Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2009-12-21 · Administracinė byla Nr. I-2726-437/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-12-21
Bylos Nr.
I-2726-437/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Artūras Drigotas
Atsakovas
Kultūros paveldo departamento, Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos, Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos
Pareiškėjas
akcinės bendrovės „Naujoji Ringuva“
Kategorijos
  • 2.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A756-1707/2010Procesinio sprendimo kategorija 2.3.5. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. sausio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui V. D.,atsakovo Kultūros paveldo departamento atstovui J. R.,atsakovo Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos atstovams M. D., E. I.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Naujoji Ringuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Naujoji Ringuva“ skundą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Naujoji Ringuva“ kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Taryba) 2009 m. birželio 9 d. sprendimo dalį, kuria nutarta Panevėžio muilo fabriko statinius – administracinį pastatą (unikalus Nr. 2793-8007-0018), gamybinį pastatą (unikalus Nr. 2793-8007-0036) ir transformatorinę (unikalus Nr. 2793-8007-0118), esančius Staniūnų g. 1, Panevėžyje, įrašyti į Kultūros vertybių registrą; 2) įpareigoti Tarybą per 10 (dešimt) kalendorinių dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti Tarybos 2009 m. birželio 9 d. aktą Nr. KPD-RM-1134, nustatant, kad į Kultūros vertybių registrą įrašomas tik Panevėžio muilo fabriko sandėlis (unikalus Nr. 2793-8007-0050), esantis adresu Staniūnų g. 1, Panevėžyje, bei nustatant vertybės apibrėžtos teritorijos, reikalingos šio statinio naudojimui, ribas.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog tą aplinkybę, kad fabriko administracinis pastatas (unikalus Nr. 2793-8007-0018), gamybinis pastatas (unikalus Nr. 2793-8007-0036) ir transformatorinė (unikalus Nr. 2793-8007-0118), esantys Staniūnų g. 1, Panevėžyje, nepagrįstai buvo įrašyti į Kultūros vertybių registrą, patvirtina nepriklausomo nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialisto R. V. 2009 m. rugsėjo 22 d. paaiškinimai dėl Tarybos 2009 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. KPD-RM-1134. Šio specialisto išvadoje nurodoma, kad į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą verta įrašyti tik Panevėžio muilo fabriko XIX a. pab. - XX a. pr. etapo sandėlio pastatą. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Paveldo apsaugos įstatymas) 8 straipsnio 3 dalį, nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti reikia atlikti istorinius ir fizinius tyrimus. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas. Taryba 2009 m. birželio 9 d. akte Nr. KPD-RM-1134 nurodė, kad Panevėžio muilo fabriko statinių komplekso vertingosiomis savybėmis yra architektūrinės savybės. Iš Tarybos protokolo išrašo taip pat matyti, kad šių savybių buvimo konstatavimą Taryba laikė pagrindu įrašyti kompleksą į Kultūros vertybių registrą. Pareiškėjo nuomone, priimant ginčijamą sprendimą nebuvo atlikti visi reikalingi Panevėžio muilo fabriko istoriniai ir fiziniai tyrimai, numatyti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. IV-259 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo (toliau – ir Duomenų apimties aprašas) 7 punkte: istorinės - meninės raidos, inžineriniai - techniniai bei papildomi specialieji tyrimai, o fiksavimo tyrimas atliktas labai paviršutiniškai (neišnaudojant visų jo galimybių) ir skubotai. Departamentas ir Taryba, neatlikę istorinės - meninės raidos tyrimo, neatskleidė Panevėžio muilo fabriko kultūrinės vertės požymių (vertingųjų savybių), nelokalizavo kiekybės požymių (nenustatė kiek ir kokių objekte yra tokių kultūrinės vertės požymių (vertingųjų savybių)), nenustatė saugotinų elementų, turinčių vertingąsias savybes, bei kultūrinės vertės (vertingųjų savybių) neturinčių intarpų. Tinkamai neatlikus visų istorinių ir fizinių tyrimų, negalima nustatyti objektų vertingųjų savybių atskleidimui reikalingų duomenų, numatytų Duomenų apimties aprašo 4 punkte, o dėl to negalima nustatyti ir pačių objektų vertingųjų savybių (kultūrinės vertės požymių) bei įvertinti jų vertingumo (reikšmingumo), nustatyti saugotinų elementų, turinčių vertingąsias savybes, bei išskirti vertingųjų savybių neturinčių elementų. Pavyzdinis vertingųjų savybių sąrašas yra pateiktas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo (toliau – ir Atrankos kriterijų aprašas) priede. Jame nurodoma, kad objekto (statinio ar nekilnojamojo daikto) vertingosiomis savybėmis (kultūriniais