- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-20
- Bylos Nr.
- I-8439-821/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02995-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 5 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-2) nurodė, kad nuo 2014-01-01 iki 2016-07-01 periodiškai buvo gydomas Ligoninėje netinkamomis sąlygomis. Nurodytu laikotarpiu buvo laikomas perpildytose kamerose. Laisvo ploto beveik nelikdavo, nes dalį jo užėmė baldai ir kitas inventorius. Tualetai nuo gyvenamosios patalpos atskirti tik nedidele sienele, kuri neužtikrina privatumo, neapsaugo nuo kvapų. Ligoninės palatose ventiliacijos sistema yra, tačiau ji neveikia. Langą dėl įrengtų grotų atidaryti nepatogu, o pareigūnui ar kitam asmeniui įėjus į palatą susidaro skersvėjis. Labai prastas dieninis apšvietimas, buvo neįmanoma nei skaityti, nei rašyti. Dušų grindys išklotos plytelėmis ir yra labai slidžios, todėl nuolat baimindavosi, kad nepaslystų. Nebuvo įrengta jokių laikymosi sistemų, neslidžių kilimėlių. Dušuose nuolat savaime keitėsi vandens temperatūra, bijodavo nusiplikyti karštu vandeniu. Dušų patalpos nešvarios, nedezinfekuojamos, nėra įrengtų pertvarų, o tai pažeidžia privatumą. Ligoninėje nėra įrengtos kirpyklos. Norint apsikirpti reikia rašyti prašymą, kad į kamerą atneštų kirpimo mašinėlę, kuri nėra dezinfekuojama. Pareiškėjas paaiškina, kad pats apsikirpti nemoka. Dėl netinkamų jo laikymo sąlygų patyrė nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą, baimę, jautėsi kankinamas.
Atsiliepimas
Valstybę atstovaujanti Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 6-9) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydytas šešis kartus. Paaiškina, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma suimtųjų/nuteistųjų neveda, todėl pateikti duomenų, koks ligonių skaičius buvo gydomas su pareiškėju negali. Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų arba nuteistųjų asmenų skaičiui, nes turi suteikti stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems/suimtiesiems. Ligoninė taip pat privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, numatytus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse ir Lietuvos Respublikos suėmimo įstatyme, laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų dėl užkrečiamų ligų.
Pažymi, kad pareiškėją gydant Vidaus ligų skyriuje (4-6 laikotarpiais), jam buvo sudaryta galimybė nuo 6 valandos iki 22 valandos, laisvu nuo medicininių paslaugų atlikimo metu, būti gryname ore, todėl minimalus ploto neatitikimas buvo kompensuotas sudarant galimybę laisvai judėti.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - ir Eksploatavimo taisyklės) nenustato pataisos įstaigoms, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje. Ligoninės palatos baldais ir kitu inventoriumi aprūpintos minimaliai. Visose palatose sanitariniai mazgai atskirti įrengta 1,5 metro sienelė, o tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu, nepateikė jokių pastabų dėl sienelės neatitikimų teisės aktų reikalavimams.
Teigia, kad visose kamerų tipo palatose bei palatose oro temperatūra bei santykinė oro drėgme atitinka Higienos normų 76:2010 ir 134:2015 reikalavimus. Kiekvienoje kameroje langai pritaikyti vėdinimui (atidarant ir uždarant langą), yra ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Ligoninės palatose bei kamerų tipo palatose apšvietimas įrengtas atsižvelgiant į Lietuvos higienos normų nuostatas.
Ligoninės pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Pataisos įstaigų taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu (toliau – ir Taisyklės), 258 punkto nuostatomis, t. y. „Ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu“. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, Ligoninė yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Duše yra karštas vanduo, patalpos dezinfekuojamos laikantis visų teisės aktų nustatytų reikalavimų.
Ligoninės Vilniaus padalinyje nėra įrengtos kirpyklos, tačiau esant suimtųjų/nuteistųjų prašymams išduodamos kirpimosi mašinėlės. Po naudojimosi kirpimo mašinėlė visada dezinfekuojama laikantis teisės aktų reikalavimų. Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690. Šis dokumentas įrodo, kad Ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi Ligoninės veiklai vykdyti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė mano, kad pareiškėjas tariamai patirtą žalą grindžia bendrojo pobūdžio teiginiais ir samprotavimais, priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą, nepagrindė. Taip pat niekuo nepagrįsta ir prašoma priteisti 5 000 EUR neturtinės žalos suma.
