Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2A-107-794/2019 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32065-2017-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1; 3.3.1.20; 2.6.8.12; 2.4.5; 2.4.2.13 (S)

2019 m. vasario 21 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas) ir Andriaus Veriko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės J. J. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė atnaujinti terminą ieškiniui pateikti; panaikinti 2017-06-28 NŽT Vilniaus miesto skyriaus priimtą individualų administracinį aktą Nr. 49SFN-1496-(14.49.104); įpareigoti NŽT iš naujo išnagrinėti ieškovės 2016-01-26 prašymą, pateiktą atsakovui 2016-02-02.

2. Nurodė, kad 2016 m. sausio 26 d. prašymu ieškovė kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto filialą prašydama parduoti žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė yra sodininkų bendrijos „Kooperatininkas“ narė, kuriai Vilniaus miesto valdyba 1993 m. lapkričio 25 d. potvarkio Nr. 2I55V pagrindu buvo parduota 636 kv. m. ploto žemės sklypas Nr. 21 (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)), esantis sodininkų bendrijoje „Kooperatininkas“. Minėto valstybės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis tarp ieškovės ir Vilniaus miesto valdybos atstovo buvo pasirašyta 1993 m. gruodžio 23 d. Šiuo metu ieškovė ir toliau naudojasi ne tik minėtu žemės sklypu, bet ir jame esančiu sodo nameliu, tačiau nuosavybės teisių į žemės sklypą niekada neregistravo. Todėl darytina išvada, jog 1993 m. gruodžio 23 d. sudaryta žemės sklypo, pirkimo - pardavimo sutartis nesilaikant imperatyvių įstatymo numatytų privalomų sutarties registracijos reikalavimų laikoma negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Ieškovė, nevengdama prisiimti kilusių neigiamų pasekmių bei siekdama sumažinti ginčų su VĮ Registrų centras dėl nuosavybės teisių registravimo tikimybę, pateikė 2016 m. sausio 26 d. prašymą, kuriuo prašė iš naujo sudaryti žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį. Šiame prašyme ieškovė, be kita ko, akcentavo, jog už perkamą valstybinės žemės sklypą su valstybe atsiskaitytų iš karto. 2017 m. birželio 28 d. atsakovė priėmė individualų administracinį aktą, kuriuo atsisakė ieškovei parduoti valstybinės žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė pažymėjo, jog nustačius, kad 1993 m. gruodžio 23 d. tarp ieškovės ir Vilniaus miesto valdybos sudaryta sutartis laikytina negaliojančia, nepagrįstu laikytinas atsakovės teiginys, jog ieškovė ir jos buvęs sutuoktinis įgijo turtines teises į ginčo žemės sklypą. Atitinkamai, teisiškai nereikšmingais pripažintini atsakovės argumentai, jog ieškovė nepateikė teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo, kuriame būtų nurodyta bendrosios jungtinės nuosavybės pasidalijimo tvarka. Ieškovės teigimu, nustačius, jog 1993 m. gruodžio 23 d. tarp ieškovės ir Vilniaus miesto valdybos sudaryta žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis yra negaliojanti ir, kad, tokios sutarties pagrindu nebuvo įgytos jokios turtinės teisės į žemės sklypą, teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo nepateikimas neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl žemės sklypo pardavimo. Ieškovės teigimu, atsakovė tinkamai neįsigilino į jos pateikto prašymo esmę, nepagrįstai netaikė ginčo situaciją reglamentuojančių teisės normų, ko pasekmėje priėmė nepagrįstą ir todėl naikintiną individualų administracinį aktą. Ieškovė taip pat pažymėjo, jog 1993 m. gruodžio 23 d. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarčiai esant negaliojančiai nuo jos sudarymo momento, šios sutarties faktas negali sukelti jokių teisinių pasekmių ir teisine prasme reikia laikyti, jog ieškovė niekada žemės sklypo nėra pirkusi. Taigi ieškovė 2016 m. sausio 26 d. prašymu pagrįstai, kaip sodininkų bendrijos „Kooperatininkas“ narė, prašė jai parduoti žemės sklypą. Be to, minėtą prašymą ieškovė pateikė nebūdama santuokoje, atsiskaityti už prašomą parduoti žemės sklypą ieškovė taip pat ketina iš asmeninių lėšų, todėl atsakovės priimtas individualus administracinis aktas neatitinka jam keliamų reikalavimų ir turi būti panaikintas.

3. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į ieškinį su ieškovės ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Vilniaus miesto skyrius ginčijamame akte konstatavo, jog notarai patikrinę asmens duomenis, nustatė, kad investiciniai čekiai už žemės sklypą buvo mokėti santuokoje (t. y. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė), todėl valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sandorį ir jo įregistravimą atmetė, bei informavo ieškovę, kad santuokos nutraukimo metu nėra išaiškinta turtinė teisė. Atsakovės teigimu, sudarant minėto žemės sklypo 1993-12-23 pirkimo-pardavimo sutartį atsiskaitymas buvo vykdomas sumokant kainą investiciniais čekiais. Sklypo kainą investiciniais čekiais sumokėjo ieškovė būdama santuokoje. Taigi santuokos metu ieškovė ir jos vyras įgijo turtinę teisę į žemės sklypą. Todėl, darytina išvada, kad nėra aišku, ar ši turtinė teisė nebuvo padalinta nutraukiant santuoką, bei dalijant sutuoktiniams priklausantį turtą, taip pat nėra aiškus minėto investicinio čekio likimas. Atsakovė pažymėjo, jog administraciniai aktai susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, turi būti grindžiami įstatymais, todėl Vilniaus miesto skyrius pagrįstai savo rašte nurodė išdėstytas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo naikinti aukščiau minėtą administracinį aktą, bei pakartotinai įpareigoti Vilniaus miesto skyrių iš naujo nagrinėti ieškovės 2016-01-26 prašymą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas panaikino 2017 m. birželio 28 dienos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus priimtą individualų administracinį aktą bei įpareigojo atsakovę iš naujo išnagrinėti ieškovės 2016 m. sausio 26 d. (pateikto atsakovui 2016 m. vasario 2 d.) prašymą.

5. Kaip matyti iš byloje pateikto skundžiamo 2017-06-28 individualaus pobūdžio administracinio akto, atsakovė įvardija, kad atsakymas ieškovei yra teikiamas į 2016-02-02, 2016-10-13, 2016-12-22 ir 2017-03-14 prašymus, neįvardijant, jog buvo vertintas ir pradinis ieškovės 2016-01-26 prašymas parduoti žemės sklypą, kuris nuolatos minimas vėlesniuose ieškovės rašytuose prašymuose, siekiant gauti atsakymą į pirminį 2016-01-26 prašymą parduoti žemės sklypą. Teismo teigimu, šis niuansas yra aktualus, kadangi pirminis ieškovės prašymas yra išsamus ir aiškiai pagrindžiantis jos prašyme išdėstytas aplinkybes. Tačiau atsakovė, atsakydama ieškovei skundžiamu 2017-06-28 aktu, visiškai nevertino esminės 2016-01-26 prašyme nurodytos faktinės aplinkybės, ar ieškovė, būdama sodininkų bendrijos narė, dėl ko ginčo byloje nekyla ir šis faktas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, turi / neturi bei kokiu teisės aktu vadovaujantis, įsigyti iš naujo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už savo asmenines lėšas. Teismas pažymėjo, jog atsakovė, atsakydama į konkrečiai suformuluotą ieškovės prašymą įsigyti iš naujo valstybės žemės sklypą savo asmenines lėšas, vertino ne 2016-01-26 ieškovės prašymą ir jame aiškiai suformuluotą prašymą dėl įsigyjamo valstybinės žemės sklypo kainos sumokėjimo, bet ieškovės dar 2015-05-29 teiktą prašymą, kurio pagrindu buvo priimtas 2015-06-17 įsakymas dėl žemės sklypo pardavimo ieškovei, užskaitant 1993 metais sumokėtą žemės sklypo kainą investiciniais čekiais bei 2015 metais neįvykusio notarinio sandorio priežastis.

