- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-08
- Bylos Nr.
- 2A-374-258/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41702-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Liuda Uckienė, Vidas Stankevičius
- Ieškovas
- V. B.
- Atsakovas
- Danske Bank A
- Trečiasis asmuo
- UAB „Senamiesčio svečių namai“
- Kategorijos
- 2.5.8.9Sutarčių pabaiga
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Liudos Uckienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą ir trečiajam asmeniui UAB „Senamiesčio svečių namai“ dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas V. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti 2005 m. gegužės 12 d. kredito sutarties Nr. BS 1325050118, sudarytos tarp V. B. ir Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, dėl 289 620,0 eurų kredito vienašališką nutraukimą neteisėtu. Nurodė, kad tarp ieškovo V. B. ir atsakovo Danske Bank A/S Lietuvos filialo (sutarties sudarymo metu -AB Sampo bankas) 2005 m. gegužės 12 d. buvo sudaryta kredito sutartis Nr. BS 1325050118 dėl 289 620,00 Eur kredito; kredito terminas – 25 metai. Dalinį ieškovo kredito dengimą kas mėnesį vykdė UAB „Senamiesčio svečių namai“, kurios paskolos dalį nekilnojamojo turto įsigijimui ieškovas subordinavo 2006 m. rugsėjo 6 d. susitarimu dėl paskolos subordinavimo su atsakovu. Atsakovui nutraukus bendradarbiavimą su UAB „Senamiesčio svečių namai“, ši neturėjo galimybės vykdyti kasmėnesinių įmokų ieškovo kredito dengimui. Susiklosčius nepalankiai ekonominei situacijai dėl ekonominės krizės, ieškovas kreipėsi į banką su prašymais dėl kredito grąžinimo atidėjimo pagal Kredito sutartį Nr. BS 132505018, bet į ieškovo prašymus bankas nereagavo ir neatsiuntė jokio atsakymo, nors žodžiu ne kartą minėjo, jog yra suinteresuotas bendradarbiauti. Ieškovas nurodė, jog vykdė sutartinius įsipareigojimus ir kiekvieną mėnesį iki šiol moka bankui 1500,00 Lt kredito grąžinimui. Tačiau ieškovas 2014 m. rugpjūčio mėn. gavo iš antstolio V. M. patvarkymą, iš kurio sužinojo, kad dar 2011 m. balandžio 15 d. viešo paskelbimo būdu, t. y. vietiniame laikraštyje „Vilniaus diena“ ir respublikiniame laikraštyje „Valstybės žinios“ buvo įteikta banko žinia, kad kredito sutartis nutraukiama. Ieškovas nurodė, kad pranešimo apie galimą sutarties nutraukimą prieš terminą iš atsakovo nėra gavęs.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Atsakovas nurodė, jog bankas tinkamai informavo ieškovą apie įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą. Banko pranešimai ieškovui buvo siųsti kredito sutartyje nurodytu ieškovo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), tačiau jie ieškovo nebuvo atsiimami. Be to, atsakovas kreipėsi į Gyventojų registro tarnybą dėl informacijos apie ieškovo deklaruotą gyvenamosios vietos adresą, tačiau ir deklaruotos gyvenamosios vietos adresas buvo (duomenys neskelbtini). Kredito sutarties bendrosios dalies 68 punktu šalys susitarė, kad visas susirašinėjimas tarp šalių vyksta šalių suderintu būdu ir pasikeitus adresui, šalis apie tai privalo nedelsiant informuoti kitą šalį. Taip pat minėtu punktu šalys susitarė, kad šalis, neįvykdžiusi šių reikalavimų, negali pareikšti pretenzijų ir atsikirtimų, jog kitos kredito sutarties šalies veiksmai, atlikti pagal paskutinius jos žinomus rekvizitus, neatitinka kredito sutarties sąlygų arba jog ji negavo pranešimų, siųstų pagal tuos rekvizitus. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei kredito sutarties nuostatas, taip pat atsižvelgiant į tai, kad bankas siuntė pranešimus dėl kredito sutarties nutraukimo i įsipareigojimų įvykdymo kredito sutartyje nurodytu korespondencijos siuntimo adresu ir vieninteliu žinomu ieškovo deklaruotu gyvenamosios vietos adresu, o pats ieškovas jų neatsiėmė, preziumuotina, kad bankas tinkamai informavo ieškovą apie kredito sutarties nutraukimą. Kredito sutarties nutraukimas atitiko įstatyme nurodytą sutarties nutraukimo pagrindą – buvo padaryti esminiai kredito sutarties pažeidimai, numatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 str. 1 d. ir 2 d. Atsakovas pažymėjo, kad iki kredito sutarties nutraukimo ieškovas praleido ne vienos mėnesinės įmokos mokėjimo terminą. Kredito sutarties nutraukimo momentu ieškovas sistemingai pažeidinėjo sutartį – nemokėjo kredito grąžinimo įmokų, palūkanų ir delspinigių, taip pat pažeidinėjo kitas kredito sutarties nuostatas. Toks sistemingas prievolę pažeidžiantis ieškovo elgesys yra esminis kredito sutarties pažeidimas, kadangi bankas negavo to, ką pagal sutartį per visą jos terminą tikėjosi gauti, taip pat banko teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų buvo neįgyvendinti dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų. Be to, toks ieškovo elgesys davė pagrindą bankui nesitikėti, kad kredito sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog kredito sutartis buvo nutraukta dėl to, jog ieškovas nesumokėjo tik vienos kredito grąžinimo įmokos, o banko 2010 m. liepos 15 d. raštas Nr. dnk1008591 patvirtina, kad pranešimo apie sutarties nutraukimą prieš terminą dieną ieškovo nesumokėtų kredito grąžinimo įmokų skola sudarė 4955,89 Eur, t. y. daugiau nei vieno mėnesio įmoka. Ieškovas kredito grąžinimo terminus pažeidinėjo sistemingai ir tinkamai nevykdė kredito sutarties nuo 2010 m. gegužės mėn., mokėdamas tik dalį mėnesio kredito grąžinimo įmokų. Ieškovas po banko įspėjimo apie sutarties nutraukimą įteikimo kredito sutarties pažeidimų nepašalino.
Teismas taip pat nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovas kreipėsi į banką su prašymu dėl kredito sutarties pakeitimo ir kredito grąžinimo termino pratęsimo, neatleidžia ieškovo kaip kredito gavėjo nuo kredito sutartyje numatytų prievolių vykdymo pagal sutarties reikalavimus, nes byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių kredito sutarties pakeitimą pagal ieškovo nurodytas sąlygas, t. y. jog šalys susitarė pakeisti kredito sutarties sąlygas dėl kredito grąžinimo termino pratęsimo ir įmokų pagal kredito sutartį dydžio. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.223 str. 3 d. numato sutarties šalies teisę pareikšti ieškinį teisme dėl sutarties pakeitimo, jeigu kita sutarties šalis atsisako keisti sutartį ar neatsako į pasiūlymą dėl sutarties pakeitimo, tačiau nesuteikia teisės sutarties pakeitimu suinteresuotai šaliai vienašališkai pakeisti sutarties sąlygas. Atsakovui neišreiškus sutikimo dėl sutarties pakeitimo ieškovo nurodytomis sąlygomis, ieškovas nesikreipė į teismą dėl sutarties pakeitimo, o vykdė sutartį netinkamai, pažeisdamas kredito sutartimi šalių kredito grąžinimo sąlygas.
Teismas pažymėjo, kad kredito sutarties nutraukimo momentu ieškovas buvo pažeidęs kredito sutartį, per banko nustatytą terminą pažeidimų nepašalino, todėl atsakovas turėjo kredito sutarties 53 punkte, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 str. 5 d. bei 6.217 str. 1 d., 2 d. numatytus pagrindus vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą. Ieškovas byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jo turtinė padėtis šiuo momentu leidžia jam toliau vykdyti kredito sutartį. Ieškovas neginčijo aplinkybės, jog kredito sutartis tinkamai nevykdoma nuo 2005 m. gegužės mėn. Taigi, ieškovo įvykdytas kredito sutarties pažeidimas vertinamas kaip esminis pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 str. 2 d. nustatytus kriterijus.
