Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-73-958/2024 Teisminio sprendimo Nr. 1-01-1-39637-2022-7 Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.4.6.1; 2.4.6.6.1 (S)

2024 m. balandžio 25 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Kristinos Latožienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Valdo Petro Meidaus,

asmens kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės Z. A. M. gynėjui advokatui A. Š.,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – Z. A. M. atstovės V. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. vasario 7 d. nutarties, kuriuo Z. A. M., būnant nepakaltinamu, padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 1 dalyje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Z. A. M. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis už tai, kad jis, būdamas nepakaltinamu, 2022 m. spalio 10 d., apie 11.00 val., namo, adresu (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo koridoriuje, pervertęs kaimynę V. B. ant drabužių krūvos sudavė kumščiais nenustatytą kiekį kartų į įvairias kūno vietas, taip smurtaudamas V. B. padarė poodines kraujosruvas krūtinės kairėje pusėje ir kairėje šlaunyje, pakaušio iš žastų bei kaktos ir nugaros kairės pusės minkštųjų audinių sumušimus, tai yra nežymiai ją sužalojo bei sukėlė jai fizinį skausmą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Apeliaciniu skundu Z. A. M. atstovė V. B. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. vasario 7 d. nutartį, kuria Z. A. M. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

3. Apeliantė nurodo, kad konfliktas įvyko jai nuosavybės teise priklausančiose patalpose, o ne bendro naudojimo patalpose. V. B. parodymai yra nenuoseklūs, nes negalėjo paaiškinti, kada buvo mušama, jį sąmoningai naudodamasi Z. A. M. sveikatos būkle nutyli konfliktinės situacijos pradžią. V. B. pakeltu tonu reikalavo iš koridoriaus išnešti dėžes, nereagavo į Z. M. prašymą išeiti iš buto. Po galimo sumušimo į medikus kreipėsi trečią dieną, t.y. konfliktas vyko spalio 10 d., kreipėsi į medikus tik spalio 12 d. Ekspertas parodė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti spalio 9, 10 ir 11 dienomis. Liudytoja D. M. nematė, jog Z. A. M. būtų mušęs V. B..

4. Taip pat mano, kad prokuroras buvo šališkas, nes neleido Z. A. M. atstovui susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, todėl buvo pažeista Z. A. M. teisė į gynybą. Be to, prokuroras priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą V. B. atžvilgiu dėl neteisėto asmens būsto neliečiamumo pažeidimo (BK 165 str.).

5. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkti įrodymai, ar galimi V. B. sužalojimai nebuvo Z. M. būtinoji gintis, siekiant apsaugoti savo turtą. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkti įrodymai, ar V. B. nesužalojo Z. A. M. ir nesukėlė jam fizinio skausmo.

6. Mano, kad buvo pažeistos Z. A. M. teisės, nes jo apklausa buvo vykdoma be advokato ir be jį lydėjusios V. B.. Ikiteisminio tyrimo metu nesurinkti Z. A. M. kaltės įrodymai, nevertinti liudytojų parodymai.

7. Teismo posėdyje gynėjas A. Š. prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras ir nukentėjusioji V. B. – atmesti.

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, Z. A. M. atstovės V. B. apeliacinis skundas atmetamas.

8. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

9. Asmens, kuriam paskirtos priverčiamos medicininės priemonės Z. A. M. atstovė V. B. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu padarytomis teismo išvadomis, jog Z. A. M. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustus veiksmus, numatytus BK 140 straipsnio 1 dalyje. Atstovės V. B. nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad konfliktas įvyko bendroje patalpoje, nukentėjusiosios V. B. parodymai yra nenuoseklūs, nėra aišku, kada nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai. Nevertinti liudytojos D. M. parodymai, kad jokių muštynių tarp Z. A. M. ir V. B. nematė. Taip pat mano, kad prokuroras buvo šališkas, nes neleido Z. A. M. atstovui susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, todėl buvo pažeista Z. A. M. teisė į gynybą. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkti įrodymai, ar galimi V. B. sužalojimai nebuvo Z. A. M. būtinoji gintis. Be to, Z. A. M. apklausa buvo vykdoma be advokato ir jo atstovės.

10. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.

11. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nutartį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas Z. A. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė, kad Z. A. M. būdamas nepakaltinamu, padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė nukentėjusiąją V. B., liudytojus V. B., D. M., R. B. C., T. M., specialistą G. S., ekspertą V. D., pagarsino nukentėjusiosios V. B., liudytojų V. B., D. M. bei asmens, kuriam paskirtos priverčiamos medicininės priemonės Z. A. M. parodymus, ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nutartį pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę.

12. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

13. Nagrinėjamoje byloje nustatyta (to neginčija ir apeliantė), kad 2022 m. spalio 10 d., apie 11.00 val., namo, adresu (duomenys neskelbtini), koridoriuje įvyko konfliktas tarp Z. A. M. ir V. B.. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji V. B. nurodė, kad įvykio dieną norėjo patikrinti kaminą ir koridoriumi lipo į palėpę. Dėl vaikščiojimo šiuo koridoriumi tarp jos ir kaimynų buvo nesutarimų. Iš buto išėjo kaimynas Z. A. M. ir nieko nesakęs parvertė ją ant koridoriuje buvusių skudurų, pradėjo ją kumščiais daužyti į įvairias kūno vietas: į kojas, rankas, į kairės pusės krūtinės ląstą, tiksliai kiek kartų suduota į šias vietas, negali nurodyti, taip pat ne mažiau kaip tris kartus sudavė kumščiu į galvos sritį, t. y. vieną kartą į kairės pusės pakaušį, vieną kartą į dešinės pusės smilkinį ir vieną kartą į kaktą, vieną kartą sudavė į kairės pusės kaklo sritį, taip pat buvo sumuštas kairės pusės šonas. Ji manė, kad jis ją užmuš ir negalėdama apsiginti pradėjo garsiai ir ilgai šaukti. Tik tuomet jis nuo jos atstojo ir kažkur nuėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios parodymai dėl įvykio aplinkybių viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs.

14. Nukentėjusiosios parodymus dėl prieš ją panaudoto smurto patvirtino specialisto išvadoje V. B. konstatuoti sužalojimai, kurių vieta ir pobūdis, padarymo mechanizmas atitiko nukentėjusiosios parodymus apie sužalojimo aplinkybes. Nukentėjusioji apie prieš ją panaudotą smurtą iš karto pasakė į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams bei nurodė vietas, kur buvo suduota, ką patvirtina policijos pareigūno T. M. parodymai, policijos pareigūnų Body kamerų įrašai. Taip pat apie patirtą smurtą nukentėjusioji iš karto po įvykio papasakojo savo dukrai R. B. – C., kuri teismo posėdžio metu tai patvirtino. Liudytoja V. B. taip pat neneigė aplinkybių, jog nukentėjusioji atvykus pareigūnams skundėsi dėl sumušimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią, jog asmuo, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, Z. A. M. padarė inkriminuotą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesiremti nukentėjusiosios V. B. parodymais ar juos laikyti nenuosekliais.

15. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad konfliktas įvyko ne bendro naudojimo patalpose, o V. B. priklausančiose patalpose, tačiau kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės neturi jokios įtakos veikos kvalifikacijai ir teisiniam vertinimui. Priešingai nei teigia apeliantė, nukentėjusioji V. B. konflikto metu turėjo teisę praeiti per V. B. priklausantį koridorių į nukentėjusiajai priklausančias patalpas, nes ši teisė buvo nustatyta dar 1985 m. balandžio 17 d. Panevėžio miesto liaudies teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 23-268/85. Tai patvirtina byloje esanti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-474-544/2023, iš kurios matyti, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2023 m. balandžio 25 d. sprendimu panaikino V. B. suteiktą teisę V. B. <..>, naudojama laiptine ir koridoriumi II-4 (6,32 kv. m.) praeiti į V. B. naudojamą patalpą I-7 (18,82 kv. m.). Šis sprendimas įsigaliojo 2023 m. spalio 12 d., o konfliktas tarp V. B. ir Z. A. M. kilo 2022 m. spalio 10 d. Taigi, nukentėjusioji teisėtai buvo V. B. priklausančiame koridoriuje, todėl Z. A. M. nebuvo jokio pagrindo pulti V. B. ginant savo turtą.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.).

17. Patikrinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad pagal byloje teismo nustatytą nagrinėjamo įvykio situaciją bei jo dalyvių veiksmus darytina išvada, jog Z. A. M. veiksmuose nebuvo būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) požymių. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra ginčo, kad 2022 m. spalio 10 d. tarp V. B. ir Z. A. M. vyko konfliktas, tačiau pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio Z. A. M. turėjo teisę gintis, šioje byloje nenustatytas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji V. B. atėjo į antrą aukštą norėdama patikrinti kaminą, o Z. A. M. išėjo į koridorių. V. B. priekaištavo dėl prikrautų daiktų, nes negalėjo prieiti prie kamino, o Z. A. M. pervertęs V. B. ant drabužių krūvos sudavė kumščiais nenustatytą kiekį kartų į įvairias kūno vietas, taip smurtaudamas nežymiai ją sužalojo. Byloje nėra jokių duomenų, jog pati V. B. būtų smurtavusi Z. A. M. atžvilgiu, apie kokius nors Z. A. M. sužalojimus nenurodė nei patys artimieji. Taigi, būtent Z. A. M. prieš nukentėjusiąją panaudoti veiksmai, jų intensyvumas (suduota ne vienas smūgis į įvairias kūno vietas) rodo, jog Z. A. M. smurtavo ne gynybos, o puolimo tikslais, nes jokio pavojingo kėsinimosi į Z. A. M. sveikatą ar jo turtą nebuvo, nes nukentėjusioji turėjo teisę praeiti koridoriumi. Todėl apeliaciniame skunde nurodomus argumentus apie nukentėjusiosios sužalojimą būtinosios ginties situacijoje, teisėjų kolegija atmeta.