požymiais) gali būti objekto fizinių elementų savybės (bruožai), nurodytos šešiose objekto fizinių elementų grupėse, o objekto teritorijos, vietos ir vietovės vertingosiomis savybėmis gali būti jų fizinių elementų savybės (bruožai), nurodyti aštuoniose objekto teritorijos, vietos ir vietovės fizinių elementų grupėse. Tačiau, kadangi visi nekilnojamojo turto objektai turi daugumą iš nurodytų objekto fizinių elementų, jų išvardijimas Atrankos kriterijų aprašo priede nereiškia, kad bet koks iš nurodytų objekto elementų pats savaime yra laikomas objekto vertingąja savybe kultūros paveldo prasme. Vertingąja savybe nurodytas objekto fizinis elementas gali būti tuomet, jeigu jis yra vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Toks aiškinimas atitinka Paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 40 dalį, pagal kurią vertingoji savybė – tai kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Tačiau Tarybos 2009 m. birželio 9 d. akte Nr. KPD-RM-1134 nurodytų Panevėžio muilo fabriko fizinių elementų vertingumas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu, priimant ginčijamą sprendimą, nebuvo atskleistas. Be to, nei Departamento specialistams, nei Tarybai atitinkama užduotis nebuvo pateikta, todėl savo iniciatyva atlikusi objekto atskleidimą ir priėmusi ginčijamą sprendimą Taryba viršijo savo kompetenciją (Paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2006 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. ĮV-127 patvirtintų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nuostatų 6.9, 6.28 punktai). Pareiškėjas pažymėjo, kad tiek Panevėžio muilo fabriko komplekso savininkas, tiek kiti asmenys numatė vystyti savo nuosavybės objektus Panevėžio muilo fabriko komplekso teritorijoje, tačiau ginčijamas sprendimas sudaro prielaidą tolesnį objekto vystymą padaryti negalimą, nes savininko teisės dalyvauti savo turto vystyme būtų suvaržytos, jeigu objektas būtų pripažintas saugomu. Nesant teisės aktuose nustatytų kompensacinių priemonių ir mechanizmų, tokiu atveju pareiškėjas ir kiti suinteresuoti asmenys patirtų didelę turtinę žalą. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad jis nebuvo informuotas apie Tarybos 2009 m. birželio 9 d. posėdį, jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo argumentų ir paaiškinimų dėl planuojamo priimti sprendimo. Pareiškėjui per 3 darbo dienas nebuvo raštu pranešta apie priimtą administracinės procedūros sprendimą. Ginčijamas sprendimas buvo pateiktas pareiškėjo atstovui tik 2009 m. rugpjūčio 23 d., po eilės pareiškėjo atstovo prašymų, kas apsunkino pareiškėjo teisę apskųsti ginčijamą sprendimą. Be to, ginčijamame sprendime nėra nurodyta jo apskundimo tvarka. Tokiu būdu, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies ir 34 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Atsiliepimas

Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos prašė atmesti pareiškėjos skundą. Atsakovas nurodė, jog nagrinėjamu atveju buvo atlikti fotofiksavimo tyrimai, numatyti Duomenų apimties aprašo 7.1 punkte. Šią aplinkybę patvirtina prie Tarybos 2009 m. birželio 9 d. akto Nr. KPD-RM-1134 pridėtos 74 nuotraukos. Atsakovo nuomone, Taryba, kurios nariais yra atestuoti specialistai ir mokslininkai, yra kompetentinga pati spręsti, kiek ir kokių tyrimų reikia atlikti kiekvienu konkrečiu atveju. Atsakovas pažymėjo, kad šiuo atveju yra svarbus ne tik pastatų savininkų privatus interesas, bet ir viešasis interesas, kuris pasireiškia siekiu išsaugoti kultūros paveldą. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje pateiktą administracinės procedūros apibrėžimą ir šio įstatymo 21 straipsnio nuostatas, Tarybos veikla priimant sprendimus įrašyti objektus į Kultūros vertybių registrą nelaikytina administracine procedūra, todėl šiai veiklai negali būti taikomas Viešojo administravimo įstatymo III skirsnyje „Administracinė procedūra“ nustatytas reglamentavimas. Tarybos sudarymą, funkcijas, teises ir darbo organizavimo tvarką reglamentuoja Departamento direktoriaus 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. Į-259 patvirtinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuostatai (toliau – ir Tarybos nuostatai). Todėl pareiškėjo teiginiai, kad Taryba, priimdama 2009 m. birželio 9 d. aktą Nr. KPD-RM-1134, pažeidė Viešojo administravimo įstatymą, yra nepagrįsti. Atsakovas taip pat nurodė, kad pagal Paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 4, 5 ir 8 dalių nuostatas, tik nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos yra įstatymo įgalioti viešojo administravimo subjektai, galintys priimti sprendimus dėl teisinės apsaugos suteikimo vertybei ir jos įregistravimo Kultūros vertybių registre, šių vertybių