Pareiškėjas susipažinęs su atsakovės atstovės atsiliepimu pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus (b. l. 150), kuriuose išdėstė nesutikimą su Ligoninės atsiliepimu.
Byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų jo laikymo sąlygų Ligoninėje nuo 2014-01-01 iki 2016-07-01 (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Ligoninėje buvo gydytas šešis kartus (b. l. 10-19). Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Ligoninę pirmą kartą atvyko 2014-01-08 ir iki 2014-01-22 buvo gydytas Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 3, kurios plotas 9,56 m², joje įrengtos 2 lovos ir Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 7, kurios plotas 15,51 kv. m., joje įrengtos 6 lovos. Antrą kartą pareiškėjas Ligoninėje buvo gydytas nuo 2015-01-13 iki 2015-01-19 Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 24, jos plotas 21,25 kv. m., įrengtos 4 lovos. Laikotarpiu nuo 2015-03-17 iki 2015-03-26 pareiškėjas gydytas Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 25, jos plotas 21,25 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų. Laikotarpiais nuo 2015-05-22 iki 2015-05-29 ir nuo 2015-08-07 iki 2015-08-14 pareiškėjas gydėsi Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3, kurios plotas 19,80 kv. m., įrengtos 6 lovos. Nuo 2015-12-23 iki 2016-01-06 pareiškėjas buvo gydytas Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 5, jos plotas 12,14 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos (b. l. 39, 41, 88).
Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 62 straipsnio 2 dalį, laisvės atėmimo vietų ligoninė prilyginama laisvės atėmimo bausmę vykdančiai įstaigai, todėl ginčo santykiams taikytini teisės aktai, reglamentuojantys pataisos įstaigų veiklą.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (redakcija galiojusi nuo 2015-09-01 iki 2016-04-01) 11¹.4 punkte numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Nagrinėjamu atveju Ligoninė nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma kartu su pareiškėju. Paaiškino, jog tokia informacija nekaupiama ir nesaugoma. Ligoninė taip pat nenurodė, kiek konkrečiai dienų pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-01-08 iki 2014-01-22 buvo gydytas kamerų tipo palatoje Nr. 3 ir kiek kamerų tipo palatoje Nr. 7. Atsižvelgiant į tai, kad Ligoninė negali nurodyti, kiek tiksliai buvo laikoma asmenų kartu su pareiškėju palatose ginčo laikotarpiu, vertintina pareiškėjo naudai ir tikėtina, jog tuo metu kartu su pareiškėju buvo gydomi ir kiti asmenys (ne vienas pareiškėjas). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog įrodinėjimo našta, kad pareiškėjui buvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma, tenka atsakovei. Tai ne kartą pažymėjo ir Lietuvos vyriausiais administracinis teismas bei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje.
Pareiškėjo skaičiavimu, ginčo laikotarpiu jam teko apie 2-2,5 kv. m. gyvenamojo ploto, nes dalį vietos palatose užėmė baldai ir kitas inventorius. Vertinant pareiškėjo argumentų pagrįstumą pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). EŽTT praktikoje ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose taip pat nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą (žr., pvz. LVAT 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2215-520/2015, 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-520/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Ligoninėje kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 5,1 kv. m. palatos ploto, o šis reikalavimas nustatytas Taisyklėse, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Vienam asmeniui tenkantis plotas apskaičiuojamas visą kameros (palatos) plotą dalijant iš kameroje (palatoje) laikytų asmenų skaičiaus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1654-602/2016).
Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad kamerų tipo palatoje laikotarpiu nuo 2014-01-08 iki 2014-01-22 (pirmas periodas) ir nuo 2015-03-17 iki 2015-03-26 (trečias periodas) vienam asmeniui tenkantis plotas kamerų tipo palatose sudarė nuo 2,13 iki 4,78 kv. m. Teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma nebuvo užtikrinta ir pareiškėją gydant ne kamerų tipo palatose, laikotarpiu nuo 2015-05-22 iki 2015-05-29 (ketvirtas periodas) ir nuo 2015-08-07 iki 2015-08-14 (penktas periodas) pareiškėjui teko 3,3 kv.m. ploto, o nuo 2015-12-23 iki 2016-01-06 – 4,05 kv. m. Vienam asmeniui tenkanti ploto norma nuo 2015-01-13 iki 2015-01-19 (antras periodas) nebuvo pažeista (vienam asmeniui teko 5,31 kv.m. Vertinant asmeninės erdvės trūkumą pareiškėjui gydantis Ligoninėje Vidaus skyriaus palatose ir jos įtaką kalinimo sąlygų priimtinumui svarbu pažymėti ir tai, kad pareiškėjui minėtu laikotarpiu (ketvirtu – šeštu periodais) nebuvo apribotas judėjimas, todėl jis galėjo naudotis lokaliniu sektoriumi, vaikščioti bendro naudojimo patalpose, būti gryname ore ir tokiu būdu iš dalies kompensuoti mažą asmeninės erdvės plotą.
Ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais – kameros oro temperatūra, vėdinimu, apšvietimu, sanitarine įranga ir kt. Šiuos klausimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) (galiojusi iki 2015-11-01) ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015).
Pareiškėjas grįsdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo skunde nurodė, kad Ligoninėje netinkama ventiliacija, dėl įrengtų grotų nėra galimybės atidaryti langų. Labai prastas dieninis apšvietimas. Pareiškėjas taip pat teigė, kad slidžios durų grindys, savaime keičiasi vandens temperatūra, dušo patalpos nešvarios, nedezinfekuojamos.
Ginčo metu galiojusios higienos normos nustatė, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ir kondicionavimo sistema (HN 76:2010 24 punktas, HN 134:2015 17 punktas). Laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, o mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (HN 76:2010 22 punktas). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusi HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
Pagal HN 76:2010 39 punkto reikalavimus dušinėse ir kitose prausimosi patalpose grindys privalo būti neslidžios, turi turėti nuolydį į vandens nutekėjimo kanalus, angas. Dušinės patalpos privalo būti valomos kasdien naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų, o pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos. Patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių. Reikalavimas valyti ir dezinfekuoti dušo patalpas nustatytas ir HN 134:2015 28.2 punkte. Į dušo patalpas privalo būti teikiamas karštas vanduo (HN 76:2010 27 punktas, HN 134:2015 28.2 punktas).
Vilniaus visuomenės sveikatos centras atlikęs patikrinimus Ligoninėje (pareiškėjo buvimo ar jam artimais laikotarpiais) nustatė, kad gyvenamosios patalpos vėdinimas per langus (b. l. 42-45, 44-45, 47-48, 65-67, 86-87), dirbtinis apšvietimas palatose (kamerose) atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus, o apšvietimo pažeidimas užfiksuotas tik Vidaus ligų skyriaus prausykloje – tualete (b. l. 44-46, 73-75). Kitų esminių higienos normų pažeidimų patikrinimų metu palatose (kamerose) Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Ligoninės administraciją nesikreipė, galimų higienos normų neatitikčių šalinti neprašė (b. l. 162). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl higienos normų pažeidimų Ligoninės gyvenamosiose patalpose.
Vertinant pareiškėjo nurodytų argumentų dėl higienos normų pažeidimų dušų patalpose, pažymėtina, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu nustatė, kad dušo patalpose yra karšto ir šalto vandens tiekimo sistema, yra nuolydis į vandens nutekėjimo angą, anga neužsikimšusi, vanduo nuteka (b. l. 42-43, 44-46). Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad dušo persirengimo patalpoje santykinė oro drėgmė buvo didesnė nei nustato teisės aktai, nebuvo vieno dušo purkštuko, tačiau šie pažeidimai grįžtamosios kontrolės metu pašalinti (b. l. 44-46, 50-52). Kitų higienos normų pažeidimų dušo patalpose nenustatyta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad ginčo laikotarpiu dušo patalpos ne visada atitiko higienos normų reikalavimus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad tualetai nuo gyvenamosios patalpos atskirti tik nedidele sienele, kuri neužtikrina privatumo, neapsaugo nuo kvapų. Privatumo pažeidimą pareiškėjas taip pat sieja ir su tuo, kad duše nėra įrengtų pertvarų.
Atsakovės atstovė nurodė, kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto reikalavimus. Vilniaus visuomenės sveikatos centras pastabų dėl sanitarinio mazgo atkyrimo sienelės niekada nebuvo pateikęs.
Iš byloje esančių kamerų tipo palatų foto nuotraukų (b. l. 120, 123, 127, 130, 132, 144), matyti, kad tualetai įrengti kamerose ir nuo jų tik dalinai atkirti nedidelėmis sienelėmis. Kamerų tipo palatoje Nr. 3, tualeto sienelė yra itin maža, o unitazas ganėtai aukštai pakeltas nuo žemės, jokios užtvaros nuo durų pusės nėra (b. l. 132). Kai kuriose kamerų tipo palatose tualeto zonose papildomai įrengtos užuolaidos (b. l. 120, 123, 127). Teismo vertinimu, dalinis tualeto atskyrimas, kai pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, pažeidė jo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Pažymėtina, kad pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Tik iš dalies uždara tualeto zona, kurioje laikomas daugiau nei vienas kalinys, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida, pripažįstami nepriimtinais (2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09; 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją 81, 82, 90 punktai, pareiškimų Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13). Pareiškėjas visą ginčo laikotarpį buvo laikomas su kitais asmenimis, todėl konstatuotinas teisės į privatumą pažeidimą.
Pareiškėjas teisės į privatumą pažeidimą sieja ir su tuo, kad duše nėra pertvarų. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 2 dalį, pataisos namuose vieni nuo kitų izoliuotai toje pačioje pataisos įstaigoje laikomi vyrai ir moterys. Būdamas Ligoninėje dušu pareiškėjas naudojosi tik su tos pačios lyties asmenimis. Teisės aktai jokių specialių papildomų reikalavimų, susijusių su pertvaromis duše įrengimu, nenustato. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors su tuo susijusius pareiškėjo teisių pažeidimus.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš dėl to, kad Ligoninėje nėra įrengtos kirpyklos, į kameras išduodamos plaukų kirpimo mašinėlės buvo nedezinfekuotos, nešvarios.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 259 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigose dušai, sanitarinės švaryklos, skalbyklos, kirpyklos, džiovyklos ir kiti komunalinės ir buitinės paskirties objektai turi veikti nuolat. Atsakovės atstovė aplinkybės, jog Ligoninės Vilniaus padalinyje nėra įrengtos kirpyklos neginčija. Tačiau vien tai, kad Ligoninėje neįrengta kirpykla nėra pakankamas pagrindas konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu Ligoninėje periodiškai buvo gydytas šešis kartus, nuo 6 iki14 dienų. Į bylą nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas gydymosi Ligoninėje laikotarpiu buvo išreiškęs pageidavimą kirptis. Kokiu konkrečiu periodu pareiškėjas norėjo apsikirpti ir kada jam buvo išduota galimai nedezinfekuota plaukų kirpimo mašinėlė pareiškėjas skunde nenurodė, prašymų ar skundų dėl to administracijai neteikė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir tai, jog pareiškėjas Ligoninėje buvo gydytas trumpais periodais, pripažintina, jog kirpyklos Ligoninėje nebuvimas pareiškėjui didesnių nepatogų nesukėlė.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu 51 dieną nebuvo užtikrintas minimalus kameros (palatos) plotas, tačiau gydantis Vidaus ligų skyriuje (ketvirtu – šeštu periodais, iš viso 28 dienas), jam buvo sudaryta galimybė laisvai judėti lokaliniame sektoriuje, tokiu būdu kompensuojant asmeninės erdvės trūkumą. Gydantis kamerų tipo palatose pareiškėju taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nustatyta keletas nežymių higienos normų pažeidimų dušo patalpose. Tai, kad pareiškėjui būnant Ligoninėje perpildytose kamerų tipo palatose, neužtikrinat jo privatumo naudojantis tualetu, jis galėjo jausti neigiamus dvasinius išgyvenimus, jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinės žalos. Nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu laikymas pažeidžiant nustatytus reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimų, tačiau atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, konstatuotina, jog tai neabejotinai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių bei nepilnavertiškumo jausmą. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, laikymo Ligoninėje laikotarpį, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 5 000 EUR suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatytų pažeidimų atveju, pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į laikymą neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę ir periodiškumą, taip pat su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog tai neigiamai įtakojo jo sveikatą, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 200 EUR.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. G. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 EUR neturtinės žalos atlyginimą.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.