- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-27
- Bylos Nr.
- 2A-366/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Audronė Jarackaitė, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- AB DnB NORD banko
- Trečiasis asmuo
- VSDFV Švenčionių skyrius, V. L.
- Advokatai
- Rimgaudas Černius
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės ir Nijolės Piškinaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB DnB NORD banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 29 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-141-25/08 pagal ieškovo AB DnB NORD banko ieškinį atsakovui bankrutavusiai Švenčionių rajono Mylių žemės ūkio bendrovei dėl administratoriaus veiksmų, tretieji asmenys VSDFV Švenčionių skyrius, V. L. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AB DnB NORD bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti nepagrįstu bankrutavusios Švenčionių rajono Mylių ŽŪB administratoriaus V. B. atsisakymą išmokėti AB DnB NORD bankui 9 990 Lt ir įpareigoti bankrutavusios Švenčionių rajono Mylių ŽŪB administratorių V. B. išmokėti AB DnB NORD bankui 9 990 Lt, gautų pardavus iš varžytynių daržovių sandėlį ir veršidę, esančius Solomiankos k., Švenčionių r. Nurodė, jog Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 4 d. nutartimi Švenčionių rajono Mylių ŽŪB iškelta bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirtas V. B. . Bankas byloje pareiškė 50 191,39 Lt finansinį reikalavimą; banko suteiktų kreditų grąžinimas pagal 1993 m. balandžio 14 d. kreditinę sutartį Nr. 1 ir 1994 m. sausio 21 d. trumpalaikio kredito sutartį užtikrintas 1994 m. rugpjūčio 22 d. įkeitimo sutartimi. Pateikto kreditorinio reikalavimo administratorius neginčijo ir Vilniaus apygardos teismas 2006 m. liepos 19 d. nutartimi šį reikalavimą patvirtino. 2006 m. spalio 20 d. įvyko įkeisto turto varžytynės, turtas parduotas už 11 100 Lt. Tačiau administratorius nepervedė bankui lėšų, gautų už parduotą turtą. Administratorius laikė negaliojančia 1994 m. rugpjūčio 22 d. turto įkeitimo sutartį, nes ji neužregistruota Hipotekos registre, tačiau sutartis yra galiojanti ir nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (2001-01-24 nutartis c.b. Nr. 3K-3-92/2001), kreditorius, kuris teisės aktų nustatytais terminais Hipotekos registre neįregistravo įkeitimo sutarties, sudarytos iki registro veiklos pradžios, praranda pirmenybės teisę prieš hipotekos registre registruotus įkaito turėtojus, tačiau išsaugo pirmenybės teisę prieš kitus kreditorius. Pažymėjo, jog 2006 m. rugsėjo 12 d. kreditorių susirinkime nutarta tenkinti banko finansinį reikalavimą, 10 proc. nuo bendros parduoto turto sumos skiriant administravimo išlaidoms padengti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. sausio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad 1994 m. rugpjūčio 22 d. įkeitimo sutartis buvo sudaryta dėl nekilnojamojo turto, priklausančio žemės ūkio bendrovei, objektų įkeitimo; sutartis sudaryta paprasta rašytine forma, notariškai nepatvirtinta, spaudo apie sutarties įregistravimą atitinkamoje turto registravimo įstaigoje taip pat nėra. Taigi teismas konstatavo, kad įkeitimo sandoris dėl nekilnojamojo turto objektų įkeitimo bankui nebuvo notariškai patvirtintas ir įregistruotas 1964 m. CK numatyta tvarka ir nebuvo perregistruotas į hipoteką Hipotekos registro steigimo įstatymo numatyta tvarka. Todėl sprendė, kad įkeitimo sutartis yra niekinė; ieškovas netapo įkaito turėtoju ir jam neatsirado pagal šią sutartį teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą pirmiau už kitus kreditorius. Taip pat nurodė, kad administratorius nepranešė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, kad kreditoriaus DnB NORD banko 50 191,39 Lt finansinis reikalavimas užtikrintas 1994 m. rugpjūčio 22 d. įkeitimo sutartimi, o pateikė teismui svarstyti kreditorių reikalavimų sąrašą, kuriame bankas nurodytas kaip trečios eilės kreditorius. Teismui nebuvo žinoma aplinkybė, kad bankas pareiškė reikalavimą kaip įkaito turėtojas ir įkeitimo sutarties galiojimo nesprendė. Todėl teismo nutartis dėl kreditorių sąrašo patvirtinimo yra tik finansinio reikalavimo sumos patvirtinimas ir negali būti aiškinama, kaip banko pripažinimas įkaito turėtoju.