Teismas nurodė, kad atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovas registruotais laiškais, taip pat per antstolį kredito sutartyje nurodytu ir ieškovo deklaruotu jo gyvenamosios vietos adresu siuntė įspėjimus ieškovui dėl kredito sutarties pažeidimų bei išsiuntė pranešimą apie sutarties nutraukimą prieš terminą. Šalys kredito sutarties bendrosios dalies 68 p. susitarė, kad visas susirašinėjimas tarp šalių vyksta šalių suderintu būdu ir pasikeitus adresui, šalis apie tai privalo nedelsiant informuoti kitą šalį. Taip pat minėtu punktu šalys susitarė, kad šalis, neįvykdžiusi šių reikalavimų, negali pareikšti pretenzijų ir atsikirtimų, jog kitos kredito sutarties šalies veiksmai, atlikti pagal paskutinius jos žinomus rekvizitus, neatitinka kredito sutarties sąlygų arba jog ji negavo pranešimų, siųstų pagal tuos rekvizitus. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog kredito gavėjas yra pranešęs bankui apie savo gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą. Ieškovas nepagrįstai teigia, jog apie sutarties nutraukimą sužinojo tik 2014 m. rugpjūčio mėn., gavęs iš antstolio V. M. patvarkymą, iš kurio sužinojo, kad dar 2011 m. balandžio 15 d. viešo paskelbimo būdu, t. y. vietiniame laikraštyje „Vilniaus diena“ ir respublikiniame laikraštyje „Valstybės žinios“ buvo įteikta banko žinia, kad kredito sutartis nutraukiama. Ieškovas pripažino, jog dar 2012 gegužės 9 d. gavo antstolio V. M. siųstus procesinius dokumentus dėl priverstinių vykdymo priemonių taikymo išieškant iš banko naudai pagal kredito sutartį įkeisto ieškovo turto pagal Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2011-11-03 nutartį Nr. I-1239V/2010 (b.l. 135-142). Taigi ieškovas jau 2012 m. gegužės 9 d. žinojo apie sutarties nutraukimą prieš terminą ir skolos pagal kredito sutartį išieškojimo nukreipimą į įkeistą turtą. Be to, iš banko 2013 m. spalio 3 d. rašto Nr. dnk1310040 ir 2014 m. sausio 28 d. rašto Nr. dnk1401035 matyti, jog ieškovui buvo žinoma apie kredito sutarties nutraukimą prieš terminą, nes minėtais raštais buvo tarp šalių deramasi ne dėl kredito sutarties nutraukimo, bet dėl kredito sutarties atnaujinimo bei priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto sustabdymo
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliantas (ieškovas) V. B. apeliaciniu skunde prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-21 sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo.
Apeliacinį skundą grindžia argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismo sprendimo išvados padarytos visiškai nevertinant byloje esančių įrodymų visumos, netinkamai pritaikius CK 6.217 str. 2 d. nuostatas bei nukrypus nuo šią teisės normą aiškinančios Kasacinio teismo praktikos.
2. Teismas, spręsdamas dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, turėjo analizuoti ar yra CK 6.217 str. 2 d. nurodyti kriterijai, kurie leistų apelianto dalinį sutartinių įsipareigojimų nevykdymą dėl objektyviai susiklosčiusių aplinkybių pripažinti esminiu sutarties pažeidimu.
3. Teismas, konstatuodamas, kad apeliantas padarė esminį sutarties pažeidimą, sudariusį pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, visiškai neanalizavo nei vienos iš sąlygų, numatytų CK 6.217 str. 2 d. ir niekaip savo išvadų nepagrindė, o apsiribojo tik bendro pobūdžio pasvarstymais ir prielaidomis, jog bankas turėjo pagrindo pagrįstai abejoti ar sutartis bus tinkamai vykdoma ir ateityje.
4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas pripažino jog dar 2012-05-09 gavo antstolio V. M. siųstus procesinius dokumentus ir jau 2012-05-09 žinojo apie sutarties nutraukimą. Apeliantas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad atsakovas su juo nutraukė sutartį, nes vedė derybas su atsakovu dėl sutarties sąlygų pakeitimo.
5. Aplinkybė, kad apie sutarties nutraukimą nuolatiniam banko klientui pranešama viešo paskelbimo būdu, neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų.
Atsakovas Danske Bank A/S atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apelianto V. B. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-21 sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais:
1. Teismas tinkamai ir visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad apeliantas iš esmės pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus. Pranešimo apie sutarties nutraukimą prieš terminą dieną apelianto nesumokėtų kredito grąžinimo įmokų skola sudarė 4.955,89 Eur, t. y. daugiau nei vieno mėnesio įmoka. Apeliantas kredito grąžinimo terminus pažeidinėjo sistemingai ir tinkamai nevykdė kredito sutarties nuo 2010 m. gegužės mėn., mokėdamas tik dalį mėnesio kredito grąžinimo įmokų, o po banko įspėjimo apie sutarties nutraukimą įteikimo kredito sutarties pažeidimų nepašalino.
