Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria ieškovei nustatytas terminas žyminio mokesčio daliai sumokėti, civilinėje byloje Nr. 2-6757-450/2015 pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei DNB bankui (tretieji asmenys – J. S. ir R. S.) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo atidėti visos likusios žyminio mokesčio sumos mokėjimą iki sprendimo (nutarties) byloje priėmimo.

Už ieškinį ieškovė sumokėjo 150 Eur, o likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimą prašė atidėti iki teismo sprendimo priėmimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo argumentai

Įmonės finansinė padėtis itin sudėtinga, todėl įmonė sumokėjo tokią mokesčio dalį, kokią galėjo sumokėti, t. y. 150 Eur. Laikinas finansines problemas lėmė finansavimo stoka prekybos centro (duomenys neskelbtini) fasadinės dalies rekonstrukcijai užbaigti bei AB DNB banko pritaikytas areštas prekybos centro patalpoms. Dėl arešto naujai suformuotų patalpų negalima teisiškai įregistruoti ir patiriami nuostoliai dėl investuoti į šias patalpas lėšų bei negalėjimo pritraukti naujų potencialių nuomininkų. Nepakankamas patalpų išnuomojimas ir nuomos kainos mažinimas (nulemtas verslininkų, nuomojančių nesuremontuoto ir klientams nepatrauklaus fasado pastatą, mažesnio uždarbio) tapo pagrindine apyvartinių lėšų trūkumo priežastimi. Tai patvirtina ir teismuose pradėtos bylos dėl UAB „Vicus“ restruktūrizavimo bylos bei bankroto bylos iškėlimo.Įmonės veikla 2015 metais buvo nuostolinga (-79 166 Eur). Nors įmonė turi turto, šis turtas yra suvaržytas ir įmonė negali juo disponuoti. Teismas šios aplinkybės neįvertino, nors visus duomenis apie įmonės turtui pritaikytus areštus galima rasti Turto arešto aktų ir Nekilnojamojo turto registruose, kurie teismui yra prieinami. Todėl neaišku, kokiu pagrindu teismas teigia, kad įmonė turi turto, kuriuo disponuoja ir galėtų sumokėti dalį žyminio mokesčio. Žyminis mokestis turi būti mažinamas tiek, kad neribotų, bet suteiktų asmeniui galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo interesus. Teisė kreiptis į teismą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje. Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodyta, kad asmens teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą negali būti dirbtinai suvaržoma arba dirbtinai apsunkinama ją įgyvendinti; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Tik žyminio mokesčio dalies sumokėjimo atidėjimas iki sprendimo priėmimo suteiktų ieškovei galimybę ginti savo teises teisme, priešingu atveju būtų apribota asmens teisė kreiptis į teismą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atidėjo mažesnės žyminio mokesčio dalies nei prašė ieškovė mokėjimą iki teismo sprendimo (nutarties) byloje priėmimo. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, įpareigojęs ieškovę sumokėti dar 4 850 Eur žyminio mokesčio dalį, apribojo ieškovės, turinčios šiuo metu rimtų finansinių sunkumų, teisę kreiptis į teismą.

Kaip ir nurodyta apeliantės atskirajame skunde, Lietuvos Respublik?s Konstitucija įtvirtina vieną iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų – teisminės gynybos prieinamumo principą. Teisė kreiptis į teismą, kad būtų apgintos pažeistos teisės, nustatyta ir CPK 5 straipsnyje. Tačiau teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad ši teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Siekiant įgyvendinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba, proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, įstatymai nustato konkrečią tvarką, kaip asmenys gali įgyvendinti teisę į teisminę gynybą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-366-236/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-256-236/2016 ir kt.)

Vienas iš teisės į teisminę gynybą tinkamo įgyvendinimo elementų yra žyminio mokesčio sumokėjimas, kurio dydį, atleidimo nuo jo ar mokėjimo atidėjimo sąlygas ir tvarką imperatyviai reglamentuoja CPK normos (CPK 83, 84 straipsniai). Žyminio mokesčio institutu įstatymų leidėjas siekia keleto viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams pateikti, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan., be to, užtikrinti visiems asmenims, neatsižvelgiant į jų turtinę, procesinę ar kitokią padėtį, vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-228-196/2016).

CPK 84 straipsnyje nustatyta, kad teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridedami įrodymai, įrodantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą. Taigi pareiga pateikti įrodymus, patikimai patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, o nagrinėjamu atveju – būtinumą atidėti būtent visos likusios (be jau ieškovės sumokėtų 150 Eur) žyminio mokesčio dalies (ne mažesnės) mokėjimą, tenka to prašančiam asmeniui (CPK 178 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, priėjo išvadą, kad nors ieškovė patikimai pagrindė, jog šiuo metu ji turi laikinų finansinių sunkumų, trukdančių jai sumokėti absoliučiai visą žyminį mokestį (t. y. visus 12 555 Eur), minėtų duomenų neužtenka konstatuoti, kad ieškovės turtinė padėtis yra ypatingai sunki ir ji gali sumokėti išimtinai tik 150 Eur ir nesugebėtų sumokėti bent 5 000 Eur už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus ir į bylą pateiktus įrodymus, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais.

