Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde nurodoma, kad Migracijos departamento Vilniaus skyrius pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2024 m. birželio 16 d. Šio leidimo pagrindu pareiškėjas dirba tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“. Panaikinus leidimą, jis turės būti atleidžiamas iš darbo, neteks pragyvenimo šaltinio, turės išvykti iš šalies ir grįžti į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas daugiau nebegalės gauti nacionalinės D vizos darbui Lietuvoje, nes dėl šiandienos situacijos pasaulyje Lietuvos konsulatas (duomenys neskelbtini) neišduoda vizų (duomenys neskelbtini) piliečiams.

Pareiškėjo vertinimu, jam nepagrįstai yra taikoma teisinė atsakomybė už teisės pažeidimą, kurio jis nepadarė. Kad pareiškėjui buvo mokėtas mažesnis, nei nustatyta minimali mėnesinė alga (toliau – MMA), darbo užmokestis, nėra pareiškėjo kaltė, nes tai yra darbdavio atsakomybė. Pareiškėjas be nustatyto darbo užmokesčio, būdamas komandiruotėse, gauna komandiruotės dienpinigius, kurių suma yra apie 1 000–2 000 Eur kas mėnesį. Todėl šios piniginės sumos galėtų būti prilygintos gaunamoms pajamoms. Tuo pagrindu Migracijos departamento teiginiai, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, yra nepagrįsti. Migracijos departamentas net neprašė darbdavio arba pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus dėl piniginių lėšų turėjimo, o rėmėsi tik Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) duomenimis.

Pažymi, kad leidimas pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, todėl pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą (lūkestį) tikėtis, kad jam išduotas leidimas nebus panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Pareiškėjo vertinimu, sprendimas prieštarauja teisėtų lūkesčių, teisingumo ir proporcingumo principams, pareiškėjui taikoma poveikio priemonė yra neproporcinga, pareiškėjas neteks darbo ir daugiau negalės dirbti Lietuvoje, kol neišduodamos nacionalinės D vizos. Tuo tarpu bendrovės darbuotojams, kurie yra Lietuvos piliečiai, tokia poveikio priemonė netaikoma. Vadinasi, yra teisinis pagrindas panaikinti sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotoju, 2022 m. gegužės 16 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. 2205-LLG-5681 išduoti leidimą laikinai gyventi ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal ĮUTP 44 straipsnio nuostatas). Prašyme nurodė, kad jo pragyvenimo lėšų šaltinis – darbo užmokestis. Numatomas darbo užmokesčio dydis 1 205,5 Eur.

Migracijos departamentas 2022 m. birželio 13 d. sprendimu, vadovaudamasis ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2024 m. birželio 16 d.

Pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotoju, 2024 m. gegužės 21 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. 2405-LLG-6399 išduoti leidimą laikinai gyventi ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal ĮUTP 44 straipsnio nuostatas). Prašyme nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjas dirbo nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2022 m. birželio 30 d., UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuo 2022 m. liepos 4 d. iki 2024 m. birželio 16 d.

Migracijos departamentas 2024 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 24S148354, vadovaudamasis ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi (teismui sprendimas nėra pateiktas).

Migracijos departamentas ginčijamu 2024 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. 24S117311, vadovaudamasis ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2024 m. birželio 16 d., nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja ĮUTP, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

ĮUTP 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra ĮUTP 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

ĮUTP 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas).

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, būtent užsieniečiui (pareiškėjui) tenka pareiga laikytis ĮUTP įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Be kita ko, ĮUTP 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimtys, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, ĮUTP nėra numatytos.

ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal ĮUTP 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka ĮUTP reikalavimus ir nėra ĮUTP 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.