2. Sutinka su teismo išvada, kad aplinkybė, jog apeliantas kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl kredito sutarties pakeitimo ir kredito grąžinimo termino pratęsimo, neatleidžia apelianto, kaip kredito gavėjo, nuo kredito sutartyje numatytų prievolių vykdymo. Teismas vertino ir pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių apie kredito sutarties pakeitimą, kuris leistų nemokėti įmokų ar mokėti mažesnes sumas.
3. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad jis nebuvo informuotas apie kredito sutarties nutraukimą. Bankas tinkamai informavo apeliantą apie įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą. Kredito sutartyje apeliantas nurodė savo adresą korespondencijai - (duomenys neskelbtini) (kredito sutarties Specialiosios dalies 2 p.). Taigi visi atsakovo pranešimai apeliantui buvo siunčiami būtent šiuo adresu. Be to, atsakovas, siekdamas pasitikslinti apelianto gyvenamosios vietos adresą, kreipėsi ir į Gyventojų registro tarnybą, tačiau ir ši tarnyba nurodė tą patį ieškovo adresą - (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Senamiesčio svečių namai“ ieškovo apeliacinį skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Trečiojo asmens UAB „Senamiesčio svečių namai“ nuomone, atsižvelgiant į kredito sutarties teisinį kvalifikavimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog apeliantas įvykdė esminį kredito sutarties pažeidimą, kas pagal kredito sutarties 53 p. ir CK 6.217 str., sudarė teisinį pagrindą kredito sutartį vienašališkai nutraukti. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog ieškovas dėjo visas pastangas kredito sutartį išsaugoti, su banku bendradarbiavo ir savo finansinius įsipareigojimus, su banko pritarimu ar neprieštaravimu vykdė.
2. Kredito sutarties nutraukimo metu egzistavo pradelsti apelianto mokėjimai, jie kreditavimo sutarties nutraukimo dieną (2010-08-15 d.) sudarė 6 491,38 Eur (maždaug 2,5 proc. pagrindinės kredito sumos). Pagal Kasacinio teismo praktiką, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, yra pripažįstamos kaip prieštaraujančios bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmes pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tokia Kasacinio teismo praktika nesivadovavo.
Žemesnės instancijos teismas
3. Pagrįsti apelianto skunde nurodyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su tarp šalių susiklosčiusia kredito įmokų mokėjimo praktika, nes aukščiau aptartos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovas šalių kreditavimo sutartį nutraukė pasinaudodamas ne realiu, bet formaliu kredito sutarties pažeidimu, nors turėjo pakankamas ir realias prielaidas tikėtis, kad ieškovas savo sutartinius įsipareigojimus ir toliau vykdys.
3. Pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino ir skundžiamame sprendime nepasisakė, dėl ieškovo ir trečiojo asmens atstovo nurodytų faktinių aplinkybių bei byloje pateiktų rašytinių įrodymų (2006-05-18 d. mokėjimo pavedimas) dėl V. B. išduoto kredito paskirties. Ieškovas byloje nurodė, jog Kredito sutartimi suteikto kredito paskirtis buvo nekilnojamiesiems daiktams (butams) adr. (duomenys neskelbtini) įsigyti, UAB „Senamiesčio svečių namai“ vystant nekilnojamojo turto projektą. Įmokas už V. B. taip pat dengė ir UAB „Senamiesčio svečių namai“, todėl net ir esant sunkiai V. B. finansinei padėčiai, atsakovas neturėjo pagrindo nesitikėti, jog kredito sutartis nebus vykdoma ateityje.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu apeliantas intensyviai bendravo su atsakovu tiek dėl kredito sutarties, dėl kitų jo atstovaujamų įmonių interesų. Todėl nėra logiškai paaiškinama, kodėl atsakovas informacijos apie sutarties nutraukimą nepateikė ar pranešimo neįteikė asmeniškai V. B. bet kurio iš susitikimų metu ar telefonu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
2016-06-08 Vilniaus apygardos teisme gautas atsakovo Danske Bank A/S prašymas pakeisti ginčo teisinio santykio šalį jos teisių perėmėju esant reikalavimo teisių perleidimui. Nurodo, kad atsakovas Danske Bank A/S 2015-12-09 sutartimi dėl verslo dalies perleidimo nuo 2016-06-04 perleido kredito įstaigai „Swedbank“, AB visas savo kaip kreditoriaus teises ir pareigas, kylančias iš kredito sutarties Nr. BS1325050118, su kuria yra susijęs nagrinėjamas ginčas civilinėje byloje Nr. 2A-374-258/2016, sudarytos tarp Danske bank ir ieškovo V. B..
