- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-04-19
- Bylos Nr.
- A-143-00443-05
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Birutė Janavičiūtė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Edvardas Sinkevičius
- Pareiškėjas
- J. B.
- Atsakovas
- Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ignalinos rajono
- Trečiasis asmuo
- Utenos apskrities viršininko administracijai, Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės
- Kategorijos
- 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Edvardo Sinkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovui Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Utenos apskrities viršininko administracijai, Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Zarasų rajono žemėtvarkos skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. B. su skundu (b. l. 1 – 3), kurį patikslino (b. l. 52, 77), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas įpareigoti atsakovą Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrių (Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius) parengti J. B. vardu bylą dėl žemės ir miško nuosavybės teisių atkūrimo Ignalinos seniūnijoje, Strigailiškio kadastrinėje vietovėje, pagal jo pateiktą prašymą, 2001 m. gruodžio 29 d. sutartį dėl teisių perėmimo iš R. R. bei P. Rr. ir Utenos apskrities viršininko 2001 m. vasario 6 d. išvadas Nr. 4140 ir Nr. 4141, o rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą Ignalinos rajono Strigailiškio kadastrinėje vietovėje suprojektuoti J. B. vardu žemės ir miško sklypus pagal jo įgytas teises.
Pareiškėjas nurodė, kad 2001 m. gruodžio 29 d. sudarė notarinę sutartį su R. R., pagal kurią jam buvo perleista teisė įgyti nuosavybėn 9,54 ha dydžio žemės sklypą. Ši sutartis buvo sudaryta remiantis Utenos apskrities viršininko 2001 m. vasario 6 d. pasirašytomis išvadomis Nr. 4140 ir Nr. 4141, kuriomis R. R. ir P. Rr. buvo pripažinta teisė atkurti nuosavybės teisę į minėtą žemės sklypą lygiomis dalimis. Pažymėjo, kad šios sutarties pagrindu jis kreipėsi pagal gyvenamąją vietą į Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu įsigyti žemę ir mišką. Utenos apskrities viršininko 2002 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 10 – 08 – 268 jis buvo įtrauktas į asmenų, kuriems Ignalinos rajone turi būti neatlygintinai perduota žemė ir miškas, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus, sąrašą. 2004 m. balandžio 21 d. raštu jis kreipėsi į Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrių ragindamas vykdyti įstatymų reikalavimus. 2004 m. balandžio 30 d. gavo atsakymą, kad šis skyrius negali suprojektuoti žemės sklypo, nes Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Zarasų rajono žemėtvarkos skyrius (Zarasų rajono žemėtvarkos skyrius) atsisako pareiškėjo vardu perrašyti minėtas išvadas dėl žemės ir miško neatlygintino perdavimo. Pareiškėjas pažymėjo, jog atsisakymas motyvuojamas tuo, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (Atkūrimo įstatymas) nenumatytos sąlygos teisių perėmėjams pakartotinai perleisti teisę į žemės nuosavybės teisių atkūrimą kitiems asmenims. Todėl sandoris laikytinas niekiniu, o apskrities viršininko išvada – nepakankamu pagrindu sudaryti tokius sandorius. Pareiškėjas teigė, jog atsakovo atsisakymą projektuoti jam žemės sklypą vertina kaip nepagrįstą ir neteisėtą vilkinimą perduoti jam žemę, į kurią teisę įgijo pagal teisėtą sandorį.