reikšmingumo, vertingųjų savybių ir teritorijų ribų apibrėžimo. Departamento direktorius 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. Į-259 patvirtino Tarybos nuostatus ir Tarybos sudėtį. Taryboje nėra nei vieno Departamento valstybės tarnautojo ar darbuotojo, ją sudaro tik nepriklausomi ekspertai ir mokslininkai. Taryba sprendimus priima savarankiškai. Vertinimo taryba nėra Departamento struktūrinis padalinys. Departamentas atlieka duomenų įregistravimo Kultūros vertybių registre funkciją, tačiau nepriima sprendimo nei dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių įregistravimo Kultūros vertybių registre, nei dėl šių vertybių reikšmingumo, nei dėl vertingųjų savybių ir teritorijų ribų apibrėžimo. Teisės aktai nesuteikia Departamentui Tarybos priimamų sprendimų kontrolės funkcijų. Todėl, atsakovo nuomone, šioje byloje Departamentas turėtų būti ne atsakovu, o trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Departamentas 2008 m. gegužės 30 d. raštu Nr. (14.17)2-1680 paprašė Tarybos nuspręsti dėl teisinės apsaugos Panevėžio muilo fabrikui reikalingumo, o Kultūros paveldo centro – patikrinti minėto objekto kultūrinę vertę ir, nustačius, kad objektas turi vertingųjų savybių, surinkti duomenis bei parengti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto projektą bei su juo susijusią medžiagą ir pateikti Tarybai. Pagal Departamento direktoriaus 2006 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. Į-003 patvirtintų Kultūros paveldo centro nuostatų 8 punktą, Kultūros paveldo centras renka materialią kultūros paveldo išraišką apibūdinančią, fiksuojančią dabartį ir praeitį informaciją, ją kaupia, tikslina ir sistemina, atlieka istorinius ir fizinius tyrimus, susijusius su kultūros paveldu, bei kaupia, tvarko ir rengia su tuo susijusius dokumentus ir informaciją, teikia sukauptus duomenis Departamentui. Kultūros paveldo centro specialistas, vykdydamas Duomenų apimties aprašo 7.1 punkte numatytą fiksavimo reikalavimą, vietoje surinko duomenis, papildė juos kita svarbia medžiaga ir parengė Tarybos akto projektą, kurio 15 punkte nurodė informacijos šaltinius. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto projekte surinkti duomenys iš esmės apibūdina Panevėžio muilo fabriko statinių kompleksą, nurodo ir fotofiksacijoje bei apibrėžtų teritorijos ribų plane parodo jo ir kompleksinių dalių vertingąsias savybes, kaip to reikalauja Duomenų apimties aprašo 4 punktas. Tarybos 2009 m. birželio 9 d. posėdyje, kuriame buvo pristatytas minėtas projektas, paprasta Tarybos narių dauguma buvo priimtas sprendimas Panevėžio muilo fabriko statinių kompleksui, kurį sudaro administracinis pastatas, gamybinis pastatas, sandėlis ir transformatorinė, suteikti teisinę apsaugą ir įrašyti jį į Kultūros vertybių registrą apibrėžti teritorijos ribas, taip pat nustatyti regioninio reikšmingumo lygmenį kompleksui ir kompleksinėms dalims. Atsakovas pažymėjo, kad Tarybos 2009 m. sausio 20 d. posėdyje, kuriame buvo aptariamas Panevėžio muilo fabriko statinių komplekso klausimas, dalyvavo ir pasisakė pareiškėjo atstovas D. V.. Be to, Tarybos nuostatuose nėra nustatyta, kad Tarybos posėdžiuose būtinai turi dalyvauti paveldo objektų savininkai ar jų atstovai. Paveldo objekto savininko užsakytos nepriklausomo nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialisto R. V. išvados, jog Panevėžio muilo fabriko pastatai – administracinis pastatas, gamybinis pastatas ir transformatorinė – yra nepagrįstai įrašyti į Kultūros vertybių registrą, yra tik asmeninė šio specialisto nuomonė. Ta aplinkybė, kad fabriko pastatų tūrinę - erdvinę kompozicija sudaro statiniai, pastatyti per kelis etapus, nėra objektą menkinanti aplinkybė, nes visi šie statiniai atitinka Atrankos kriterijų aprašo nustatytą amžiaus cenzą ir pabrėžia komplekso raidą keliais istoriniais etapais. Panevėžio muilo fabriko statinių komplekso teritorijos ribos yra apibrėžtos laikantis Paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Nagrinėjamu atveju surinktų duomenų pakako, kad Taryba galėtų priimti sprendimą. Istorinės - meninės raidos tyrimais tik patikslinami, detalizuojami ir papildomi nekilnojamųjų kultūros vertybių kultūrinės vertės požymiai. Minėtą kompleksą paskelbus saugomu, bus vykdomi jo tvarkybos darbai. Todėl akte ir buvo padarytos pastabos: prieš tvarkymo darbus atlikti istorinius fizinius tyrimus. Atsakovas pažymėjo, kad, Tarybos narių nuomone, kompleksas yra vertingas Lietuvos Respublikos tarpukario laikotarpio (1918-1940 metų) pramoninės architektūros ir ekonominės veiklos pavyzdys, turintis kultūrinę vertę. Šis pramonės paveldo objektas yra išskirtinis ir retas visos Lietuvos mastu, dėl to jam suteiktas regioninis reikšmingumo lygmuo. Pramonės paveldas – specifinė paveldo rūšis, kurio vertingąsias savybes sudaro ne tik architektūrinio stiliaus grynumas, bet ir architektūrinių, technologinių ir inžinerinių sprendimų visuma.