Pagal CPK 48 str. 1 d. tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (reikalavimo perleidimas), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas.
Kadangi šioje byloje atsakovas Danske Bank A/S 2015-12-09 sutartimi dėl verslo dalies perleidimo perleido visas teises, kylančias iš šios civilinės bylos naujam kreditoriui „Swedbank“, AB ir pateikė teismui tai pagrindžiančius įrodymus, šioje byloje atsakovas Danske Bank pakeistinas jo teisių perėmėju „Swedbank“, AB.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje kilo ginčas dėl sutarties pažeidimo kvalifikavimo kaip pagrindo nutraukti kreditavimo sutartį.
Byloje nustatyta, kad apeliantas V. B. ir atsakovas Danske Bank A/S Lietuvos filialas (sutarties sudarymo metu AB Sampo bankas) 2005 m. gegužės 12 d. sudarė kredito sutartį Nr. BS 1325050118, kuria atsakovas Danske Bank A/S įsipareigojo suteikti V. B. 289 620,00 Eur kreditą gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini)statybai/rekonstrukcijai; kredito terminas – 25 metai, galutinis kredito grąžinimo terminas – 2030 m. gegužės 12 d., kredito lėšų panaudojimo terminas – 2008 m. gegužės 12 d., kredito grąžinimo atidėjimo terminas – 2008 m. birželio 1 d. (b.l. 30-32). Tarp tų pačių šalių 2006 m. gegužės 4 d. buvo sudarytas susitarimas Nr. BS 1325050118 P-1 dėl Kreditavimo sutarties Nr. BS 1325050118, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovo, dalinio sąlygų pakeitimo ir papildymo, kuriuo šalys susitarė pakeisti kredito paskirtį ir nustatyti, kad kredito paskirtis bus kreditas vartojimo reikmėms, taip pat susitarė sumažinti bendrą kredito sumą iki 254 866,00 Eur. Susitarimu buvo nustatytas 15 metų kredito terminas ir galutinis grąžinimo terminas nustatytas 2020 m. gegužės 12 d. bei pakeistas kredito grąžinimo užtikrinimui įkeičiamas turtas, vietoje žemės sklypo su gyvenamuoju namu, esančių adresu (duomenys neskelbtini), įkeičiant banko naudai pirmos eilės hipoteka L. B. nuosavybės teise priklausantį trijų kambarių butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 33-34). Tos pačios šalys 2006 m. gruodžio 21 d. sudarė susitarimą Nr. BS 1325050118 P-2 dėl Kredito sutarties Nr. BS 1325050118 dalinio sąlygų pakeitimo ir papildymo, įkeistą turtą pakeičiant kitu nekilnojamuoju turtu – įkeičiant banko naudai kredito gavėjui nuosavybės teise priklausančias administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 35).
Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Nagrinėjamu atveju, sutartimi apeliantas įsipareigojo tinkamai ir laiku atlikti mokėjimus pagal ginčo kredito sutartį. Šio įsipareigojimo nevykdymas yra aiškiai apibrėžtas kaip esminis sutarties pažeidimas, kuris suteikia atsakovui teisę pasinaudoti viena iš savo teisių gynimo priemonių - sutarties nutraukimu prieš terminą. Eilinių paskolos įmokų mokėjimas paskolos davėjui yra esminė sutarties sąlyga, tai patvirtina ir CK 6.874 str. 2 d. nuostata, kurioje įtvirtinta, kad, jei paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Taigi esminis sutarties pažeidimas vertintinas pagal pažeidimo faktą, o ne mastą. Apeliantas sutartį pažeidė iš esmės, nes įmokų nemokėjo sistemingai, o tai patvirtina atsakovo siųsti pranešimai (2010 m. gegužės 3 d.; 2010 m. gegužės 15 d., 2010 m. birželio 3 d., 2010 m. gegužės 28 d. 2010 m. liepos 10 d.) (b.l. 79-86) apeliantui, kuriais jis ragino sumokėti susidariusią skolą. Sutarties nutraukimo dieną atsakovo skola apeliantui sudarė 4 955,89 Eur.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas nutraukė ginčo kredito sutartį konstatavęs Kredito sutarties esminius pažeidimus, t.y. rėmėsi CK 6.217 str. nuostatomis. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB „Nordea Bank Finland“ PLC Lietuvos skyrius, bylos Nr. 3K-7-297/2012). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl nedidelės įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu, tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2012; 2013 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. Klausučių kredito unija, bylos Nr. 3K-3-345/2013).
