Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. O., civilinių atsakovų I. O. ir A. O. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. O. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. ir nuteistas areštu 24 paroms, bausmę atliekant poilsio dienomis.

Iš D. O. ir A. M. solidariai, iš civilinių atsakovų I. O. ir A. O. subsidiariai nukentėjusiajai priteisti 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., 159 str., ir A. M., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. O. nuteistas už tai, kad 2009-04-22 apie 13.42 val. Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) priklausančioje fotoateljė, iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su A. M., panaudodami fizinį smurtą – A. M. grasinant nukentėjusiajai S. S. daiktu, panašiu į pistoletą, užspaudžiant ranka jos burną, kad nešauktų, po to įremiant pistoletą jai į kaklą, taip padarant jai odos nubrozdinimą kairėje kaklo pusėje, pogleivinę kraujosruvą viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje kairėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, po to D. O. įrėmus daiktą, panašų į pistoletą, nukentėjusiajai S. S. į koją ir taip juo grasinant, pasikėsino pagrobti svetimą turtą – UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį fotoaparatą „NIKON 40" 1 500 Lt vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes į fotoateljė įėjo pašalinis asmuo.

Nuteistasis D. O. taip pat nurodo, kad teismas ignoravo jo teiginius dėl faktinių aplinkybių, vadovavosi tiktai kaltinimo prasme suformuluotais teiginiais ir buvo priverstas nagrinėti bylą primesto tyrimo organų kaltinimo apimtyje, todėl teismas nebuvo objektyvus ir nepriklausomas. Be to, nuteistojo nuomone, vien nukentėjusiosios ir kito kaltinamojo parodymai negali būti pagrindu priimant apkaltinamąjį nuosprendį ir teismas tuo pažeidė įrodymų vertinimo nuostatas (LR BPK 6 str., 20 str. 3,4,5 d.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. O. ir jo gynėjas bei nuteistojo atstovė pagal įstatymą ir civilinė atsakovė I. O. prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino D. O. kaltu bendrininkų grupėje pasikėsinus padaryti plėšimą ir teisingai kvalifikavo apelianto padarytą nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. Su tuo nesutinka tiek nuteistasis D. O., tiek jo atstovai pagal įstatymą bei civiliniai atsakovai, prašydami vietoj skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio D. O. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Pasak nuteistojo D. O., teismas ignoravo jo parodymus, skundžiamą nuosprendį grindė nenuosekliais kito nuteistojo A. M. bei nukentėjusiosios S. S. parodymais ir vadovavosi išskirtinai ikiteisminiame tyrime suformuluotais kaltinamaisiais teiginiais dėl jo neva padarytos nusikalstamos veikos.

Atsakydama į tokius nuteistojo skundo argumentus kolegija pažymi, kad iš esmės kaltinamasis aktas yra tas procesinis dokumentas, apibrėžiantis subjektus, dėl kurių bus nagrinėjama byla, ir dalyką, kurį sudaro faktinis ir teisinis nagrinėjamos bylos turinys. Taigi, užbaigus ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje kaltinamuoju aktu, nustatomos tam tikros bylos nagrinėjimo teisme ribos (BPK 255 str.). Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo dėl D. O. ir kitam nuteistajam pareikštų kaltinimų, todėl natūralu, kad teismas, kaip atskaitos pozicija, rėmėsi suformuluotais kaltinimais ir tuo baudžiamojo proceso nuostatų nepažeidė.

Apeliantas teigia, kad apylinkės teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje kažkaip įtakojo prokuroro suformuoto kaltinimo apimtis. Iš kaltinamojo akto (t. 2, b. l. 85-93) ir skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad iš D. O. pareikšto kaltinimo buvo pašalintas kvalifikuojantis požymis – šaunamojo ginklo panaudojimas, ir kitos faktinės aplinkybės (pasikėsinimas pagrobti UAB (duomenys neskelbtini) ir S. S. pinigus). Tokiu būdu D. O. argumentai apie neobjektyvų ir priklausomą teismą aiškiai nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė visus įrodymus, tame tarpe D. O., I. O. parodymus, juos aptarė ir priėmė motyvuotą sprendimą, todėl nuteistojo teiginys, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas priėmė remdamasis vien kito nuteistojo A. M. ir nukentėjusiosios S. S. parodymais – nepagrįstas. Taigi, teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 301 str.).

Nuteistasis D. O. skundu neigia savo kaltę motyvuodamas tuo, kad su nuteistuoju A. M. iš anksto nesitarė padaryti jokio nusikaltimo, apie A. M. ketinimus nieko nežinojo, motyvo daryti plėšimą neturėjo, o iš įvykio vietos nepasišalino dėl netikėtumo ir pasimetimo situacijoje. Iš esmės tais pačiais argumentais apeliantas teisino save viso baudžiamojo proceso metu. Visgi, visuma byloje surinktų ir ištirtų įrodymų leidžia daryti priešingą išvadą.

