Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. eI2-14613-426/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04521-2024-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S) REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2024 m. gruodžio 3 d. Vilnius Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Indrės Pukanasytės-Biekšės, dalyvaujant pareiškėjui M. H. K. (M. H. K.), jo atstovui advokato padėjėjui D. R., atsakovo atstovei P. G., vertėjams A. S. (A. S.) ir J. B., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu per Zoom programą) išnagrinėjo pareiškėjo M. H. K. (M. H. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo Teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė : Pareiškėjas, Pakistano pilietis M. H. K. teismo prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 24S133353 (toliau – Sprendimas Nr. 1) ir 2024 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. 24S183430 (toliau – Sprendimas Nr. 2). Pareiškėjas skunde aiškina, jog Sprendime Nr. l nebuvo nurodyti jokie apribojimai dėl galimybės teikti dokumentus kitu pagrindu, todėl apie apribojimą jis sužinojo tik 2024 m. rugpjūčio 7 d., kai pats savarankiškai prisijungė prie paskyros ir atliko šio dokumento vertimą. Pareiškėjas (toliau – ir užsienietis) nurodo, kad Sprendimas Nr. 1 surašytas ydingai, neakcentuojant visų gresiančių pasekmių ir apribojimų, nurodytas tik formalus tekstas, todėl nesitikėjo, kad jam gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Mano, kad jo teisės buvo pažeistos. Pareiškėjas pažymi, kad nebuvo įdarbintas, nes darbdavys jį ignoravo, nors ne kartą kreipėsi. Akcentuoja, jog atitiko visus reikalavimus pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ), todėl turėjo būti išduotas leidimas laikinai gyventi (toliau – Leidimas). Pareiškėjas nurodo, kad siekia dirbti Bendrovėje, laukia teisingo ir teigiamo sprendimo. Užsienietis aiškina, kad pateikė visą informaciją ir dokumentus, nesiekė nieko suklaidinti, tačiau atsakovas nusprendė priešingai. Pareiškėjas mano, kad priimtas per griežtas Sprendimas, nes gyvendamas Lietuvos Respublikoje jokių pažeidimų nepadarė. Atsakovas Sprendimą Nr. 1 priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs. Pareiškėjo nuomone, šis Sprendimas turi būti panaikintas, Leidimas turi būti paliekamas galioti. Pareiškėjas akcentuoja, kad nesuprasdamas lietuvių, nepilnai anglų, rusų kalbos nesugebėjo suprasti UTPĮ ir kokias teises ir pareigas jis turi. Skunde pareiškėjas nurodo, jog atsakovas 2024 m. rugpjūčio 6 d. dieną priėmė Sprendimą Nr. 2 uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. rugpjūčio 6 d. iki 2027 m. rugpjūčio 5 d. Jo nuomone, nesant pagrindo, Migracijos departamentas privalo išbraukti duomenis iš sąrašo. Užsienietis akcentuoja, kad pažeidimų nepadarė, nesislėpė nuo pareigūnų, o atsakovas piktnaudžiauja savo diskrecijos teise siekiant jo neįleisti į Lietuvos Respublikos teritoriją ar į kitą Europos Sąjungos šalį ir tiksliai nenurodo, kokiu pagrindu. Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimas Nr. 2 – neteisėtas, prieštaraujantis UTPĮ, viešajai tvarkai, yra per griežtas. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas skundą prašė tenkinti jame nurodytais motyvais. Papildomai pažymėjo, kad suklaidino Bendrovė, nes pateikė prieštaringą informaciją prieš atvykstant ir jau atvykus. Buvo sunku bendrauti ir suprasti tvarką, įstatymus, nes nesupranta lietuvių kalbos ir neturėjo teisininko. Kreipiasi su skundu į teismą, nes mano, jog neturėtų būti uždrausta atvykti į Lietuvą ir Europos Sąjungos šalis, be to, nepagrįstai patyrė daug išlaidų. Migracijos departamentas nesutinka su skundu. Atsiliepime atsakovas paaiškina, kad 2023 m. spalio 30 d. pareiškėjui buvo išduotas Leidimas UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu dirbti UAB „Vlantana“ (toliau – Bendrovė), įteiktas 2023 m. gruodžio 17 d. per J. A. E. išorės paslaugų tiekėją. Migracijos departamento turimais duomenimis, Bendrovė darbo sutarties su pareiškėju nesudarė. Jos pateiktame pranešime Nr. 2401-PRNŠ-3889 nurodoma, kad pareiškėjas pabėgo. Kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) informacinės sistemos duomenimis, jis nuo 2024 m. vasario 22 d. vykdo individualią veiklą. Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis bei vadovaudamasis UTPĮ nuostatomis, priėmė Sprendimą Nr. 1 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Sprendimą Nr. 2 – uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Atsakovas pažymi, jog galiojantys teisės aktai Migracijos departamento neįpareigoja aiškintis aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta. Vien toks faktas – UTPĮ nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo Leidimą. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus. Akcentuoja, kad asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu (darbdavio veiksmai, kuriuos nurodo pareiškėjas skunde) neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes jis buvo priimtas nustačius imperatyvius UTPĮ įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Atsakovas pažymi, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus. Atsiliepime atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui Leidimą, kurį vėliau buvo panaikino, išdavė tuo pagrindu, kad užsienietis ketina dirbti Bendrovėje. Pareiškėjui nesudarius sutarties su Bendrove, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo buvo išduotas Leidimas. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl grėsmės nacionaliniam saugumui, lūkesčiai dėl teisinės valstybės, teisės laisvai judėti, pažeidimai (ne)padaryti Lietuvos Respublikoje nėra reikšmingi nagrinėjamu atveju, kadangi tai nėra šio ginčo klausimas. Argumentai, jog jis neturi teisinių žinių, yra užsienietis, nemoka valstybinės kalbos, nagrinėjamu atveju teisiškai nereikšmingi ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes, nei jas įvertino ginčijamuose Sprendimuose. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesutrukdė jam ginti savo galbūt pažeistas teises, todėl savaime nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamų Sprendimų. Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjas skunde nurodydamas, kad Migracijos departamentas turi išbraukti duomenis iš Nacionalinio sąrašo, nepateikia jokių pagrindų ar įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius. Atkreipia dėmesį, kad įvertinus, jog duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, gavęs Leidimą darbo pagrindu, įmonėje, tarpininkavusioje dėl aptariamo Leidimo išdavimo, neįsidarbino, tačiau nuo 2024 m. vasario 22 d. vykdo individualią veiklą. Atsakovo manymu tai, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, nėra pagrindo išbraukti jo duomenų iš Nacionalinio sąrašo. Atsakovas laiko, kad Sprendimas Nr. 2, kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtrauktas perspėjimas į SIS, yra proporcingas. Atsakovo nuomone, ginčijami Sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Mano, jog priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, teisės normas pritaikė tinkamai. Teismo prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė skundą prašė atmesti atsiliepime nurodytais motyvais. Nurodo, kad Leidimas buvo išduotas tuo pagrindu, jog užsienietis ketina dirbti Bendrovėje, tačiau nesudarius sutarties su Bendrove, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas. Pažymėjo, kad įstatymų nežinojimas, neatleidžia nuo atsakomybės, o kalbos ir įstatymo nežinojimas – teisiškai nereikšminga aplinkybė. Teismas konstatuoja : Šiuo atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 24S133353 o ir 2024 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. 24S183430 teisėtumo ir pagrįstumo. Išklausius paaiškinimus, ištyrus rašytinę bylos medžiagą nustatyta, kad 2023 m. spalio 30 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, nes ketino dirbti Bendrovėje, jam įteiktas 2023 m. gruodžio 17 d. per J. A. E. išorės paslaugų tiekėją. Bendrovė darbo sutarties su pareiškėju nesudarė, pranešime Nr. 2401-PRNŠ-3889 nurodė, kad jis pabėgo. Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2024 m. vasario 22 d. vykdo individualią veiklą. Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis bei vadovaudamasis UTPĮ nuostatomis, priėmė: 1) 2024 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 24S133353 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 2) 2024 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. 24S183430 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimais, kreipiasi į teismą, prašydamas juos panaikinti. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal aptariamo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Aptariamo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte reglamentuota, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, jog būtent užsieniečiui (pareiškėjui) tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas Leidimas, nenumatytos. Atsakovo teismui pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Bendrovėje nebuvo įdarbintas, nedirba ir negauna darbo užmokesčio ar jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pats pareiškėjas skunde neneigia, jog su juo nebuvo sudaryta darbo sutartis, taigi akivaizdu, jog dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra. Pažymėtina, kad pareiškėjui Migracijos departamentas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurį vėliau panaikino, išdavė tuo pagrindu, kad jis ketino dirbti Bendrovėje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA) ir Bendrovei nesudarius su juo darbo sutarties, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo buvo išduotas Leidimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju užsienietis galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į atsakovą dėl pasikeitusios teisinės padėties ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo mokamas darbo užmokestis, todėl neatitiko UTPĮ nustatytų reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo nuo 2024 m. vasario 22 d. vykdoma individuali veikla (remiantis byloje pateiktais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis) nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikšmės, nes teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu – 1 386 Eur darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu ir išdavė jam Leidimą. Kadangi darbo sutartis nesudaryta, užsienietis Bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir kitų reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir prieina prie išvados, kad šiuo atveju Leidimas panaikintas pagrįstai. UTPĮ 50 straipsnyje įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) panašaus