Šalies argumentai
Ieškovas AB DnB NORD bankas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismas nepagrįstai konstatavo, kad 1994 m. rugpjūčio 22 d. įkeitimo sutartis yra niekinė, nes nebuvo notariškai patvirtinta ir įregistruota 1964 m. CK nustatyta tvarka, ir nebuvo perregistruota į hipotekos registrą. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad daržovių sandėlis ir veršidė, įkeisti minėta įkeitimo sutartimi, nėra ir nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. 1964 m. CK 203 str., 205 str. nuostatos dėl notarinės formos ir valstybinės registracijos taikomos tik registruotam nekilnojamajam turtui, todėl teismas be pagrindo taikė minėtas CK nuostatas. Be to, sandoris, sudarytas nesilaikant įstatymo nustatytos formos, nėra niekinis, o yra nuginčijamas. Šioje byloje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl įkeitimo sutarties nuginčijimo, todėl teismas be pagrindo savo iniciatyva ėmėsi spręsti sandorio negaliojimo klausimą.Pagal bankroto bylos duomenis bankas administratoriui pateikė kreditorinį reikalavimą, nurodydamas užtikrinimo priemonę – įkeitimą, todėl bankroto administratorius pagal ĮBĮ 11 str. 3 d., 10 p., 26 str. privalo tokį reikalavimą pateikti teismui tvirtinti, tuo pačiu nurodydamas, ar reikalavimą pripažįsta ar jį ginčija. Administratorius pateikė teismui reikalavimą, jo neginčijo, prieštaravimų nepareiškė, bankroto procedūrų metu įkeitimą pripažino, todėl apeliantas mano, kad bankroto byloje jo pateiktas kreditorinis reikalavimas patvirtintas kaip užtikrintas įkeitimu. 2006 m. rugsėjo 12 d. įvyko Mylių ŽŪB kreditorių susirinkimas, kuriame dar kartą nutarta piniginėmis lėšomis, gautomis pardavus Mylių ŽŪB priklausantį ir bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą, pirmiausia tenkinti banko, kaip įkaito turėtojo, finansinį reikalavimą, 10 proc. nuo bendros parduoto turto sumos skiriant administravimo išlaidoms padengti. Nutarimas yra galiojantis ir nenuginčytas įstatymo nustatyta tvarka. Teismui atmetus ieškinį, susidarė ĮBĮ prieštaraujanti situacija, kai nevykdomas galiojantis kreditorių susirinkimo nutarimas.Ta aplinkybė, kad duomenys apie įkeitimo sutartį nebuvo įregistruoti hipotekos registre Hipotekos registro steigimo įstatymo nustatyta tvarka, nedaro įkeitimo sutarties negaliojančia ir nėra pagrindas atsakovui atsisakyti pervesti bankui lėšas, gautas pardavus įkeistą turtą.Teismas neatsižvelgė į tai, kad pažeidžiant 2006 m. rugsėjo 12 d. nutarimo 3.2 p., pardavus bankui įkeistą turtą, administratoriui buvo išmokėtos visos administravimo išlaidos, papildomai iš likusių lėšų dar 3 000 Lt buvo išmokėta administratoriui, o likę 4 500 Lt – VSDFV Švenčionių sk. Tai padaryta remiantis VSDFV Švenčionių sk. 2007 m. balandžio 24 d. raštu „Dėl Mylių ŽŪB administravimo išlaidų sąmatos“. Šis raštas neturi teisinės galios pakeisti kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų dydį, todėl administratorius papildomai 3 000 Lt iš lėšų, gautų pardavus bankui įkeistą turtą, išsimokėjo neteisėtai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą bankrutavusios Švenčionių rajono Mylių žemės ūkio bendrovės administratorius prašo skundą