6. Remdamasis aukščiau išdėstytu, teismas padarė išvadą, jog priimant individualaus pobūdžio aktą, atsakant į 2016-01-26 prašymą bei jį sekusius prašymus dėl 2016-01-26 prašymo išnagrinėjimo, skundžiamame administraciniame akte išdėstyti pagrindiniai faktai, argumentai nėra susiję su ieškovės 2016-01-26 prašymu bei jame išdėstytu konkrečiu prašymu – parduoti žemės sklypą, sumokant kainą ieškovės asmeninėmis lėšomis, nepaisant ankstesnio mokėjimo investiciniais čekiais. Atsakant į ieškovės prašymą nėra nurodytas teisinis pagrindas, kodėl ieškovė neturi teisės įsigyti valstybinės žemės sklypo sodininkų bendrijoje, būdama sodininkų bendrijos narė, sumokant jo šiandienos kainą savo asmeninėmis lėšomis. Taigi teismas sutiko su ieškovės atstovo pozicija, kad priimdama skundžiamą individualaus pobūdžio administracinį aktą, atsakovė visiškai neanalizavo ir nevertino naujo pobūdžio prašymo, o formuluodama atsakymą rėmėsi ankstesniais 2015 metais tarp šalių susiklosčiusiais santykiais, prašymais, kai buvo prašoma įvertinti 1993 metais sumokėtų investicinių čekių likimą. Be to, teismo vertinimu, 2017-06-28 individualaus pobūdžio aktas buvo priimtas atsakovei neįsigilinus į ieškovės 2016-01-26 (bet ne 2015-05-29, kuris neaktualus) prašymo esmę bei savo atsakymą pagrindžiant ankstesne šalių komunikavimo, bendradarbiavimo eiga, o ieškovei prašant leisti sumokėti už naujai įsigyjamą valstybinės žemės sklypą sodininkų bendrijoje savo asmeninėmis lėšomis ir neprašant padaryti mokamos kainos užskaitos, kas buvo sumokėta investiciniais čekiais dar 1993 metais, administraciniame akte nėra jokio objektyvaus teisinio pagrindimo, ar yra imperatyviai privalomas sumokėtos kainos užskaitymas, iš naujo sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, pripažįstant, kad 1993-12-23 sandoris laikytinas negaliojančiu, kas sąlygotų skundžiamame akte išdėstytus argumentus dėl ½ dalies sklypo įsigijimo. Šių argumentų pagrindu teismas konstatavo, jog atsakovė priėmė nemotyvuotą, nepagrįstą individualų administracinį aktą, kuris naikintinas, įpareigojant iš naujo išnagrinėti ieškovės 2016-01-26 prašymą, įvertinant prašymo esminę aplinkybę – leisti įsigyti valstybinės žemės sklypą sodininkų bendrijoje „Kooperatininkas“, sumokant asmeninėmis ieškovės, kaip sodininkų bendrijos narės, lėšomis iš karto.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.

