- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-08-02
- Bylos Nr.
- I-3338-473/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01907-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–18), prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 150 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 3,38 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjas nurodo, kad buvo laikomas Vilniaus PN nežmoniškomis sąlygomis nuo 2015 m. rugpjūčio 5 d. iki 2018 m. birželio 5 d. Kambariuose, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, buvo laikoma iki 10 asmenų, be to, jie buvo užstatyti baldais, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas gyvenamosios patalpos plotas. Karantino, kamerų tipo patalpose pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iškviesti budintį pareigūną. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušais, dušo patalpos buvo įrengtos netinkamai, jose nebuvo pertvarų, vienam asmeniui teko tik apie 2 kv. m asmeninės erdvės, nebuvo galimybės sureguliuoti tiekiamo vandens temperatūros. Vilniaus PN netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, tualetai tupimi, kabinos atskirtos skardine siena. Pasivaikščioti į kiemelį kartu yra vedama daug nuteistųjų, todėl vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje tenka itin mažas plotas, kurio nepakanka vaikščiojimui, be to, nuo 2017 m. liepos mėn. pareiškėjui iš viso nebuvo suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore. Vilniaus PN I-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelyje įrengtas tik 1 kompleksinis sporto inventorius, mankštintis vienu metu gali 3 asmenys, o į pasivaikščiojimą vienu metu išleidžiama apie 350 asmenų, todėl visi nesuspėja pasinaudoti šiuo inventoriumi. Pareiškėjui nėra užtikrinta teisė žaisti futbolą, nėra suteiktas tam reikalingas inventorius, nors nuteistieji buvę valstybės tarnautojai tokią galimybę turi, taigi, pareiškėjas yra diskriminuojamas šių asmenų atžvilgiu. Ant Vilniaus PN I-ojo korpuso langų yra sumontuotos smulkios metalinės grotos, todėl į patalpas nepatenka šviesa bei grynas oras. Vilniaus PN įrengti tik 2 telefonai, kuriais naudojasi apie 450–500 asmenų, todėl kartais pareiškėjas nespėja paskambinti savo šeimos nariams. Prie telefonų aparatų nuolat vaikšto pareigūnai ir kiti nuteistieji, kurie girdi asmeninius pokalbius. Vilniaus PN yra įrengti / rekonstruoti ilgalaikių pasimatymų kambariai, tačiau juose nėra įrengta sanitarinių mazgų (dušų) bei tinkamai įrengtos virtuvės, kambariuose nėra teisės aktuose nurodytų daiktų, įrenginiai yra techniškai netvarkingi, į ilgalaikių pasimatymų kambarį nebuvo tiekiamas karštas vanduo, langai nėra sandarūs, temperatūra neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Vilniaus PN 5-ame būryje nėra laisvalaikio kambario. Dėl visų nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir psichologinius išgyvenimus, kančias, kurių intensyvumas viršija kalinimui būdingą kančią ir sunkumus.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepimu į skundą (b. l. 27–35) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN nuo 2015 m. rugpjūčio 5 d. ir per šį laikotarpį kelis kartus buvo etapuotas į kitas įstaigas. Pareiškėjas buvo laikomas karantino gyvenamojoje patalpoje, bendrabučių tipo gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpoje. Pažymi, kad negali pateikti tikslių duomenų, su kokiu asmenų skaičiumi pareiškėjas buvo laikomas gyvenamosiose patalpose konkrečiais laikotarpiais, nes tokių duomenų Vilniaus PN nekaupia, tačiau paskirstant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, visada yra stengiamasi, kad būtų užtikrintas nuteistajam teisės aktų nustatytas gyvenamosios patalpos plotas, kiekvienam iš nuteistųjų yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskirojoje gyvenamojoje patalpoje, gyvenamosiose patalpose vienu metu nėra laikoma daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtose gyvenamosiose patalpose, todėl net ir nustačius nedidelį vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto trūkumą asmens gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas neturėtų sąlygoti neturtinės žalos atsiradimo, nes nuteistieji privalo būti gyvenamosiose patalpose tik naktį, kai jie miega savo lovose. Drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau kamerose laikomi nuteistieji nuolat jas gadina. Įstaigoje esantys sanitariniai mazgai ir dušai yra tvarkingi, atitinka teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems įrengtas erdvus pasivaikščiojimų kiemas, kuriame yra krepšinio aikštelė, sporto inventorius nuteistiesiems. Visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų apšvietimą, o grotų ant langų įrengimą numato teisės aktai. Įstaigoje sumontuoti standartines technines specifikacijas atitinkantys taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu. Ilgalaikių pasimatymų biuro patalpose yra įrengti 5 ilgalaikių pasimatymų kambariai bei poilsio kambarys, atitinkantys teisės aktų reikalavimus, kiekviename būryje nuteistiesiems yra įrengti laisvalaikio kambariai–virtuvėlės. Atsakovės atstovas nurodo, kad pareiškėjas yra laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir kiti asmenys, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus dėl atsakovės atstovo atsiliepime į skundą išdėstytų aplinkybių (b. l. 78–80). Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus PN gyvenamosios patalpos yra užstatytos baldais, o atsakovės atstovas, pateikdamas duomenis dėl pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, nepateikė nuotraukų, iš kurių matytųsi, kiek yra iš tikrųjų laisvo, neužstatyto baldais ploto gyvenamosiose patalpose. Nurodo, kad nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2018 m. birželio 6 d. dirbo, todėl jam nebuvo suteikta galimybė pabūti gryname ore.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, atsiradusios neužtikrinus jam tinkamų gyvenimo sąlygų Vilniaus PN.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).
Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN jam tekęs gyvenamųjų patalpų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto.
EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.
Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1 bei 11¹.2 punktais, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m. Šioje nuostatoje nėra numatyta, kad į minėtą minimalų vienam asmeniui turintį tekti patalpos plotą nėra įskaitomas sanitarinio mazgo užimamas plotas.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad neturi duomenų, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju karantino tipo patalpoje, bendrabučio tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose, tačiau minėtose patalpose vienu metu yra laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Taigi, atsakovės atstovas nepateikė konkrečių duomenų, kiek asmenų buvo laikoma Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose kartu su pareiškėju. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje bei koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam asmeniui, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016).
Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo apgyvendintas karantino patalpoje Nr. 108. Šios patalpos plotas 14,39 kv. m, patalpoje įrengtos 4 miegamosios vietos, patalpoje nėra įrengta sanitarinio mazgo (b. l. 51), todėl pareiškėjui vidutiniškai tekęs karantino patalpos plotas sudarė 3,6 kv. m. Pareiškėjas taip pat buvo apgyvendintas bendrabučio tipo patalpose Nr. 5-306, Nr. 5-310, Nr. 1-102 ir Nr. 1-112. Patalpos Nr. 5-310 plotas 11,92 kv. m, šioje patalpoje įrengtos 3 miegamosios vietos, patalpos Nr. 5-306 plotas 33,46 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, patalpos Nr. 1-102 plotas 15,51 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, patalpos Nr. 1-112 plotas 14,29 kv. m, patalpoje įrengtos 3 miegamosios vietos. Minėtose patalpose nėra įrengtos sanitarinio mazgo patalpos (b. l. 52–53). Tokiu būdu darytina išvada, kad pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos Nr. 5-310 plotas sudarė 3,97 kv., Nr. 5-306 – 3,35 kv. m, Nr. 1-102 – 3,10 kv. m, Nr. 1-112 – 4,76 kv. m. Pareiškėjas atliko jam paskirtą nuobaudą kamerų tipo patalpoje Nr. 4K. Šios patalpos plotas 13,55 kv. m (11,98 kv. m patalpos plotas ir 1,57 kv. m patalpoje įrengto sanitarinio mazgo plotas), joje įrengtos 3 miegamosios vietos (b. l. 54). Vadinasi, vidutiniškai pareiškėjui tekęs patalpos plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, sudarė 4,52 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą patalpos plotą – 3,99 kv. m.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vidutiniškai pareiškėjui tekęs karantino tipo gyvenamosios patalpos, bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų ir kameros tipo patalpos plotas atitiko tiek Konvencijos, tiek ir nacionalinių teisės aktų nuostatų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.
Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad nustatant vienam asmeniui tenkantį minimalų patalpų plotą, neturi būti įskaičiuojamas baldais užstatytas patalpos plotas. Kaip minėta, Vidaus tvarkos taisyklių nuostatose, nustatančiose vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą, nėra numatyta pareiga į šį plotą neįskaičiuoti sanitarinio mazgo ar baldais užimtą patalpų plotą, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, plėtojamoje atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), nustatyta, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-333-822/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017 ir kt.). Vadinasi, pareiškėjo argumentai dėl gyvenamosiose patalpose esančių baldų užimamo ploto nesudaro pagrindo laikyti, kad pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas neatitiko minimalaus teisės aktuose nustatyto gyvenamųjų patalpų ploto.
Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN ant langų yra įrengtos grotos, ribojančios oro ir šviesos patekimą į patalpas.
Vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Taisyklės), 11.8 punktu, gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taisyklių 11.5 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų kambarių langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Taigi, tiek aplinkybė, kad patalpose nėra įrengta mechaninė vėdinimo sistema, tiek ir aplinkybė, kad ant langų yra sumontuotos grotos, pačios savaime nepažeidžia teisės aktų nuostatų. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog visose Vilniaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo, drausmės grupės, kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų šių patalpų apšvietimą. Nuteistieji turi galimybę atidaryti langus ir vėdinti gyvenamąsias patalpas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iškviesti budintį pareigūną. Taisyklių 13.10 ir 16.11 punktuose nustatyta, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Taisyklėse nėra nustatytas reikalavimas įrengti tokią sistemą bendrabučių tipo patalpose. Iš atsakovės atstovo pateiktų nuotraukų (b. l. 57–58) matyti, kad Vilniaus PN patalpose ant durų yra įrengti prižiūrėtojų iškvietimo mygtukai. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą taip pat patvirtino, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, bei pažymėjo, kad kamerose laikomi nuteistieji nuolat jas gadina, todėl, nors Vilniaus PN deda pastangas, tačiau dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti, kad šios sistemos nuolat funkcionuotų. Vadinasi, visose Vilniaus PN drausmės grupės ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau dalyje šių patalpų jos nefunkcionuoja ir tai neatitinka Taisyklių reikalavimų. Kita vertus, tai savaime nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, kadangi skunde išdėstyti argumentai, susiję su prižiūrėtojų iškvietimo sistemos nebuvimu, yra abstraktūs – pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kai jam dėl tokio trūkumo buvo kilę problemų, nepagrindė, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini, juo labiau kad atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad drausmės grupės patalpų ir kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie užtikrina nuteistųjų saugumą.
Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN dušų patalpos yra įrengtos netinkamai, jose nėra pertvarų, kabinų, vienam asmeniui tenka mažai asmeninės erdvės.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma), 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Taisyklių 5.7 ir 7.7 punktuose nustatyta, kad pataisos namų nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai, paprastajai bei drausmės grupėms, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pataisos namų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta konkrečių reikalavimų dėl dušų patalpų įrengimo, taigi, nėra nustatyta ir reikalavimo dėl pertvarų šiose patalpose įrengimo.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Vilniaus PN 1-ojo būrio nuteistiesiems yra įrengti atskiri, tvarkingi, visus teisės aktų reikalavimus atitinkantys dušai, kurie yra išdėstyti I-o gyvenamojo korpuso pirmame aukšte, t. y. ten, kur yra šio būrio gyvenamosios patalpos. Iš atsakovės atstovo pateiktų nuotraukų (b. l. 74–75) matyti, kad Vilniaus PN yra įrengtos tvarkingos dušų patalpos, tačiau jose nėra įrengta atskirų kabinų ar pertvarų. Vis dėlto, pažymėtina, kad pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Todėl pareikėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų dušų ir privatumo naudojantis dušais neužtikrinimo atmestini.
Skunde nurodoma, kad Vilniaus PN netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra tupimas tualetas, o atskiros patalpos atskirtos tik skardine siena. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (2010 m. vasario 25 d. redakcija), nurodyta, jog tualete turi būti įrengti klozetai arba unitazai, tačiau teisės aktuose nėra detalizuoti tualetų konstrukciniai ypatumai, taigi, teisės aktuose nėra imperatyviai reglamentuojama, kokio tipo tualetas turi būti įrengtas bendrabučio tipo patalpų sanitariniame mazge. Iš pateiktų nuotraukų (b. l. 65–68) matyti, kad Vilniaus PN sanitariniame mazge įrengtos atskiros kabinos, užtikrinančios asmenų privatumą, taip pat įrengtos kriauklės bei prausyklos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad sanitarinio mazgo įrengimas Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo teises.
Pareiškėjas nurodo, kad jam nėra suteikiama galimybė pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pasivaikščiojimo kiemelis yra labai mažas ir netinkamas dideliam asmenų kiekiui.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalimi, nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų (Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 2 dalis). Taisyklių 18 punkte nustatyta, kad tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema (Taisyklių 19 punktas). Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (Taisyklių 20 punktas).
Byloje esančios nuotraukos (b. l. 71–72) patvirtina, kad Vilniaus PN I-o korpuso nuteistiesiems yra įrengtas erdvus pasivaikščiojimo kiemas, kuriame yra krepšinio aikštelė bei sporto inventorius, taip pat yra atskirta kiemo dalis, į kurią nuteistieji, esant poreikiui, gali išeiti bet kuriuo metu (pvz., parūkyti). Vilniaus PN įrengti atskiri baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimo kiemeliai, kuriuose įrengtas sporto inventorius (b. l. 55–56). Įstaiga yra patvirtinusi nuteistųjų pasivaikščiojimų gryname ore grafiką (b. l. 73). Išdėstytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad Vilniaus PN esantiems nuteistiesiems yra sudarytos tinkamos sąlygos pasivaikščioti kiemelyje. Nors atsakovas nurodo, kad kiemelis yra per mažas ir nėra tinkamas dideliam asmenų kiekiui, todėl nuteistieji, išvesti pasivaikščioti, gali tik stovėti arba sėdėti, vis dėlto, iš pirmiau minėtų nuotraukų matyti, kad kiemelis nėra perpildytas, o jame esantys asmenys gali laisvai judėti. Nepagrįstu laikytinas ir pareiškėjo argumentas, kad kiemelyje įrengtas tik vienas sporto įrenginys, kurį vienu metu gali naudoti tik 3 asmenys, todėl jam nėra užtikrinama galimybė sportuoti kiemelyje. Kaip minėta, Taisyklių 20 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimų kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga, tačiau šiame teisės akte nėra nustatytas imperatyvus reikalavimas kieme įrengti sporto aikštyną, taip pat nėra reglamentuota, kiek ir kokio sportinio inventoriaus turi būti įrengiama pasivaikščiojimų kieme. Kartu atmestinas kaip neįrodytas pareiškėjo teiginys, kad jam nėra sudaroma galimybė žaisti futbolą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas iš tikrųjų išreiškė pageidavimą žaisti šį žaidimą (pvz., kreipėsi dėl to į Vilniaus PN administraciją), ir jam buvo apribota tokia teisė, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos.
Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN nesuteikia jam galimybės pasivaikščioti gryname ore, kadangi pasivaikščiojimų laikas sutampa su jo darbo laiku. Savo ruožtu atsakovė atsiliepime į skundą nurodo, kad pareiškėjas gyvena I-o gyvenamojo korpuso 1 nuteistųjų būryje, kuriame gyvena asmenys, dirbantys Vilniaus PN valgykloje. Šiems nuteistiesiems nėra ribojamas buvimas gryname ore, kadangi dėl jų atliekamo darbo specifikos, jiems nuolat tenka judėti po Vilniaus PN gyvenamąją zoną. Tokiu būdu pareiškėjui yra užtikrinama teisė pasivaikščioti gryname ore.
Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN neužtikrino jam galimybės privačiai, negirdinti kitiems nuteistiesiems ir pareigūnams, bendrauti telefonu su artimaisiais ir šeimos nariais.
Nuteistųjų pokalbių telefonu tvarką reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso ir Vidaus tvarkos taisyklių nuostatos. Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką (Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 124 punktu, nuteistųjų, kuriems Bausmių vykdymo kodekse nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje.