Atsiliepimas
Atsakovas Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepime į pareiškėjo J. B. skundą (b. l. 32 – 33) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriuje J. B. ar P. Rr. vardu nėra parengta nuosavybės teisių į žemę, mišką atkūrimo byla. Pažymėjo, kad vykdant žemės reformą kaimo vietovėje žemės sklypai piliečiams projektuojami laikantis Žemės reformos įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtinta Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarka (Tvarka), Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodika (Metodika). Nustačius laisvos žemės fondą, žemė, miško sklypai ar vandens telkiniai, kuriuos numatoma piliečiams perduoti nuosavybėn neatlygintinai, projektuojami laikantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytos piliečių, įsigyjančių žemę, mišką ar vandens telkinius, eilės bei Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalies nuostatų, o nuosavybės teisės į juos atkuriamos tik apskrities viršininkui patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektą. Nurodė, kad Strigailiškio kadastro vietovėje, kurioje lygiavertį žemės, miško sklypą pageidauja gauti pareiškėjas, žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo darbai numatomi pradėti vykdyti po to, kai bus parengti šioje kadastro vietovėje esančių į vienkiemius neišskirstytų (rėžinių) kaimų žemės reformos žemėtvarkos projektai. Utenos apskrities viršininkas 2004 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. 16 – 10 ,,Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo į vienkiemius neišskirstytuose (rėžiniuose) kaimuose Ignalinos rajone“ patvirtino darbų užduotis, pagal kurias 2004 – 2005 m. bus rengiami žemės reformos žemėtvarkos projektai į vienkiemius neišskirstytuose (rėžiniuose) kaimuose. Taip pat nurodė, kad Utenos apskrities viršininko 2002 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 10 – 08 – 268 ,,Dėl sąrašų patvirtinimo Ignalinos rajone“ yra patvirtinti piliečių, pageidaujančių susigrąžinti, gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti, nuomoti sąrašai, kurie sudaromi pagal gaunamus prašymus (išvadas) kas tris mėnesius. Pagal šiuos sąrašus kadastro vietovės projekto autorius sugrupuoja gautus prašymus pagal įstatymo nustatytą eiliškumą. Sąrašas yra juridinis pagrindas projekto autoriui organizuoti žemės sklypų projektavimo darbus. Pažymėjo, jog toks sąrašas Strigailiškio kadastro vietovei dar neparengtas, nes Utenos apskrities viršininkas 2004 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. 16 – 10 pavedė projekto autoriams pirmiausia rengti žemės reformos žemėtvarkos projektus į vienkiemius neišskirstytuose (rėžiniuose) kaimuose.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Zarasų rajono žemėtvarkos skyrius su skundu nesutiko (b. l. 70 – 71).
Zarasų rajono žemėtvarkos skyrius nurodė, kad dokumentai, kurių pagrindu 2001 m. gruodžio 29 d. buvo sudaryta sutartis – 2001 m. vasario 6 d. išvados Nr. 4140 ir Nr. 4141 – yra kitos paskirties dokumentai. Jie suteikia piliečiui teisę gauti nuosavybėn kitoje vietoje lygiavertį žemės (miško) sklypą, bet ne atlikti notarinius veiksmus. Šios išvados buvo parengtos ir adresuotos ne notarinei įstaigai, bet Ignalinos rajono Ignalinos seniūnijos žemėtvarkos specialistams. Be to, 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus Civiliniam kodeksui (CK), teisės tapo šio kodekso reguliuojamų santykių dalyku. Pažymėjo, kad galimybė perleisti nuosavybės teises į žemę buvo numatyta Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, tačiau jas perleisti buvo galima tik CK numatytais pagrindais, pvz., teisių pirkimo – pardavimo ar dovanojimo sutartimis. Pagal 2001 m. gruodžio 29 d. sutartį neaišku, kaip (atlygintinai ar neatlygintinai) J. B. įgijo teises į žemės nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėjo teisė į Zarasų rajone, Pratkūnų kaime, turėtos 9,54 ha žemės nuosavybės teisių atkūrimą buvo įgyta pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį bei CK reikalavimus, todėl ji nesuteikia jam teisės reikalauti lygiaverčio žemės sklypo pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimu (b. l. 87 – 91) pareiškėjo J. B. skundą atmetė.