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad apeliantas ne tik laiku nemokėjo įmokų pagal sutartį, bet nevykdė ir kitų sutartinių įsipareigojimų, t.y. įsipareigojimo darbo užmokestį ir pajamas iš nekilnojamojo turto nuomos pervesti į banke esančią sąskaitą, neteikė bankui periodinių draudimo įmokų pagal draudimo sutartis patvirtinančių dokumentų, nevykdė reikalavimo pasibaigus kiekvieniems kalendoriniams metams nustatytu terminu pateikti bankui pažymas iš savo darboviečių apie gaunamą darbo užmokestį arba metines pajamų deklaracijos su Valstybinės mokesčių inspekcijos žyma kopijas, nevykdė banko reikalavimo pateikti įkeisto nekilnojamojo turto rinkos ir likvidacinės vertės nustatymo ataskaitą. Taip pat apeliantas, neinformuodamas atsakovo, neatlygintinai perleido savo nekilnojamąjį turtą V. B., dėl ko sumažino savo mokumą. Bankas, nustatęs šiuos sutartinius pažeidimus, informavo apie tai atsakovą ir nustatė terminą šiems kredito sutarties pažeidimams pašalinti (b.l. 82-83). Tačiau nustatytu terminu apeliantas pažeidimų nepašalino. Taigi nustatytos faktinės aplinkybės neginčijamai įrodo, kad paskolos sutarties nutraukimo dienai iš CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytų esminių sutarties pažeidimo kriterijų konstatuotini bent keli pagrindai pripažinti apelianto veiksmus bei neveikimą esminiu sutarties pažeidimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas savo tariamai pažeistas teises pradėjo ginti tik antstoliui paskelbus pirmąsias turto varžytynes (b.l.. 13-14)
Pagal CK 6.218 straipsnio 1 dalį apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o, jei toks terminas nenurodytas – prieš trisdešimt dienų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad bendrosios sutarties sąlygos numatė galimybę bankui nutraukti sutartį prieš terminą. Atsakovas šia teise pasinaudojo ir apie sutarties nutraukimą informavo apeliantą. Apelianto teigimu, teismas neįvertino esminės bylos aplinkybės, kad apeliantas negavo atsakovo siųstų raginimų bei pranešimo apie sutarties nutraukimą ir dėl šios priežasties sutarties nutraukimas negali būti teisėtu. Tačiau bylos duomenys tvirtina, kad 2010 m. gegužės 3 d.; 2010 m. gegužės 15 d., 2010 m. birželio 3 d., 2010 m. gegužės 28 d. 2010 m. liepos 10 d. (b.l. 79-86) atsakovas išsiuntė apeliantui pranešimus adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat šiuo adresu atsakovas 2010 m. liepos 15 d. išsiuntė pranešimą apie sutarties nutraukimą, reikalaudamas iki 2010-08-15 sumokėti susidariusius įsiskolinimus, nes priešingu atveju sutartis nuo 2010-08-15 bus nutraukta (b.l. 87). Adresą (duomenys neskelbtini) apeliantas nurodė kredito sutartyje (b.l.30), taip pat sutarties nutraukimo momentu šiuo adresu buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą (b.l. 88), o taip pat šį adresą nurodydavo bankui adresuotuose raštuose (b.l. 20, 23, 24, 26, 27), todėl apelianto teiginiai, jog, jis jokių įspėjimų nėra gavęs, negali būti laikomi pagrįstais. Paties apelianto nerūpestingas elgesys - nesirūpinimas gaunamos korespondencijos priėmimu arba faktinio adreso korespondencijai gauti atsakovui nepateikimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis vidutinio rūpestingo asmens standartus. Dėl šios priežasties pirmos instancijos teismas pagrįstai nevertino atsakovo elgesio kaip pažeidžiančio sutarties nutraukimo tvarką. Kaip teisingai pirmos instancijos teismas nurodė, ieškovo vengimas priimti jam adresuotą pašto siuntą, taip pat neinformavimas kredito davėjo apie dokumentų įteikimo vietos adreso pasikeitimą laikytinas nesąžiningu elgesiu kitos sutarties šalies atžvilgiu, todėl neigiamos tokio elgesio pasekmės - tai, kad ieškovas laiku nesusipažino su atsakovo pateikta informacija apie sutarties nutraukimą, tenka ieškovui.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Pakeisti atsakovą Danske Bank, veikiantį per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, filialo kodas 301694694, jo teisių perėmėju „Swedbank”, AB, įmonės kodas 112029651.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.