Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-606-238-2014;

Teisėja: Birutė Drozdienė Teisminio proceso Nr. 1-26-1-01514-2012-6;

2014 m. rugsėjo 19 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Rimo Švirino, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Andrėjui Klimaševskij, nuteistojo V. R. gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, viešame teismo posėdyje nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 4 dalimi, 65 straipsniu, paskirtoji bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams ir 15 dienų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu priteista solidariai iš M. Ž. ir V. R. 520 Lt nukentėjusiajai J. L. nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Nuteistojo M. Ž. atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. pagal LR BK 180 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012-11-21, apie 20.15 val., veikdamas bendrininkų grupėje su M. Ž., prie pastato adresu: K. Baršausko g. 94, Kaunas, V. R. ranka užspaudus nukentėjusiosios J. L. burną, tokiu būdu atėmę galimybę nukentėjusiajai priešintis, M. Ž. jėga išplėšė iš jos rankų rankinuką, tokiu būdu pagrobė svetimą J. L. priklausantį turtą: rankinę, 100 Lt vertės, kurioje buvo mobiliojo ryšio telefonas „Nokia C2“, 300 Lt vertės, piniginė, 120 Lt vertės, asmens tapatybės kortelė, išduota J. L. vardu, neturinti materialinės vertės, banko „Swedbank“ mokėjimo kortelė, banko „SEB“ mokėjimo kortelė, viešojo transporto mėnesinis elektroninis bilietas, papildytas 200 Lt, pinigai – 200 Lt, taip padarė nukentėjusiajai J. L. bendrą 920 Lt turtinę žalą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliantas prašo nepripažinti jo recidyvistu ir sušvelninti bausmę, kadangi jo vaidmuo nusikaltime buvo epizodinis. Tačiau šis nuteistojo prašymas yra nepagrįstas, jį tenkinti įstatyminio pagrindo nėra, nes teisėjų kolegijos manymu, nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga.

Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą.

Apeliantas pripažįsta, kad padarė nusikalstamą veiką – užspaudė nukentėjusiajai burną, taip padėjo M. Ž. ją apiplėšti, tačiau jo nurodoma aplinkybė, kad jis apiplėšimo metu pagrobtais daiktais nepasinaudojo, nėra pagrindas švelninti paskirtą bausmę. Apeliantas teigia, kad jo vaidmuo buvo epizodinis, tačiau byloje neginčytinai nustatyta, kad V. R. buvo tiesioginis nusikaltimo vykdytojas, todėl vien pats faktas, kad jis pagrobtais daiktais nepasinaudojo, nedaro šios nusikalstamos veikos mažiau pavojinga.

Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas.

Iš bylos duomenų matyti, kad V. R. buvo nuteistas Ukmergės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu pagal LR BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams ir 8 mėnesiams, bausmę atliko 2011 m. balandžio 28 d. Šis nusikaltimas yra priskiriamas tyčiniams, nesunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Respublikos BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a p. p. nustatyta, kad turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą.

Nuteistasis V. R. pagal Ukmergės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 8 d. nuosprendį bausmę atliko 2011 m. balandžio 28 d., o nusikalstamą veiką, už kurią buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė 2012 m. lapkričio 21 d., t. y. nepraėjus trejiems metams nuo bausmės atlikimo, esant neišnykusiam ar nepanaikintam įstatymų nustatyta tvarka teistumui, todėl pirmosios instancijos teismo buvo visiškai pagrįstai pripažintas recidyvistu. Apeliantas nurodo, kad anksčiau jo padaryti nusikaltimai nėra analogiški, tačiau ši aplinkybė LR BK 27 straipsnio prasme jokios teisinės reikšmės neturi. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai skyrė bausmę atsižvelgdamas į šią nustatytą aplinkybę.

Kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, šias anksčiau paminėtas įstatymo nuostatas taikė tinkamai. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo visuomenei laipsnį, pobūdį. Vertino tą aplinkybę, kad nusikaltimas tyčinis, baigtas, ir nors apeliantas teigia, kad pagrobtais daiktais nepasinaudojo, laikytinas padarytu dėl savanaudiškų paskatų, nukreiptas prieš valstybės saugomą ir ginamą privačią nuosavybę. Teismas pagrįstai vertino aplinkybes, kad V. R. anksčiau teistas už savanaudiškus nusikaltimus, šį nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą, baustas administracine tvarka.

Kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad V. R. padaryta veika (plėšimas) pasižymi dideliu įžūlumu, kuri visuomenei kelia didelę grėsmę, nukreipta prieš fiziškai silpnesnį asmenį – moterį. Padarytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, padarytas veikiant bendrininkų grupėje, tiesiogine tyčia, nusikalstama veika baigta. V. R. nusikaltimą padarė neišnykus ir nepanaikinus ankstesnio teistumo, taigi jis yra recidyvistas. Visa tai rodo, jog ankstesni teistumai ir skirtos bausmės įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė, jis išvadų nedaro ir linkęs nusikalsti. Todėl įvertinęs šių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tik realios terminuotos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali padėti pasiekti bausmės tikslus, t. y. sulaikyti V. R. nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkami įvertino visų anksčiau aptartų aplinkybių reikšmę nustatydamas bausmės rūšį ir dydį. Už LR BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė yra iki 6 metų, todėl bausmės vidurkis yra daugiau nei 3 metai.

Taigi, už padarytą nusikalstamą veiką nuteistajam skirta laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė, negu LR BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis. Kolegija konstatuoja, kad paskirtos bausmės dydis yra adekvatus padarytam nusikaltimui ir nėra jokio pagrindo bausmės dydį mažinti, nes paskirtoji bausmė užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Taikyti V. R. atžvilgiu LR BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas taip pat nėra teisinio pagrindo, nes byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad paskirtoji bausmė būtų aiškiai per griežta ir prieštarautų teisingumo principui.

Pažymėtina, kad teismas vadovavosi LR BK 63 straipsnio 4 dalimi ir skirtą bausmę subendrino dalinio bausmių sudėjimo būdu su Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. baudžiamuoju įsakymu skirta bausme. Šis bausmių bendrinimo pagrindas yra teisingas, įstatymas pritaikytas tinkamai. Konstatuojama, kad teismas nepažeidė bausmių bendrinimo taisyklių, numatytų LR BK 63 straipsnyje, paskirtoji subendrinta bausmė yra teisinga.

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo skirtas gynėjas. Kolegija nustatė, kad ikiteisminio tyrimo metu prieš įteikiant pranešimą apie įtarimą ir V. R. apklausą įtariamuoju, jam buvo išaiškintos LR BPK 44 straipsnio 8 punkte ir BPK 50 straipsnyje numatytos teisės. Apie tai yra tyrėjos surašyti ir apelianto pasirašyti protokolai, kur jam paaiškinta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Tačiau gynėją turėti jis nepageidavo ir protokoluose apie tai padarė įrašus savo ranka. Nenustatyta aplinkybių, kurioms esant gynėjo dalyvavimas buvo būtinas (LR BPK 51 straipsnio 1 dalis). Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad nebuvo pažeista apelianto teisė į gynybą.

Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.

Nustatyta, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas klaidingai nurodė, jog „Vadovaujantis BK 26 straipsnio 1 dalimi V. R. pripažinti recidyvistu“. Kolegija pažymi, kad LR BK 26 straipsnio 1 dalyje kalbama apie bendrininkų baudžiamąją atsakomybę. Nusikaltimų recidyvą numato LR BK 27 straipsnis. Nors V. R. ir yra recidyvistas, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje šios aplinkybės nurodyti nereikia. Todėl šis netikslumas šalintinas.

Kauno apygardos teisme 2014-09-15 gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir joje nurodyta, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkimu byloje teisinę pagalbą nuteistajam V. R. teikė advokatas Vytautas Gineika ir antrinės teisinės pagalbos išlaidas iki 2014-09-16 sudaro advokato užmokestis 120 litų. Pažymoje nurodyta, kad ši suma priteistina valstybei.

Kolegija daro išvadą, kad pagal Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktą pažymą nėra įstatyminio pagrindo priteisti valstybei 120 litų iš nuteistojo V. R.. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau- LR BPK) 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taigi yra pagrindas konstatuoti, kad minėta norma (BPK 106 straipsnio 2 dalis) numato išieškojimą išlaidų, kai jos susidaro. Šiuo atveju pateiktas tik apskaičiuotas advokato darbo užmokestis, kuris dar nėra jam sumokėtas ir bus sumokėtas tik ateityje, todėl tai negalima traktuoti kaip „susidariusias išlaidas“, apie kurias kalbama BPK 106 straipsnio 2 dalyje. Susidariusias išlaidas ir apmokėjimą advokatui už darbą gali patvirtinti tik Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buhalteriniai dokumentai, kurie patvirtintų faktą, kad pinigai advokatui tikrai sumokėti. Pažymėtina, kad išlaidos tai įmonės padarytos per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį piniginės išlaidos, turto bei paslaugų sunaudojimas, taip pat atsiradusios skolos, susijusios su įmonės ūkine veikla. Tai reiškia išleidžiamos lėšos. Sąvoka „išlaidos“ yra išleisti arba išleidžiami pinigai (arba kitos gėrybės), kurias keičiame į kokį nors kitą turtą (pavyzdžiui, perkame prekes, apmokame paslaugas). Arba trumpiau apibrėžiant, išlaidomis galima vadinti pinigus ar kitą turtą, išleistą neuždirbant pajamų. „Sąnaudos“ - ūkio subjekto ekonominės naudos sumažėjimas dėl turto sunaudojimo, turto pardavimo, turto netekimo, turto vertės sumažėjimo bei įsipareigojimų prisiėmimo per ataskaitinį laikotarpį, kai dėl to sumažėja nuosavas kapitalas, išskyrus tiesioginį jo mažinimą“ (Buhalterinės apskaitos įstatymas), kitais žodžiais tariant, sąnaudos tai bet kokio turto sumažėjimo arba skolų padidėjimo dalis, kuri buvo sunaudota, ataskaitinio laikotarpio metu parduotai produkcijai pagaminti arba paslaugoms suteikti.

Konstatuojama, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė duomenis apie tai, kad advokato darbo užmokestis sudaro 120 litų. Tačiau nepateikė duomenų, jog Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba už antrinę teisinę pagalbą V. R. byloje advokatui V. Gineikai apmokėjo 120 litų ar šią sumą pervedė jam ir dėl to jau susidarė išlaidos. Taip daroma išvada, kad valstybė dar neturėjo išlaidų ir valstybei neatsirado nuostolių, kurių pagrindu būtų galima spręsti klausimą dėl priteisimo ar nepriteisimo išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Esant šioms aplinkybėms Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma nesudaro pagrindo spręsti išlaidų išieškojimo klausimą, todėl valstybei minėta suma iš nuteistojo nepriteisiama, minėtas klausimas paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalinti nuorodą: „Vadovaujantis BK 26 straipsnio 1 dalimi V. R. pripažinti recidyvistu“.