8. Apeliacinis skundas grindžiamas šiuo pagrindiniu argumentu:

8.1. Ginčijamas administracinis aktas yra priimtas tinkamai įvertinus ieškovės prašymuose nurodytas aplinkybes. Apeliantė objektyviai ir tinkamai įvertinusi nagrinėjamą atvejį, atsisakė sudaryti su ieškove Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, kadangi ieškovė už žemės sklypą sumokėjo investiciniais čekiais, būdama santuokoje, o Vilniaus miesto skyrius neturi duomenų, kurie patvirtintų, kam po santuokos sutraukimo atiteko ši turtinė teisė į žemės sklypą, todėl apeliantė pagrįstai nurodė, kad prašymą gali tenkinti tik iš dalies. Taigi santuokos metu ieškovės ir jos vyras įgijo turtinę teisę į žemės sklypą, todėl darytina išvada, kad nėra aišku, ar ši turtinė teisė nebuvo padalinta nutraukiant santuoką, bei dalijant sutuoktiniams priklausantį turtą, taip pat nėra aiškus minėto investicinio čekio likimas. Apeliantė, įvertinusi CK įtvirtiną teisinį reglamentavimą, susijusį su santuokos nutraukimo bylų nagrinėjimu, pažymi, jog turtinės teisės į žemės sklypą įgytos po santuokos sudarymo, todėl jos turi būti laikomos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.38 str. 1 d. 1 p. Kadangi įgydamas teisę į šias įmokas asmuo įgyja teisę lengvatine ne aukciono tvarka įgyti valstybinę žemę, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamo rašto bei pakartotiniai įpareigoti Vilniaus miesto skyrių iš naujo nagrinėti ieškovės 2016-01-26 prašymą.

9. Ieškovė J. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

10. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1. Atsakovės apeliaciniame skunde atkartoti atsiliepimo argumentai iš esmės yra paneigti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų bei išvadų pagrindu. Ieškovės teigimu, atsakovė apeliaciniame skunde nepaneigė (netgi nepateikė jokių konkrečių argumentų bandant paneigti) pirmosios instancijos teismo išvadų, kad skundžiamame administraciniame akte išdėstyti pagrindiniai faktai, argumentai nėra susiję su ieškovės 2016-01-26 prašymu bei jame išdėstytu konkrečiu prašymu – parduoti žemės sklypą, sumokant kainą ieškovės asmeninėmis lėšomis, nepaisant ankstesnio mokėjimo investiciniais čekiais. Be to, atsakant į ieškovės prašymą nėra nurodytas teisinis pagrindas, kodėl ieškovė, būdama sodininkų bendrijos nare, neturi teisės įsigyti valstybinės žemės sklypo sodininkų bendrijoje, sumokant jo šiandienos kainą savo asmeninėmis lėšomis.

10.2. Ta aplinkybė, kad už Žemės sklypą ieškovė 1993 m. mokėjo investiciniais čekiais būdama santuokoje, tačiau Žemės sklypo neįgijo (sutartis yra negaliojanti ab initio) nesukūrė ieškovei ir jos tuometiniam sutuoktiniui jokių turtinių teisių į Žemės sklypą. Tai, kad 1993 m. už Žemės sklypą ieškovė mokėjo būdama santuokoje pagal negaliojantį sandorį, jai bei jos sutuoktiniui sukūrė tik turtinę teisę reikalauti grąžinti už Žemės sklypą pagal negaliojantį sandorį investiciniais čekiais sumokėtą sumą (taikyti restituciją). Tačiau šios turtinės teisės ieškovei nerealizuojant, vietoj to už Žemės sklypą siekiant iš naujo sumokėti asmeninėmis lėšomis, ši turtinė teisė reikalauti grąžinti investiciniais čekiais sumokėtą sumą neturi jokios reikšmės nagrinėjamai bylai. Ieškovei išsiskyrus su buvusiu sutuoktiniu bei pasibaigus sutuoktinių turto teisiniam režimui, ieškovei būnant sodininkų bendrijos „Kooperatininkas“ nare bei siekiant už norimą įsigyti Žemės sklypą sumokėti savo asmeninėmis lėšomis, nėra visiškai jokio teisinio pagrindo ieškovei riboti jos teisę įsigyti Žemės sklypą, kaip tą nepagrįstai padarė atsakovė. Tą konstatavęs pirmosios instancijos teismas, pagrįstai ieškovės ieškinį tenkino.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

11. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

13. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

14. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

15. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šioje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės NŽT 2017-06-28 priimto administracinio akto Nr. 49SFN-1496 (14.49.104) „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo atsakovė atsisakė ieškovei parduoti valstybinės žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Skundžiamame administraciniame akte atsakovė nurodė, jog ieškovė už perkamą žemės sklypą atsiskaitė investiciniais čekiais, kai buvo santuokoje, o Vilniaus miesto skyrius neturi duomenų, kurie patvirtintų, kam po santuokos sutraukimo atiteko ši turtinė teisė į žemės sklypą, todėl, atsakovės teigimu, ieškovė turi teisę įgyti tik ½ žemės sklypo. Tuo tarpu ieškovė, nesutikusi su atsakovės 2017-06-28 priimtu administraciniu aktu, teigia, jog nustačius, kad 1993 m. gruodžio 23 d. tarp ieškovės ir Vilniaus miesto valdybos sudaryta žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis yra negaliojanti ir, kad, tokios sutarties pagrindu nebuvo įgytos jokios turtinės teisės į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. sausio 26 d. pateikė atsakovei prašymą, kuriuo prašė iš naujo sudaryti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį. Šiame prašyme ieškovė, be kita ko, akcentavo, jog už perkamą valstybinės žemės sklypą su valstybe atsiskaitytų iš karto, t. y. savo asmeninėmis lėšomis. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino ir panaikino 2017 m. birželio 28 dienos atsakovės priimtą individualų administracinį aktą, bei įpareigojo atsakovę iš naujo išnagrinėti ieškovės 2016 m. sausio 26 d. pateiktą atsakovei prašymą. Teismas konstatavo, kad atsakovė skundžiamu 2017-06-28 aktu visiškai nevertino esminės ieškovės 2016-01-26 prašyme nurodytos faktinės aplinkybės, ar ieškovė, būdama sodininkų bendrijos nare turi/neturi, bei kokiu teisės aktu vadovaujantis, teisę įsigyti iš naujo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už savo asmenines lėšas. Teismo teigimu, atsakovė, atsakydama į konkrečiai suformuluotą ieškovės prašymą įsigyti iš naujo valstybės žemės sklypą savo asmeninėmis lėšomis, vertino ne 2016-01-26 ieškovės prašymą ir jame aiškiai suformuluotą prašymą dėl įsigyjamo valstybinės žemės sklypo kainos sumokėjimo, bet ieškovės dar 2015-05-29 teiktą prašymą, kurio pagrindu buvo priimtas 2015-06-17 įsakymas dėl žemės sklypo pardavimo ieškovei, užskaitant 1993 metais sumokėtą žemės sklypo kainą investiciniais čekiais bei 2015 metais neįvykusio notarinio sandorio priežastis. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog priimant individualaus pobūdžio aktą, atsakant į 2016-01-26 prašymą bei jį sekusius prašymus dėl 2016-01-26 prašymo išnagrinėjimo, skundžiamame administraciniame akte išdėstyti pagrindiniai faktai, argumentai nėra susiję su ieškovės 2016-01-26 prašymu bei jame išdėstytu konkrečiu prašymu – parduoti žemės sklypą, sumokant kainą ieškovės asmeninėmis lėšomis, nepaisant ankstesnio mokėjimo investiciniais čekiais. Atsakant į ieškovės prašymą nėra nurodytas teisinis pagrindas, kodėl ieškovė neturi teisės įsigyti valstybinės žemės sklypo sodininkų bendrijoje, būdama sodininkų bendrijos nare, sumokant jo šiandienos kainą savo asmeninėmis lėšomis. Todėl teismas sprendė, kad 2017-06-28 individualaus pobūdžio aktas buvo priimtas atsakovei neįsigilinus į ieškovės 2016-01-26 (bet ne 2015-05-29, kuris neaktualus) prašymo esmę bei savo atsakymą pagrindžiant ankstesne šalių komunikavimo, bendradarbiavimo eiga. Apeliaciniu skundu atsakovė ginčija pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, kuria buvo patenkintas ieškovės ieškinys. Taigi apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