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo AB „Naujoji Ringuva“ skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad pagal Paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 13 dalį, kultūros paveldas – tai karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Pagal to paties straipsnio 17 dalį, kultūros paveldo statiniu gali būti tik vertingųjų savybių turintis pastatas, jo dalis, inžinerinis statinys ar jo išlikusi dalis, monumentalūs nekilnojamieji dailės kūriniai. Pagal Paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 40 dalį, vertingoji savybė – kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Nekilnojamoji kultūros vertybė – kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso (2 straipsnio 21 dalis). Paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punkte nustatyta, kad architektūrinis nekilnojamasis kultūros paveldas yra reikšmingais pripažinti architektūrinės kūrybos statiniai, jų dalys, priklausiniai ir tokių statinių vientisos architektūrinės kompozicijos ir (ar) vietų kompleksai, ansambliai, vietos bei vietovės. Paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti reikia atlikti istorinius ir fizinius tyrimus. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas. To paties straipsnio 4, 5 dalyje nustatyta, kad konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuoja Departamentas ir savivaldybių paveldosaugos padaliniai, o nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijų ribas apibrėžia nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Skundžiamu Tarybos sprendimu pareiškėjui priklausantis Panevėžio muilo fabriko statinių kompleksas, esantis Staniūnų g. 1, Panevėžyje, pripažintas saugotinu, jis įrašytas į Kultūros vertybių registrą, apibrėžtos jo teritorijos ribos, kompleksui ir kompleksinėms dalims nustatytas regioninio reikšmingumo lygmuo. Statinių komplekso vertingosios savybės yra įvardintos Tarybos objekto vertinimo akte, tai – tiek pati pastato tūrinė erdvinė kompozicija, išplanavimas, tiek architektūrinių, technologinių ir inžinerinių sprendimų visuma. Tarybos narių išreikštas pastato architektūrinių savybių vertinimas yra pagrįstas jų pačių, kaip specialistų, nuomone bei akte nurodytų mokslinės ir specialiosios literatūros šaltinių duomenimis. Pagal Atrankos kriterijų aprašo 16 punktą, objekto ar vietovės būklė negali būti pripažįstama kaip reikšmingumą menkinanti aplinkybė. Todėl ta aplinkybė, kad fabriko pastatų tūrinė erdvinė kompozicija susideda iš statinių, pastatytų per kelis etapus, nėra objektą menkinanti aplinkybė. Statiniai atitinka nustatytą amžiaus cenzą ir pabrėžia komplekso raidą keliais istoriniais etapais. Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialisto R. V. 2009 m. rugsėjo 22 d. pateikti paaiškinimai vertintini kartu su kitų byloje esančių įrodymų visuma ir nėra pakankami minėtų specialistų vertinimams bei nustatytoms aplinkybėms paneigti. Be to, jie pateikti atsižvelgiant į paveldo objekto savininko AB „Naujoji Ringuva“ užklausimą. Pagal Atrankos kriterijų aprašą, vertinimas – remiantis istorinių, fizinių ir kitų tyrimų duomenimis, amžiaus cenzo ir autentiškumo patikra, atliekamas reikšmingumo ir jo lygmenų nustatymas, teritorijos ribų apibrėžimas, siekiant objektui ar vietovei suteikti teisinę apsaugą, juos registruojant Kultūros vertybių registre. Duomenų apimties aprašas reikalauja atlikti reikalingus ir pakankamus objekto kultūrinei vertei nustatyti tyrimus, tačiau nėra pagrindo šio teisės akto nuostatų aiškinti kaip įpareigojančio kiekvienu atveju atlikti visus jame įvardintus tyrimus. Teisė spręsti dėl reikalingų tyrimų rūšies ir apimties yra suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams (Duomenų apimties aprašo 10 punktas). Taryba nagrinėjamu atveju atliko fiksavimo tyrimus. Tai patvirtina byloje esančios Panevėžio muilo fabriko statinių komplekso Staniūnų g. 1, Panevėžyje, nuotraukos (t. I, b. l. 65-113, 165-212), apibrėžtų teritorijos ribų planas (t. I, b. l. 114, 213), Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai (t. I, b. l. 116-124, 215-223). Be to, Taryba, vertindama pastatą, rėmėsi archyvinėmis nuotraukomis bei planais (t. I, b. l. 125-136, 226-235). Todėl, pareiškėjo argumentas dėl tyrimų nepakankamumo atmestinas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas AB „Naujoji Ringuva“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintą proceso šalių lygybės principą, taip pat įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, kadangi sprendimą grindė tik atsakovo