- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-10
- Bylos Nr.
- 1A-328-366-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-1-00048-2011-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arnoldas Šukaitis, Tomas Zdanavičius
- Nuteistasis
- D. L.
- Kategorijos
- 1.2.14.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys ir pagrindai
Teisėjas Kęstutis Venckus Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00048-2011-3
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus (pranešėjas), teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Arnoldo Šukaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-03-01 nuosprendžio, kuriuo D. L. pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. L. nuteistas už tai, kad 2011 m. vasario 4 d. apie 15 val. 30 min. Panevėžyje, prie elektros pastotės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą V. R. atžvilgiu, t.y. suduodamas nukentėjusiam V. R. kumščiu vieną kartą į pakaušį nuo ko nukentėjusysis nugriuvo ant žemės bei koja laikydamas prispaudęs nukentėjusįjį prie žemės, kad nukentėjusysis negalėtų išvengti prieš jį atliekamų veiksmų, palaužė nukentėjusiojo pasipriešinimą ir reikalaudamas tuoj pat perduoti pas nukentėjusįjį esantį turtą, pagrobė svetimą, M. P. priklausantį turtą bendros 144,25 Lt vertės: mobilųjį telefoną „Nokia 2730c“ 100 Lt vertės su 5 Lt vertės „Bitė labas“ SIM kortele ir 15 Lt vertės 2 GB atminties kortele, piniginę 5 Lt vertės, kurioje buvo atminties kortelė 64 MB 2 Lt vertės, atminties kortelė 1 GB 10 Lt, 3 vnt. Panevėžio autobusų parko vienkartiniai autobuso bilietai po 0,75 Lt vertės, nuolaidų kortelė „Maxima ačiū“ 5 Lt vertės, V. R. išduoti dokumentai – asmens tapatybės kortelė, bevariklės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimas, mokinio pažymėjimas, nukentėjusiojo nevertinami – 20 rublių kupiūra, žaidimų kortelė „Monopoly“, žetonas „SAM“, vardinis mėnesinis bilietas V. R. vardu.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. L. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, pritaikius BK 38 str., bei baudžiamąją bylą nutraukti, arba švelninti bausmę – skirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę ir pritaikius BK 92 str. jos vykdymą atidėti arba skirti arešto bausmę.
Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nurodo, kad su nukentėjusiais susitaikė, jų atsiprašė, grąžino jiems pagrobtus daiktus, nukentėjusieji jam pretenzijų neturi. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme pilnai pripažino savo kaltę ir tuo padėjo išaiškinti nusikaltimą. Nukentėjusiam sudavė tik vieną smūgį ir sužalojimai jam nebuvo padaryti. Nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą. Prašo įvertinti, kad nusikaltimą padarė dėl savo beviltiškos padėties. Tuo metu tėvas buvo išvaręs iš namų ir neturėjo pinigų maistui bei pragyvenimui. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Todėl mano, kad teismas nepagrįstai netaikė LR BK 38 str. ir neatleido jo nuo atsakomybės. Mano, kad tam yra visos sąlygos.
D. L. taip pat nurodo, kad šiuo metu su tėvais yra susitaikęs. Jie sutinka jį priimti gyventi. Jis pats nori baigto mokslus. Teismo paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. LR BK 80 str. numatyta, kad reikia riboti nepilnamečiui laisvės atėmimo bausmės taikymą ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymą. Jei nebūtų taikomas LR BK 38 str., prašo skirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę ir pritaikius LR BK 92 str. jos vykdymą atidėti, arba skirti kitos rūšies, t.y. arešto bausmę.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą tenkinti. Prokurorė prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai D. L. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Veikos kvalifikavimo neginčija ir apeliantas. Ginčijama tik paskirta bausmė.