16. Atsakovė kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodo, kad ji objektyviai ir tinkamai įvertinusi nagrinėjamą atvejį, pagrįstai atsisakė sudaryti su ieškove žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, kadangi ieškovė už žemės sklypą sumokėjo investiciniais čekiais, būdama santuokoje, o Vilniaus miesto skyrius neturi duomenų, kurie patvirtintų, kam po santuokos sutraukimo atiteko ši turtinė teisė į žemės sklypą. Be to, apeliantė remiasi tuo, kad turtinės teisės į žemės sklypą įgytos po santuokos sudarymo, todėl jos turi būti laikomos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.38 str. 1 d. 1 p. Kadangi įgydamas teisę į šias įmokas asmuo įgyja teisę lengvatine ne aukciono tvarka įgyti valstybinę žemę, todėl atsakovės nuomone, nėra pagrindo naikinti ginčijamo administracinio akto bei pakartotiniai įpareigoti Vilniaus miesto skyrių iš naujo nagrinėti ieškovės 2016-01-26 prašymą. Tačiau su tokia apeliantės dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka šioje nutartyje nurodomų argumentų pagrindu.

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi ir išanalizavusi apeliantės pateiktą apeliacinį skundą visų pirma atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovė iš esmės tik atkartoja individualiam administraciniam aktui Viešojo administravimo įstatymo keliamus bei teismų praktikoje išplėtotus reikalavimus, tačiau nepagrindžia, kad ieškovės ginčijamas 2017 m. birželio 28 d. priimtas individualus administracinis aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus.

18. Remiantis byloje pateiktu skundžiamu 2017-06-28 individualaus pobūdžio administraciniu aktu „Dėl informacijos pateikimo“, matyti, jog minėtame akte apeliantė nurodė, kad šis atsakymas ieškovei yra teikiamas į 2016-02-02, 2016-10-13, 2016-12-22 ir 2017-03-14 prašymus, nenurodant, jog buvo vertintas ir pradinis ieškovės 2016-01-26 prašymas parduoti žemės sklypą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinta kaip nagrinėjamu atveju aktuali, kadangi pirminis ieškovės prašymas (t. y. 2016-01-26) yra išsamus ir aiškiai pagrindžiantis jos prašyme išdėstytas aplinkybes. Be kita ko, teisėjų kolegija išanalizavusi byloje ginčijamą atsakovės 2017-06-28 priimtą administracinį aktą, taip pat nustatė, jog atsakovė, atsakydama ieškovei skundžiamu 2017-06-28 aktu, visiškai nevertino esminės 2016-01-26 prašyme nurodytos faktinės aplinkybės, ar ieškovė, būdama sodininkų bendrijos narė, dėl ko ginčo byloje nėra ir šis faktas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, turi / neturi bei kokiu teisės aktu vadovaujantis, įsigyti iš naujo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už savo asmenines lėšas. Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantės ginčijamame administraciniame akte, atsakovė, atsakydama į konkrečiai suformuluotą ieškovės prašymą įsigyti iš naujo valstybės žemės sklypą savo asmenines lėšas, vertino ne 2016-01-26 ieškovės prašymą ir jame aiškiai suformuluotą prašymą dėl įsigyjamo valstybinės žemės sklypo kainos sumokėjimo, bet ieškovės dar 2015-05-29 teiktą prašymą, kurio pagrindu buvo priimtas 2015-06-17 įsakymas dėl žemės sklypo pardavimo ieškovei, užskaitant 1993 metais sumokėtą žemės sklypo kainą investiciniais čekiais bei 2015 metais neįvykusio notarinio sandorio priežastis. Šių aukščiau nustatytų aplinkybių, apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, neneigia ir neginčija.

19. Kaip matyti iš apeliantės pateikto apeliacinio skundo, atsakovė skundžiamo individualaus administracinio akto pagrįstumą grindžia ieškovei būnant santuokoje, dar 1993-12-23 sudarytos valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties faktu. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė visiškai neatkreipia dėmesį į byloje nustatytą aplinkybę, jog ši 1993-12-23 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo įregistruota, nors minėtos Sutarties 6 punkte buvo aiškiai įtvirtina, kad sutartis turi būti įregistruota per vieną mėnesį Vilniaus miesto Žemėtvarkos tarnyboje, o tai, remiantis 1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsnio 2 dalimi, reiškia, jog nesilaikant imperatyvių įstatymo numatytų privalomų sutarties registracijos reikalavimų, 1993-12-23 Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis laikytina negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Taigi akivaizdu, jog ši 1993-12-23 Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis niekada nebuvo sudaryta, o tai reiškia, kad ieškovė, būdama santuokoje, 1993 metais nuosavybės teise neįgijo jokio žemės sklypo. Vadinasi, pagal 1993-12-23 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ieškovė jokių turtinių teisių į žemės sklypą taip pat neįgijo, t. y. minėta Sutartis nesukūrė ieškovei nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį SB „Kooperatininkas“. Tačiau apeliantė, neatsižvelgdama į tai, jog negaliojanti 1993-12-23 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis jokių ieškovei teisinių pasekmių nesukėlė, apeliaciniame skunde klaidingai remiasi šiuo nagrinėjamu atveju neaktualiomis Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, tvirtindama, jog ta aplinkybė, kad pagal negaliojančią 1993-12-23 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį už žemės sklypą (esantį adresu (duomenys neskelbtini)) ieškovė sumokėjo investiciniais čekiais būdama santuokoje, ieškovei bei jos sutuoktiniui sukūrė turtines teises į žemės sklypą, esantį SB „Kooperatininkas“, nors kaip jau aukščiau šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo konstatuota, ta aplinkybė, kad už valstybinės žemės sklypą ieškovė 1993 m. mokėjo investiciniais čekiais būdama santuokoje, tačiau žemės sklypo neįgijo (sutartis yra negaliojanti ab initio) ir nesukūrė ieškovei ir jos tuometiniam sutuoktiniui jokių turtinių teisių į žemės sklypą.

20. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į 2004 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1443 patvirtintas Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjų sodo teritorijoje taisyklės, kurios reglamentuoja valstybinės žemės sklypų mėgėjų sodo teritorijoje pardavimo ir nuomos tvarką bei sąlygas, nustato institucijų, įgaliotų parduoti ir išnuomoti valstybinės žemės sklypus mėgėjų sodo teritorijoje, ir asmenų, perkančių ar nuomojančių šiuos valstybinės žemės sklypus, teises ir pareigas. Šių Taisyklių 3 punkte įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat užsieniečiai ir užsienio juridiniai asmenys, kitos užsienio organizacijos, nurodytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstituciniame įstatyme, turi teisę pirkti mėgėjų sodų teritorijoje esančius valstybinės žemės sklypus - sodininkų bendrijų nariai ir kiti asmenys (Taisyklių 3.1 punktas), teisės aktų nustatyta tvarka suteiktus, taip pat kitus mėgėjų sodo teritorijoje esančius ir įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu naudojamus valstybinės žemės sklypus, (Taisyklių 3.1.1 punktas) ir sodininkų bendrijos (Taisyklių 3.2. punktas), bendrojo naudojimo valstybinės žemės sklypus, naudojamus bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai (Taisyklių 3.2.1 punktas), bei įsiterpusius valstybinės žemės sklypus, reikalingus bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai (Taisyklių 3.2.2 punktas). Tų pačių Taisyklių 4 punkte taip pat nurodyta, jog be aukciono parduodami šių taisyklių 3.1.1 ir 3.2. punktuose nurodyti valstybinės žemės sklypai asmenims, pagal šias taisykles turintiems teisę juos įsigyti.

21. Taigi, akivaizdu, jog turtinę teisę Taisyklėse nustatyta tvarka už teisės aktais apskaičiuotą kainą įsigyti valstybinės žemės sklypą ieškovė turėjo ir šiuo metu tebeturi remiantis ta aplinkybe, kad ji yra sodininkų bendrijos „Kooperatininkas“ narė ir ši jos turtinė teisė nėra siejama ar ribojama to fakto, kad ieškovė dar 1993 metais, būdama santuokoje, pagal negaliojančią 1993-12-23 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį už žemės sklypą (esantį adresu (duomenys neskelbtini)) sumokėjo investiciniais čekiais. Kaip teisingai pažymėjo ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, ta aplinkybė, kad pagal negaliojančią 1993-12-23 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį už žemės sklypą (esantį adresu (duomenys neskelbtini)) ieškovė sumokėjo investiciniais čekiais būdama santuokoje, ieškovei bei jos sutuoktiniui sukūrė tik turtinę teisę reikalauti grąžinti už žemės sklypą pagal negaliojantį sandorį investiciniais čekiais sumokėtą sumą (taikyti restituciją). Tačiau šios turtinės teisės ieškovei nerealizuojant, o už valstybinės žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), siekiant iš naujo sumokėti asmeninėmis lėšomis (2016-01-26 ieškovės pateiktas atsakovei prašymas), ši turtinė teisė reikalauti grąžinti investiciniais čekiais sumokėtą sumą neturi jokios reikšmės nagrinėjamai bylai.

22. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, investiciniams čekiams buvus įgytiems santuokoje, 2015 m. notaras pagrįstai atsisakė tvirtinti valstybinės žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį (atsakovės 2015-06-17 įsakymu buvo nuspręsta parduoti ieškovei minėtą valstybinės žemės sklypą) būtent dėl to, kad valstybinės žemės sklypo, esančio, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo kainą buvo norima sumokėti taikant įskaitymą ieškovės 1993 metais sumokėtais investiciniais čekiais, kurie buvo įgyti santuokoje. Tačiau ieškovei išsiskyrus su buvusiu sutuoktiniu bei pasibaigus sutuoktinių turto teisiniam režimui, ieškovei būnant sodininkų bendrijos „Kooperatininkas“ nare bei siekiant už norimą įsigyti valstybinės žemės sklypą sumokėti savo asmeninėmis lėšomis, kaip to buvo prašoma ieškovės 2016-01-26 prašyme atsakovei, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra visiškai jokio teisinio pagrindo ieškovei riboti jos teisę įsigyti valstybinės žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini).

23. Šių aukščiau išdėstytų aplinkybių kontekste, taip pat atsižvelgiant į tai, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, bei remiantis viešojoje teisėje įtvirtintu teisėtumo principu, kuris reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų bei kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog apeliantė, priimdama skundžiamą administracinį aktą, neįsigilino į prašymo esmę, nepagrindė savo atsakymo teisės normomis, todėl priėmė nemotyvuotą, nepagrįstą individualų administracinį aktą, kurį teismas pagrįstai panaikino, įpareigodamas atsakovę iš naujo išnagrinėti ieškovės 2016-01-26 prašymą, įvertinant prašymo esminę aplinkybę – leisti įsigyti valstybinės žemės sklypą sodininkų bendrijoje „Kooperatininkas“, sumokant asmeninėmis ieškovės, kaip sodininkų bendrijos narės, lėšomis iš karto.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kuris ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat tai, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007 ir kt.), sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

25. Taigi, remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantės išdėstytos aplinkybės, kuriomis ji grindžia skundžiamo 2017 m. birželio 28 administracinio akto „Dėl informacijos pateikimo“ teisėtumą, yra visiškai nepagrįstos, neįrodytos ir nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl procesinės bylos baigties

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, prieina išvados, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į atsakovės apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms ir nenustačius jokių absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

27. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu, ieškovė J. J. turi teisę į jos patirtas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

28. Ieškovė J. J. pateikė prašymą priteisti 605,00 EUR bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-12-20 sprendimo parengimą. Minėtoms išlaidoms pagrįsti ieškovė taip pat pateikė rašytinius įrodymus: 2018-05-02 PVM sąskaitą – faktūrą sąskaitą už teisines paslaugas Nr. JS2018-060 ir 2018-05-15 mokėjimo nurodymą.

29. Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai patirtos, už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą toje konkrečioje byloje sumokėtos išlaidos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.).

30. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei remdamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis, sprendžia priteisti iš apeliantės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškovei J. J. 605,00 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei J. J. iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 605,00 EUR (šešis šimtus penkis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.