Teismas, ištyręs bylos dokumentus, pažymėjo, kad ginčas yra kilęs dėl to, ar J. B. turi teisę į lygiavertį žemės sklypą pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktą. Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija, galiojusi iki 2002 m. sausio 14 d.) 2 straipsnio 1, 3 dalimis teismas nurodė, jog įstatymų leidėjas nustatė baigtinį sąrašą, kam piliečiai notariškai patvirtinta sutartimi gali perleisti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Įstatyme nenumatyta galimybė teisių perėmėjams nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą dar kartą perleisti tretiesiems asmenims. Teismas nustatė, kad A. R. nuosavybės teisę į tėvo valdytą žemės sklypą Zarasų rajono Pratkūnų kaime 1998 m. lapkričio 12 d. notariškai patvirtinta sutartimi perleido sūnums R. R. ir P. Rr.. Taigi buvo realizuota A. R., buvusio žemės savininko P. R. dukters, teisė, numatyta Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Teismas konstatavo, kad P. Rr. ir R. R., turėdami motinos A. R. perleistą nuosavybės teisę į P. R. valdytą žemę, neturėjo teisės jos perleisti trečiajam asmeniui – J. B.. Vadovaudamasis CK 1.78 straipsnio 3 dalimi, 1.80 straipsnio 1 dalimi teismas padarė išvadą, kad 2001 m. gruodžio 19 d. sudaryta nuosavybės teisių perleidimo sutartis tarp R. R., P. Rr. ir J. B. pripažintina niekine, kadangi ji prieštarauja imperatyviai įstatymo normai – Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatai, numatančiai baigtinį asmenų, turinčių teisę perleisti nuosavybės teises, sąrašą. Į šį sąrašą R. R. ir P. Rr., kuriems teises perleido motina A. R., nepatenka ir negali būti pripažįstami tinkamu 2001 m. gruodžio 29 d. sutarties subjektu. Niekinis sandoris laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovo atlikti pareiškėjo prašomų veiksmų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Be to, Utenos apskrities viršininko išvadose Nr. 4140 ir Nr. 4141 nurodyta, kad P. Rr. ir R. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į P. R. valdytą 9,07 ha žemės sklypą. Teismui nepateiktas dokumentas, patvirtinantis pareiškėjo J. B. teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į P. R. Zarasų rajono Pratkūnų kaime valdytą žemės sklypą, suteikiant lygiavertį žemės sklypą Ignalinos rajone. Nesant pagrindo atkurti nuosavybės teisių J. B., negali būti pripažinti teisėtais jo reikalavimai įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, numatytus Atkūrimo įstatymo 18 straipsnyje. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 88 str. 1 p.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. B. apeliaciniame skunde (b. l. 95 – 97) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.
Pareiškėjas, vadovaudamasis CK 1.136, 1.112 straipsniais, 1.2 straipsnio 1, 2 dalimis, 1.137 straipsniu, Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalimi, teigia, kad galima viskas, kas neuždrausta įstatymo. Teismas, nesivadovavęs šiose teisės normose įtvirtintais civilinės teisės principais, klaidingai išaiškino įstatymą ir be teisėto pagrindo apribojo asmenų teisę laisvai disponuoti savo civilinėmis teisėmis. Nurodo, kad Atkūrimo įstatyme nėra draudimo šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje paminėtiems asmenims perleisti savo teisę į nuosavybės teisės atkūrimą. Pažymi, jog teismas klaidingai nurodė, kad sandoryje ir Atkūrimo įstatyme numatytas nuosavybės teisių perleidimas, nes juose kalbama apie teisės į nuosavybės teisės atkūrimą perleidimą, t. y. ne turtinės, o prievolinės teisės perleidimą. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje baigtinis asmenų, kuriems gali būti perleista paminėta teisė, sąrašas nustatytas tik 2 straipsnio 1 dalyje paminėtiems asmenims. Teisių perėmėjų veikimo laisvė neapribota (Atkūrimo įstatymo 2 str. 2 d.). Aiškindamas kitaip teismas pažeidė asmenų lygybės principą, įtvirtintą Konstitucijos 29 straipsnyje. Pareiškėjo nuomone, jo sudarytas sandoris neprieštarauja Atkūrimo įstatymui. Be to, teismas, spręsdamas dėl sandorio pripažinimo niekiniu, į teismo procesą neįtraukė sandorį patvirtinusios notarės.
Atsiliepimas
Atsakovas Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepime į pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą (b. l. 102 – 103) prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra.
Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Zarasų rajono žemėtvarkos skyrius atsiliepime į pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą (b. l. 100) nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Prašo atsižvelgti į jo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdu. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Kolegija pažymi, kad pareiškėjas siekia atkurti suteikiant lygiavertį žemės sklypą P. R. (mirusio 1978-05-26) iki žemės nacionalizacijos turėtą nuosavybės teisę į 9,54 ha žemės, esančios Zarasų rajone, Pratkūnų kaime. Teisiniai santykiai dėl neteisėtai nacionalizuotos nuosavybės teisės į žemę atkūrimo reglamentuojami specialiu įstatymu – Atkūrimo įstatymu, todėl šioje byloje yra būtina nustatyti, ar Atkūrimo įstatymo taikymo prasme pareiškėjas turi teisę į minėtos nuosavybės atkūrimą, t. y. nustatyti, ar pareiškėjas patenka į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytą piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, ratą. Kolegija taip pat pažymi, kad, atsižvelgiant į specialų nurodytų teisinių santykių reguliavimą, konstatuotina, kad teisės į nuosavybės teisės atkūrimą perleidimo sandoriai (tarp jų ir notarine forma sudaryti sandoriai) yra reikšmingi, t. y. sukelia Atkūrimo įstatymo nustatytas teisines pasekmes tiek, kiek tai tiesiogiai yra numatyta šiame įstatyme. Ir priešingai, sandoriai, nenumatyti Atkūrimo įstatyme, nėra reikšmingi sprendžiant teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo ir tokios teisės gynimo klausimus.
Iš bylos matyti, kad P. R. turėtos nuosavybės teisės atkūrimo procedūra buvo pradėta pagal jo dukros A. R. atitinkamą prašymą. Notarine forma sudaryta 1998 m. lapkričio 12 d. sutartimi A. R. perleido lygiomis dalimis teisę į šios nuosavybės teisės atkūrimą savo sūnums R. R. ir P. Rr.. Atkūrimo įstatymo taikymo prasme po šios sutarties sudarymo minėtos nuosavybės teisės procedūros dalyviais (Atkūrimo įstatymo 2 str. taikymo prasme tinkamais subjektais) tapo R. ir P. Rr., nes, pagal tuo metu galiojusią šio straipsnio redakciją, A. R. ir R. bei P. Rr. atitinkamai turėjo teisę perleisti ir teisę įsigyti tokio sandorio sudarymo būdu teisę į P. R. turėtos nuosavybės teisės atkūrimą. Tačiau tai nereiškia, kad šios teisės įgijėjai (R. ir P. Rr.) automatiškai pateko į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta subjektų ratą. Tokia išvada darytina analizuojant nurodyto sandorio metu ir iki šiol galiojusių Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies redakcijas, kuriose (nei viename iš šios straipsnio dalies punkte) nebuvo ir nėra atskirai nurodyti tokiu būdu įgiję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą subjektai. Be to, šios išvados teisingumą patvirtina ir straipsnio 2 dalis, iš kurios matyti, kad asmenų priskyrimas straipsnio 1 dalies 1 – 4 punktuose nustatytų subjektų ratui (šiuose punktuose nurodytų asmenų mirties atveju) yra siejamas ne tik su formaliu priklausymu šiai piliečių grupei, bet ir su aplinkybe, kad būtent jie buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. (Pareiškėjas neturėjo giminystės ar testamentinių ryšiu su buvusiu žemės savininku P. R., todėl negalėjo inicijuoti P. R. nuosavybės teisės atkūrimo procesą atitinkamo prašymo padavimo būdu). Taigi konstatuotina, kad R. ir P. Rr. nei formaliai, nei pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatų aiškinimą nepriklausė straipsnio 1 dalyje nustatytai piliečių kategorijai.
Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį (2001-08-03 įstatymo Nr. IX-489 redakcija, galiojusi nuo 2001-08-17 iki 2002-01-18), teisė į nuosavybės teisių atkūrimą galėjo būti perleista notariškai patvirtinta sutartimi „kitiems asmenims“, tačiau tai galėjo padaryti tik straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai. Kaip pasakyta, R. ir P. Rr. nepriklausė šių asmenų grupei, todėl, atsižvelgiant į aukščiau pateiktus argumentus dėl specialaus nuosavybės teisių atkūrimo reguliavimo, konstatuotina, kad Atkūrimo įstatymo taikymo prasme R. ir P. Rr. bei pareiškėjo 2001 m. gruodžio 31 d. sudaryta sutartis dėl teisių perleidimo nėra reikšminga, t. y. ji negali būti laikoma teisiniu (Atkūrimo įstatymo numatytu) pagrindu atsirasti pareiškėjo teisei į P. R. turėtos nuosavybės teisės atkūrimą, o teismui apginti šią teisę vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdu.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas pripažintinas pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o J. B. apeliacinį skundą atmesti.