LR BK 38 str. numato galimybę atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės kai yra visos šio straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos. Kartu būtina pastebėti, kad tai yra teismo teisė, tačiau ne pareiga. Sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, apart objektyvių sąlygų (prisipažino padaręs nusikaltimą, atlygino žalą, susitaikė su nukentėjusiuoju), labai svarbu nustatyti ar yra pagrindo manyti, kad kaltinamasis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Atsižvelgiant į D. L. elgesį iki nuosprendžio priėmimo, jo charakteristiką (charakterizuojamas neigiamai), į tai, kad tėvai jam jokios įtakos neturi, nėra jokio pagrindo manyti, jog ateityje jis daugiau nusikalstamų veikų nebedarys. Todėl nėra pagrindinės sąlygos leidžiančios atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 38 str.
Pirmos instancijos teismas pagrįstai kaltinamojo D. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino, padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir nuoširdžiai gailisi. Teisingai įvertino, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su pirmos instancijos teismo motyvais parenkant bausmės rūšį ir dydį. D. L. padarė vieną nusikalstamą veiką, kurią įstatymas (LR BK 11 str. 4 d.) priskiria apysunkiems nusikaltimams. Padaryta veika tyčinė, baigta, yra viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis. Nukentėjusieji jam pretenzijų nebeturi, kaltinamajam atleido. Tačiau pirmos instancijos teismas teisingai pastebi, jog 2010 m. D. L. jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jam buvo paskirta auklėjamojo poveikio priemonė - elgesio apribojimas 12 mėnesių, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 06 val., tęsti mokslus arba dirbti, uždraudžiant be šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios kaisti gyvenamąją vietą. Tačiau iš pareiktos charakterizuojančios medžiagos matyti, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės ir paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės, D. L. elgesio nepakeitė ir savo tikslų nepakeitė. Nuteistasis charakterizuojamas kaip nuolat bėgantis iš namų, valkataujantis ir vykdantis nusikaltimus. Panevėžio (duomenys neskelbtini) mokyklos charakterizuojamas kaip lankantis mokyklą, tačiau neturintis mokymosi motyvacijos, blogai besimokantis, praleidinėja pamokas, yra neprognozuojamo elgesio, nuolat besikeičiančios nuotaikos, trukdantis klasės draugams, jam Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorės 2010-10-20 įsakymu skirtos minimalios priežiūros priemonės. Tėvai įtakos sūnaus elgesiui neturi, jo buvimo vieta nežinoma. Akivaizdu, kad jis ignoravo beveik visus ankstesniu nuosprendžiu skirtus įpareigojimus. Vedant tokį gyvenimo būdą jokių teismo skirtų įpareigojimų jis negalėtų vykdyti ir ateityje. Todėl pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad jam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė.
D. L. savo skunde akcentuoja, kad nusikaltimą jis padarė dėl susiklosčiusios beviltiškos padėties, todėl, kad buvo išvarytas iš namų ir neturėjo už ką net pavalgyti. Tačiau kaip matyti iš jo motinos parodymų, duotų pirmos instancijos teisme (b.l. 131), niekas jo iš namų nevarė. 2011 m. sausio 26 d. ji išleido sūnų į mokyklą ir daugiau jis negrįžo namo. Pastebėjo, jog išeidamas iš namų jis pavogė nešiojamą kompiuterį. Motina teigia, kad namuose jam yra visos sąlygos gyventi, tačiau jis kelia nerealius reikalavimus. Jei užsimano kokio daikto viskas turi būti jam pateikta. Jei ji su tėvu negali iš karto išpildyti reikalavimo, sūnus tiesiog tai pasiima pats (pavagia). Jis kelia motinai pretenzijas, kam ji gimdė seserį. Teigia, jog ji sugadino jam gyvenimą. Iš motinos paaiškinimų darytina išvada, kad savo beviltišką padėtį (kaip teigia D. L.) susikūrė jis pats. Akivaizdu, kad iš namų jis išėjo ne išvarytas, o vengdamas kontrolės ir drausmės, o tuo pačiu ir teismo nustatytų apribojimų. Todėl tai, kad jo žodžiais, jis buvo beviltiškoje padėtyje, nes neturėjo už ką pavalgyti, nelaikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-03-01 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo D. L. apeliacinį skundą atmesti.