atmesti. Įkeitimo sandorį Mylių žemės ūkio bendrovės vardu sudarė asmuo, kuris neturėjo teisės sudaryti tokio sandorio, nes tuo metu jau buvo atleistas iš bendrovės direktoriaus pareigų. Pagal 1964 m. CK 66 str. šis sandoris nesukelia teisinių pasekmių atstovaujamajam, todėl pagal CK 1.78 str. 1 d. toks sandoris yra niekinis ir pripažinti jį negaliojančiu teismo sprendimas nereikalingas. Pagal Hipotekos įstatymą įkeitimo sutartis privaloma registruoti Hipotekos registre ir tuo pasirūpinti turėjo pats kreditorius. Pardavus įmonės turtą, iš gautų lėšų, vadovaujantis ĮBĮ 36 str. 1 d. ir teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nutartimi, kreditorių nutarimu administratoriui buvo išmokėtas 3 000 Lt atlyginimas ir 600 Lt kitoms išlaidoms. Likusi 7 500 Lt suma turėjo atitekti antros eilės kreditoriui VSDFV Švenčionių sk. Šis kreditorius, vadovaudamasis apygardos teismo nutartimi, leido administratoriui išmokėti 3 000 Lt atlyginimą pagal patvirtintą sąmatą. Likusi 4 500 Lt suma buvo išmokėta antros eilės kreditoriui (VSDFV Švenčionių sk.). Trečios eilės kreditorių reikalavimams tenkinti lėšų neliko.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo VSDFV Švenčionių sk. prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad įkeitimo sandoris atstovaujamajam nesukelia teisinių pasekmių, nes jį sudarė asmuo, kuris neturėjo teisės sudaryti tokio sandorio. Be to, įkeitimo sutartis nebuvo notariškai patvirtinta ir įregistruota 1964 m. CK nustatyta tvarka ir nebuvo perregistruotas į hipoteką Hipotekos registro steigimo įstatymo nustatyta tvarka, t. y. minėta sutartis yra niekinė, apeliantas netapo įkaito turėtoju ir jam neatsirado pagal šią sutartį teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą pirmiau už kitus kreditorius.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Savo reikalavimą ieškovas iš esmės grindė tarp jo ir atsakovo Mylių ŽŪB 1994 m. rugpjūčio 22 d. sudaryta turto įkeitimo sutartimi, kuri, ieškovo nuomone, suteikė jam teisę gauti savo reikalavimo patenkinimą pirmiau už kitus kreditorius.
Atsikirsdami į pareikštą reikalavimą bankrutuojančios bendrovės administratorius bei tretysis asmuo VSDFV Švenčionių skyrius nurodė, kad įkeitimo sutartis yra negaliojanti ir niekinė (b. l. 31, 32, 51, 52, 55-58).
Atsižvelgiant į nurodytuose procesiniuose dokumentuose išdėstytą teisinę poziciją dėl ieškovo pateiktos įkeitimo sutarties bei atsižvelgiant į tai, kad bankroto bylos turi viešą elementą, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nagrinėjamą bylą, ex officio atliko minimos įkeitimo sutarties teisinį įvertinimą, pripažindamas ją niekine (CK 1.80 str.). Pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę, vertinant sandorį ex officio turi būti įrodytas toks įstatymo reikalavimo pažeidimas, kad būtų neginčijamai aišku, jog yra pažeista imperatyvi įstatymo nuostata, o jos pažeidimas lemtų viešojo ar privataus intereso pažeidimą. Teismas ex officio sandorį gali pripažinti negaliojančiu tik tada, kai yra akivaizdus, tai yra nekeliantis jokių abejonių, jo negaliojimo pagrindas ir jokių papildomų įrodymų rinkti nereikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-663/2005).