naudai pasisakiusių specialistų išvadomis, o pareiškėjo poziciją palaikiusių specialistų išvadas nemotyvuotai atmetė ar iš viso netyrė. Teismas nevertino, ar atsakovo atlikti tyrimai laikytini pakankamais. Duomenų apimties apraše 4 punkte nustatyta, kad objektų ar vietovių, jų dalių ir elementų vertingųjų savybių atskleidimui reikalingiems duomenims gauti atliekami istoriniai ir fiziniai tyrimai, kurie, pagal Duomenų apimties aprašo 7 punktą, skirstomi į: 1) fiksavimą, 2) istorinės - meninės raidos tyrimus, 3) inžinerinius - techninius tyrimus, 4) kitus papildomus specialiuosius tyrimus. Atsakovui priimant sprendimą nebuvo atlikti visi reikalingi komplekso tyrimai: istorinės - meninės raidos, inžineriniai - techniniai bei papildomi specialieji tyrimai, o fiksavimo tyrimas atliktas labai paviršutiniškai (neišnaudojant visų jo galimybių) ir skubotai. Tik atliekant istorinės - meninės raidos tyrimą nustatomi nekilnojamųjų kultūros vertybių kultūrinės vertės požymiai, lokalizuojami kiekybės požymiai, nustatomi saugotini elementai bei kultūrinės vertės neturintys intarpai ir pasiekiami kiti tyrimo tikslai (Duomenų apimties aprašo 7 punktas). Todėl atsakovai, neatlikę istorinės - meninės raidos tyrimo, neatskleidė komplekso vertės požymių (vertingųjų savybių), nelokalizavo kiekybės požymių (nenustatė kiek ir kokių objekte yra tokių kultūrinės vertės požymių (vertingųjų savybių)), nenustatė saugotinų elementų, turinčių vertingąsias savybes, bei kultūrinės vertės (vertingųjų savybių) neturinčių intarpų. Neatlikus istorinių ir fizinių tyrimų, nebuvo užfiksuoti objekto vertingųjų savybių (kultūrinės vertės požymių) atskleidimui reikalingi duomenys, pagrindžiantys: vėlesnį naudojimo būdą bei trukmę; istorinę sudėties, apimties raidą; meninį stilių, kompoziciją; tipologinį, geografinį ir chronologinį paplitimą; medžiagos, konstrukcijos, atlikimo būdo autentiškumą; reikšmingumą etninei kultūrai; gamtinės ir istorinės aplinkos dermę; reikšmingumą kultūriniam kraštovaizdžiui; kultūros paveldo objekto kompleksiškumą pagal pradinę paskirtį ir (ar) vėlesnį naudojimo būdą, istorinę sudėties, apimties raidą (Duomenų apimties aprašo 4 punktas). Pavyzdinis vertingųjų savybių sąrašas yra pateiktas Atrankos kriterijų aprašo priede. Jame nurodoma, kad objekto (statinio ar nekilnojamojo daikto) vertingosiomis savybėmis (kultūriniais požymiais) gali būti objekto fizinių elementų savybės (bruožai), nurodytos šešiose objekto fizinių elementų grupėse, o objekto teritorijos, vietos ir vietovės vertingosiomis savybėmis gali būti jų fizinių elementų savybės (bruožai), nurodyti aštuoniose objekto teritorijos, vietos ir vietovės fizinių elementų grupėse. Tačiau, kadangi visi nekilnojamojo turto objektai turi daugumą iš nurodytų objekto fizinių elementų, jų išvardijimas Atrankos kriterijų aprašo priede nereiškia, kad bet koks iš nurodytų objekto elementų pats savaime yra laikomas objekto vertingąja savybe kultūros paveldo prasme. Vertingąja savybe nurodytas objekto fizinis elementas gali būti tuomet, jeigu jis yra vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Toks aiškinimas atitinka Paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 40 dalį, pagal kurią vertingoji savybė – tai kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Tačiau Tarybos 2009 m. birželio 9 d. akte Nr. KPD-RM-1134 nurodytų Panevėžio muilo fabriko fizinių elementų vertingumas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu, priimant ginčijamą sprendimą, nebuvo atskleistas. Pareiškėjas pažymi, kad nei Departamento specialistams, nei Tarybai atitinkama užduotis nebuvo pateikta, todėl savo iniciatyva atlikusi objekto atskleidimą ir priėmusi ginčijamą sprendimą Taryba viršijo savo kompetenciją (Paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2006 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. ĮV-127 patvirtintų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nuostatų 6.9, 6.28 punktai). Tačiau teismas nepasisakė dėl šių pareiškėjo argumentų. Teismas taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad skundžiamas atsakovo sprendimas pažeidžia pareiškėjo, kaip savininko, teises ir teisėtus argumentus ir kad priimant šį sprendimą buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo nustatyti reikalavimai. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime pasisakė, kad „tais atvejais, kai tam tikros vietovės įstatymo nustatyta tvarka yra pripažįstamos ypač vertingomis ir (arba) jose esantys atskiri gamtos objektai pripažįstami saugotinais, valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti savininkams praradimus, kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio atitinkamų vietovių ir (arba) gamtos objektų teisinio režimo.

Atsiliepimas

Atsiliepimais į pareiškėjo AB „Naujoji Ringuva“ apeliacinį skundą atsakovai Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba ir Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovai grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jų atsiliepimuose į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas Departamentas papildomai pažymi, kad nei Departamentas, nei Taryba byloje neteikė tokių įrodymų kaip specialistų, apibrėžtų Administracinių bylų teisenos įstatymo 61 straipsnyje, išvadų. Teismas Sprendime nurodė, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialisto R. V. paaiškinimai, kuriuos pateikė pareiškėjas, vertintini kartu su kitų įrodymų visuma ir nėra pakankami nustatytoms aplinkybėms paneigti. Todėl pareiškėjo teiginys, kad teismas šiuos pareiškėjo pateiktus įrodymus nemotyvuotai atmetė ar iš viso netyrė, yra klaidingas. Be to, teismas pagrįstai suabejojo nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialisto R. V. nešališkumu, kadangi jo išvada buvo pateikta atsižvelgiant į pareiškėjo užklausimą. Teismas sprendime pagrįstai pažymėjo, kad, pagal Duomenų apimties aprašo 10 punktą, teisė spręsti dėl reikalingų tyrimų rūšies ir apimties yra suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams. Nagrinėjamu atveju Taryba vykdė fiksavimo tyrimus ir vertindama, ar reikia skirti Panevėžio muilo fabriko statinių kompleksui teisinę apsaugą, rėmėsi archyvinėmis nuotraukomis bei planais. Tai patvirtina, kad Taryba atliko ir istorinės - meninės raidos tyrimus (Duomenų apimties aprašo 7.2 punktas). Taryba 2009 m. birželio 9 d. akte Nr. KPD-RM-1134 nurodė tiek komplekso, tiek jį sudarančių pastatų vertingąsias savybes (saugotinus elementus). Todėl teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo teiginius dėl tyrimų nepakankamumo. Atsakovas taip pat pažymi, kad, pagal Tarybos nuostatų 5 punktą, Taryba vykdo šias funkcijas: nustato nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes, taip pat nustato, ar kultūros paveldo objektas ar vietovė jas prarado; nustato nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą; apibrėžia kultūros paveldo objektų teritorijų ir vietovių ribas; atlieka kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas. Tarybos nuostatų 6 punkte nustatyta, kad Taryba turi teisę: nuspręsti, kad nekilnojamosioms kultūros vertybėms reikalinga teisinė apsauga, arba nustačius, kad nekilnojamasis kultūros paveldo objektas ar vietovė prarado vertingąsias savybes, nuspręsti, kad teisinė apsauga nereikalinga; gauti iš Departamento struktūrinių padalinių ir savivaldybių paveldosaugos padalinių informaciją, reikalingą funkcijoms vykdyti. Todėl pareiškėjo teiginys, kad nagrinėjamu atveju Taryba viršijo savo kompetenciją, yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas ginčija Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2009 m. birželio 9 d. sprendimo dalį, kuria nutarta Panevėžio muilo fabriko statinius – administracinį pastatą (unikalus Nr. 2793-8007-0018), gamybinį pastatą (unikalus Nr. 2793-8007-0036) ir transformatorinę (unikalus Nr. 2793-8007-0118), esančius Staniūnų g. 1, Panevėžyje, įrašyti į Kultūros vertybių registrą.