pobūdžio bylose. LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 konstatavo, kad „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir/ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose“. Pažymėtina ir tai, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas Sprendimas Nr. 1 pagrįstas objektyviais atsakovo turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės buvo motyvuotos, neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktus, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Migracijos departamento Sprendimu Nr. 2 pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išsiuntimo. Pagal UTPĮ 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui. Remiantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Tvarka), 44.4.1 papunkčiu, užsieniečiui uždraudžiama atvykti 3 metus, jeigu nustatomos dvi ar daugiau aplinkybių, nurodytų 44.3 papunktyje (44.3.1. užsieniečio pateiktas prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka; 44.3.2. užsienietis buvo pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ir / arba pilietybę arba naudojosi neteisėtai įgytu, netikru, suklastotu ar padirbtu dokumentu; 44.3.3. prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu užsienietis neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos ir buvo atsiimtas iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (nauja redakcija) (OL 2013 L 180, p. 31), nustatyta tvarka; 44.3.4. per pastaruosius 2 metus iki prašymo suteikti prieglobstį pateikimo Lietuvos Respublikoje dienos užsienietis buvo grąžintas arba išsiųstas iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės, kur buvo pateikęs prašymą suteikti prieglobstį; 44.3.5. antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje galioja kitos Šengeno valstybės užsieniečio atžvilgiu pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais; 44.3.6. užsienietis savo veiksmais ar neveikimu tikslingai vilkino ar klaidino tyrimą, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar jis atitinka prieglobsčio suteikimo kriterijus). Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. atsakovas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Migracijos departamentas, nustatydamas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, vertino šias aplinkybes: užsieniečiui anksčiau leidimai laikinai gyventi išduoti nebuvo, Lietuvos Respublikoje įdarbintas nebuvo (tai leidžia daryti išvadą, jog užsienietis ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi). Nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo išvada, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, jis įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, neįsidarbino, tačiau nuo 2024 m. vasario 22 d. vykdo individualią veiklą), asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas nustatytas nepažeidžiant Tvarkos reikalavimų, todėl panaikinti Sprendimą Nr. 2 šioje dalyje nėra pagrindo. Migracijos departamento Sprendimu Nr. 2 nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pagal aktualios redakcijos Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d nutarimu Nr. 436, 12 punktą, jeigu Migracijos departamentas arba VSAT priima sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui į Lietuvą priima kartu su sprendimu išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, jeigu nėra UTPĮ 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama. Sąrašo taisyklių 15 punktas nustato, kad duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai (toliau – ir C. SIS II), jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba VSAT priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Pagal aptariamo reglamento 24 straipsnio 1 dalį, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Įvertinus tai, kad pareiškėjui šiuo atveju taikytinas atsisakymas leisti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo dienos, jo duomenis, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai nuspręsta pateikti C.SIS II. Todėl ši Sprendimo Nr. 2 dalis taip pat laikytina teisėta ir pagrįsta. Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kas administraciniame sprendime turi būti nurodyta. Tarp išvardytų reikalavimų yra administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. LVAT, aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, jog šio straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011). Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčijamuose Sprendimuose jos aptartos pakankamai aiškiai ir detaliai, nustatytas juridinių faktų visetas, aplinkybės susietos su taikomomis teisės normomis, ginčijami Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš Sprendimų turinio matyti, kad Migracijos departamentas išsamiai įvertino pareiškėjo ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuva, todėl negalima teigti, kad jis tik formaliai pripažintas neatitinkančiu sąlygų, kurios būtinos leidimui laikinai gyventi Lietuvoje gauti. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo naikinti atsakovo Sprendimus. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, teisėjų kolegija nusprendžia : Pareiškėjo M. H. K. (M. H. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą. Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą. Teisėjos Violeta Balčytienė Rūta Miliuvienė Indrė Pukanasytė-Biekšė