18. Ta aplinkybė, jog nukentėjusioji iš karto nesikvietė greitosios pagalbos bei iš karto nerašė pareiškimo, nepaneigia jai padarytų sužalojimų ar jos atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos. Remiantis liudytojo T. M. parodymais, policijos pareigūnų Body kamerų įrašais matyti, jog V. B. jau įvykio dieną svarstė dėl pareiškimo rašymo, tarėsi su pareigūnu, kaip jai elgtis, nurodė, kad jai kaimyno Z. A. M. gaila, nesupranta, kodėl jis taip padarė, nes visą laiką buvo ramus, ją vis pakalbindavo. Tik apsvarsčiusi visą situaciją, pasitarusi su dukra nukentėjusioji V. B. nusprendė parašyti pareiškimą policijai bei po to kreipėsi dėl sužalojimų į medicinos įstaigą.

19. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojos D. M. parodymų, kuri konflikto metu nematė jokių muštynių, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, jos duoti parodymai nėra nuoseklūs, todėl nėra pagrindo jais remtis. Ikiteisminio tyrimo metu D. M. nurodė, kad pamačiusi, jog nukentėjusioji savanoriškai neišeina, ji grįžo į savo kambarį pasiimti savo telefono ir paskambinti dukrai, kad atvažiuotų į pagalbą. Taip pat nurodė, kad kol kalbėjosi su dukra, ji buvo savo kambaryje, o jos vyras Z. su kaimyne buvo dviese koridoriuje. Teismo posėdyje liudytoja D. M. nurodė visai kitas aplinkybes, t. y. kad kol kambaryje ji šnekėjosi su dukra, Z. koridoriuje nebuvo, nes jį buvo parsivedusi namo. Taigi, kaip matyti D. M. parodymai skiriasi, todėl nėra pagrindo jais remtis.

20. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad prokuroras ikiteisminio tyrimo metu buvo šališkas, nes neleido Z. A. M. advokatui susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, ko pasekoje buvo pažeista teisė į gynybą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo priimtas nutarimas, kuriuo atsisakyta tenkinti prašymą dėl leidimo susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Šis nutarimas buvo išsiųstas, tačiau teise skųsti nutarimą nebuvo pasinaudota. Be to, baigus ikiteisminį tyrimą Z. A. M. gynėjas turėjo teisę susipažinti su bylos medžiaga ir pareikšti prašymus dėl tam tikrų veiksmų atlikimo, tačiau tokie prašymai nebuvo pateikti. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, Z. A. M. teisė į gynybą nebuvo pažeista. Kaip ir negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog prokuroras buvo šališkas, nes priėmė, V. B. nuomone, neteisingą procesinį sprendimą - atmetė jos skundą ir nepradėjo ikiteisminio tyrimo pagal BK 165 straipsnio 1 dalį. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, jog proceso dalyvius netenkinančių sprendimų priėmimas negali būti pagrindas nušalinti prokurorą.

21. Ikiteisminio tyrimo metu Z.A. M. buvo išaiškintos teisės, kad jis turi teisę turėti gynėją, tačiau apklausos metu šia teise jis nepasinaudojo bei nurodė, kad jam nereikalingas gynėjas. Vėliau paaiškėjus, jog Z. A. M. dėl jam diagnozuotos ligos negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, Z. A. M. buvo paskirtas gynėjas, o jo interesus bylos nagrinėjimo teisme metu atstovavo dukra V. B.. Teisėjų kolegijos vertinimu, ir šioje dalyje skundas atmestinas, nes Z. A. M. procesinės teisės nebuvo pažeistos.

22. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo psichiatro eksperto V. D. paaiškinimais ir baudžiamosios bylos medžiaga pagrįstai konstatavo, kad Z. A. M. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nukentėjusiosios V. B. atžvilgiu padarė būdamas nepakaltinamu, nes darydamas BK uždraustą veiką, negalėjo suprasti ir valdyti savo veiksmų (BK 17 straipsnio 1 dalis), dėl ko jam teisėtai ir pagrįstai taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

23. 2024 m. balandžio 5 d. Panevėžio apygardos teisme yra gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2024-03751 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad baudžiamojoje byloje antrinę teisinę pagalbą Z. A. M. teikė advokatas A. Š. ir jo gynybos išlaidos sudaro 154,17 Eur, kurios turi būti priteistos valstybės naudai. Šis prašymas atmetamas. Šioje byloje, A. Z. M., BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, laikytinas asmeniu, dėl psichinių trūkumų negalinčiu pasinaudoti teise į gynybą, todėl, kaip nustatyta BPK 106 straipsnio 2 dalyje, iš jo antrinės teisinės pagalbos išlaidos neišieškomos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, Z. A. M. atstovės V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, Z. A. M. neišieškoti.