ĮUTP 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (akto redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 15 d.), 8.3 papunktyje nustatyta, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktyje nurodyta, kad pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, tai, jog pareiškėjas neatitinka ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų imperatyvių reikalavimų, atsakovas grindžia tuo, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu, pateikė tikrovę neatitinkančius duomenis apie darbo užmokestį, bei aplinkybe, kad pareiškėjas negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas nuo 2022 m. liepos 4 d. įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jam tik 6 mėnesius įdarbinimo bendrovėje laikotarpiu buvo mokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 205,50 Eur. Duomenys apie asmenį buvo patikrinti VSDFV informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui 2022 m. spalio–gruodžio mėn., 2023 m. kovo–balandžio ir rugpjūčio mėn. (6 mėn.) buvo mokėtas darbo užmokestis, atitinkantis nurodytą prašyme ir tarpininkavimo rašte (1 205,50–1 393,63 Eur); 2023 m. gegužės mėn. (1 mėn.) buvo mokėtas darbo užmokestis, beveik atitinkantis nurodytą prašyme ir tarpininkavimo rašte (1 197,86 Eur); 2022 m. liepos mėn. ir 2023 m. birželio mėn. (2 mėn.) buvo mokėtas darbo užmokestis, atitinkantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą MMA (943,16–986,52 Eur); 2022 m. rugpjūčio mėn., 2023 m. sausio–vasario, liepos, rugsėjo mėn., 2023 m. lapkričio mėn. – 2024 m. kovo mėn. (iš viso 10 mėnesių) buvo mokėtas mažesnis darbo užmokestis, nei nustatyta MMA (346,75–657,55 Eur), o 2022 m. rugsėjo mėn. ir 2023 m. spalio mėn. (2 mėn.) užsieniečiui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas. Tai reiškia, kad užsienietis šiuo laikotarpiu faktiškai bendrovėje nedirbo. Pareiškėjas skunde iš esmės painiojasi, kokio Migracijos departamento sprendimo pagrindu jis dirba tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas taip pat neneigia, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ jam tam tikru laikotarpiu nemokėjo sutarto darbo užmokesčio, tačiau mano, kad už tai jam teisinė atsakomybė neturėtų būti taikoma.

Taigi, įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, kad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui 2022 m. rugpjūčio mėn., 2023 m. sausio–vasario, liepos, rugsėjo mėn., 2023 m. lapkričio mėn. – 2024 m. kovo mėn. (iš viso 10 mėnesių) buvo mokėtas mažesnis darbo užmokestis, nei nustatyta MMA (346,75–657,55 Eur), o 2022 m. rugsėjo mėn. ir 2023 m. spalio mėn. (2 mėn.) užsieniečiui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas. Tai neatitiko ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo (pareiškėjui mokėtas darbo užmokestis neatitiko Darbo sutartyje nurodyto mokėtino darbo užmokesčio).

Pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2205-LLG-5681 nurodė, kad jo vienintelis pragyvenimo šaltinis – UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautas darbo užmokestis. Nors skunde teigia, kad jis, būdamas komandiruotėse, gauna komandiruotės dienpinigius, kurių suma yra apie 1 000 –2 000 Eur, šie pareiškėjo teiginiai nėra patvirtinti leistinais rašytiniais įrodymais. Minėta, kad užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje – 1 MMA. Nuo 2022 m. sausio 1 d. MMA yra 730 Eur, nuo 2023 m. sausio 1 d. – 840 Eur, nuo 2024 m. sausio 1 d. – 924 Eur. Bylos duomenimis, pareiškėjas pirmiau nurodytais laikotarpiais negavo Darbo sutartyje nurodyto mokėtino darbo užmokesčio, pragyvenimo lėšų dydis mažesnis nei MMA, duomenų apie kitas pareiškėjo gautas pajamas nėra pateikta. Be to, nei prašyme dėl leidimo pakeitimo, nei tarpininkavimo rašte nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas dirbs nepilną darbo laiką bei negaus pragyvenimui Lietuvoje reikalingų minimalių pajamų. Darbinės pajamos nurodytos kaip vienintelis pajamų šaltinis Lietuvoje ir vienintelis deklaruotas teisėto buvimo Lietuvoje tikslas. Pareiškėjui nepateikus duomenų apie kitas gaunamas pajamas (tokių duomenų nepateikta ir su skundu), Migracijos departamentas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai), kadangi nemažą laiko tarpą pareiškėjas negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Pažymėtina, kad kiekvienas iš ĮUTP 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju pareiškėjui leidimas pagrįstai panaikintas dviem savarankiškais pagrindais.

Nors pritartina pareiškėjo skunde nurodytai aplinkybei, kad jis negali lemti darbdavių tinkamo įsipareigojimų vykdymo, tačiau leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pareiškėjui ir jis turėjo atitikti ĮUTP reikalavimus viso leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Dėl to aplinkybė, kad galimai pareiškėjo darbdavys buvo nesąžiningas, nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą.

Pareiškėjo ir Migracijos departamento nurodyti argumentai, susiję su Migracijos departamento 2024 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 24S148354, nėra susiję su nagrinėjamu ginču, nes pastarojo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjamoje byloje nėra tikrinamas.

Apibendrinus darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą administracinį sprendimą. Skundžiamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija), todėl nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo naikinti atsakovo sprendimą, pareiškėjo skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo A. Z. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Regionų administracinį teismą.