Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Ciesiūno ir Jolantos Raščiuvienės,

asmeniui, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė - M. K. ir jo gynėjui advokatui Edvardui Staponkui,

uždarame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – M. K. gynėjo advokato E. Staponkaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 24 d. nutarties, kuria M. K., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Skundžiama nutartimi pripažinta, kad M. K. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, t. y. būdamas nepakaltinamumo būsenoje dėl lėtinio psichikos sutrikimo – (duomenys neskelbtini) sutrikimo, depresinio tipo, sukėlė žmogui fizinį skausmą bei nežymiai jį sužalojo, o būtent: 2018 m. balandžio 15 d., 18.30 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), smurtavo prieš savo tetą nukentėjusiąją J. J..

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu M. K., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas advokatas E. Staponkus prašo pakeisti skundžiamą nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – taikyti M. K. priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

2.1. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, neneigiama, jog M. K. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, tačiau teigiama, jog smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją iššaukė būtent pačios nukentėjusiosios provokuojantys veiksmai, kadangi, kaip nurodė M. K., prieš tai ji, jam gulinčiam, sudavė šuns pavadėliu su metalinėmis detalėmis per galvą ir sukėlė fizinį skausmą. Ši aplinkybė, kuri, mano, tinkamai nebuvo patikrinta, gali būti lemiama, sprendžiant klausimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies skyrimo.

2.2. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuo 2016 m. lapkričio 3 d. M. K. gydomas ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, ir jokių kitų teisės pažeidimų nėra padaręs. Tad tam, jog išsiaiškinti M. K. elgesį tiek prieš baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymą, tiek po jos, manoma, jog yra būtina apklausti gydymo įstaigos psichiatrę apie M. K. gydymąsi ambulatorinio stebėjimo metu. Nesutinkama su ekspertų išvadomis, jog M. K. taikomas ambulatorinis gydymas nėra efektyvus.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje asmens, kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė - prašė atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir vertinimas

Apeliacinis skundas tenkinamas.

4. Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde suformuluotus prašymus, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu nėra ginčijama M. K. padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, tačiau iš esmės prašoma M. K. taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis atsižvelgiant į tai, kad smurtinius veiksmus išprovokavo pačios nukentėjusiosios neteisėti veiksmai.

4.1. BPK 400 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nagrinėjant bylas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo teisiamajame posėdyje turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai patikrinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą bei apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą ir pašalinti jame keliamas abejones, byloje vaizdo konferencijos būdu apklausė liudytoją O. N. J. ir ekspertę L. Š., įvertino teismų sistemos „Liteko“ duomenis, gydytojos R. K. pateiktus medicinos dokumentus.

4.1.1. Nors gynėjas advokatas tvirtina, kad M. K. smurtinius veiksmus išprovokavo pačios nukentėjusiosios netinkamas elgesys – sudavimas šuns pavadėliu su metalinėmis detalėmis gulinčiam M. K., tačiau tokius jo teiginius pagrindžiančių objektyvių duomenų byloje nėra. Nors nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme neneigė, jog tarp jos ir M. K. įvyko konfliktas dėl to, jog ji nebuvo patenkinta jo elgesiu namuose, tačiau kategoriškai tvirtino nesudavusi šuns pavadėliu. Kita vertus, aplinkybių, kad M. K. elgesys buvo išprovokuotas nukentėjusiosios neteisėtų veiksmų, kurie sukėlė jam fizinį skausmą, nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, tad tokie skundo argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Tiesa, nors liudytoja M. K. mama O. N. J. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad sūnus jai pasakojo, jog nukentėjusioji jį vadino negražiais žodžiais, tačiau net ir tuo atveju, jei M. K. nebuvo priimtinas toks netinkamas nukentėjusiosios elgesys, tai vis vien negali būti laikoma pateisinančia smurto proveržio priežastimi.

4.1.2. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog M. K. šeimos nariai galėtų patvirtinti jo nurodomas smurto proveržio priežastis, kadangi jie įvykyje nedalyvavo, todėl reikšmingos informacijos suteikti negalėtų. Kita vertus, kaip jau minėta, liudytoja O. N. J. teismo posėdžio metu apeliacinėje instancijoje neparodė, jog grįžęs sūnus jai pasakojo būtent apie patirtą nukentėjusiosios smurtą. Atvirkščiai, sakė, jog ji tik negražiai vadino.

Dėl priverčiamosios medicinos priemonės skyrimo

4.2. Apeliaciniame skunde, kaip jau minėta, keliamas paskirtos priverstinio medicininio poveikio priemonės skyrimo pagrįstumo klausimas, prašant pakeisti paskirtą stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis į ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje, kadangi šiuo metu M. K. psichikos sveikatos būklė yra stabiliai pagerėjusi, jis reguliariai lankosi pas gydytoja, vartoja vaistus. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamos nutarties pagrįstumą minėtais aspektais, pritaria ne pirmosios instancijos teismo motyvams, tačiau M. K. gynėjo advokato skundo pozicijai, kadangi byloje esantys duomenys neleidžia abejoti aiškiai pagerėjusia M. K. psichine sveikatos būkle, žymiai sumažėjusiu jo socialiniu pavojingumu.

4.2.1. Iš tiesų, byloje esantis teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinta, kad tiek baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu, tiek pranešimo apie įtarimą įteikimo ir įtariamojo apklausos metu M. K. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – (duomenys neskelbtini) sutrikimu, mišraus tipo, dėl ko jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Teismo psichiatrė ekspertė L. Š. teismo posėdžio metu apeliacinėje instancijoje paaiškino, jog vertino M. K. būseną teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimo metu. Tuo metu jaunuolio būsena buvo nestabili, labai prasta, jam nebuvo leidžiami prailginto veikimo vaistai, o paskirtų medikamentų reguliariai jis nevartojo.

4.2.2. Tačiau, nagrinėjamu aspektu itin svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atliekamas 2018 m. rudenį, ir šiai dienai aplinkybės, susijusios su M. K. sveikatos būkle yra aiškiai pasikeitusios – jo psichinė sveikatos būklė žymiai pagerėjusi. Tai patvirtina į bylą M. K. gynėjo advokato teismo posėdžio metu apeliacinėje instancijoje pateiktas gydytojos R. K. pasirašytas medicinos dokumentų išrašas/siuntimas (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog M. K. reguliariai lankosi ambulatoriškai nuo (duomenys neskelbtini), vartoja jam paskirtus medikamentus; VšĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centro direktorės I. V. 2019 m. gegužės 28 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame teigiama, kad M. K. socialinis pavojingumas ir ligos paūmėjimas per pastaruosius metus nestebėtas, jo gydymas ir stebėjimas yra pakankamai užtikrinamas ambulatoriškai; taip pat patvirtinamos aplinkybes, susijusios su M. K. reguliariu lankymųsi VšĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centre, šiuo metu – Dienos stacionare bei paskirtų vaistų vartojimu; ekspertės L. Š. paaiškinimai, kad aplinkybės dėl pagerėjusios M. K. psichinės sveikatos būsenos jai nebuvo žinomos, dabartinės jo būklės negali patvirtinti, neprieštarauja, kad jaunuoliui būtų skiriama švelnesnė priverstinė medicininė priemonė; teismų sistemos „Liteko“ duomenys, jog įsiteisėjusia Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi M. K. priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą buvo panaikinta.

4.2.3. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius ir naujai surinktus įrodymus, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog nuo uždraustos veikos padarymo prabėgus daugiau nei vieneriems metams M. K. psichinė sveikatos būklė pakankamai stabiliai pagerėjo, o socialinis pavojingumas iš esmės nebestebimas, todėl atsižvelgdama į naujausius bylos įrodymus, sprendžia, kad taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūroje, kaip nutarė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, nėra pagrindo. Kolegijos nuomone, M. K. paskirta priverstinio medicininio poveikio priemonė neatitinka jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo. Be to, priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo specializuotoje psichikos sveikatos įstaigoje – paskyrimas sukeltų jam neigiamas pasekmes, suvaržymus, apribojimus, dėl jų M. K. patirtų nepatogumų, nes jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir šeimą, kuri juo rūpinasi.

4.3. Pažymėtina, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Tačiau įstatymas įpareigoja teismą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, todėl, pablogėjus M. K. psichikos sveikatos būklei, jam gali būti pakeistos priverčiamųjų medicinos priemonių sąlygos iš švelnesnės į griežtesnę.

4.4. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė visų įrodymų, dėl ko neįvertino byloje surinktų duomenų visumos, ir todėl nepagrįstai M. K. paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, dėl ko skundžiamos nutarties dalis keistina pakeičiant M. K. skirtos priverčiamos medicinos priemonės rūšį į švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 24 d. nutartį pakeisti.

M. K. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.