Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus. Pareiškėjas, atsakydamas į teismo klausimą, kodėl nepakanka pasinaudoti kirpėjo paslaugomis tik kartą per mėnesį, nurodė, kad jo plaukai greitai auga, todėl būtina dažniau naudotis kirpėjo paslaugomis.

Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturinę žalą laikė nepagrįstu.

Lukiškių TI-K atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.

Kalėjimų departamento atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 96-1409 ir Kalėjimų departamento 2017 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 2S-3293 teisėtumo bei pagrįstumo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą.

Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 13 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su prašymu (b. l. 36) leisti kameroje turėti šaldytuvą, oro ventiliatorių ir suteikti galimybę pasinaudoti kirpėjo paslaugomis dažniau nei kartą per mėnesį. Lukiškių TI-K skundžiamu 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. 96-1409 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir paaiškino, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedas nenumato galimybės kameroje turėti šaldytuvą ir ventiliatorių, o Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo 16 punktas suteikia teisę pasinaudoti kirpėjo paslaugomis kartą per mėnesį.

Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu sprendimu, pateikė skundą Kalėjimų departamentui, kuris ginčijamu 2017 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 2S-3293 pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais sprendimais, sus skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti ginčijamus sprendimus ir priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 18 priedas nustato nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą. Minėto sąrašo skiltyje „Elektros prietaisai“ nustatyta, kad nuteistasis kameroje gali turėti: televizorių, nešiojamą kompiuterį, kompiuterinių žaidimų aparatą, vaizdo leistuvą, radijo imtuvą, barzdaskutę, plaukų džiovintuvą, elektrinį virdulį, skrudintuvą arba sumuštinių keptuvę. Taigi, iš paminėto teisės akto matyti, kad šaldytuvas ir oro ventiliatorius, kaip leistini turėti kameroje daiktai, nei sąrašo skiltyje „Elektros prietaisai“, nei kitose skiltyse nėra nurodyti. Teismas pažymi, kad toks pats sąrašas yra nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 15 priede. Remiantis minėtomis aplinkybėmis ir tuo, kad sąrašas yra baigtinis, spręstina, kad Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamentas pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui oro ventiliatorių bei šaldytuvą, todėl tai nelaikytina teisės aktų ir pareiškėjo teisių pažeidimu.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad kameroje prasta ventiliacija. Atsakovas atsiliepime nurodė priešingai – kameros yra vėdinamos per langus ir tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015) reikalavimus.

HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pažymėtina, kad pareiškėjas neneigia, jog galimybė išsivėdinti kamerą per langą buvo, todėl pareiškėjo teisių pažeidimas nekonstatuotinas.

Pareiškėjas taip pat prašė leisti pasinaudoti kirpėjo paslaugomis kartą per savaitę, nurodydamas, kad jo plaukai labai greitai auga, todėl jam vieno karto apsikirpti per mėnesį nepakanka.

Lietuvos Respublikos teisės aktai nustato skirtingą kalinamų pataisos įstaigose asmenų – nuteistųjų ir suimtųjų – teisinį statusą.

Ginčo, kad pareiškėjo statusas yra nuteistasis, nėra. Taigi, pareiškėjo atžvilgiu taikytinos Bausmių vykdymo kodekso ir Taisyklių nuostatos.

Vadovaujantis Taisyklių 258 punktu, nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius ir kartą per mėnesį pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir TIVTT), 107 punktas nustato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, ne dažniau kaip du kartus per mėnesį, suimtųjų pageidavimu, turi būti suteikta galimybė pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Iš pacituotų teisės aktų nuostatų matyti, kad suimtieji, jų pageidavimu, kirpėjo paslaugomis gali pasinaudoti ne dažniau kaip du kartus per mėnesį, o nuteistieji – kartą per mėnesį.

Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje T. V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06)) konstatuota, kad skirtingas traktavimas yra diskriminuojantis, jei tokiam traktavimui nėra objektyvaus ir pagrįsto pagrindimo; kitaip tariant, jei tokiu traktavimu nesiekiama teisėto tikslo arba jei ar tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo nėra proporcingumu pagrįsto ryšio. Susitariančiosios valstybės turi plačią nuožiūros laisvę įvertinti, ar ir kokia apimtimi skirtumai, esantys palyginti panašiose situacijose, pateisina skirtingą elgesį. Šios nuožiūros laisvės ribos skiriasi priklausomai nuo aplinkybių, objekto ir faktinių aplinkybių. Teismas yra pripažinęs, kad iš esmės plati nuožiūros laisvė taikoma su kaliniais ir bausmių vykdymu susijusiems klausimams.

Teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes ir pareiškėjo suformuluotą prašymą – suteikti galimybę pasinaudoti kirpėjo paslaugomis kartą per savaitę, konstatuoja, kad toks pareiškėjo prašymas neatitinka ne tik Taisyklių 258 punkte, bet ir TIVTT 107 punkte nustatytų galimybių pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Teismo vertinimu, Taisyklių 258 punkte suteikta galimybė – vieną kartą per mėnesį pasinaudoti kirpėjo paslaugomis yra pakankama, proporcinga ir nepažeidžianti lygiateisiškumo principo bei pareiškėjo teisių.

Pareiškėjas skunde teismui kelia klausimą dėl galimybės apsipirkimo maisto prekių parduotuvėje. Tačiau kaip matyti iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, šį klausimą pareiškėjas nurodė tik skunde teismui. Taigi, apsipirkimo maisto prekių parduotuvėje dažnumas negali būti šio nagrinėjimo dalyku.

Pareiškėjas teismo prašė priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir žalą kildina iš Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie, pareiškėjo nuomone, pasireiškė tuo, kad pareiškėjui nebuvo leista turėti oro ventiliatorių, šaldytuvą ir kartą per savaitę pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, todėl jis patyrė didelių nepatogumų ir jautėsi diskriminuojamas.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).

LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Įvertinus bylos medžiagą ir teisės aktų nuostatas nustatyta, kad Lukiškių TI-K, atsisakydamas suteikti pareiškėjui oro ventiliatorių, šaldytuvą bei pasinaudoti kirpėjo paslaugomis kartą per savaitę, nepažeidė teisės aktų nuostatų, o priešingai laikėsi institucijos teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nes nenustatyta viena iš būtinų deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti atsakovo veiksmai.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K 2017 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. 96-1409 bei Departamento 2017 m. gegužės 12 d. sprendimas Nr. 2S-3293 yra teisėti ir pagrįsti, todėl tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

Pareiškėjo skundo reikalavimai įpareigoti Lukiškių TI-K suteikti pareiškėjui galimybę turėti kameroje oro ventiliatorių, šaldytuvą bei leisti pasinaudoti kirpėjo paslaugomis kartą per savaitę laikyti išvestiniais reikalavimais iš reikalavimo panaikinti skundžiamus sprendimus. Teismui konstatavus skundžiamų sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, atmestini ir išvestiniai skundo reikalavimai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 bei 5 punktais, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. D. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.