Kauno apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal D. Č. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

D. Č. Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutarimu pripažintas padaręs administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižen­gi­mų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio 7 dalyje, 227 straipsnio 3 dalyje, 229 straipsnio 2 dalyje ir 417 straipsnio 8 dalyje ir nubaustas 1 500 EUR (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams, už tai, kad jis 2017 m. vasario 25 d. d. 20.00 val., kelio (duomenys neskelbtini) 81 kilometre vairavo transporto priemonę ,,Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaip įtariama neblaivus, taip pat, kaip įtariama neblaivus, vairuojamoje transporto priemonėje gabeno teisėtai įgytą ir jam priklausantį ginklą pistoletą ,,Makarov“ Nr. KA 8862 bei sustabdytas policijos pareigūnų vengė būti patikrinamas dėl neblaivumo (girtumo), taip pat tikrinančiam pareigūnui nepateikė vairuotojo pažymėjimo bei gabeno teisėtai įgytą ir jam priklausantį ginklą su savimi neturėdamas leidimo jį laikyti (nešiotis). Šiais veiksmais D. Č. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 17 punktus bei Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punktų reikalavimus. Varėnos rajono apylinkės teismas skundžiamame nutarime konstatavo, kad nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami padaryti neabejotinai išvadai, kad D. Č. padarė nurodytus administracinius nusižengimus. Apeliaciniame skunde D. Č. prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti.

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Varėnos rajono policijos komisariato Viršininkas pateikė atsiliepimą, kuriame prašo D. Č. apeliacinio skundo netenkinti ir 2017 m. spalio 23 d. teismo priimtą nutarimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

D. Č. apeliacinis skundas atmetamas.Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pa­grįs­tumą. Sutinkamai su ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame ko­dekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti ad­mi­nistracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pa­kankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti fak­tiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. To paties straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad teis­mas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įro­dymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplin­kybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.Aukštesnysis teismas, išanalizavęs bylos medžiagą ir įvertinęs joje surinktus įrodymus konstatuoja, kad byloje yra pakankamai duomenų, jog apeliantas padarė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 422 straipsnio 7 dalyje, 227 straipsnio 3 dalyje, 229 straipsnio 2 dalyje ir 417 straipsnio 8 dalyje, o D. Č. kaltės neigimas pagrįstai buvo vertinamas kritiškai kaip siekimas išvengti atsakomybės. Pažymima, kad bylą nagrinėjant teisme, apeliantas ir jo atstovas prašymą nutraukti D. Č. administracinių nusižengimų bylą, grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kokius nurodė ir apeliaciniame skunde. Visus šiuos pateiktus argumentus pirmosios instancijos teismas nuosekliai ir išsamiai išanalizavo ir dėl jų motyvuotai pasisakė, todėl apeliacinės instancijos teismas su pirmos instancijos teismo išdėstytais motyvais iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinių skundų motyvus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto parodymus neigiant visų jam inkriminuotų nusižengimų padarymą laikė neteisingais, vertindamas juos ne tik liudytojais apklaustų policijos pareigūnų E. D., M. Z. ir M. P., gydytojo Š. M. parodymų, bet ir kitų byloje surinktų įrodymų kontekste ir padarė teisingą išvadą, jog apelianto nurodytą versiją paneigė šių asmenų nuoseklūs ir objektyvūs parodymai, vaizdo įrašo duomenys, kita rašytinė bylos medžiaga. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima abejoti liudytojais apklaustų policijos pareigūnų ir gydytojo parodymais, nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių jie būtų suinteresuoti apkalbėti ar pakenkti patrauktam administracinėn atsakomybėn asmeniui.

7.1. Aukštesnysis teismas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad teismas pablogino jo padėtį, teisme išplėsdamas kaltinimo ribas, t. y. nurodydamas, kad jis 4 kartus vengė pasitikrinti neblaivumą, kai protokole tai paminėta tik kartą. ANK 422 straipsnio 7 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už neblaivumo ar apsvaigimo nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų patikrinimo vengimą. Pažymėtina, kad neblaivumo patikrinimo vengimas – tai atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumo. Taigi, neblaivumo nustatymo faktas šiuo atveju nėra sudėties požymis, o būtina yra įrodyti paties vengimo pasitikrinti neblaivumą faktą. Administracinio nusižengimo protokole buvo konstatuota nustatyta aplinkybė – kad D. Č. vengė pasitikrinti neblaivumą, kas leido jo veiksmus kvalifikuoti pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas spręsdamas, ar yra pakankamai duomenų, patvirtinančių šio nusižengimo sudėties požymių buvimą apelianto veiksmuose, detaliai išanalizavo visas nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, t. y., kad D. Č. atsisakė pasitikrinti neblaivumą ne tik įvykio vietoje prie automobilio, tačiau pristatytas į policijos komisariatą, o vėliau ir į gydymo įstaigą. Taigi, šios aplinkybės vertintinos kaip tyrimo metu nustatyti duomenys, renkant įrodymus dėl apelianto veiksmų tinkamo kvalifikavimo pagal ANK 422 straipsnio 7 dalyje numatytą pažeidimą, tačiau kaltinimas dėl to nebuvo pakeistas ar išplėstas ir teismas, įvertinęs visus šiuos duomenis, padarė tokią pačią išvadą, kaip ir administracinio nusižengimo protokole, kad pakanka duomenų, patvirtinančių D. Č. sąmoningą vengimą pasitikrinti neblaivumą, kai tokia galimybė buvo sudaryta, dėl ko pagrįstai konstatavo, jog D. Č. administracinio nusižengimo protokolas dėl ANK 422 straipsnio 7 dalyje numatyto nusižengimo surašytas pagrįstai ir jis dėl šio nusižengimo padarymo kaltu pripažintinas pagrįstai.

7.2. ANK 227 straipsnio 3 dalyme numatyta atsakomybė už ginklo, šaudmenų nešiojimą, gabenimą, kai tai daro neblaivus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) asmuo arba apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmuo, patikrinimo dėl neblaivumo ar apsvaigimo vengimą, taip pat alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą panaudojus ginklą, iki bus patikrintas neblaivumas ar apsvaigimas arba bus atsisakyta tai atlikti. Šios įstatymo normos dispozicija numato keletą alternatyvių veikų, kurios užtraukia atsakomybę, viena jų ir už patikrinimo dėl neblaivumo ar apsvaigimo vengimas, panaudojus ginklą. Bylos duomenimis nustatyta, to neginčijo ir pats D. Č., kad sulaikymo dieną jo vairuojamame automobilyje buvo rastas teisėtai įgytas ir jam priklausantis ginklas – pistoletas ,,Makarov“ Nr. KA 8862. Aukščiau aptartais duomenimis pripažinus esant pakankamai duomenų konstatuoti D. Č. sąmoningą vengimą pasitikrinti neblaivumą, aukštesnysis teismas laiko, kad jo veiksmuose yra visi ANK 227 straipsnio 3 dalies administracinio nusižengimo sudėties būtinieji požymiai.

7.3. Tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek ir apeliaciniame skunde D. Č. siekia įrodyti, kad jį sustabdę ir veiksmus atlikę policijos pareigūnai veikė neteisėtai, pažeisdami eilę teisės aktų reikalavimų. Aukštesnysis teismas tokius apelianto teiginius vertina kaip deklaratyvius, prieštaringus ir prieštaraujančius byloje nustatytiems objektyviems faktams. Apelianto teigimu, pareigūnai nesilaikė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011- 07-19 įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintų Policijos patrulių veiklos instrukcijų 47 punkto nuostatų, kur numatyta, kad policijos patrulis nustatęs, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, privalo vietoje surinkti faktinius duomenis ir surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą arba įstatymų nustatyta tvarka pristatyti pažeidėją į policijos įstaigą tokiam protokolui surašyti, taip pat Instrukcijos 48 punkto nuostatų, kur nurodyta, kad tais atvejais, kai nėra būtinybės pažeidėjo pristatyti į policijos įstaigą, o jo asmenybė gali būti nustatyta pažeidimo padarymo vietoje, jis į policijos įstaigą nepristatomas. Įvertinus byloje nustatytas konkrečias aplinkybes, akivaizdu, kad šių nuostatų buvo laikomasi tinkamai ir jokių pažeidimų padaryta nebuvo. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas skundžiamame nutarime, neginčijamai įrodyta, kad D. Č. nuo jo sustabdymo momento bendravime su policijos pareigūnais užėmė pasyvią poziciją: nepateikė prašomų dokumentų, nenurodė jį identifikuojančių duomenų, įtarus, kad gali būti neblaivus, atsisakė pasitikrinti neblaivumą, t. y. vengė atlikti bet kokius veiksmus, kurie būtų pagrindas vėliau jį pripažinti kaltu dėl administracinių nusižengimų padarymo. Taigi, akivaizdu, kad toks asmens elgesys atliekantiems savo pareigas pareigūnams sudarė trukdžius sklandžiai ir be papildomų veiksmų išsiaiškinti galimo nusižengimo padarymo aplinkybes. Vertindamas Instrukcijoje išdėstytas patrulių pareigas, pats apeliantas nurodė, kad jose išdėstyta tvarka patvirtina, jog policijos patrulis negali bet kurį teisės pažeidėją pristatyti į policijos įstaigą. Tokie argumentai leidžia teigti, kad nagrinėjamu atveju viskas vyko sklandžiai ir jis neturėjo būti pristatomas į policijos įstaigą. Tačiau toks vertinimas atspindi tik paties D. Č. poziciją, o kaip jau buvo aptarta, šiuo konkrečiu atveju buvo susidariusi tokia situacija, kai nebuvo objektyvių sąlygų įvykio vietoje išsiaiškinti visų aplinkybių ir surašyti administracinio nusižengimo protokolą, todėl buvo būtinybė pažeidėją pristatyti į policijos įstaigą.

