Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-12-10 · Administracinė byla Nr. P-602-113-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2014-04-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. P-602-113-14Nutartis · 2014-12-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-10
Bylos Nr.
P-602-113-14
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01086-2012-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Romanas Klišauskas
Atsakovas
M. V.
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“
Kategorijos
  • 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P602-113/2014Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01086-2012-4Procesinio sprendimo kategorija 80.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. gruodžio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-37/2014 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui M. V. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, pareiškėjas) skundu (b. l. 4-6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo M. V. (toliau – ir atsakovas) 762,45 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas paaiškino, kad yra viešojo administravimo subjektas, kuriam pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Nuostatai yra viešai paskelbti internetiniame tinklapyje www.aratc.lt. Pagal Nuostatų 12 ir 13 punktus pareiškėjui yra pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei teikti juos tvirtinimui Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktoriui. Nuostatų 3 punkte apibrėžiama, kad komunalinių atliekų turėtojai ir vietinės rinkliavos mokėtojai – tai visi fiziniai, juridiniai asmenys, iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje. Kadangi prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta. Atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 762,45 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri atsakovui buvo paskaičiuota remiantis Nuostatų 17-19 punktuose nustatyta vietinės rinkliavos nustatymo fiziniams asmenims tvarka, atsižvelgiant į Nuostatų prieduose nustatytus dydžius. Atsakovui 2012 m. spalio 5 d. buvo siųstas įspėjimas, į kurį jis nereagavo, su pareiškėju nesusisiekė. Pagrindo atsakovui atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra. Lazdijų rajono savivaldybės taryba atsakovo atžvilgiu nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą lengvatos taikymo.

Atsiliepimas

Atsakovas M. V. atsiliepimu į skundą (b. l. 33-34) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad yra neįgalus nuo vaikystės. Pareiškėjas su juo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą sutarties nesudarė, atsakovas jam priskirto individualaus atliekų konteinerio priėmimo akto nepasirašė, vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų negavo. Atsakovas gauna 540 Lt šalpos pensiją neįgaliajam, o tai mažesnė suma nei pareiškėjo skunde nurodyta priteistina suma.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu (b. l. 45-47) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas priteisė iš atsakovo M. V. pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai 762,45 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1-2 punktais, Nuostatų 2, 9, 24, 27, 30 punktais. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys, t. y. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, patvirtina, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso pastatas – gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai (duomenys neskelbtini), todėl pagal Nuostatų 3 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, kad atsakovas nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė 762,45 Lt įsiskolinimas.

Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Civilinio kodekso 6.59 str.). Pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų pagrindu. Tokias aplinkybes yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010). Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, jog skundas yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

III.

Atsakovas M. V. apeliaciniu skundu (b. l. 49–51) prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atsakovas apeliacinį skundą grindė tuo, kad teismo sprendimas buvo priimtas netinkamai vertinant faktines aplinkybes bei ydingai interpretuojant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010. Teismas atsakovo atsiliepimo į skundą nevertino ir nenagrinėjo, visiškai nemotyvavo ir nepasisakė, kad situacija, kai nėra numatyta galimybė atliekų turėtojams mokėti pagal realiai susidariusį perduodamų atliekų kiekį, yra ydinga. Teismas nesirėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, kurioje pripažinta, kad Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214, 11 punktas ta apimtimi, kuri nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui. Remiantis šiuo išaiškinimu akivaizdu, kad Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, kurių 11 punktas taip pat nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, taip pat prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui.

Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nurodytas proporcingumo principas reikalauja, kad nustatyta rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nebūtų akivaizdžiai neproporcinga susidarančiam atliekų kiekiui. Atliekų turėtojo faktiškai perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekiai dažnai gali reikšmingai neatitikti pagal plotą paskaičiuoto galinčio susidaryti atliekų kiekio, t. y. plotas paskaičiuojamas pagal Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašą. Atsakovas jam priklausančioje namų valdoje (duomenys neskelbtini), negyvena. Atsakovas gyvena laisvoje Europoje, kur ginamos žmogaus, neįgaliųjų teisės, Lietuva prisijungusi prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos. Atsakovas gyvena (duomenys neskelbtini), gydantys gydytojai taip pat Marijampolėje, 540 Lt šalpos pensiją neįgaliajam taip pat gauna iš Marijampolės savivaldybės administracijos. Vietinė rinkliava už atliekų tvarkymą skaičiuojama jo deklaruojamoje gyvenamoje vietovėje. Pareiškėjas įspėjimo, reikalavimo ar pretenzijos dėl vietinės rinkliavos nei žodžiu, nei raštu nepateikė, apie vietinę rinkliavą nebuvo informuotas, vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų negavo. Pareiškėjas niekada iš jo namų valdos (duomenys neskelbtini), komunalinių atliekų surinkimo ir atliekų tvarkymo nevykdė, nes nėra pastatyto ir šiuo metu jam priskirto individualaus atliekų konteinerio, dėl to niekam jokia žala nepadaryta.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo M. V. pareigos mokėti Lazdijų rajono savivaldybės tarybos nustatytą ir šios savivaldybės teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir šių atliekų tvarkymą.

Pareiškėjas atsakovo pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Nuostatų redakcija). Nuostatų 2 punktas numato, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (toliau – vietinė rinkliava) – tai Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš šių atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose Nuostatuose nustatyta tvarka. Komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai – visi fiziniai, juridiniai asmenys, iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje (Nuostatų 3 punktas).

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Pasisakydamas dėl atsakovo teiginių, jog jam nebuvo teikiamos komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos, todėl jam neatsirado pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą, teismas pažymėjo, kad vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis šią rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą expressis verbis yra nustatyta Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija). Atitinkamai, kaip ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aptariama vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012).

Teisėjų kolegija pabrėžė, kad nagrinėjamai bylai yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su vietinės rinkliavos mokėjimu inter alia dėl vietinės rinkliavos mokėtojo. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 274–283 ir kt.). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paminėtoje 2014 m. sausio 28 d. nutartyje, aiškindamas teisę dėl „atliekų turėtojo“ sąvokos, konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas pagal rinkliavos nuostatus yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti jo nurodomi argumentai, kad jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad jis šias atliekas tvarkėsi pats. Be to, kadangi, kaip matyti iš cituotų ir kitų rinkliavos nuostatuose įtvirtintų taisyklių, asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, minėtam vertinimui neturi įtakos atsakovo argumentai, kad jam nebuvo skirtas joks konteineris atliekoms šalinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatavo, kad atsakovo argumentai dėl to, jog iš jo komunalinės atliekos nėra surenkamos, nes nėra pastatyta jam priskirto individualaus atliekų konteinerio, nepaneigia atsakovo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Byloje nėra ginčo, kad atsakovui nuosavybės teise analizuojamu laikotarpiu (nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d.) priklausė pastatas – gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini). Taigi atsakovas laikytinas atliekų turėtoju Nuostatų 3 punkto prasme, kas suponuoja jo pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pripažino, jog nagrinėjamoje byloje taikytini Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Šis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1095/2013 paliktas nepakeistas.

Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas pageidavo mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį. Todėl prieš tai paminėtos aplinkybės konstatavimas nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-334/2014) pastebėjo, jog vien tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta aptariamą vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Iš tiesų atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu. Aptariamos rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą Atliekų tvarkymo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytais būdais bei tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo. Todėl abejonių, kad nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, nekyla.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai neleidžia pripažinti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovo komunalinės atliekos nebuvo tvarkomos Lazdijų rajono savivaldybės organizuotoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl rinkliavos priteisimo pripažintas pagrįstu.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl apeliacinis skundas negali būti patenkintas.

V.

Atsakovas M. V. pateikė prašymą dėl proceso administracinėje byloje Nr. A556-37/2014 atnaujinimo, kuriuo prašo atnaujinti procesą byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

