Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Petras Meidus, sekretoriaujant Vilmai Daukšienei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – D. L., gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. sausio 18 d. nutarties, kuria D. L. buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

3. Skundu asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – D. L., gynėjas advokatas A. Leonavičius prašo D. L. taikomą stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pakeisti į jo ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

3.1. Nesutinkama su tuo, kad D. L. nėra kritiškas savo ligai ir jos nepripažįsta. Bendraudamas su advokatu (apeliantu), D. L. nurodė, kad supranta sergantis nepagydoma psichikos liga, kad turi nuolat vartoti vaistus, lankytis pas gydytoją. Byloje yra D. L. senelio F. L. sutikimas, kad pastarasis D. L. priims gyventi pas save, įsipareigoja rūpintis D. L. (dėl lankymosi pas gydytoją, vaistų vartojimo ir pan.). Be to, esant ligos remisijai, D. L. galėtų dirbti bei padėti F. L. dėl būtinųjų išlaidų butui, maistui ir pan.

3.2. Skundžiamoje nutartyje nurodomas D. L. nerimas, jo vangumas, ilgas gulėjimas lovoje, haliucinacijų neigimas, kitos VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo (toliau – Komisija) medicininės apžiūros išvadoje minimos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog D. L. šiuo metu yra būtinas priverstinis gydymas stacionare. Ligoninėje jis jau yra gydomas 2 metus. Per šį laiką jis neatsisakė gydymo, vartojo vaistus, sujaudinimo ir agresijos epizodų nebuvo, todėl yra nesuprantama, kodėl šiuo metu toliau jo gydyti ambulatoriškai negalima. Toks priverstinis gydymas D. L. nebuvo paskirtas, todėl kaip tik taikant priverstinį ambulatorinį gydymą būtų galima jį stebėti ir spręsti, ar liga remisijos formoje, ar jos simptomai paūmėjo. D. L. gydanti gydytoja jo seneliui F. L. nurodė, kad vaistų koregavimas yra reikalingas, nes norima D. L. skirti silpnesnio poveikio vaistus ir stebėti jo būseną. Kodėl D. L. negalima toliau gydyti ir stebėti ambulatoriškai, skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas nemotyvavo.

4. Teismo posėdyje prokuroras prašė asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Skundas atmetamas.

6. Kaip galima suprasti iš skundo turinio, apeliantas nesutinka su D. L. taikomu priverstiniu gydymu stacionare. Tačiau susipažinus ir įvertinus byloje esančius duomenis apie D. L. psichikos būklę, gydytojų specialistų nuomonę ir jų situacijos vertinimą, pritartina apylinkės teismo išvadai, kad jo psichikos būklė nėra pakankamai stabili, jis nekritiškas savo ligai, padarytoms baudžiamojo įstatymo uždraustoms veikoms, jo socialinis pavojingumas nėra pakankamai sumažėjęs, todėl dar nėra galimybės jam pakeisti taikomą priverčiamosios medicinos priemonės rūšį į švelnesnio pobūdžio – ambulatorinį jo stebėjimą.

7. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į BK 98 straipsnyje nustatytus kriterijus, bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos teismas turi įvertinti tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata ir su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

8. Komisijos medicininės apžiūros išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio. Teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, galimybes maksimaliai užtikrinti reikalingų gydymo priemonių taikymą. Ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis taikomas asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare (BK 98 straipsnio 2, 3 dalys).

9. Iš bylos matyti, kad D. L. elgesys pasikeitė, kai jam buvo 20 metų. Tuo metu jis gyveno užsienyje. Stebėti jo sujaudinimo, agresijos epizodai. Anksčiau jis buvo gydytas psichiatrijos ligoninėje, kur patekdavo dėl neadekvataus elgesio. Ilgai gydomas nebūdavo, nes atsisakydavo gydymo, buvo pabėgęs iš ligoninės. D. L. buvo diagnozuota paranoidinė šizofrenija. Jis buvo gydomas ambulatoriškai, paskirti vaistai. Gydymosi metu dėl neadekvataus elgesio epizodų, stipraus nerimo, konfliktų namuose jis 3 kartus buvo gydytas psichiatrinėje ligoninėje. Po stacionaro jis gyveno pas senelį, niekur nedirbo. Ambulatoriškai vartojo vaistus, tačiau vėliau savavališkai nutraukė jų vartojimą. Po to padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas – neteisėtai įgijo nedidelį kiekį narkotinės medžiagos, sumušė senelį, Greitosios medicinos pagalbos slaugytoją. Dėl diagnozuotos paranoidinės šizofrenijos, psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyvias medžiagas, priklausomybės sindromo jis buvo pripažintas nepakaltinamu, jam buvo paskirtas priverstinis gydymas stacionare. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. vasario 21 d. nutartimi priverstinis stacionarinis gydymas jam buvo pakeistas į ambulatorinį stebėjimą. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartimi D. L. taikomas priverstinis gydymas buvo panaikintas (teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis). Po to 2020 m. kovo 25 d. D. L. padarė naujas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas prieš savo senelį F. L. – jį sumušė, grasino nužudyti, dėl ko jam šiuo metu taikomas priverstinis gydymas stacionare. Taigi, D. L. psichikos liga serga jau pakankamai ilgą laiką, daug kartų buvo gydytas stacionare (tiek savanoriškai, tiek priverstinai), vaistus vartodavo iš esmės savo nuožiūra (yra nurodęs, kad jam vaistai nebūtini, nes jis pradės sveiką gyvenimo būdą), jų vartojimą savarankiško gydymosi metu nutraukdavo, yra linkęs smurtauti, vartoti alkoholį ir kitas psichiką veikiančias medžiagas.

10. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo tikslingumo D. L., pagrįstai rėmėsi Komisijos 2022 m. gruodžio 22 d. medicininės apžiūros išvada, kurioje nurodoma, kad D. L. psichikos būklė gerėja, tačiau išlieka nepakankamai stabili; struktūruotoje aplinkoje sujaudinimo ir agresijos epizodų nebuvo, klinikiniame vaizde išlieka kontakto formalumas, gynybiškumas, ambivalencija, paralogiškas ir autistiškas mąstymas, minčių atvirumo jausmas, endogeninės kilmės negatyvi simptomatika; psichikos būklė: įsitempęs, nerimastingas, gynybiškas, afektiškai blankus; jis gyvena liguistų išgyvenimų pasaulyje; ligoninėje uždaras, nebendraujantis, beveik visą dieną praleidžia gulėdamas lovoje; nekritiškas ligai bei gydymui. Komisija rekomendavo tęsti D. L. priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Šios ligoninės atstovė apylinkės teismo posėdyje iš esmės sutiko su Komisijos išvada. Ji pažymėjo, kad planuojama koreguoti D. L. gydymą, didinti jam skiriamų vaistų dozes. Iš to seka, kad tiek Komisija, tiek ligoninės atstovė buvo vieningos nuomonės ir rekomendavo tęsti priverstinį D. L. gydymą stacionare dėl vis dar nepakankamai stabilios jo psichikos būklės, kritikos stokos nusikalstamoms veikoms. Apygardos teismui duomenys, paneigiantys ar sukeliantys abejonių dėl minimos Komisijos išvados bei ligoninės atstovės paaiškinimų pagrįstumo, nėra pateikti, todėl šiais bylos duomenimis nėra pagrindo netikėti.

11. Pagal BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punktą teismas gali priimti nutartį pakeisti pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė. Taigi, įstatyme tiesiogiai neįtvirtintas reikalavimas nustatyti asmens pagerėjusiosios psichikos būklės stabilumą, sprendžiant klausimą dėl jam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės tęsimo. Nepaisant to, asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, pagerėjusi sveikatos būklė negali būti atsietai vertinama nuo jos stabilumo, kadangi tik tokiu atveju galima daryti kategorišką išvadą, jog tik stabiliai pagerėjusios psichikos būklės asmuo galės pats savarankiškai tęsti gydymą ambulatoriškai. Abejojant dėl asmens pagerėjusiosios psichikos būklės stabilumo, jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė negali būti keičiama į švelnesnę, juolab į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tad, nepaisant to, kad tiek Komisija savo išvadoje, tiek ligoninės atstovė teismo posėdyje patvirtino, jog D. L. psichikos būklė yra gerėjanti, tačiau įvertinus kitus bylos duomenis labai abejotina, ar šiuo konkrečiu atveju tolimesnis jo gydymas ambulatorinėmis sąlygomis užtikrins priverčiamųjų medicinos priemonių tikslus. Pažymėtina, kad šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, todėl teismas, spręsdamas dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymą. Priverčiamąja medicinos priemone užtikrinama pavojingą veiką padariusio asmens sveikatos apsaugos, gydymo bei kiti gyvybiškai svarbūs interesai. Be to, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kad ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmenų pavojingų veikų.

12. Šiuo atveju apygardos teismas sutinka su apylinkės teismu, kad D. L. psichikos būklė dar nėra stabili. Tai patvirtina prieš tai jau minėta Komisijos išvada bei ligoninės atstovės paaiškinimai apylinkės teismo posėdyje. Dar daugiau, negalima nepaisyti to, kad D. L. tik struktūruotoje aplinkoje sugeba iš esmės laikytis taikomo priverstinio gydymo režimo reikalavimų (ligoninėje jo agresijos, režimo pažeidimų, konfliktų nebuvo). Gydydamasis savarankiškai ar priverstinio ambulatorinio gydymosi metu D. L. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas. Kaip jau minėta, jis prieš savo senelį smurtavo du kartus – paskutinį kartą tada, kai nuo priverstinio ambulatorinio gydymo panaikinimo buvo praėję tik maždaug 6 mėnesiai. Tai sudaro pagrindą manyti, kad D. L. nesugeba savarankiškai gydytis, vaistus vartoja savo nuožiūra, jų vartojimą nutraukia, ligos simptomatikos ir jos paūmėjimo pats nesukontroliuoja, po ko daro baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas. Įvertinus tai kartu su jau minėtomis Komisijos medicininės apžiūros išvadoje nurodytais D. L. ir jo elgesį apibūdinančiais duomenimis, pritartina apylinkės teismui, kad kol kas nėra pagrindo išvadai, jog D. L. pagerėjusi psichikos būklė yra stabili, kad jo gydymasis ambulatoriškai užkirs kelią naujų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų darymui. Tik skunde per gynėją D. L. išsakyta nuomonė apie savo psichikos būklę nepaneigia byloje esančių bei prieš tai jau aptartų duomenų ir nepatvirtina jo gebėjimo gydytis savarankiškai ir neprižiūrimam.

13. Apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo ir išvadai, kad D. L. socialinis pavojingumas yra stipriai sumažėjęs ar netgi išvis išnykęs. Tai pagrįstai apylinkės teismas nurodė ir skundžiamoje nutartyje. Kaip minėta, Komisijos medicininės apžiūros išvadoje nurodyta, kad D. L. mąstymas paralogiškas, nenuoseklus, epizodais rezonieriškas, stebėti nerimo epizodai. Svarbu ir tai, kad D. L. dėl savo nusikalstamų veikų ir psichikos ligos nėra kritiškas (stebimuoju laikotarpiu teigė, jog yra pasveikęs). Visa tai neleidžia tvirtinti, kad D. L. nebėra pavojingas visuomenei. Apylinkės teismo posėdyje ligoninės atstovė nurodė, kad pagal D. L. psichikos būklę reikalinga koreguoti (didinti) jam skiriamų vaistų dozes ir stebėti to poveikį. Įvertinus visa tai, darytina išvada, kad nors D. L. psichikos būklė ir yra pagerėjusi, tačiau nėra pakankamai stabili, dėl ko jam nerekomenduojama dabartinėje stadijoje pakeisti priverčiamąją medicinos priemonę švelnesne. Esant tokiai D. L. psichikos būklei bei požiūriui į nusikalstamas veikas bei savo ligą, jo ambulatorinis stebėjimas kol kas nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslams pasiekti.

14. Atmetami ir apelianto skundo teiginiai, kad D. L. senelio priežiūra užtikrins, kad jo gydymas švelnesnėmis sąlygomis bus efektyvus ir nekels pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams. Priverčiamąja medicinos priemone užtikrinama pavojingą veiką padariusio asmens sveikatos apsaugos, gydymo bei kiti svarbūs interesai. Be to, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kad ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmenų pavojingų veikų. Kaip minėta, anksčiau D. L. taikyto ambulatorinio gydymo metu jis toliau gyveno su savo seneliu, kurį sumušė bei padarė kitas veikas. Taigi, artimojo priežiūros nepakako, kad D. L. sugebėtų valdyti ligos simptomus bei pakartotinai nesmurtautų prieš savo senelį. Be viso to, priešingai skundo teiginiams, priverčiamosios medicinos priemonės taikymo laikas, kad ir koks ilgas, apelianto vertinimu, jis bebūtų, nesudaro pagrindo švelninti D. L. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės režimą ar ją išvis panaikinti, kadangi jos taikymas siejamas tik su asmens pasveikimu ar pagerėjusia jo psichikos būkle bei pavojingumo išnykimu (BPK 405 straipsnio 1 dalis).

15. Taigi, D. L. priverstinis gydymas ambulatoriškai kol kas yra negalimas dėl nepakankamai stabilios jo psichikos būklės, neišnykusio ar reikšmingai nesumažėjusio jo socialinio pavojingumo. Visa tai sudaro pagrindą jam toliau tęsti taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, ką skundžiama nutartimi apylinkės teismas pagrįstai ir padarė. Apelianto skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti šią nutartį.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – D. L., gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus skundą ir Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. sausio 18 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.