7.3. Apeliantas teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų jo paaiškinimus, kad galimas neblaivumas įvykio vietoje net nebuvo tikrinamas, jokie blaivumo tikrinimo veiksmai jo sulaikymo vietoje neužfiksuoti ir policijos pareigūnų tarnybinio automobilio vaizdo bei garso įrašymo priemonėmis. Šie skundo argumentai atmetami kaip prieštaraujantys byloje nustatytų jo kaltę patvirtinančių duomenų visumai. Aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo išvadoms, kurios iš teisų buvo grindžiamos loginės įvykių sekos analize, o D. Č. gynybinė pozicija, kuria jis prašo remtis, priešingai, prieštarauja sveikai logikai. Pasak apelianto, jo vairuojamą transporto priemonę sustabdę policijos pareigūnai, neprašė dokumentų bei nesiūlė jam pasitikrinti neblaivumo, tačiau dėl nežinomų priežasčių, kurių negalėjo nurodyti ir pats D. Č., atliko prieš jį eilę neteisėtų veiksmų ir visiškai be jokio pagrindo patraukė jį administracinėn atsakomybėn. Nei apylinkės teismas, nei aukštesnysis teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl ko D. Č. sustabdę policijos pareigūnai, taip pat ir medikai, apžiūrėję jį medicinos įstaigoje, galėjo duoti neteisingus, apeliantą nepagrįstai apkaltinančius parodymus, dėl ko jie būtų suinteresuoti, kad D. Č. būtų nepagrįstai ir patrauktas administracinėn atsakomybėn. Duomenų, kurie paaiškintų tokį suinteresuotą ir tendencingą melagingų parodymų prieš jį davimą, nenurodė ir pats D. Č..

7.4. Dėl kaltinimų, susijusių su vairuotojo pažymėjimo ir leidimo laikyti (nešiotis) ginklą nepateikimu apeliantas vėlgi laikosi savo pozicijos, jog šiuos dokumentus jis turėjo, apie tai pareigūnams pasakė, tačiau pristatydami jį į policijos įstaigą, rankinės su dokumentais iš automobilio pareigūnai nepaėmė, ką jis vertina kaip ne nuo jo valios susiklosčiusias aplinkybes. Aukščiau aptartais bylos duomenimis atmetamas ir šis skundo teiginys. Kaip minėta, D. Č. versija, kad policijos pareigūnai net neprašė pateikti dokumentų, kad jis pats sakė jiems, kad dokumentai yra automobilyje esančioje rankinėje, į ką šie nesureagavo, pagrįstai buvo atmesta kaip gynybinė pozicija siekiant išvengti atsakomybės. Apylinkės teismas teisingai rėmėsi nuoseklią ir loginę įvykių seką patvirtinančia policijos pareigūnų pateikta versija, kad, sustabdę automobilį, jie visų pirma prašė vairuotojo pateikti savo ir automobilio dokumentus, o šiuo atveju, radę ginklą, paprašė pateikti ir jo laikymo teisėtumą patvirtinantį dokumentą. Tokie pareigūnų veiksmai tikslingi, nes jei asmuo disponuoja objektu, kai su juo susijusiems veiksmams atlikti (vairuoti transporto priemonę, nešiotis ir laikyti ginklą ir pan.) reikalingas nustatyta tvarka išduotas leidimas, pareigūnų pareiga įsitikinti, ar asmuo tokį leidimą turi, nes tai leidžia spręsti dėl pažeidimo buvimo ar nebuvimo. Todėl D. Č. versija, kad šiuo atveju buvo priešingai – jam pasakius, kad dokumentus turi, pareigūnai šią informaciją ignoravo, vertinama kritiškai. Be to, jei šiuo atveju ir tikint apelianto teiginiais, kad jis pasakė apie turimus dokumentus, nebūtų pagrindo visą atsakomybę perkelti pareigūnams, nes pats D. Č., suprasdamas, kad bus pristatomas į policijos komisariatą, galėjo imtis iniciatyvos ir prašyti paimti dokumentus iš automobilio, juolab, kad jų pateikimas tik padėtų jam išvengti galimos atsakomybės. Faktą, kad apeliantas iš tiesų aptariamoje situacijoje elgėsi pasyviai ir su jį sustabdžiusiais policijos pareigūnais nebendravo ir neatsakinėjo į klausimus, taip siekdamas juos išprovokuoti atlikti kokius nors neteisėtus veiksmus, patvirtina ir jo apeliaciniame skunde išsakyta pozicija, kuria jis siekia įrodyti, kad tokie neteisėti veiksmai prieš jį buvo atlikti.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, liudytojų parodymus, byloje esančius rašytinius įro­dy­mus, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, naujų aplinkybių ar įrodymų, kurių teismas neištyrė ar kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog apeliantas administracinių nusižengimų nepadarė, apeliaciniame skunde nenurodyta. Apelia­ci­nės instancijos teismui nekyla abejonių dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės pagal ANK 227 straipsnio 3 dalį, 229 straipsnio 2 dalį ir 417 straipsnio 8 dalį ir 422 straipsnio 7 dalį, todėl panaikinti skundžiamą nutarimą ir nutraukti administracinio nusižengimo bylą D. Č. ape­liaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

D. Č. apeliacinio skundo netenkinti. Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutarimą palikti galioti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.