Kitaip tariant, teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, yra numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam yra skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę. Be to, pareigūnams yra suteikta galimybė nutraukti telefoninį pokalbį tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad prie įėjimo į Vilniaus PN I-ą korpusą yra įrengti 2 taksofonai, šalia kurių įrengtas pareigūno, registruojančio telefoninius skambučius, postas (b. l. 69–70). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad stacionariame priežiūros poste nuolat budi Vilniaus PN pareigūnas, kontroliuojantis telefoninių pokalbių vykdymo tvarką. Pareigūnas, leisdamas nuteistajam kalbėti telefonu, privalo įsitikinti, kad nuteistasis surinko tą abonento telefono numerį, kurį prieš skambindamas nurodė pareigūnui, taip pat pareigūnas privalo patikrinti, ar nuteistasis nebando paskambinti nuteistiesiems, laikomiems kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose. Taigi, Vilniaus PN teritorija, kurioje yra įrengti nuteistiesiems skambinti skirti telefonai, yra prižiūrima pareigūnų, siekiant užtikrinti, kad nuteistieji, realizuodami savo teisę paskambinti telefonu, laikytųsi jų atžvilgiu nustatytų apribojimų ir nepažeistų teisės aktų nuostatų, todėl ši aplinkybė nelaikytina pareiškėjo teisės į privačius telefoninius pokalbius pažeidimu.
Antra vertus, pareiškėjas nurodo, kad jo pokalbius telefonu gali girdėti ne tik Vilniaus PN pareigūnai, tačiau ir šalia esantys kiti nuteistieji. Iš atsakovės atstovo pateiktų nuotraukų (b. l. 69–70) matyti, kad telefono aparatai yra įrengti vienas šalia kito, telefoninių pokalbių vieta nėra izoliuota, joje nėra įrengta jokių būdelių, atitvarų, todėl nuteistieji, esantys kiemelyje šalia įėjimo į Vilniaus PN I-ą korpusą, gali nevaržomai girdėti telefonu kalbančių asmenų pokalbį. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nepaneigė aplinkybės, kad telefonai yra įrengti I-o korpuso kiemelyje, į kurį nekildomai gali išeiti ir leisti laiką didelis nuteistųjų skaičius, taip pat nenurodė, kokių priemonių įstaigos administracija imasi, siekdama užtikrinti nuteistųjų pokalbių neliečiamumą ir apsaugoti skambinančiųjų privatumą nuo kitų Vilniaus PN laikomų nuteistųjų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo asmeninius telefoninius pokalbius galėjo girdėti ne tik Vilniaus PN pareigūnai, kurių funkcijos yra susijusios su skambinančių nuteistųjų priežiūra, tačiau ir kiti į kiemelį išėję Vilniaus PN laikomi nuteistieji, pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos skambinti telefonu negirdint kitiems nuteistiesiems.
Vis dėlto, nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu, todėl nėra pagrindo teigti, kad aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeimyninius ryšius. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl netinkamų skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl šio pažeidimo nepagrįstas ir atmestinas.
Savo ruožtu pareiškėjo teiginiai, kad kartais dėl didelio skambinančiųjų skaičiaus jis neturėjo galimybės pabendrauti telefonu, atmestini kaip neįrodyti, kadangi pareiškėjas šių aplinkybių neindividualizavo ir nepagrindė, t. y. nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis negalėjo pabendrauti telefonu, kokių veiksmų ėmėsi tokioje situacijoje, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teikė dėl šių aplinkybių skundus Vilniaus PN administracijai, kreipėsi į skambinančiuosius prižiūrintį pareigūną ir pan.
Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN I-o būrio patalpose, kuriose jis gyveno, nebuvo laisvalaikio kambario. Taisyklių 5.8 punkte nustatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui). Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad laisvalaikio kambarys – tai patalpa, skirta nuteistųjų laisvalaikiui praleisti. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kiekviename nuteistųjų būryje nuteistiesiems yra įrengti laisvalaikio kambariai–virtuvėlės, kuriuose įrengtos elektros viryklės, elektriniai virduliai ir kita buitinė technika, televizoriai, kuriuos nuteistieji turi galimybę žiūrėti laisvu laiku. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose šių aplinkybių nekvestionavo ir nepateikė jokių papildomų argumentų, paneigiančių atsakovės atstovo išdėstytus teiginius, todėl teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN pateiktų duomenų teisingumu ir vertinti, kad Vilniaus PN patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys.
Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų kambariai yra netinkamai įrengti, juose nėra įrengta dušų ir virtuvės, nėra teisės aktuose nurodytų baldą, pasimatymų kambariuose esanti įranga yra techniškai netvarkinga ir neveikianti, karštas vanduo tiekiamas tik šeštadieniais, nėra užtikrinama tinkama oro temperatūra.
Taisyklių 28 punkte nustatyta, kad nuteistųjų ilgalaikiams pasimatymams pataisos namuose įrengiamos ilgalaikių pasimatymų patalpos. Ilgalaikių pasimatymų patalpose įrengiami ilgalaikių pasimatymų gyvenamieji kambariai, sanitariniai mazgai, virtuvės (Taisyklių 29 punktas). Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas ilgalaikių pasimatymų patalpas, sanitarinis mazgas ir virtuvė įrengiama kiekvienam ilgalaikio pasimatymo gyvenamajam kambariui. Nesant techninių galimybių esamas ilgalaikių pasimatymų patalpas įrengti pagal šiame punkte nustatytą reikalavimą, sanitariniai mazgai ir virtuvės gali būti įrengiami bendram naudojimui (Taisyklių 31 punktas). Sanitariniame mazge įrengiama šalto ir karšto vandens tiekimo sistema su vandens apskaitos prietaisais. Sanitariniame mazge įrengiama vonia arba dušo kabina, klozetas, praustuvas, rankšluosčių džiovintuvas, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (Taisyklių 32 punktas). Virtuvėje įrengiama viryklė, praustuvė, spintelės indams ir įrankiams sudėti, atliekų surinktuvė (šiukšlių dėžė), pakankamas įrankių ir indų kiekis. Visa įranga turi būti tvarkinga, nekelti pavojaus sveikatai ir gyvybei (Taisyklių 33 punktas). Ilgalaikių pasimatymų gyvenamajame kambaryje turi būti stalas, kėdės, spintelės, lovos, televizorius, užuolaidos arba žaliuzės, buitinis šaldytuvas, sieninis veidrodis, sieninė kabykla rūbams (Taisyklių 34 punktas). Higienos normos 18 punkte nustatyta, kad į ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas turi būti tiekiamas karštas vanduo.
Iš atsakovės atstovo pateiktų nuotraukų (b. l. 59–64) matyti, kad Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų patalpose yra įrengta bendra patalpa su buitine technika, kurioje yra mikrobangų krosnelės, virdulys, spintelės, taip pat įrengta atskira patalpa rūkymui. Ilgalaikių pasimatymų kambariuose yra lovos, kėdės ir staliukai, televizorius, spinta ir spintelės, kriauklė bei veidrodis. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų biuro patalpose yra įrengti 5 ilgalaikių pasimatymų kambariai, poilsio kambarys, bendri sanitariniai mazgai bei dušo patalpos. Kambariuose yra teisės aktuose nurodytas inventorius, įrengta technika, skirta maisto gamybai. Ilgalaikių pasimatymų kambariai atitinka teisės aktų reikalavimus.
Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė, kad dėl Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų kambarių netinkamo įrengimo, atsakovė pažeidė jo teises. Nors pareiškėjas nurodo aplinkybes, dėl kurių, jo vertinimu, Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų patalpos neatitinka teisės aktų reikalavimų, tačiau pareiškėjas šių aplinkybių neindividualizuoja ir nesusieja su savo asmeniu, t. y. pareiškėjas nenurodo, kada, kuriuose ilgalaikių pasimatymų kambariuose ir su kuo jis buvo, bei dėl kokių konkrečių trūkumų būdamas ilgalaikių pasimatymų patalpose asmeniškai jis patyrė žalą, taip pat nenurodo, kaip ši žala pasireiškė, tačiau apsiriboja tik bendrų teiginių išdėstymu. Todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip neįrodyti.
Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo bei atsakovės atstovo atsiliepimo į skundą argumentus, darytina išvada, kad byloje nėra nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu. Nenustačius CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilimo sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. S. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.