Priešingai nei tvirtina apeliantas, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesiremti kito byloje nuteisto A. M. parodymais, kurie dėl viso D. O. inkriminuoto kaltinimo apimties buvo vienodi nuo pat pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 148-150; 159; 160; 162-163; t. 2, b. l. 136-137). Savo parodymus A. M. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje ir akistatos su D. O. metu (t. 1, b. l. 152-158; 167-169). Kolegija atkreipia dėmesį, kad D. O. dalyvavimą nusikaltimo padaryme iš esmės padėjo atskleisti informacija, paskelbta žiniasklaidos priemonėse (t. 1, b. l. 25-27), tačiau nuo pirmos apklausos momento jis savo kaltę neigė. Tuo tarpu A. M. jau pirmos apklausos metu visiškai prisipažino padaręs nusikaltimą, davė nuoseklius parodymus tiek apie savo, tiek apie D. O. dalyvavimą nusikaltimo padaryme. Tai, kad A. M. prisipažino save apkalbėjęs dėl nusikaltimo kvalifikacijai neesminių aplinkybių (dėl amfetamino vartojimo, dėl to, kad buvo suplanavę pagrobti fotoaparatus ir dar ką vertingo), nėra pagrindo teigti, kad tuo pačiu jis apkalbėjo ir D. O.

Nuteistasis A. M. vienodai tvirtino, kad padaryti plėšimą jis su D. O. susitarė prieš dieną iki nusikaltimo padarymo bendraudami internetu, per programą ,,SKYPE“. Tokių A. M. parodymų nepaneigia tai, kad atlikus pastarojo kompiuterio apžiūrą, tyrimui reikšmingos informacijos surasta nebuvo (t. 1, b. l. 39). A. M. kompiuteryje nebuvo jokios informacijos apie bet kokius pokalbius, naudojant programą ,,SKYPE“, nes buvo atlikti atitinkami nustatymai, kad abonento pokalbių istorija nebūtų saugoma. Taigi, minėtos apžiūros rezultatai nei paneigia, nei patvirtina D. O. versijos, kad jis su A. M. apie jokį nusikaltimą per interneto pokalbių programą ,,SKYPE“ nesitarė.

Ne tik A. M. parodymai, bet ir pačių nuteistųjų atliktų veiksmų dinamika rodo, kad D. O. su A. M. buvo iš anksto susitarę nusikalstamai veikti, buvo aptarę įvykių planą ir abu realizavo objektyviąją plėšimo sudėties pusę.

Iš D. O. apklausos ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 125-126) turinio, galima susidaryti įspūdį, kad įvykio dieną A. M. jį pakvietė, tiesiog, kartu atsigeri alkoholio ir jis sutiko. Taigi, išeitų, kad D. O. apie jokias fotoateljė nekalbėjo su A. M., nors pastarasis tvirtino priešingai, nurodydamas, kad konkrečiai apeliantui pasiūlė apiplėšti fotoateljė, sutarė, kad D. O. neva eis fotografuotis, nukreipęs fotografės dėmesį, mobiliuoju telefonu praneš apie tai jam, o jis įėjęs pagrobs fotoaparatą (t. 2, b. l. 136-137). Liudytoja apklausta D. O. motina patvirtino, kad įvykio dieną sūnus ėjo fotografuotis ir ji davė jam 30 Lt (t. 2, b. l. 140). Vadinasi D. O. žinojo, kad įvykio dieną eis į fotoateljė ir tam ruošėsi. Pasak nukentėjusiosios S. S., iš pradžių D. O. į fotoateljė užėjęs pasiteiravo, ar daromos nuotraukos ir išeidamas pasakė, jog eina pasiimti pinigų (t. 2, b. l. 139). Nukentėjusioji iš esmės patvirtino A. M. parodymus, kad D. O. veikė pagal jų iš anksto aptartą planą ir aiškiai suprato vyksmo esmę. Kad pirmą kartą ne fotografuotis ėjo į fotoateljė, o A. M. prašymu pažiūrėti, ar fotografė yra viena, pripažino ir pats apeliantas (t. 2, b. l. 138). Pasak jo, jam nekilo klausimų, dėl ko A. M. prašė pažiūrėti, ar fotografė yra viena, ir tai akivaizdu, nes D. O. veikimo planas buvo aiškus – jis, sugalvojęs priežastį, užėjo į fotoateljė, ir pamelavęs, kad eina atsinešti pinigų, išėjo vėl. Pasak A. M., toliau viskas vyko ne visai pagal planą – tai yra jam D. O. signalą mobiliuoju telefonu (,,majaką“) davė jau tada, kai buvo nusifotografavęs ir mokėjo prie stalo pinigus. Tuo tarpu D. O. aiškino, kad jokio signalo iš mobilaus telefono A. M. nesiuntė, tačiau negalėjo logiškai paaiškinti, dėl ko mokėdamas pinigus fotografei išsitraukė mobilaus ryšio telefoną, jį maigė, kai į fotoateljė užsimaskavęs su pistoletu įbėgo A. M. ir puolė nukentėjusiąją. Minėtos apelianto versijos nepaneigia nei jo mobilaus telefono Nr. (duomenys neskelbtini) 2009-04-22 pokalbių išklotinės (t. 1, b. l. 63-70), į kurias apeliuoja D. O. Iš minėtų išklotinių yra aišku, kad 2009-04-22 12.40 val. – 2009-04-22 14.24 val. D. O. iš savo telefono niekam neskambino. Tačiau tai nereiškia, kad signalą D. O. A. M. siuntė būtent iš paminėto telefono. Pats apeliantas nurodė, kad savo telefoną su SIM kortele bėgdamas iš fotoateljė jis pametė (t. 2, b. l. 138). Tą patį vakarą D. O. telefonu, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), bendravo su A. M. (t. 1, b. l. 78-79), vadinasi jis pametė ne tą telefoną, kurį naudojo įvykio metu duodamas signalą A. M.

Iš aptartų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų akivaizdu, kad nuteistasis D. O. veikė pagal iš anksto aptartą planą, vadinasi, jis suvokė savo ir A. M. veiksmų nusikalstamą pobūdį ir tai negalėjo būti netikėta. Iš dalies tai patvirtina ir paties D. O. parodymai. Apeliantas nurodė, kad A. M. į fotoateljė įėjo užsimaskavęs, rankoje laikydamas pistoletą, iš nukentėjusiosios prašė raktų, čiupo už burnos ir kaklo kaire ranka, o pistoletą buvo nukreipęs į nukentėjusiąją (t. 2, b. l. 138). Taigi, D. O. aiškiai matė vyksmą ir betarpiškai pats tame dalyvavo – A. M. paduotą pistoletą įrėmęs nukentėjusiajai į koją siekė palaužti pastarosios pasipriešinimą. Nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios S. S. parodymais (t. 2, b. l. 139), nes juos patvirtina kito nuteistojo – A. M. parodymai, kad visą tą laiką D. O. buvo ne už stalo, o šalia (t. 1, b. l. 167), ir liudytojos E. Č. parodymai, kuri nors ji ir nematė pistoleto, tačiau patvirtino, kad abu vaikinai buvo arti, užgulę nukentėjusiąją (t. 2, b. l. 140). D. O. aiškinimą, kad jis ne valingai, o dėl pasimetimo iš A. M. perėmė pistoletą, paneigia ir paties apelianto tolimesni veiksmai, kuomet į fotoateljė netikėtai įėjus liudytojai E. Č., jis (D. O.) prieš pabėgdamas nusikabino nuo pakabos striukę, pistoletą išsinešė su savimi ir slėpė jį po striuke (t. 1, b. l. 125-126). Akivaizdu, kad D. O. veiksmai buvo sąmoningi – jis slėpdamas įkalčius pabėgo iš įvykio vietos, todėl manyti, kad jis savo veiksmų esmės nesuprato, nėra jokio pagrindo.

Kolegijos nuomone, apeliantas, keldamas įvairias versijas, kurių, kaip matyti, nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, ir pateikdamas savitą įvykio aplinkybių vertinimą realizuoja savo gynybinę taktiką, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Byloje surinktų, aptartų ir ištirtų įrodymų visuma neginčytinai patvirtina, jog D. O. iš anksto su bendrininku buvo susitaręs nusikalstamai veikti, aiškiai suprato savo veiksmų nusikalstamą pobūdį ir bendrais tyčiniais veiksmais siekė palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą, ginant turtą nuo pagrobimo. Tokiu būdu D. O. veikoje nustatyti visi būtini plėšimo tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji požymiai, o plėšimo motyvas, kaip nusikalstamos veikos subjektyvinės pusės požymis, kuris paprastai yra savanaudiškos paskatos, nėra būtinas, kvalifikuojant kaltininko veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Bausmė nuteistajam D. O. paskirta motyvuotai, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., ir atsižvelgiant į nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus (BK XI skyrius). Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantai skunduose nenurodė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusioji dėl apelianto tyčinių nusikalstamų veiksmų jos atžvilgiu patyrė kūno sužalojimą, išgąstį, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, kas sudaro neturtinės žalos turinį (CK 6.250 str.2 d.). Todėl teismas pagrįstai iš abiejų bendrininkų (D. O. ir A. M.) priteisė nukentėjusiajai žalą atlyginti solidariai, taip kaip numatyta Lietuvos Respublikos CK 6.279 str. Tuo pačiu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos CK 6.276 str. 2 d. reglamentuoja atvejį, kuomet nepilnametis nuo 14 iki 18 metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, tada jo tėvai turi atlyginti atitinkamą dalį žalos.

Tokiu būdu apylinkės teismas, nepažeisdamas Baudžiamojo proceso įstatymo normų, Civilinio kodekso nuostatų, pagrįstai iš nuteistojo D. O. tėvų (civilinių atsakovų) – I. O. ir A. O., neturtinę žalą atlyginti nukentėjusiajai priteisė subsidiariai.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. O. ir jo atstovų pagal įstatymą bei civilinių atsakovų I. O. ir A. O. apeliacinius skundus atmesti.