Nors faktiškai ieškovė atskirajame skunde atkartoja savo prašymo atidėti žyminio mokesčio mokėjimą motyvus, akcentuodama dėl AB DNB banko pritaikytų areštų kilusias pasekmes – patalpų nuomininkų kieko, pirkėjų, o taip pat nuomos mokesčio už patalpas, mokamo ieškovei, sumažėjimą, dėl kurio atsirado ir įmonės apyvartinių lėšų trūkumas – pažymėtina, kad su atskiruoju skundu ieškovė nepateikė jokių argumentų ar duomenų, leidžiančių teigti, kad įmonė iš viso negauna jokių pajamų ar gaunamos pajamos yra tokio dydžio, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos žyminio mokesčio dalies sumokėjimas objektyviai būtų neįmanomas. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė iš tikrųjų turi finansinių sunkumų (ką pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pripažino), tačiau, tikėtina, suinteresuota gaunamas pajamas panaudoti kitoms įmonės reikmėms / tikslams, o ne žyminiam mokesčiui sumokėti, savaime nereiškia, jog jai turėtų būti atidėtas net 98.8 procentų žyminio mokesčio dalies mokėjimas. Siekdama būtent tokios dalies (98,8 procentų) žyminio mokesčio atidėjimo, apeliantė turi pateikti ne bendro pobūdžio teiginius apie esančius finansinius sunkumus, nuomos mokesčio sumažėjimą, apyvartinių lėšų trūkumą ir pan., bet ir patikimus įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovės patiriami finansiniai sunkumai yra tokio lygio, kad ieškovė objektyviai šiuo metu nebegali sumokėti daugiau nei jau sumokėta 150 Eur suma. Tačiau tokių įrodymų byloje nėra.

Kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pagal ieškovės pateiktą 2015 m. birželio 30 d. balansą, ieškovė turi trumpalaikio turto už 14 453 074 Eur sumą. Iš jų per vienerius metus gautinos sumos sudaro 374 076 Eur, kurių 17 494 Eur suma – pirkėjų įsiskolinimas. Savo ruožtu jokių duomenų, kad ieškovė negali disponuoti gaunamomis pajamomis, į bylą nepateikta (tą pažymėjo nutartyje ir pirmosios instancijos teismas, tačiau apeliantė atskirajame skunde šį teismo motyvą ignoravo), todėl, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, net jeigu ieškovės nurodoma aplinkybė, jog absoliučiai visas jos nekilnojamasis turtas yra areštuotas ar kitaip apsunkintas, iš tikrųjų teisinga (šiam teiginiui patvirtinti ieškovė kartu su atskiruoju skundu pateikė Nekilnojamojo turto registro išrašus, datuotus 2012 m. rugsėjo 5 d., nors skundas gautas 2016 m. sausio 5 d.), tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovė objektyviai gali sumokėti išimtinai tik 150 Eur, o pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovės prašymą ir atidėdamas ieškovei net 7 555 Eur sumos mokėjimą bei įpareigodamas sumokėti likusius 4 850 Eur, formaliai apribojo ar paneigė ieškovės teisę į teisminę gynybą. Priešingai, nesant patikimų duomenų byloje, įrodančių, kad bet kokio didesnio nei 150 Eur sumos mokesčio sumokėjimas ieškovei būtų pernelyg didelė ir nepakeliama našta, jog ieškovė, kaip juridinis asmuo, nuosavybės teise valdantis didžiulės vertės turtą, ne pirmus metus vykdantis veiklą negali rasti jokių būdų gauti pinigų šiek tiek didesnei žyminio mokesčiui daliai sumokėti, net 98,8 procentų žyminio mokesčio dalies mokėjimo atidėjimas reikštų kito kertinio konstitucinio, teisinės valstybės principo – visų asmenų lygybės (lygiateisiškumo) – paneigimą, nes įstatymas numato visų asmenų vienodą pareigą įrodyti CPK 84 straipsnyje įtvirtinto instituto taikymo būtinumą ir apimtį kiekvieno asmens konkrečiu atveju.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria ieškovė įpareigota sumokėti 4 850 Eur žyminio mokesčio dalį už ieškinį, todėl nutartis paliktina nepakeista.

Atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi nustatytas terminas iki 2016 m. sausio 6 d. žyminio mokesčio daliai sumokėti pasibaigė, kol šis klausimas buvo nagrinėjamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas nustato naują terminą iki 2016 m. balandžio 7 d. (įskaitytinai) 4 850 Eur žyminiam mokesčiui sumokėti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Vicus“ terminą iki 2016 m. balandžio 7 d. (įskaitytinai) sumokėti 4 850 Eur žyminio mokesčio dalį ir pateikti pirmosios instancijos teismui žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus.