 2011-02-08; 2011-02-09 perkeltas į kamerą Nr. 141, kurios plotas – 8,02 m², kurioje ryte ir vakare buvo 3-4 asmenys (asmeniui teko nuo 2 iki 2,67 m² ploto), šioje kameroje buvo laikomas iki 2011-02-23; 2011-02-24 perkeltas į kamerą Nr. 156, kurios plotas – 7,94 m², kurioje ryte ir vakare buvo 3-4 asmenys (asmeniui teko 1,98 m² ploto), šioje kameroje buvo iki 2011-03-14; 2011-03-15 perkeltas į kamerą Nr. 265, kurios plotas – 7,87 m², kurioje ryte ir vakare buvo 2-4 asmenys (asmeniui teko nuo 1,98 iki 2,62 m² ploto), šioje kameroje buvo iki 2011-03-30; 2011-03-31 perkeltas į kamerą Nr. 286, kurios plotas – 7,60 m², kurioje ryte ir vakare buvo 3-4 asmenys (asmeniui teko nuo 1,9 iki 2,53 m² ploto), šioje kameroje buvo iki 2011-04-13; 2011-04-14 perkeltas į kamerą Nr. 322, kurios plotas – 7,77 m², kurioje ryte ir vakare buvo 2-4 asmenys (asmeniui teko nuo 1,94 iki 3,88 m² ploto); šioje kameroje buvo iki 2011-04-21; 2011-04-22 perkeltas į kamerą Nr. 257, kurios plotas – 34,57 m², kurioje ryte ir vakare buvo nuo 7 iki 14 asmenų (asmeniui teko nuo 2,46 iki 4,32 m² ploto), kurioje buvo iki 2011-05-19; 2011-05-20 perkeltas į kamerą Nr. 254, kurios plotas – 34,71 m², kurioje ryte ir vakare buvo nuo 7 iki 12 asmenų (asmeniui teko nuo 2,89 iki 3,85 m² ploto), kurioje buvo iki 2011-06-19; 2011-06-20 perkeltas į kamerą Nr. 125, kurios plotas – 6,48 m², kurioje ryte buvo 1 asmuo, vakare perkeltas į kamerą Nr. 129, kurios plotas – 7,94 m², kurioje buvo 1 asmuo, šioje kameroje buvo laikomas iki 2011-06-28, joje buvo nuo 2 iki 4 asmenų (asmeniui teko nuo 1,98 iki 2,64 m² ploto); 2011-06-29 perkeltas į kamerą Nr. 141, kurios plotas – 8,02 m², kurioje ryte ir vakare buvo 2-4 asmenys (asmeniui teko nuo 2,00 iki 2,67 m² ploto), šioje kameroje buvo iki 2011-07-11; 2011-07-12 perkeltas į kamerą Nr. 135, kurios plotas – 8,02 m², kurioje ryte ir vakare buvo 3-4 asmenys (asmeniui teko 2,00 m² ploto), šioje kameroje buvo iki 2011-07-27; 2011-07-28 perkeltas į kamerą Nr. 136, kurios plotas – 7,94 m², kurioje buvo iki 2011-08-02, kameroje 4 asmenys (asmeniui teko 1,98 m² ploto); 2011-08-03 išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę; 2011-08-11 atvyko ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 120, kurios plotas – 7,38 m², kurioje buvo 3 asmenys (asmeniui teko 2,46 m² ploto); 2011-08-12 perkeltas į kamerą Nr. 177, kurios plotas – 7,94 m², kurioje buvo iki 2011-09-05, kameroje buvo 3-4 asmenys (asmeniui teko nuo 1,98 iki 2,64 m² ploto); 2011-09-06 išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę; 2011-09-13 atvyko ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 121, kurios plotas – 7,38 m², kurioje vakare buvo 5 asmenys (asmeniui teko nuo 1,47 m² ploto); nuo 2011-09-14 iki 2011-09-16 kameroje buvo 4-5 asmenys (asmeniui teko nuo 1,47 iki 1,84 m² ploto); 2011-09-17 perkeltas į kamerą Nr. 185, kurios plotas – 7,94 m², kurioje ryte ir vakare buvo 3-4 asmenys (asmeniui teko nuo 1,98 iki 2,64 m² ploto), šioje kameroje buvo iki 2011-11-16; 2011-11-17 perkeltas į kamerą Nr. 167, kurios plotas – 7,94 m², kurioje ryte ir vakare buvo 3-4 asmenys (asmeniui teko 1,98 m² ploto), šioje kameroje buvo iki 2012-01-31; 2012-02-01 perkeltas į kamerą Nr. 157, kurios plotas – 7,94 m², kurioje ryte ir vakare buvo 3-4 asmenys (asmeniui teko 1,98 m² ploto), šioje kameroje buvo iki 2012-02-13; 2012-02-14 perkeltas į kamerą Nr. 159, kurios plotas – 7,94 m², kurioje ryte ir vakare buvo nuo 2 iki 4 asmenų (asmeniui teko nuo 1,98 iki 2,64 m² ploto), šioje kameroje buvo iki 2012-03-20 (b. l. 14-19, 94-97).

Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą grindžia netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, t. y., kad per laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 31 d. iki 2012 m. kovo 20 d. jam nebuvo užtikrintas teisės aktų nustatytas minimalus plotas kamerose, kuriose buvo antisanitarinės sąlygos, bloga ventiliacija, drėgna, blogas apšvietimas, taip pat kartu buvo laikomi rūkantys ir nerūkantys asmenys.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 str. prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 str. 1 d. numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurios 19 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose patalpose. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje, tačiau nustatytas įpareigojimas sudaryti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką (6 p.).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojančio nuo 2010-05-14, 1.3.1 p. nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3.6 m² (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Atsižvelgiant į tai, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2010-09-31 iki 2012-03-20.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 str. 1 d. nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.127 str. 1 d. numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o 5 d. nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda ta kiekvieną dieną. CK 1.126 str. 2 d. nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2010-09-31 iki 2012-03-20. Pagal CK 1.131 str. 1 d. ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Atsižvelgiant į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir CK 1.125 str. 8 d. nuostatą, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, taip pat CK 1.127 str. 5 d., į tai, kad skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjas teismui pateikė 2014-08-05 (žyma ant voko), pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010-09-31 iki 2011-08-04 negali būti tenkinamas. Pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2010-09-31 iki 2011-08-04 įskaitytinai, nėra: CK 1.131 str. 2 d. numato, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK ir kiti įstatymai nenumato aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat nėra įvardinti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus: kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011-08-05 iki 2012-03-20, išskyrus laikotarpį nuo 2011-08-05 iki 2011-08-10 ir nuo 2011-09-06 iki 2011-09-12, kai pareiškėjas buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą kamerose, kuriose jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyto dydžio (3.6 m²), t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-06-26 sprendimas adm. byloje Nr. A14-653/2007; 2008-04-16 sprendimas adm. byloje Nr. A444- 619/2008 ir kt.). Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo, kurio metu jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, sąlygomis, teismas mano, kad pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, kad kalinamas tokiomis sąlygomis patyrė nepatogumus, papildomą diskomfortą, yra įrodytas. Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose, kuriose buvo laikomas, buvo bloga ventiliacija, didelė drėgmė, blogas apšvietimas, nešvari ir drėgna patalynė, tačiau šie pareiškėjo teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais. Priešingai, byloje pateikta Lukiškių TI-K pažyma, kurioje nurodyta, kad kameros, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, kameros vėdinamos per langą, sanitarinis mazgas atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei atsparia danga. Patalynė ir minkštas inventorius išduodamas švarus, tvarkingas ir ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pagalvės, čiužiniai, antklodės dezinfekuojamos įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje (b. l. 41). Pažymėtina i tai, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad buvimo Lukiškių TI-K metu būtų skundęsis dėl blogos kameros ventiliacijos, apšvietimo, drėgmės, patalynės išdavimo ir pan., todėl nėra pagrindo manyti, kad jis dėl to patyrė nepatogumus, diskomfortą ir kt. Lukiškių TI-K, kaip patvirtina byloje esantys įrodymai (b. l. 24-34), yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (dabar – UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“), kuri, kaip matyti iš sutarties sąlygų, atliko patalpų priežiūrą bei einamuosius profilaktinius patikrinimus 1 kartą per mėnesį.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad kamerose buvo laikomi rūkantys ir nerūkantys asmenys.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010, kurios 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Minėtos higienos normos 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta juridinio asmens pareiga juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip kiek įmanoma objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (LVAT 2011-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012-03-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-318/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, kad kamerose, kuriose buvo laikomas, buvo rūkoma. Byloje esanti Lukiškių TI-K 2014-08-20 pažyma patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011-07-28 iki 2012-07-04 su žodiniais bei rašytiniais prašymais, pasiūlymais bei skundais dėl gyvenimo sąlygų nesikreipė (b. l. 40). Byloje taip pat nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl rūkymo kamerose bei dėl jo laikymo atskirai nuo rūkančių asmenų. Būtent pareiškėjui kyla pareiga pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti nurodytų privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl jo laikymo kartu su rūkančiais yra nepagrįsti ir atmestini.

CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2012-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012 ir kt.).

Pareiškėjas prašo priteisti po 150 Lt neturtinę žalą už kiekvieną dieną, kai jam nebuvo tinkamai užtikrinta teisė į kalinimą kamerose, kuriose jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyto dydžio (3.6 m²).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas ne kartą yra nurodęs, kad minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” EŽTK 3 straipsnio požiūriu (2005 m. balandžio 7 d. sprendimas Karalevičius prieš Lietuvą, 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Tais atvejais, kai pareiškėjams teko mažiau negu trys kvadratiniai metrai grindų ploto, kameros perpildymas turi būti laikomas toks didelis, kad savaime pateisina EŽTK 3 straipsnio pažeidimą (2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimas Mandic ir Jovic prieš Slovėniją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją ir juose nurodytą teismo praktiką).

Nagrinėjamu atveju nors byloje ir nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, tačiau faktinių aplinkybių kontekste, atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus, yra pagrindas teigti, kad byloje nustatytos aplinkybės, trunkamasis pažeidimo pobūdis, jo trukmė (216 dienų), tai, kad tam tikrais atvejais pareiškėjui teko 1,47 m², 1,98 m², 2,64 m² minimalaus gyvenamojo ploto laikotarpiu nuo 2011-08-05 iki 2012-03-20 (b. l. 14-16), sudaro pagrindą konstatuoti, kad toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015 ir kt.) taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus, Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, iš viso 216 dienų, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 1 300 Eur neturtinės žalos dydis laikotarpiu nuo 2011-08-05 iki 2012-03-20, išskyrus 2011-08-06 iki 2011-08-10 ir 2011-09-06 iki 2011-09-12, kai pareiškėjas buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, t. y. už 216 kalinimo dienų kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nustatytos normos.

Atsakovės atstovo atsiliepime į skundą nurodyta aplinkybė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų skaičiui, dėl to neturėjo galimybių pareiškėją patalpinti į kamerų tipo patalpas, atitinkančias nustatytus reikalavimus, nėra svarbi, kadangi pagal CK 6.271 str. 1 d. nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 5 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1300 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus eurų) neturtinę žalą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė