Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-05-29 · Administracinė byla Nr. I-327-365/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-05-29Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-01-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-05-29
Bylos Nr.
I-327-365/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02391-2013-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rūta Miliuvienė, Gintaras Dzedulionis, Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
V. P.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-327-365/2014Proceso Nr. 3-61-3-02391-2013-4Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1, 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Miliuvienės ir Margaritos Stambrauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Fondo valdyba) Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013-05-31 sprendimą Nr. 3-67438, kuriuo atsisakoma išmokėti pareiškėjai neišmokėtas pensijų dalis už 2010-2011 metus, kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) panaikinti Fondo valdybos 2013-06-21 sprendimą Nr. (6.5)I-4205, kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 3) įpareigoti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių išmokėti pareiškėjai neišmokėtas senatvės pensijos dalis už 2010-2011 metus (b. l. 1-3).

Skunde paaiškino, kad 2008-09-11 jai buvo pradėta mokėti 1 109,66 Lt dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – senatvės pensija). 2010-2011 metais ji dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus duomenimis jai buvo mokama ne visa paskirto dydžio pensija, kadangi ji buvo perskaičiuota remiantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Su prašymu išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010-2011 metus 2013-005-23 kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius 2013-05-31 raštu Nr. 3-67538 pranešė, kad prašymą atsisako tenkinti. Taip pat informavo apie 2010-2011 metais susidariusią pensijos nepriemoką. Nurodė ir tai, kad remiantis minėtame Fondo valdybos skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus rašte nurodyta šio rašto apskundimo tvarka, 2013-06-11 kreipėsi į Fondo valdybą, prašydama leisti išmokėti pensijos nepriemoką ir patikrinti teritorinio skyriaus veiksmų teisėtumą. Iš Fondo valdybos 2013-06-25 gavo 2013-06-21 raštą Nr. (6.5)I-4205, kuriame teigiama, kad Fondo valdybos teritorinis skyrius teisėtai atsisakė išmokėti senatvės pensijos nepriemoką.

Remdamasi Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo, paskelbto 2012-09-21, nuostatomis, kad dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijų sumažinimas didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu, prieštarauja Konstitucijai, teigia, kad 2010-2011 metais kas mėnesį jai buvo išmokėta tik 30 proc. paskirtos pensijos, todėl kita pensijos dalis turi būti grąžinta. Pareiškėja skundo reikalavimą taip pat grindžia Konstitucijos 7, 23 ir 29 straipsnio nuostatomis.

Atsiliepimas

Atsakovas Fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau ir atsakovas) savo ir atsakovės Lietuvos valstybės vardu pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13-16). Nurodė, kad valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (Žin., 1994, Nr. 59-1153; 2005, Nr. 71-2555; toliau – Pensijų įstatymas) bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (Žin., 1994, Nr. 91-1781; 2005, Nr. 83-3066), o laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 ir Laikinasis įstatymas (Žin., 2009, Nr. 152-6820). Laikinasis įstatymas nustatė nuo 2010-01-01 perskaičiuoti senatvės pensijas, viršijančias šiame įstatyme nustatytą ribinį pensijos dydį. Pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį senatvės pensija, paskirta turint būtinąjį stažą, perskaičiuojama padidinant pagrindinę pensijos dalį iki 120 procentų bazinės pensijos ir perskaičiuojant papildomą pensijos dalį pagal Vyriausybės 2009-12-23 nutarimu Nr. 1771 patvirtintą Laikinojo įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1170 Lt. Pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribinį pensijos dydį – 650 Lt, todėl nuo 2010-01-01 jo senatvės pensija buvo perskaičiuota Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Sumažintos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos dydis nuo 2010-01-01 – 1040,08 Lt, nuo 2009-09-11 – 1068,15 Lt, nuo 2011-09-11 – 1094,67 Lt. Kadangi pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31, anot atsakovo jai teisėtai buvo mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.

Atsakovo įsitikinimu, skundžiamuose raštuose pareiškėjai pagrįstai nurodyta, kad 2010-2011 metais jai senatvės pensijos dalis buvo mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir nėra teisinio pagrindo tenkinti prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo. Remdamasi Lietuvos teisėje galiojančia teisėtumo prezumpcija teigia, kad Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas galioja į ateitį, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautą pensijos dalį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti (b. l. 17-21). Atsiliepime į skundą nurodė, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012-12-31) buvo nustatyta, jog Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą gali būti skundžiami Fondo valdybai. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pažymėjo, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį, taigi, pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 metų sausio mėnesį. Pareiškėja, prašydama įpareigoti Fondo valdybos teritorinį skyrių išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo 2010-2011 metais negautą senatvės pensijos dalį, į Fondo valdybą kreipėsi 2013-06-11. Įvertinusi šią aplinkybę, Fondo valdyba padarė išvadą, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012-12-31) nustatytą Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Fondo valdybai 3 metų terminą. Dėl šios priežasties Fondo valdyba 2013-06-21 Nr. (6.5)I-4205, vadovaudamasi Fondo valdybos direktoriaus 2008-03-18 įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą ir nurodė, kad iki 2013-07-05 pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, prašymo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Tačiau pareiškėja, nepateikusi atsakovei jokių įrodymų, kreipėsi į teismą. Kadangi pareiškėja į Fondo valdybą kreipėsi praleidusi Pensijų įstatyme nustatytą terminą, mano, kad byla turi būti nutraukta. Priimant sprendimą teismo prašo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinių teisėjų kolegijų suformuota praktika analogiško ginčo bylose.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja Fondo valdybos teritorinio skyriaus 2013-05-31 raštą Nr. 3-37538 nepagrįstai laiko sprendimu. Nurodė, kad Fondo valdybos teritorinis skyrius šiame rašte tik paaiškino pareiškėjai jos pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo 2010-2011 metais teisinį pagrindą ir pateikė duomenis apie pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos senatvės pensijos dydį.

Teigia, kad pensiją 2010-2011 metais Fondo valdybos Vilniaus skyrius pareiškėjai mokėjo vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais. Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo nuostatos, anot Fondo valdybos, taikytinos į ateitį, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti Fondo valdybos teritorinį skyrių išmokėti pareiškėjai pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Tuo atveju, jei teismas nuspręstų tenkinti pareiškėjos skundą, prašo atsižvelgti į tai, kad neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų Fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, gali kilti grėsmė Fondo valdybos įstaigų finansinių įsipareigojimų vykdymui, todėl prašo priteisti pensijos nepriemoką, išmokant ją dalimis.

Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, gauti prašymai nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant (b. l. 37, 38).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad atsakovas, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010-01-01 pareiškėjai paskirtos pensijos dydį perskaičiavo todėl, kad jos pensijos dydis 2009 m. gruodžio mėn. buvo 1 145,87 Lt ir viršijo ribinį pensijos dydį 650 Lt (b. l. 5, 14-15). Pareiškėjai pagal nurodytas įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos dydis nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 buvo 1040,08 Lt. Kadangi pareiškėja laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, jos pensija dar kartą perskaičiuota ir buvo mokama sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi (b. l. 5, 14-15). Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 susidarė 17 564,09 Lt nepriemoka (b. l. 5).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pareiškėja 2013-05-23 kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ąjį Pensijų skyrių su prašymu dėl 2010-2011 metais neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo ir duomenų apie neišmokėtą pensijos dalį pateikimo. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-asis Pensijų skyrius 2013-05-31 raštu Nr. 3-67538 pareiškėją informavo, kad nuo 2010-01-01 įsigaliojus Laikinajam įstatymui, jos senatvės pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį. Remdamasis Lietuvos teisėje galiojančia teisėtumo prezumpcija, nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas, kuriuo atitinkamos Laikinojo įstatymo nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, galioja tik į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Be to, atsakovas nurodė, kad kol nėra priimtas įstatymas, nustatantis Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarką, Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintas pensijų dalis, todėl pareiškėjos prašymas netenkinamas (b. l. 5-6). Šiame sprendime taip pat išaiškinta jo apskundimo tvarka, nurodant kad šis atsakymas gali būti skundžiamas Fondo valdybai per 20 dienų nuo jo gavimo dienos.

Pareiškėja 2013-06-11 kreipėsi į Fondo valdybą su prašymu įpareigoti Fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti 2010-2011 metais neišmokėtą pensijos dalį. Fondo valdyba 2013-06-21 sprendimu Nr. (6.5)I-4205 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013-06-11 prašymą, nustačiusi, kad pareiškėja į Fondo valdybą dėl sumažintos pensijos kreipėsi praleidus iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Tame pačiame sprendime atsakovė išaiškino pareiškėjai, kad iki 2013-07-05 pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Fondo valdyba taip pat informavo, kad Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, projektus. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Akcentavo, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013-05-31 rašte Nr. 3-67538 yra pateikti duomenys apie laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 pareiškėjai paskirtos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas dydžius, taip pat nurodyta, kad šiuo metu išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą pensijos dalį nėra teisinio pagrindo. Teigia, kad šiuo informacinio pobūdžio raštu pareiškėjai pateikta išsami, teisinga informacija, todėl panaikinti šį raštą nėra teisinio pagrindo (b. l. 7-8).

Pareiškėja kelia ginčą dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31.

Lietuvos LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas (galiojusias tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.), susijusias su ginčų dėl valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nagrinėjimo tvarka, 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 konstatavo, kad šiems ginčams yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, t. y. skundai dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo – valinio akto mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą senatvės pensiją pirmiausiai turi būti paduodami Fondo valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Pagal laikotarpiu, kai buvo mokama mažesnė senatvės pensija dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, galiojusį teisinį reguliavimą, skundas Fondo valdybai galėjo būti paduodamas per 3 metus nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos.

Nagrinėjamu atveju pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį (b. l. 4-6). Taigi, apie galimą teisės gauti paskirtą senatvės pensiją pažeidimą pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėja į Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių kreipėsi 2013-05-23 prašymu, kuriame, be kita ko, prašė išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Kaip matyti, jau šiuo prašymu pareiškėja išreiškė nesutikimą su atitinkamais Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmais ir siekė inicijuoti ginčą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų).

Minėta, kad tiek Pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką – t. y. skundai turi būti paduodami Fondo valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Taigi pripažintina, jog pareiškėja, siekdama inicijuoti ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka dėl galbūt neteisėtų ir nepagrįstų Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų, perskaičiuojant senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir ją išmokant, tam tikru aspektu veikė netinkamai, skundą paduodama ne įgaliotai tokio pobūdžio ginčą nagrinėti Fondo valdybai, o jos teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutinka. Tačiau esant tokiai situacijai, Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, kuris yra saistomas inter alia (be kita ko) gero administravimo principo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, kad jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui, turėjo pareiškėjos skundą perduoti nagrinėti pagal kompetenciją Fondo valdybai. Be to, tai reglamentuota ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 32 punkte. Tačiau aptariamu atveju atsakovas iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ne tik dėl informacijos pateikimo, tačiau ir dėl savo paties veiksmų. Ši aplinkybė, teismo vertinimu yra pagrindas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013-05-31 sprendimą Nr. 3-67538 ta apimtimi, kuria išspręstas klausimas dėl pareiškėjos prašymo išmokėti jai senatvės pensijos nepriemoką, kadangi, kaip minėta, Fondo valdybos teritorinis skyrius tokių įgaliojimų neturėjo.

Kadangi pareiškėja 2013-05-23 prašymu iš esmės inicijavo ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, šio prašymo padavimo data laikytina pareiškėjos kreipimusi į Fondo valdybą Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Tokios pačios pozicijos laikosi LVAT, vertindamas faktines aplinkybes analogiško ginčo byloje ( adm. byla Nr. A143-816/2014). Atsižvelgiant į tai, kad į Fondo valdybą pareiškėja kreipėsi 2013-05-23, darytina išvada, jog ji praleido nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo perskaičiuotą (sumažintą) valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Todėl Fondo valdyba, 2013-06-11 gavusi pareiškėjos prašymą dėl ginčo laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos išmokėjimo, iš esmės pagrįstai 2013-06-21 sprendime Nr. (6.5)I-4205 konstatavo, jog pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos pateiktą skundą.

Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ginčijamame sprendime Fondo valdyba taip pat paaiškino pareiškėjai, kad tik priėmus ir įsigaliojus teisės aktams, nustatantiems dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarką, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Todėl Fondo valdyba neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo ginčo laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį. Taigi, nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad nurodytame sprendime Fondo valdyba, nors ir konstatavo, kad pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą, dėl ko nurodė, kad atsisako jį nagrinėti, tačiau tuo pačiu išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, t. y. kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d nutarimai). Priėmus tokį dviprasmišką sprendimą, susidarė teisiškai neapibrėžta situacija, asmeniui siekiant ginti savo galimai pažeistas teises. Dėl šios priežasties Fondo valdybos 2013-06-21 sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra pagrindas šį sprendimą panaikinti.

Tačiau kita vertus, ginčijamame sprendime išreikšta Fondo valdybos pozicija dėl ginčo esmės (senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo), leidžia teigti, kad ši institucija iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Kadangi ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, darytina išvada, kad kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra. Skundą teismui dėl Fondo valdybos sprendimo pareiškėja padavė 2013-07-08, t. y. nepraleidusi Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad nagrinėjamoje byloje aktuali Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas vertindamas iškeltas abejones dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) atitikties Konstitucijai, pažymėjo, jog valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą; valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės ir / ar valstybinė pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Taigi Konstitucinis Teismas pripažino, kad įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės ir / ar valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės ir / ar valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės ir / ar valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės ir / ar valstybinių pensijų gavėjams. Šis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo ir leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą; iš šio konstitucinio imperatyvo kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Asmens teisės kreiptis į teismą realizavimas yra neatsiejamas nuo atitinkamų įstatymais nustatytų procesinių reikalavimų, kurių būtina laikytis. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėja tinkamai – laikydamasi įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų – realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjos teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirtą senatvės pensiją.

Atsakovas Fondo valdybos Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba savo poziciją grindė taip pat ir argumentais, kad Konstitucinio Teismo nutarimų teisinė galia yra nukreipiama tik į ateitį. Vertinant šiuos argumentus yra aktuali Konstitucinio Teismo pozicija šiuo klausimu. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

LVAT yra nurodęs, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Minėta, kad pareiškėja nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimus dėl neteisėtai sumažintos senatvės pensijos nepriemokos nuo 2010-10-01 iki 2011-12-31 taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į aptartas Konstitucijos nuostatas ir teismų praktiką, darytina išvada, kad aplinkybė, jog tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Iš byloje pateikto Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013-05-31 sprendimo Nr. 3-67538 matyti, kad pareiškėja 2010-2011 m. laikotarpiu Laikinojo įstatymo 6 straipsnio pagrindu turėjo gauti sumažintą 25498,92 Lt dydžio pensiją, tačiau pritaikius antikonstituciniu pripažintą Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, per nurodytą laikotarpį jai buvo išmokėta dar kartą sumažinta 7934,83 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 5), t. y. šiuo pagrindu pareiškėjos apribotos pensijos dydis už laikotarpį nuo 2010-10-01 iki 2011-12-31 sudarė 17564,09 Lt. Prieštaravimų dėl nustatyto pažeidimo laikotarpio ir įsiskolinimo dydžio administracinės bylos proceso šalys teismui nepateikė. Atsižvelgiant į tai, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis neišmokėtos pensijos dalis (17564,09 Lt) priteistina pareiškėjai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, analizuodama administracinę jurisprudenciją teisiniuose ginčuose dėl įpareigojimo pareiškėjams išmokėti įstatymų leidėjo neteisėtai sumažintas valstybines socialinio draudimo pensijas, 2013 m. birželio 10 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A502-911/2013) konstatavo, kad šios rūšies nepriemokos pagrįstai išieškomos iš savarankiško, t. y. į valstybės, savivaldybių ir kitus biudžetus neįtraukto, Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Minėtoje nutartyje aptarti teisinio reguliavimo ypatumai lemia, kad tokio pobūdžio reikalavimų adresatais, kitaip nei valstybinių pensijų mokėjimo teisiniuose santykiuose, laikomi valstybines socialinio draudimo pensijas skiriantys ir mokantys subjektai – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai. Vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodytus išaiškinimus, sprendžia, kad dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo atsiradusi senatvės pensijos nepriemoka – 17 564,09 Lt pareiškėjai priteistina iš Fondo valdybos Vilniaus skyriaus.

Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentai dėl to, kad iki šiol įstatymų leidėjas nėra nustatęs sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo, todėl Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Konstitucijos 6 straipsnį Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas bei kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Atsižvelgiant į paminėtąją nuostatą, darytina išvada, jog pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Fondo valdyba atsiliepime į skundą taip pat prašė atsižvelgti į tai, jog neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, todėl mokant priteistas neišmokėtas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensijų dalies sumas, gali kilti grėsmė, kad negalės būti tinkamai vykdomi Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, taip pažeidžiant ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir jų pusiausvyrą (b. l. 17-21).

Pažymėtina, kad teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 85¹ straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, teismas sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1, 2 d., 127 str., teismas

nusprendė:

Pareiškėjos V. P. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 3-67538 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjai išmokėti dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 8 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4205.

Priteisti V. P. naudai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 17 564,09 (septyniolika tūkstančių penkis šimtus šešiasdešimt keturis litus ir 09 ct) neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Gintaras DzedulionisRūta MiliuvienėMargarita Stambrauskaitė