Nagrinėjamuoju atveju, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą įkeitimo sutartį pripažinti niekine. Šiuo atveju apelianto teigimas, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo savo iniciatyva ėmėsi spręsti sandorio negaliojimo klausimą, yra nepagrįstas. Šis sandoris buvo sudarytas 1994 m., galiojant 1964 m. CK nuostatoms. Kaip minėta, įkeistas buvo nekilnojamas turtas. Taigi, pagal minėto sandorio sudarymo metu galiojusią CK 1964 m. redakciją, šis sandoris turėjo būti sudarytas ne tik notarine tvarka, bet, kas yra svarbu, nustatyta tvarka įregistruotas, nes būtent su įkeitimo sutarties įregistravimu įstatymas siejo įkeitimo teisės atsiradimą (1964 m. CK 203 str. 2 d., 205 str., 255 str.). Tačiau kaip buvo nustatyta byloje, nei vienas iš nurodytų įstatymo reikalavimų įvykdytas nebuvo. Nurodytos aplinkybės akivaizdžiai įrodo, kad ieškovo nurodoma įkeitimo sutartis nesukėlė jam tų teisinių pasekmių, į kurias jis dabar pretenduoja.
Apeliantas taip pat nurodo, kad Mylių ŽŪB įregistruotų nekilnojamųjų daiktų neturi (šią aplinkybę patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 4 d. nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo Mylių ŽŪB). Todėl, apelianto nuomone, 1964 m. CK 203, 205 straipsnių nuostatomis pirmosios instancijos teismas vadovautis negalėjo, nes jos taikomos tik registruotam nekilnojamajam turtui. Tačiau toks apelianto argumentas anaiptol nepatvirtina skundžiamo sprendimo neteisėtumo, bet priešingai leidžia kalbėti apie apeliacinio skundo nepagrįstumą. Visų pirma, apeliantas netiksliai cituoja nurodytas teisės normas, nes iš tikrųjų jos buvo taikomos ne registruotam nekilnojamajam turtui, bet įkeičiamam turtui, kuriam buvo nustatyta privaloma teisinė registracija (1964 m. CK 203, 205 str.).Tuo tarpu pagal tuo metu galiojusio CK 255 straipsnį nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta, o per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad pati Mylių ŽŪB nustatyta tvarka neįregistravusi įkeisto nekilnojamojo turto, neįgijo į jį nuosavybės bei kitų daiktinių teisių, taigi negalėjo šio turto įkeisti. Ieškovas AB DnB NORD bankas yra specifine veikla užsiimantis juridinis asmuo, kuriam yra taikomi padidinto atidumo ir rūpestingumo kriterijai. Todėl laikytina, kad ieškovas, sudarydamas nustatyta tvarka neįregistruoto nekilnojamojo turto įkeitimo sutartį, prisiėmė sau riziką dėl šios sutarties pasekmių.
Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokia įkeitimo sutartis, kaip prieštaraujanti imperatyviems įstatymo reikalavimams, yra niekinė (CK 1.70 str., 1964 m. CK 47 str., 205 str., 255 str.).
Tuo tarpu padarius priešingą išvadą bei konstatavus, kad minėtas sandoris yra galiojantis, būtų pažeista taisyklė, pagal kurią iš neteisės teisė neatsiranda ir tai neatitiktų teisinio stabilumo tikslo siekimo.
Apelianto nuoroda į 2006 m. rugsėjo 12 d. bankrutuojančios Mylių ŽŪB kreditorių susirinkimo nutarimą, šios išvados pagrįstumo nepaneigia, nes absoliučiai negaliojančios (niekinės) sutarties šalys negali vėliau patvirtinti (CK 6.225 str. 2 d.). Taigi apeliantas neturėjo pirmumo teisės į savo reikalavimo patenkinimą pardavus įkeistą turtą. Padarius tokią išvadą kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su Hipotekos registro steigimo įstatymo taikymu bei bankroto byloje nustatytu administravimo išlaidų dydžiu, nagrinėjamam ginčui yra teisiškai nereikšmingi, todėl kolegija dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.