Prašyme nurodo, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas priimtas netinkamai vertinant faktines aplinkybes ir Atliekų tvarkymo įstatymo normas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra konstatavęs, kad atliekų tvarkymo sąnaudų padengimo mokestis negali viršyti 1 procento vidutinių metinių šeimos arba vieno gyvenančio asmens pajamų. Atsakovas gyvena vienas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nepatikrino pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, t. y. atliekų surinkti ir tvarkyti pareiškėjui nebūtina, bet atsakovas vis tiek turi mokėti 762,45 Lt (2,77 proc. nuo gaunamų pajamų). Be to, nurodo, kad Lazdijų rajono savivaldybė nevykdo atliekų tvarkymo plano, kuriame nustatyta, kad rinkliavos mokestis neturėtų viršyti 1 proc. vidutinių metinių pajamų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2014 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P552-63/2014). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų – teisinio saugumo principas, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 28342/95). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, t. y. teismo sprendimų galutinumo principo, laikymąsi. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas (žr. EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 52854/99). EŽTT praktikoje (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Varnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04) taip pat pažymima, kad bylos šalis neturi teisės siekti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien tuo tikslu, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta ir išspręsta.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas M. V. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-37/2014 remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 5, 8 ir 12 punktais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nors atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo keturis pagrindus (ABTĮ 153 str. 2 d. 2, 5, 8 ir 12 p.), tačiau iš esmės nepagrindžia nei vieno iš nurodytų pagrindų. Vienintelis pagrindas, su kuriuo gali būti siejami atsakovo prašyme nurodyti argumentai, yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas.

Teisėjų kolegija, vykdydama nurodytus įstatymo leidėjo įpareigojimus ir vertindama, ar nėra praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, visų pirma pažymi, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo išsiųstas 2014 m. liepos 21 d. (b. l. 107). Kada tiksliai atsakovas sužinojo apie aplinkybes, kuriomis grindžiamas proceso atnaujinimas, prašyme nenurodoma, todėl teisėjų kolegija laiko, kad apie jas atsakovas turėjo žinoti 2014 m. balandžio 22 d., kada buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-37/2014 (b. l. 58-62). Taigi konstatuotina, kad atsakovas prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė nepraleidęs ABTĮ nustatytų terminų, todėl prašymas nagrinėtinas iš esmės.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą laikytinos tik tokios aplinkybės, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525–150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–58/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012, 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-70/2014). Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujintas tik tokiu atveju, kai teismas konstatuoja visų keturių sąlygų buvimą. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje byloje.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad svarbu nustatyti, kad aplinkybė ne tik nebuvo, bet ir negalėjo būti žinoma bylos nagrinėjimo metu bylos šaliai, kuri remiasi šia aplinkybe prašyme dėl proceso atnaujinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502­–187/2010). Tokiais atvejais turi būti vertinami ne tik subjektyvūs, bet ir objektyvūs sužinojimo kriterijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–52/2011).

Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad pagal Europos Sąjungos teisę atliekų tvarkymo sąnaudų padengimo mokestis negali viršyti 1 procento vidutinių metinių šeimos arba vieno gyvenančio asmens pajamų. Teismas į tai neatsižvelgė ir nevertino, kad atsakovas vis tiek turi mokėti 762,45 Lt (2,77 proc. nuo gaunamų pajamų).

Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės. Šiuo aspektu pastebėtina, kad atsakovo nurodomas iš Europos Sąjungos teisės kildinamas reikalavimas, kad atliekų tvarkymo sąnaudų padengimo mokestis negali viršyti 1 procento vidutinių metinių šeimos arba vieno gyvenančio asmens pajamų (kuris, anot atsakovo, buvo įtvirtintas ir Lazdijų rajono savivaldybės atliekų tvarkymo plane) ne tik egzistavo, bet ir atsakovui galėjo būti žinomas bylos nagrinėjimo metu (tiek atsakovo prašyme nurodyta 2008 m. lapkričio 19 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyva 2008/98/EB, tiek ESTT praktika, tiek Lazdijų rajono savivaldybės atliekų tvarkymo planas yra viešai skelbiami ir visiems prieinami). Išvadą, jog atsakovui buvo žinoma apie nurodytas aplinkybes patvirtina ir tai, kad atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui (b. l. 33-34) atsakovas jomis rėmėsi. Kadangi nėra pagrindo teigti, jog atsakovo nurodomos aplinkybės jam negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu, jos negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ir todėl negali būti pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje.

Kiti atsakovo prašyme nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai nėra pagrįsti jokiais argumentais, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į teisinio tikrumo, res judicata principus, aptartą EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nėra pagrindo atnaujinti proceso remiantis atsakovo prašyme nurodytais pagrindais.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo M. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-37/2014 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui M. V. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiIrmantas JarukaitisRomanas KlišauskasVeslava Ruskan