Nagrinėjamo ginčo sprendimui aktualių sąvokų apibrėžimus nustato Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. Pagal šio Įstatymo 2 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. X-1531 redakcija) 20 punktą nekilnojamasis kultūros paveldas – kultūros paveldo dalis, kurią sudaro praeities kartų pastatytos, įrengtos, sukurtos ar istorinių įvykių sureikšmintos išlikusios ar neišlikusios medžiaginės kultūros vertybės, tiesiogiai susijusios su užimama ir joms naudoti reikalinga teritorija. To paties straipsnio 21 punkte apibrėžta, kad nekilnojamoji kultūros vertybė – kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso. Nekilnojamosios kultūros vertybės tyrimas - išlikusių, pakitusių ar prarastų vertingųjų savybių, nekilnojamosios kultūros vertybės istorinę raidą patvirtinančių faktų nustatymas, apibendrinimas ir dokumentavimas (22 p.). Įstatymo 2 straipsnio 14 punkte nurodyta, kad kultūros paveldo objektai - pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti.

Skundžiamu Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2009 m. birželio 9 d. sprendimu, įtvirtintu Akte Nr. KPD-RM-1134 (t. I, b. l. 153-164) Panevėžio muilo fabriko statinių kompleksas (susidedantis iš administracinio pastato, gamybinio pastato, sandėlio, transformatorinės) pripažintas regioninės reikšmės nekilnojamąja kultūros vertybe, turinčia architektūrinę vertę, kuriai reikalinga teisinė apsauga.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektais, apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Panevėžio muilo fabriko kompleksą sudarančių pastatų vertingosios savybės yra įvardintos Tarybos surašytuose 2009 m. birželio 9 d. Akto Nr. KPD-RM-1134 prieduose. Tarybos narių išreikštas kiekvieno pastato atskirai architektūrinių savybių vertinimas yra pagrįstas jų, kaip specialistų, nuomone bei akte nurodytų specialiosios literatūros šaltinių, archyvinės medžiagos, tyrimų ataskaitos duomenimis. Iš bylos medžiagos matyti, kad dauguma Tarybos narių (E. I., M. D., A. G., I. K., D. K., M. M., N. T., G. Z.) yra nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistai, turintys praktiką architektūrinio, istorinio nekilnojamojo kultūros paveldo srityje. Specialistai, vertindami pastatus visumoje, atskleidė jų pirminę ir istoriškai (per kelis istorinius raidos etapus) susiklosčiusią gamybinę ir ūkinę paskirtį, teritorijos planavimo sprendinių: administracinio pastato, gamybinio pastato, sandėlio, transformatorinės ir fontano planinę ir tūrinę erdvinę kompoziciją kaip komplekso vertingąsias savybes. Abejoti šių asmenų – profesionalų – nuomone, pagrįsta atliktų tyrimų duomenimis, teismas neturi jokio pagrindo. Pareiškėjas į bylą yra pateikęs nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto R. V. paaiškinimą dėl Tarybos sprendimo pagrįstumo (t. I, b. l. 15-26), kuriame jis išreiškia savo poziciją, jog daliai Panevėžio muilo fabriko kompleksą sudarančių pastatų (dėl kurių ir vyksta ginčas) vertingosios savybės nustatytos nepagrįstai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad savo teiginius (kuriais vertina Tarybos sprendimo pagrįstumą) R. V. iš esmės grindžia ne kokių nors objektyvių tyrimų duomenimis, o subjektyvia savo nuomone, pagrįsta ,,specialisto žiniomis“. Teisėjų kolegija, R. V. nuomonę vertindama kitų byloje surinktų įrodymų visumoje, konstatuoja, kad ji nėra pakankama anksčiau nurodytų specialistų – Tarybos narių – vertinimams bei pozicijai paneigti. Architektūrinės vertingosios Panevėžio muilo fabriko komplekso savybės atsakovo surašytame akte yra atskleistos tiek per jų fizinę išraišką, tiek pažymint architektūrinę bei istorinę jų vertę, nurodytas jo, kaip visumos, reikšmingumas. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo 4 ir 7 punktuose yra išvardinti duomenys, reikalingi vertinamų objektų ir jų elementų vertingųjų savybių atskleidimui bei duomenims gauti reikalingų tyrimų rūšys. Aprašo nuostatos nustato pareigą atlikti reikalingus ir pakankamus objekto kultūrinei vertei nustatyti tyrimus, tačiau nereikalauja atlikti visų minėtose teisės normose išvardintų tyrimų kiekvienu konkrečiu atveju. Pagal Aprašo 10 punktą konkrečius reikalingus tyrimus pasirenka nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantys ir vykdantys juridiniai ir fiziniai asmenys. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo turimi ir priimant skundžiamą sprendimą naudoti duomenys apie Panevėžio muilo fabriko kompleksą bei atlikti specialieji fiksavimo, istorinės-meninės raidos tyrimai sudarė pagrindą šį objektą (pastatų kompleksą) kvalifikuoti kaip architektūrinę nekilnojamąją kultūros vertybę. Dėl išdėstytų aplinkybių apeliacinio skundo argumentas, kad Tarybos 2009 m. birželio 9 d. akte Nr. KPD-RM-1134 nebuvo atskleistas Panevėžio muilo fabriko statinių komplekso fizinių elementų vertingumas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu, atmetamas kaip nepagrįstas.

Paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį kultūros paveldo objekto teritorijos ribos nustatomos taip, kad sutaptų su sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis. Duomenų, kad atsakovas Akto 12 punkte Panevėžio muilo fabriko komplekso teritorijos ribas apibrėžė pažeisdamas Paveldo apsaugos įstatymo nuostatas, byloje nėra.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad Taryba savo iniciatyva atlikusi objekto atskleidimą ir priėmusi ginčijamą sprendimą viršydama savo kompetenciją pažeidė Paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 4 dalies bei Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2006 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. ĮV-127 patvirtintų Kultūros paveldo departamento nuostatų 6.9, 6.28 punktus, teisėjų kolegija pažymi, jog visų pirma minimi nuostatai yra patvirtinti Kultūros ministro 2005 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮV-116 (ginčui aktualiu metu galiojo 2006 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. ĮV-451 redakcija). Tuo tarpu pareiškėjo nurodytas įsakymas buvo priimtas dėl Kultūros paveldo departamento nuostatų pakeitimo ir 2006 m. spalio 2 d. Kultūros ministro įsakymu neteko galios nuo 2006 m. spalio 7 d. Kita vertus, Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos funkcijas, teises, darbo organizavimo tvarką reglamentuoja ne Kultūros paveldo departamento, o Tarybos nuostatai, patvirtinti Departamento direktoriaus 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. Į-259 (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi 2008 m. gegužės 15 d. įsakymo Nr. Į-150 redakcija). Pagal šių Nuostatų 5 punktą Taryba atlieka šias funkcijas: nustato nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes <...>; nustato nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą; apibrėžia kultūros paveldo objektų teritorijų ir vietovių ribas; atlieka kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas. Nuostatų 6 punkte nustatyta Tarybos teisė nuspręsti, kad nekilnojamosioms kultūros vertybėms reikalinga teisinė apsauga, <...>; gauti iš Departamento struktūrinių padalinių ir savivaldybių paveldosaugos padalinių informaciją, reikalingą funkcijoms vykdyti <...>. Tarybos sprendimai įforminami kultūros ministro patvirtintos formos aktu (16 p.). Paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 4 punkte nurodyta, jog konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuoja Departamentas ir savivaldybių paveldosaugos padaliniai. Bylos duomenys patvirtina, kad patikrinti Panevėžio muilo fabriko kultūrinę vertę, surinkti duomenis ir juos pateikti Tarybai 2008 m. gegužės 30 d. raštu atitinkamoms institucijoms pavedė Kultūros paveldo departamentas (t. I, b. l. 138). Tad pareiškėjo argumentas, kad Taryba ginčijamą objektą atskleidė savo iniciatyva ir taip viršijo jai nustatytą kompetenciją, visiškai nepagrįstas.

Apeliantas taip pat mano, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai (20 str. 1 d. ir 34 str. 1 d.), nes pareiškėjas nebuvo informuotas apie 2009 m. birželio 9 d. Tarybos posėdį ir jam nebuvo suteikta galimybė pateikti savo argumentų ir paaiškinimų, be to, per 3 darbo dienas jam raštu nebuvo pranešta apie priimtą administracinės procedūros sprendimą. Teisėjų kolegija sutinka su Departamento pozicija, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi teisės normomis, reglamentuojančiomis administracinės procedūros tvarką bei joje dalyvaujančių asmenų teises, kadangi Taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, nenagrinėjo jokio asmens skundo ar pranešimo apie jos veika galimai padarytą asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad AB ,,Naujoji Ringuva“ atstovas dalyvavo ir turėjo galimybę pasisakyti 2009 m. sausio 20 d. Tarybos posėdyje, kuriame buvo svarstomas Panevėžio muilo fabriko statinių komplekso įrašymo į Kultūros vertybių registrą klausimas (t. I, b. l. 137). Tuo tarpu ginčijamo sprendimo pateikimas pareiškėjui tik 2009 m. rugpjūčio 23 d. nesutrukdė įgyvendinti teisės jį apskųsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, pažeistos nebuvo.

Pagal Paveldo apsaugos įstatymo nuostatas kultūros paveldo objektas, atitinkantis įstatyminius kriterijus, gali būti pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas priklauso (2 str. 21 p.). Taigi, Įstatymas numato teisėto objekto savininko ar valdytojo teisių suvaržymo galimybę objektą pripažinus saugotina kultūros vertybe galimybę. Tačiau galimų praradimų atlyginimo klausimo svarstymas nėra šios bylos dalykas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė ginčo nagrinėjimui aktualias materialinės teisės normas, todėl naikinti teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo AB ,,Naujoji Ringuva“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė